Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Aurimas Brazdeikis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. A. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės E. A. ieškinį atsakovui A. G. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisų apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartimi nustatytą nepilnametės dukters D. G. (toliau – ir vaikas, dukra) gyvenamąją vietą ir nustatyti, kad D. G. gyvenamoji vieta iki jos pilnametystės nustatoma su ieškove; pakeisti teismo nutarties dalį dėl išlaikymo teikimo nepilnametei dukrai, priteisiant iš atsakovo išlaikymą nepilnametei dukrai D. G. po 215 Eur kas mėnesį, mokant periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės nuo ieškinio padavimo teismui dienos; nustatyti atsakovo bendravimo tvarką su nepilnamete dukterimi; priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad nepilnametė dukra D. G. su atsakovu kartu nebegyvena. Pastaruosius trejus metus šalių nepilnametė dukra gyveno Junginėje Karalystėje kartu su atsakovu. Grįžęs į Lietuvą, atsakovas paliko nepilnametę dukrą gyventi Lietuvoje, pareikšdamas, kad daugiau jis dukters auginti nenori ir su juo dukra daugiau negyvena. Nepilnametė dukra išreiškė norą gyventi su ieškove, todėl šiuo metu ji gyvena kartu su mama.

3. Atsakovas A. G. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad ieškinys neteismingas Klaipėdos apylinkės teismui, prašė jį palikti nenagrinėtą, nes atsakovas nesutinka bylą nagrinėti Lietuvos Respublikos teisme.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi paliko ieškovės E. A. ieškinį atsakovui A. G. nenagrinėtą.

5. Teismas nustatė, kad nėra ginčo, jog atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, kad pastaruosius trejus metus nepilnametė dukra su juo kartu gyveno. Atsakovas nesutinka, kad byla būtų nagrinėjama Lietuvos respublikos teismuose.

6. Teismas nustatė, kad šalių dukters D. G. gyvenamoji vieta nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio yra Airijoje, ieškovė su dukra šiuo metu gyvena Airijoje, ten dirba, dukra lanko mokyklą. Todėl ieškovės ieškinyje išdėstyti argumentai, kuriais ji siekia pagrįsti, kad mergaitės įprastinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublika, yra nepagrįsti. Ieškovės reikalavimai dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo teismingi Jungtinės Karalystės teismams pagal nepilnamečio vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą, todėl ši pateikto ieškinio dalis neteisminga Klaipėdos apylinkės teismui.

7. Teismas taip pat nusprendė, jog tiek atsakovo, tiek kreditoriaus išlaikymo prievolėje (nepilnametės šalių dukters) nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, todėl laikytina, jog reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo yra teismingas Jungtinės Karalystės teismams, todėl ieškovės ieškinys atsakovui dėl reiškiamų reikalavimų paliktinas nenagrinėtas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Atskiruoju skundu ieškovė E. A. prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

8.1. Teismas palikdamas ieškinį nenagrinėtą iš esmės pažeidė viešąjį interesą. Teismas neteisingai taikė 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – ir Briuselis IIbis reglamentas) nuostatas. Teisinis reglamentavimas visais atžvilgiais nukreipia į tai, jog vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimas yra viešas interesas, todėl į jas turi būti žiūrima plačiąja prasme, o ne vien tik kaip į procesinių procedūrų užtikrinimą.

8.2. Siekdama tikslingai įgyvendinti savo nepilnametės dukters – Lietuvos Respublikos pilietės – interesus, kurios gyvenamoji vieta kreipimosi į teismą metu buvo Lietuvoje ir tuo metu nebuvo aišku, kur mergaitė liks gyventi, ieškovė kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus. Ieškinio reikalavimais ieškovė prašė pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje dėl D. G. gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo teikimo nepilnametei dukrai.

8.3. Briuselis IIbis reglamento 21 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų, todėl jei ieškovė pasinaudotų teismo siūloma teise ir kreiptųsi su ieškinio reikalavimais į Jungtinės Karalystės teismą, tai tarp tų pačių šalių tais pačiais klausimais būtų priimti du skirtingi teismo sprendimai. Taip būtų sukuriama netoleruotina situacija, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys, arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai, o tokia situacija keltų pavojų teisiniam tikrumui, teisinių santykių šalių teisėtiems lūkesčiams ir civilinės apyvartos stabilumui, be to, sukeltų pagrįstus prieštaravimus vykdymo procese.

9. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas A. G. prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:

9.1. Teismas nustatė, kad šalių dukra jau kelerius metus įsikūrusi užsienio valstybėje, Jungtinėje Karalystėje, kur vaikas lanko ugdymo įstaigą, tėvai dirba, turi namus, todėl pagrįstai nusprendė, jog ieškovės reikalavimai dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo teismingi Jungtinės Karalystės teismams pagal nepilnamečio vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą ir ši pateikto ieškinio dalis neteisminga Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmams.

9.2. A. G. nuomojasi būstą Jungtinėje Karalystėje, šioje šalyje turi nuolatinį darbą ir gauna pajamas, (duomenys neskelbtini) Jungtinėje Karalystėje gimė atsakovo duktė A. G., todėl atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje.

10. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartimi šalys buvo įpareigotos pateikti papildomus paaiškinimus. 2020 m. vasario 28 d. gauti ieškovės atstovo paaiškinimai, 2020 m. kovo 2 d. atsakovo atstovo paaiškinimai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Atskirasis skundas atmetamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

12. Esminis šios bylos klausimas – ieškovės pateikto ieškinio teismingumas. Šiuo aspektu visų pirma pastebėtina, kad nors Jungtinė Karalystė, su kuria ši byla yra susijusi, pasitraukė iš Europos Sąjungos, bet pagal Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 67 straipsnio 1 dalį, iki pereinamojo laikotarpio pabaigos (2020 m. gruodžio 31 d.) pradėtam teismo procesui ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 29, 30 ir 31 straipsniuose, Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 19 straipsnyje arba Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 12 ir 13 straipsniuose nurodytam teismo procesui ar ieškiniams, kurie yra susiję su tokiu teismo procesu, Jungtinėje Karalystėje, taip pat valstybėse narėse su Jungtine Karalyste susijusiais atvejais taikomi šie aktai ar nuostatos: a) Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 nuostatos dėl jurisdikcijos; b) Reglamento (ES) 2017/1001, Reglamento (EB) Nr. 6/2002, Reglamento (EB) Nr. 2100/94, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB nuostatos dėl jurisdikcijos; c) Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 nuostatos dėl jurisdikcijos; d) Reglamento (EB) Nr. 4/2009 nuostatos dėl jurisdikcijos. Vadinasi, ieškovės ieškinio reikalavimo pakeisti nepilnametės dukters D. G. gyvenamąją vietą ir nustatyti, kad D. G. gyvenamoji vieta iki jos pilnametystės nustatoma su ieškove, taip pat ieškinio reikalavimo nustatyti atsakovo bendravimo tvarką su nepilnamete dukterimi, teismingumas turi būti nustatomas pagal Briuselis IIbis reglamentą. Savo ruožtu ieškovės reikalavimo pakeisti išlaikymo teikimą nepilnametei dukrai, priteisiant iš atsakovo išlaikymą nepilnametei dukrai D. G. po 215 Eur kas mėnesį, mokant periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės nuo ieškinio padavimo teismui dienos, teismingumas turi būti nustatomas pagal 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – ir Išlaikymo reglamentas). Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas toliau atskirai analizuoja ieškovės pareikštų reikalavimų teismingumą.

Dėl reikalavimų dėl tėvų pareigų nustatymo jurisdikcijos

13. Reglamento „Briuselis II bis“ 2 straipsnio 7 punkte sąvoka „tėvų pareigos“ apibrėžiama kaip visos teisės ir pareigos, susijusios su vaiko asmeniu ar turtu, suteikiamos fiziniam ar juridiniam asmeniui teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu. Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis teismingumo pagrindas reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 konstatuota:

– aplinkybės, sudarančios pagrindą teismui nagrinėti pareikštus reikalavimus pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 ir 12 straipsnius, privalo egzistuoti bylos iškėlimo teisme momentu, kaip jis suprantamas pagal reglamento 16 straipsnį;

– Lietuvos Respublikos teismui nustatant bylos iškėlimo teisme momentą reglamento „Briuselis II bis“ 16 straipsnio prasme ir vertinant, ar tuo momentu egzistavo jurisdikcijos sąlygos pagal reglamento 8 arba 12 straipsnius, šis momentas sietinas su ieškinio pateikimo teismui data.

