- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-18
- Bylos Nr.
- eI2-781-764/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02562-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- V. G.
- Trečiasis asmuo
- V. S. G.
- Atsakovas
- Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. S. G. dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2020 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 3R-550(2.13-1) rezoliucinės dalies 2 punktą, kuriuo V. S. G. skundo dalis dėl advokato V. G. veiksmų neįgyvendinant jos teisės būti informuotai apie asmens duomenų tvarkymą pažeidimo pripažinta pagrįsta ir pateiktas advokatui V. G. nurodymas užtikrinti duomenų subjektų teisės būti informuotiems pagal BDAR 14 straipsnį tinkamą įgyvendinimą bei apie įvykdymą informuoti Inspekciją.
Pareiškėjas paaiškina, jog Inspekcija, išnagrinėjusi V. S. G. (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo) skundą dėl advokato V. G. (toliau – pareiškėjas arba advokatas) veiksmų, 2020 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 3R-550 (2.13-1.) rezoliucinės dalies 2 punktu, trečiojo suinteresuoto asmens dalį dėl advokato veiksmų, neįgyvendinant jos teisės būti informuotai apie asmens duomenų tvarkymą pažeidimo pripažino pagrįstu.
Pareiškėjas nesutinka su ginčijamo sprendimo dalimi, nes mano, kad ji yra nepagrįsta ir neteisėta. Pažymi, jog Inspekcijai pateiktame paaiškiname nurodė, kad trečiojo suinteresuoto asmens apie jo asmens duomenų tvarkymą neinformavo remdamasis BDAR 14 straipsnio 5 dalies b) punktu, 23 straipsnio 1 dalies i) ir j) punktais, Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 4 punkto, 39 straipsnio 1 dalies 1-3 punktu bei 46 straipsnio 5 dalimi.
Pareiškėjas cituodamas Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 4 punktą, kuriame įtvirtintas kliento neatskleidimo advokato veikloje principas bei šio įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1-3 punktais, kuriuose numatyta, kad advokatas privalo sąžiningai atlikti savo pareigas, savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų, saugoti advokato veiklos metu jam patikėtą informaciją ir jos neatskleisti, taip pat įstatymo 46 straipsnio 5 dalimi, kurioje numatyta, kad advokato profesinę paslaptį sudaro kreipimosi į advokatą faktas, sutarties su klientu sąlygos, kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys, konsultacijos pobūdis bei pagal kliento pavedimą advokato surinkti duomenys, taip pat kitas advokato ir kliento bendravimo turinys, nurodo, kad sutinka su Inspekcijos pozicija, kad taikant BDAR 14 straipsnio nuostatas dėl duomenų subjekto informavimo apie jo asmens duomenų, gautų ne iš duomenų subjekto, tvarkymą, duomenų subjektui negalėtų būti teikiama informacija, sudaranti advokato profesinę paslaptį, tačiau šiuo atveju, pareiškėjo nuomone, BDAR 14 straipsnio nuostatų įgyvendinimas turėtų apsiriboti duomenų subjektui suteikta BDAR 14 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodyta, tarp kurios šio straipsnio 1 dalies c) punkte nurodyta informacija, kad advokatas tvarko duomenų subjekto asmens duomenis teikdamas teisines paslaugas kitam asmeniui, jo neįvardijant.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, ne visais atvejais duomenų subjekto informavimas apie jo asmens duomenų, gautų ne iš duomenų subjekto, tvarkymą gali būti suderinamas su kliento neatskleidimo advokato veikloje principu, kliento interesų apsauga, sąžiningu advokato pareigų atlikimu ir advokato pareiga neatskleisti profesinės paslapties, nes neretais atvejais vien duomenų subjekto informavimas, kad advokatas tvarko duomenų subjekto asmens duomenis teikdamas teisines paslaugas kitam asmeniui, jo neįvardijant, gali ženkliai pakenkti kliento interesams, sužinojus koks subjektas ir dėl kokių teisinių paslaugų kreipėsi į advokatą bei imantis neteisėtų veiksmų siekiant išvengti teisinės prievolės klientui, ypatingai kol dar nėra išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai kliento interesais būtina dėl jų taikymo kreiptis į teismą.