14. Iš to, kas paminėta anksčiau, matyti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo nustatyti D. G. nuolatinę gyvenamąją vietą ieškinio pateikimo teismui dieną, t. y. 2019 m. rugsėjo 2 d. Būtent nuolatinė gyvenamoji vieta ieškinio pateikimo teismui dieną yra aplinkybė, pagal kurią nustatoma ginčo jurisdikcija pagal Briuselis IIbis 8 straipsnio 1 dalį. Vėlesnis vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimas neeliminuoja jau iškeltos bylos teismingumo valstybės narės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta kreipimosi į teismą metu, teismams. Minėtu atveju taikomas principas, pagal kurį pagal Briuselis IIbis 8 straipsnį nagrinėti bylą kompetentingas teismas išlaiko savo kompetenciją (jurisdikciją) ir tuo atveju, jei vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta pasikeičia (perpetuatio fori).

15. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) 2018 m. birželio 28 d. sprendime HR byloje, Nr. C-512/17, be kita ko, nurodė:

– sąvoka „vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią reikia aiškinti atsižvelgiant į nuostatų, kuriose vartojama ši sąvoka, kontekstą ir Briuselis IIbis reglamento tikslus, visų pirma jo 12 konstatuojamojoje dalyje nurodytą tikslą nustatyti jurisdikcijos taisykles kuo labiau atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų;

– remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti nustatoma atsižvelgiant į visas kiekvienam konkrečiam atvejui būdingas faktines aplinkybes. Be fizinio vaiko buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis ir kad ten gyvendamas vaikas yra tam tikra apimtimi integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką;

– iš šios jurisprudencijos matyti, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, kaip ji suprantama pagal Briuselis IIbis reglamentą, yra vieta, kur faktiškai yra jo gyvenimo centras. Taikydamas Briuselis IIbis reglamento 8 straipsnio 1 dalį, bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, kur buvo šis centras prašymo nustatyti tėvų pareigas vaikui pateikimo momentu;

– šiuo tikslu paprastai reikia atsižvelgti į tokius veiksnius: vaiko buvimo įvairų atitinkamų valstybių narių teritorijoje, kur vaikas lankėsi, trukmę, reguliarumą, sąlygas ir priežastis, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, taip pat šeiminius ir socialinius vaiko ryšius tose valstybėse narėse;

– jei kūdikis kasdien gyvena su savo tėvais, reikia, be kita ko, nustatyti jų nuolatinio buvimo vietą, kurioje jie yra integravęsi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu reikia atsižvelgti į tokius veiksnius, kaip jų buvimo įvairių atitinkamų valstybių narių teritorijoje trukmė, reguliarumas, sąlygos ir priežastys, taip pat į jų ir vaiko ten palaikomus šeiminius ir socialinius santykius;

– tėvams gyvenant skyrium didžiausią įtaką kūdikio šeiminei aplinkai turi tas iš tėvų, su kuriuo jis nuolat gyvena;

– nustatant vaiko gyvenimo centro vietą, vaiku faktiškai besirūpinančio vieno iš tėvų geografinė kilmė ir jo palaikomi santykiai su savo šeima atitinkamoje valstybėje narėje negali nusverti objektyvių aplinkybių, rodančių, kad prašymo nustatyti tėvų pareigas pateikimo momentu vaikas su šiuo vienu iš tėvų nuolat gyveno kitoje valstybėje narėje;

– aiškinant sąvoką „vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta“, kaip ji suprantama pagal Briuselis IIbis reglamento 8 straipsnio 1 dalį, negalima teikti lemiamos reikšmės vaiko kultūrinėms sąsajoms ar jo pilietybei, nekreipiant dėmesio į objektyvius geografinius veiksnius, nes taip būtų nepaisoma Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimo.