Cituodamas BDAR 14 straipsnio 5 dalies b) punkto nuostatą, kurioje įtvirtinta, jog šio straipsnio 1-4 dalys netaikomos, jeigu informacijos duomenų subjektui pateikimas gali labai sukliudyti pasiekti duomenų tvarkymo tikslus, o šio reglamento 23 straipsnio 1 dalies i) ir j) punktai numatyta, kad valstybės teisė, kuri taikoma duomenų valdytojui arba tvarkytojui, teisėkūros priemone gali būti apribotos 12-22 straipsnio nustatytos prievolės, nurodo, kai tokiu apribojimu gerbiama pagrindinių teisių ir laisvių esmė ir ji yra būtina ir proporcinga priemonė siekiant užtikrinti kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugą ar civilinių ieškinių vykdymo užtikrinimą. Todėl pareiškėjo nuomone, tais atvejais, kai įgyvendinant BDAR 14 straipsnio nuostatas dėl duomenų subjekto informavimo apie jo asmens duomenų tvarkymą galėtų nukentėti kito asmens (kliento), kuriam teisines paslaugas teikia advokatas, interesai, BDAR 14 straipsnyje įtvirtinta pareiga advokatui netaikytina remiantis BDAR 14 straipsnio 5 dalies b) punktu, 23 straipsnio 1 dalies i) ir j) punktais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, jog nepranešė trečiajam suinteresuotam asmeniui apie jo asmens duomenų tvarkymą, nes trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu buvo rengiamas ieškinys su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemone. Nurodo, jog advokatui informavus trečiąjį suinteresuotą asmenį apie jo asmens duomenų tvarkymą, nors ir nenurodant subjekto ir priežasčių, dėl kurių jis kreipėsi į advokatą, trečiasis suinteresuotas asmuo iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo imtųsi priemonių perleisti ginčo turtą, o tai, kad iki bylos užvedimo advokato klientė pateikė trečiajam suinteresuotam asmeniui advokato parengtą taikos sutartį su jo asmens duomenimis, kas ir sąlygojo jo skundo padavimą Inspekcijai, nėra pagrindu išvadai, kad advokatui informavus trečiąjį suinteresuotą asmenį apie jo asmens duomenų tvarkymą iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo būtų supratusi apie realiai gręsiantį teisminį ginčą ir nebūtų ėmusis priemonių perleisti ginčo turtą.
Pareiškėjas cituodamas Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus, kuriuose numatyta, kad advokatas privalo sąžiningai atlikti savo pareigas, savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų, todėl advokatas privalo imtis visų galimų priemonių siekiant apsaugoti ar apginti kliento interesus, įskaitant pareigą surinkti visus tam reikalingus įrodymus, nurodo, kad advokato teisė rinkti informaciją iš valstybės registrų ir kitų šaltinių, kartu yra ir jo pareiga, jeigu konkrečiu atveju tokios informacijos surinkimas reikalingas kliento interesų apsaugai ar gynybai. Todėl pareiškėjo nuomone, tokiais atvejais advokatas kitų asmenų asmens duomenis tvarko BDAR 6 straipsnio 1 dalies c) punkto pagrindu, t.y. vykdydamas teisinę prievolę apsaugoti ar apginti kliento interesus, o Inspekcijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, dėl ko turėtų būti panaikintas.
Šalies argumentai
Atsakovė Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Inspekcija atsiliepime nurodo, jog pagal BDAR 14 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, tuo atveju, kai asmens duomenys yra gauti ne iš duomenų subjekto, duomenų valdytojas pateikia duomenų subjektui BDAR 14 straipsnio 1 dalies a-f punktuose įtvirtintą informaciją bei papildomą BDAR 14 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją, būtiną tvarkymo sąžiningumui ir skaidrumui duomenų subjekto atžvilgiu užtikrinti. Teigia, jog BDAR 14 straipsnyje įtvirtinta duomenų subjekto teisė nėra absoliuti, t.y. informacija duomenų subjektui gali būti neteikiama BDAR 14 straipsnio 5 dalies a-d punktuose reglamentuojamais atvejais. Atsižvelgdama į BDAR įtvirtintą teisinį reglamentavimą Inspekcija sutinka su pareiškėjo teismui pateiktame skunde išdėstyta pozicija, jog tam tikrais BDAR įtvirtintais atvejais pareiga duomenų subjektui pateikti informaciją pagal BDAR 14 straipsnį gali būti netaikoma ir pažymi, jog Inspekcijos sprendime jam pateiktas bendro pobūdžio Nurodymas nepaneigia BDAR įtvirtintų išimčių galimo taikymo atitinkamose situacijose, tačiau akcentuoja, kad vadovaujantis BDAR įtvirtintu atskaitomybės principu, duomenų valdytojas turi pareigą kiekvienu konkrečiu atveju sugebėti pagrįsti kurios nors iš BDAR 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų išimčių taikymo egzistavimą. Inspekcijos vertinimu, nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės, kurios leistų pateisinti advokato, kaip duomenų valdytojo, BDAR 14 straipsnyje įtvirtintos pareigos nevykdymą, nebuvo nustatytos, todėl mano, kad teismui pateiktame skunde pareiškėjas nepagrįstai prašo panaikinti ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą.
Atsakovės teigimu, skundo nagrinėjimo metu nustatyta, jog advokatas V. G. duomenis apie trečiąjį suinteresuotą asmenį iš VĮ Registrų centro rinko 2019 m. gruodžio 9 d., 2019 m. gruodžio 30 d. ir 2020 m. sausio 13 d. Pagal pareiškėjo Inspekcijai pateiktus paaiškinimus, jis nurodo duomenis apie trečiąjį suinteresuotą asmenį rinkęs taikos sutarties projekto bei ieškinio parengimui Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmams, kaip D. G. atstovas pagal teisinių paslaugų sutartį. Inspekcija pažymi, jog taikos sutarties projekte, parengtame 2019 m. gruodžio mėn., nurodomi ne tik su trečiuoju asmeniu susiję duomenys, bet ir duomenys apie jam asmeninės nuosavybės teise priklausančią ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį jame nebaigto statyti gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių: (duomenys neskelbtini), t.y. duomenys apie tą patį nekilnojamąjį turtą, kurį advokatas tikrino VĮ Registrų centre. Taip nustatyta, kad duomenys apie trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį turtą buvo panaudoti taikiam ginčo išsprendimui ir tik vėliau, teisme pareiškiant ieškinį ir prašant teismo taikyti minėtam nekilnojamam turtui laikinąsias apsaugos priemones, paneigia pareiškėjo skunde nurodomą argumentą, jog tuo atveju, jei jis būtų pateikęs informaciją apie trečiojo suinteresuoto asmens duomenų tvarkymą tuo metu, kai pirmą kartą iš VĮ Registrų centro buvo surinkti jo asmens duomenys ir tokiu mastu, kiek tai nepažeidžia jo, kaip advokato, profesinės paslapties, būtų atsiradusi grėsmė sukliudyti pasiekti tokių duomenų tvarkymo tikslus ar būtų buvę pažeisti jo atstovaujamos klientės interesai. Taigi, Inspekcija laikosi pozicijos, jog iš aukščiau aptartų ir Inspekcijos sprendime nustatytų faktinių aplinkybių nėra pagrindo spręsti, kad trečiojo suinteresuoto asmens duomenys iš VĮ Registrų centro 2019 m. gruodžio 9 d. buvo rinkti siekiant pareikšti ieškinį teisme ir prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes kaip jau minėta, šie duomenys pirmiausiai buvo panaudoti siekiant parengti taikos sutartį.
Pažymi, kad vadovaujantis BDAR įtvirtintu atskaitomybės principu būtent pareiškėjas, atsakydamas į Inspekcijos užduotus klausimus, privalėjo nurodyti tuos teisinius pagrindus, kuriais vadovaujantis atitinkamu laikotarpiu buvo atlikti asmens duomenų tvarkymo veiksmai. Teigia, jog Inspekcijai paaiškino, kad trečiojo suinteresuoto asmens duomenų rinkimo (gavimo) teisinis pagrindas – BDAR 6 straipsnio 1 dalies c) punktas, Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktas, atitinkamos CK, Vedybų sutarčių bei Nekilnojamojo turto registro nuostatos, t.y. pareiškėjas nebuvo nurodęs Advokatūros įstatymo 39 straipsnio, kaip teisinio pagrindo jam tvarkyti asmens duomenis. Todėl Inspekcijos nuomone, ji pagrįstai Sprendime vertino, ar Advokatūros įstatymo 44 straipsnio nuostatos atitinka BDAR 6 straipsnio 1 dalies c) punktą ir padarė išvadą, kad advokatams jų veiklą reglamentuojančiame teisės akte įtvirtinta teisė, bet ne pareiga, vykdant advokato veiklą ir teikiant teisines paslaugas, rinkti informaciją iš valstybės registrų ar kitų šaltinių, todėl remtis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c) punktu šiuo atveju pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo. Atsakovės teigimu, duomenų valdytojas neturėtų turėti nepagrįstai daug laisvės vykdyti teisinę prievolę savo nuožiūra. Inspekcijos vertinimu, nei Advokatūros įstatymo 39 ar 44 straipsniai, nei kitos šio įstatymo nuostatos neatitinka aukščiau išvardytų reikalavimų tam, kad advokatas, vykdydamas savo veiklą ir rinkdamas informaciją iš valstybės registrų ir kitų šaltinių, galėtų juo remtis ir teigti, jog tokie veiksmai patenka po teisinės prievolės samprata (BDAR 6 straipsnio 1 dalies c) punktas).
Pažymi, jog nepriklausomai nuo to, kokia asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga, numatyta BDAR 6 straipsnio 1 dalyje, yra remiamasi tvarkant asmens duomenis, teisinės reikšmės duomenų subjekto teisės būti informuotam apie asmens duomenų tvarkymą tai neturi, t.y. net ir tuo atveju, kai asmens duomenys tvarkomi remiantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c) punkte numatyta asmens duomenų tvarkymo sąlyga, duomenų subjektai apie tokį tvarkymą turi būti informuoti, nebent konkrečiu atveju gali būti pritaikyta bent viena iš BDAR 14 straipsnio 5 dalyje ar 23 straipsnio 1 dalyje numatytų išimčių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. S. G. atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismui taip pat pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose paaiškina, kad 2019 m. gruodžio 9 d. iš Vedybų sutarčių registro buvo renkami duomenys ne apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, o apie advokato klientės skolininką dėl 1 402,83 Eur skolos. Pažymi, jog buvo gauta advokato klientės skolininko sudaryta vedybų sutartis su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, iš kurios turinio buvo matyti ir trečiojo suinteresuoto asmens duomenys. Nusprendus, jog Vedybų sutartis galimai pažeidžia advokato klientės nepilnamečių vaikų interesus, nekilnojamojo turto registre buvo pasidomėta apie trečiojo suinteresuoto asmens vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą. Gavus šiuos duomenis, nuspręsta, jog advokato klientės skolininko ir trečiojo suinteresuoto asmens sudaryta Vedybų sutartis pažeidžia advokato klientės nepilnamečių vaikų interesus, todėl 2019 m. vasario 9 d. advokatas gavo iš savo klientės pavedimą parengti ieškinį dėl minėtos sutarties pripažinimo negaliojančia ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymi, jog ieškinio parengimo stadijoje trečiasis suinteresuotas asmuo 2019 m. gruodžio 17 d. pateikė advokato klientei taikos sutarties su jos skolininku projektą, kuriuo buvo siūloma ginčą išspręsti taikiu susitarimu. Siekdama atsakyti į jį, klientė advokatui pavedė parengti su tuo susijusį taikos sutarties projektą, į jį įtraukdama ir tų klausimų, dėl kurių buvo rengiamas ieškinys, išsprendimo variantus. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsisakė sudaryti taikos sutartį, todėl toliau buvo tęsiamas ieškinio parengimas su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios buvo pritaikytos teismo 2020 m. sausio 27 d. nutartimi. Todėl pareiškėjo nuomone, Inspekcijos teiginiai, kad trečiojo suinteresuoto asmens duomenys 2019 m. gruodžio 9 d. buvo renkami siekiant ne pareikšti ieškinį teisme ir prašyti teismo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, o siekiant sudaryti taikos sutartį, paremti prielaidomis. Pareiškėjas pabrėžia, jog šiuo konkrečiu atveju, žinodamas ginčo šalių santykių pobūdį ir kitą informaciją, sudarančią advokato profesinę paslaptį, kuri dėl tokio jo pobūdžio negali būti atskleista, nusprendė, kad trečiojo suinteresuoto asmens informavimas apie jo tvarkomus duomenis, galės pakenkti klientės interesams, dėl kurių apsaugos ji ir kreipėsi į pareiškėją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2020 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 3R-550(2.13-1) rezoliucinės dalies 2 punkto, kuriuo V. S. G. skundo dalis dėl advokato V. G. veiksmų neįgyvendinant jos teisės būti informuotai apie asmens duomenų tvarkymą pažeidimo pripažinta pagrįsta ir pateiktas advokatui V. G. nurodymas užtikrinti duomenų subjektų teisės būti informuotiems pagal BDAR 14 straipsnį tinkamą įgyvendinimą bei apie įvykdymą informuoti Inspekciją, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, jog Inspekcija 2019 m. gruodžio 27 d. gavo trečiojo suinteresuoto asmens V. S. G. 2019 m. gruodžio 18 d. skundą (reg. Nr. 1R-8008 (2.13.)). Skunde nurodoma, kad pareiškėjas ir D. G. neteisėtai tvarkė trečiojo suinteresuoto asmens duomenis. Skundas taip pat grindžiamas pareiškėjos, kaip duomenų subjekto, teisės gauti informaciją apie tokį duomenų tvarkymą bei teisės susipažinti su tvarkomais asmens duomenimis pažeidimu. Prie skundo trečiasis suinteresuotas asmuo pridėjo taikos sutarties tarp D. G., A. G. ir trečiojo suinteresuoto asmens projektą, kuriame nurodomas trečiojo suinteresuoto asmens kodas, gyvenamosios vietos adresas, pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto duomenys, be kita ko, susirašinėjimą su D. G., kuriame prašo nurodyti, kokiu pagrindu buvo renkami ir naudojami jos asmens duomenys be jos raštiško sutikimo.
Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1164-570/2020 pareiškėjos D. G. prašymas buvo patenkintas iš dalies. Teismas pritaikė pareiškėjos prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
Inspekcija 2020 m. vasario 10 d. gavo pareiškėjo 2020 m. vasario 9 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas asmeniškai rinko ir vėliau rengdamas taikos sutarties projektą ir ieškinį teismui panaudojo trečiojo suinteresuoto asmens duomenis. Pažymėjo, jog duomenys apie trečiąjį suinteresuotą asmenį gauti 2019 m. gruodžio 9 d. iš Vedybų sutarčių registro tvarkytojo VĮ Registrų centro renkant duomenis ne apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, o apie pareiškėjo klientės skolininką. Iš gautų dokumentų nustačius, kad klientės skolininkas yra sudaręs Vedybų sutartį su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, duomenys apie ją buvo renkami iš Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo VĮ Registrų centro. Pareiškėjas rašte nurodo, kad duomenys apie trečiąjį suinteresuotą asmenį buvo renkami teisinių paslaugų teikimo tikslu klientei D. G. pagal teisinių paslaugų sutartį. Duomenų apie trečiąjį suinteresuotą asmenį pagrindu nurodė BDAR 6 straipsnio 1 dalies c) punktą, Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktą, CK 3.103 straipsnio 3 dalį, 4.253 straipsnio 2 dalį, 4.254 straipsnį, 4.261 straipsnį, Vedybų sutarčių registro nuostatų 83 punktą ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Taip pat pažymėjo, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui inicijavus taikų ginčų sprendimą, duomenys buvo naudojami 2019 m. gruodžio 17 d. taikos sutarties parengimui, vėliau duomenys buvo panaudoti 2020 m. sausio 22 d. ieškinyje. Nurodė, jog duomenys buvo gauti ne iš duomenų subjekto, o trečiojo suinteresuoto asmens apie jo asmens duomenų tvarkymą neinformavo remdamasis BDAR 14 straipsnio 5 dalies b) punktu, 23 straipsnio 1 dalies i) ir j) punktais, Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 4 punktu, 39 straipsnio 1 dalies 1-3 punktais ir 46 straipsnio 5 dalimi.
Inspekcijoje 2020 m. balandžio 17 d. gautas pareiškėjo 2020 m. balandžio 15 d. raštas „Dėl papildomos informacijos pateikimo“, kuriame paaiškinamos ginčo aplinkybės ir pateikta Duomenų teikimo iš Lietuvos Respublikos hipotekos, turto arešto aktų, sutarčių ir vedybų sutarčių registrų sutartis Nr. 45-38 (13) bei Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo sutartis, pagal kurias pareiškėjui suteikta teisė gauti ir naudoti duomenis Sutartyje nustatytu tikslu, tvarka ir sąlygomis.
Inspekcija, išnagrinėjusi trečiojo suinteresuoto asmens skundą, 2020 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 3R-550 (2.13-1.) nusprendė: 1) V. S. G. skundo nagrinėjimą D. G. atžvilgiu nutraukti; 2) V. S. G. skundo dalį dėl advokato V. G. veiksmų neįgyvendinant jos teisės būtų informuotai apie asmens duomenų tvarkymą pažeidimo pripažinti pagrįstu bei pateikti advokatui nurodymą – užtikrinti duomenų subjektų teisės būti informuotiems pagal BDAR 14 straipsnį tinkamą įgyvendinimą ir apie jo įvykdymą Inspekciją informuoti iki 2020 m. liepos 28 d.; 3) V. S. G. skundo dalį dėl advokato V. G. atliktų jos asmens duomenų tvarkymo veiksmų teisėtumo ir teisės susipažinti su tvarkomais duomenimis pažeidimo atmesti.
Pareiškėjas nesutikdamas su skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktu, kuriuo trečiojo suinteresuoto asmens skundo dalis dėl pareiškėjo veiksmų neįgyvendinant trečiojo asmens teisės būti informuotam apie asmens duomenų tvarkymą pripažinta pagrįsta bei pateiktas advokatui nurodymas, skundžia jį teismui.
Nagrinėjamu atveju aktualus BDAR 14 straipsnis, kuriame įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį duomenų valdytojui, gaunančiam duomenis ne iš duomenų subjekto, nustatyta pareiga duomenų subjektui pateikti šio straipsnio 1-2 dalyse įtvirtintą informaciją, išskyrus šiame straipsnyje numatytas išimtis. Pažymėtina, jog duomenų subjekto teisė nėra absoliuti, t.y. informacija duomenų subjektui gali būti neteikiama BDAR 14 straipsnio 5 dalies a-d punktuose reglamentuojamais atvejais: a) duomenų subjektas jau turi informacijos; b) tokios informacijos pateikimas yra neįmanomas arba tam reikėtų neproporcingų pastangų, visų pirma kai duomenys tvarkomi archyvavimo tikslais viešojo intereso labui, mokslinių ar istorinių tyrimų tikslais arba statistiniais tikslais laikantis 89 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų ir apsaugos priemonių arba jeigu dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos gali tapti neįmanoma arba ji gali labai sukliudyti pasiekti to tvarkymo tikslus; c) duomenų gavimas ar atskleidimas aiškiai nustatytas Sąjungos arba valstybės narės teisėje, ir kurie taikomi duomenų valdytojui ir kuriuose nustatytos tinkamos teisėtų duomenų subjekto interesų apsaugos priemonės; d) kai asmens duomenys privalo išlikti konfidencialūs laikantis Sąjungos ar valstybės narės teise reglamentuojamos profesinės paslapties prievolės, įskaitant įstatais nustatytą prievolę saugoti paslaptį.
Atsižvelgdama į BDAR įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija, sutinka su pareiškėjo teismui pateiktame skunde išdėstytais argumentais, jog tam tikrais BDAR įtvirtintais atvejais pareiga duomenų subjektui pateikti informaciją pagal BDAR 14 straipsnį gali būti netaikoma, tačiau vadovaujantis BDAR 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu atskaitomybės principu, duomenų valdytojas turi pareigą kiekvienu konkrečiu atveju sugebėti pagrįsti kurios nors iš BDAR 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų išimčių taikymo pagrindą. Kaip teisingai savo atsiliepime pažymėjo atsakovė, nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės, kurios leistų pateisinti advokato BDAR 14 straipsnyje įtvirtintos pareigos nevykdymą, nebuvo nustatytos, todėl Inspekcija pagrįstai laikė, jos nepagrįstai prašoma panaikinti Inspekcijos sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą.
Pareiškėjo teigimu, jis trečiajam suinteresuotam asmeniui nepateikė informacijos apie jo asmens duomenų tvarkymą vadovaudamasis BDAR 14 straipsnio 5 dalies b) punktu, 23 straipsnio 1 dalies i) ir j) punktais. Pažymi, jog buvo rengiamas ieškinys su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl mano, kad jeigu būtų informavęs trečiąjį suinteresuotą asmenį apie jo asmens duomenų tvarkymą, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ginčo turtas būtų perleistas tretiesiems asmenims.
Teisėjų kolegija iš pareiškėjo Inspekcijai pateikto 2020 m. vasario 9 d. rašto nustatė, kad pareiškėjas BDAR 14 straipsnyje įtvirtintos trečiojo suinteresuoto asmens informavimo pareigos nevykdė remdamasis BDAR 14 straipsnio 5 dalies b) punktu, 23 straipsnio 1 dalies i) ir j) punktais, Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 4 punktu, 39 straipsnio 1 dalies 1-3 punktais, 46 straipsnio 5 dalimi. Taip pat nustatyta, jog pareiškėjas duomenis apie trečiąjį suinteresuotą asmenį iš VĮ Registrų centro rinko – 2019 m. gruodžio 9 d., 2019 m. gruodžio 30 d. ir 2020 m. sausio 13 d. Inspekcijai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad duomenis apie trečiąjį suinteresuotą asmenį rinko su tikslu parengti taikos sutarties projektą ir ieškinį teismui, o šiuo duomenis panaudojo pagal D. G. atstovas pagal 2019 m. gruodžio 7 d. teisinių paslaugų sutartį. Susipažinusi su taikos sutarties 2019 m. gruodžio mėn. projektu, teisėjų kolegija nustatė, jog jame nurodyti ne tik su trečiuoju asmeniu susiję duomenys, t.y. vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, bet ir duomenys apie jam asmeninės nuosavybės teise priklausančią ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ½ dalį jame nebaigto statyti gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių: (duomenys neskelbtini), t.y. tie patys duomenys, kuriuos pareiškėjas 2019 m. gruodžio 9 d. ir kitomis nurodytomis datos tikrino VĮ Registrų centre (šie duomenys patvirtinami ir VĮ Registro centro Inspekcijai pateiktu raštu). Taigi, iš išdėstyto matyti, jog pirmiausiai duomenys apie trečiąjį suinteresuotą asmenį buvo renkami siekiant parengti taikos sutarties projektą ir tik vėliau ieškiniui teisme pareikšti, todėl Inspekcija pagrįstai skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog šios aplinkybės niekaip nepaneigia pareiškėjo argumentus, kad jeigu jis būtų pateikęs informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį ir jo asmens duomenų tvarkymą tuo metu, kai pirmą kartą iš VĮ Registrų centro buvo surinkti jo asmens duomenys ir tokiu mastu, kai tai nepažeidžia jo, kaip advokato, profesinės paslapties, būtų atsiradusi grėsmė sukliudyti pasiekti tokių duomenų tvarkymo tikslus arba būtų buvę pažeisti jo atstovaujamos klientės interesai. Teisėjų kolegija neginčija tos aplinkybės, jog tam tikrais atvejais informacijos pateikimas subjektui apie asmens duomenų rinkimą ir tvarkymą siekiant užtikrinti teisme reiškiamus reikalavimus gali sukliudyti pasiekti tvarkymo tikslus, ir tokiu atveju gali būti taikoma BDAR 14 straipsnio 5 dalies b) punkte numatyta išimtis, tačiau kaip jau ir minėta anksčiau, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad trečiojo suinteresuoto asmens duomenys iš VĮ Registrų centro, bent jau 2019 m. gruodžio 9 d., buvo renkami siekiant pareikšti ieškinį teisme ir prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes surinkti duomenys pirmiausiai buvo panaudoti taikos sutarties paruošimui.
Pareiškėjas nurodo, kad Inspekcijos netinkamas išvadas dėl BDAR 14 straipsnio nuostatų taikymo ir aiškinimo galėjo lemti netinkamas asmens duomenų tvarkymo teisinio pagrindo parinkimas. Teigia, jog Inspekcijai nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas trečiojo suinteresuoto asmens duomenis galėjo teisėtai tvarkyti BDAR 6 straipsnio 1 dalies f) punkto pagrindu, o ne BDAR 6 straipsnio 1 dalies c) punkto pagrindu. Pažymi, kad jo, kaip advokato pareiga sąžiningai atlikti savo pareigas, veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymą įtvirtinta Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose, todėl siekiant apsaugoti ir apginti kliento interesus, advokato teisė rinkti informaciją iš valstybės registrų ir kitų šaltinių, kartu yra ir jo pareiga.
Primintina, jog vadovaujantis BDAR įtvirtintu atskaitomybės principu, būtent pareiškėjui suteikiama pareiga nurodyti tuos teisinius pagrindus, kuriais vadovaujantis atitinkamu laikotarpiu buvo atlikti asmens duomenų tvarkymo veiksmai. Pareiškėjas, Inspekcijai 2020 m. sausio 15 d. pateiktame rašte nurodė, kad trečiojo suinteresuoto asmens duomenys tvarkė remdamasis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c) punktu, Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktu, atitinkamomis CK, Vedybų sutarčių bei Nekilnojamojo turto registro nuostatomis, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas tarp šių nuostatų nėra nurodęs Advokatūros įstatymo 39 straipsnio, kaip teisinio pagrindo jam tvarkyti asmens duomenis, todėl jis šiuo atveju nevertintinas.
Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad advokatas vykdydamas advokato veiklą, turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat registrų, valstybės informacinių sistemų jų turimą ar tvarkomą ir teisinėms paslaugoms teikti reikalingą informaciją, duomenis (įskaitant specialių kategorijų asmens duomenis), dokumentus, jų nuorašus. Pažymėtina, kad šioje teisės normoje apibrėžta advokato teisė rinkti informaciją nėra absoliuti, naudojantis šia teise turi būti paisoma asmens duomenų tvarkymo kriterijų, proporcingumo principų bei visuomet turi būti pagrįstas ir aiškus renkamos informacijos panaudojimo tikslas. Taip pat pažymėtina, jog pagal BDAR 6 straipsnio 3 dalį, BDAR 6 straipsnio 1 dalies c) punkte nurodytas duomenų tvarkymo pagrindas turi būti nustatytas Europos Sąjungos teisėje arba duomenų valdytojui taikomoje valstybės narės teisėje. Duomenų valdytojas neturėtų turėti nepagrįstai daug laisvės vykdyti tą teisinę prievolę savo nuožiūra.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nei Advokatūros įstatymo 39 ar 44 straipsniai, nei kitų teisės aktų nuostatos neatitinka reikalavimų tam, kad advokatas, vykdydamas savo veiklą ir rinkdamas informaciją iš valstybės registrų ar kitų šaltinių, galėtų jais remtis ir teigti, jog tokie veiksmai laikomi teisine prievole, pareiga kliento atžvilgiu. Tuo pačiu akcentuotina, jog nepriklausomai nuo to, kokia asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga, numatyta BDAR 6 straipsnio 1 dalyje, yra remiamasi tvarkant asmens duomenis, teisinės reikšmės duomenų subjekto teisės būti informuotam asmens duomenų tvarkymą neturi, net ir tuo atveju, kai asmens duomenys tvarkomi remiantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c) punkte numatyta asmens duomenų tvarkymo sąlyga, nes duomenų subjektai apie tokį tvarkymą turi būti informuoti, nebent konkrečiu atveju taikoma bent viena iš BDAR 14 straipsnio 5 dalyje ar 23 straipsnio 1 dalyje numatytų išimčių. Taigi, Inspekcija Sprendime pagrįstai nusprendė, jog advokatams jų veiklą reglamentuojančiame teisės akte įtvirtinta teisė, bet ne pareiga, vykdant advokato veiklą ir teikiant teisines paslaugas, rinkti informaciją iš valstybės registrų ar kitų šaltinių, todėl remtis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c) punktu šiuo atveju advokatas neturėjo teisinio pagrindo.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nors atitinkamos Advokatūros įstatymo nuostatos ir nustato teisę advokatui gauti arba rinkti asmens duomenis, tačiau tai savaime nereiškia, jog advokatų prašymai visais atvejais turėtų būti grindžiami teisine prievole, nes teisė tvarkyti duomenis nereiškia prievolės juos tvarkyti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo atlikti asmens duomenų tvarkymo veiksmai, remiantis aukščiau išdėstytomis teisės aktų nuostatomis, buvo atlikti vykdant teisinę prievolę, tad pareiškėjo skunde nurodomi argumentai dėl jo atliktų asmens duomenų tvarkymo veiksmų teisinio pagrindo nepaneigia Inspekcijos Sprendime padarytų išvadų. Neįrodžius asmens duomenų tvarkymo veiksmų teisinio pagrindo, konstatuotina, jog informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį ir jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą šiuo konkrečiu atveju buvo renkama nepagrindus nei vieno BDAR nustatyto asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijaus, todėl Inspekcija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas savo veiksmais pažeidė BDAR nuostatas ir pagrįstai jam teikė nurodymą. Inspekcija, priimdama skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų nuostatomis, veikė jai teisės aktų suteiktos kompetencijos ribose ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio rezoliucinės dalies 2 punktą panaikinti pareiškėjo skunde nurodomais argumentais arba kitais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. G. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.