– nustatant vaiko gyvenamąją vietą nėra lemiamos šios aplinkybės: laikotarpiai, kuriuos vaiku faktiškai besirūpinantis vienas iš tėvų kartu su juo praleido savo kilmės valstybėje narėje per atostogas ar šventes; šio vieno iš tėvų kilmė, jos nulemtos vaiko kultūrinės sąsajos su šia valstybe nare ir jo santykiai su šioje valstybėje narėje gyvenančia šio vieno iš tėvų šeima; galimas šio vieno iš tėvų ketinimas kartu su vaiku ateityje nuolat apsigyventi šioje valstybėje narėje;

– nustatant vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal Briuselis IIbis reglamentą, daugiausia remiamasi objektyviomis aplinkybėmis, todėl šiuo klausimu tėvų ketinimai iš esmės neturi lemiamos reikšmės. Jie tam tikrais atvejais yra tik požymis, galintis papildyti nuoseklių elementų visumą.

16. Teisingumo Teismas 2018 m. spalio 17 d. sprendime byloje UD prieš XB, Nr. C-393/18 PPU, be kita ko, nurodė:

– Briuselis IIbis reglamente sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra apibrėžta. Iš būdvardžio „nuolatinė“ matyti, kad gyvenamoji vieta turi būti tam tikra prasme pastovi ir įprasta;

– iš Briuselis IIbis reglamento 12 konstatuojamosios dalies matyti, kad jis priimtas siekiant kuo labiau atsižvelgti į vaiko interesus, ir šiuo tikslu pirmenybė jame teikiama artumo kriterijui. Teisės aktų leidėjo nuomone, geografiškai arčiausiai prie vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos esantis teismas geriausiai gali įvertinti jo interesais nustatytinas priemones. Taigi remiantis šia konstatuojamąja dalimi jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismams, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba esant tėvų pareigų turėtojų susitarimui.

17. Teisingumo Teismas 2010 m. gruodžio 22 d. sprendime byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, Nr. C-497/10 PPU, be kita ko, nurodė:

– norint atskirti nuolatinį gyvenimą nuo laikino buvimo reikia pabrėžti, kad šio buvimo trukmė turi būti tokia, kad atsirastų tam tikras stabilumas. Vis dėlto Briuselis IIbis reglamente nenumatyta minimali trukmė. Iš tikrųjų nuolatinės gyvenamosios vietos perkėlimui į priimančią valstybę ypač svarbus suinteresuotojo asmens noras joje įkurti nuolatinį ar įprastą savo interesų centrą, ketinant jam suteikti stabilumo.

18. Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje iš esmės nekyla ginčas ir bylos duomenys rodo, kad iki 2019 m. rugpjūčio mėn. D. G. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Jungtinėje Karalystėje su tėvu. Pavieniai grįžimai į Lietuvą ar bendravimas su giminaičiais Lietuvoje, lietuviškos šaknys ar pilietybė, vadovaujantis minėta Teisingumo Teismo praktika, minėtos išvados pakeisti negali.

19. Tačiau, pasak ieškovės, 2019 m. rugpjūčio 25 d. atsakovas ją informavo, kad jis išvyksta į Jungtinę Karalystę, dukros auginti ir jos matyti nebepageidauja. Atsakovas iš esmės nesutinka su minėtomis ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, teigia, kad tai ieškovė jai pasakė, jog dukros jis neatgaus. Kita vertus, atsakovas nenurodė teismui, kokių priemonių jis ėmėsi norėdamas susigrąžinti dukrą. Iš bylos medžiagos galima spręsti, kad jis faktiškai grįžo į Jungtinę Karalystę be dukros ir nesiėmė jokių teisinių procesų ar kitų aktyvių veiksmų dėl galbūt neteisėto dukros negrąžinimo. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia manyti, kad labiau tikėtina, jog atsakovas iš tiesų apsisprendė, kad nebepageidauja dukros auginti ir su ja gyventi. Ta aplinkybė, kad Lietuvoje buvo pateiktas ieškovės ieškinys dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, šios išvados nepaneigia, nes šiuo atveju buvo pradėtas procesas ne dėl vaiko neteisėto negrąžinimo ir jį pradėjo ne atsakovas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovas, jei jis norėjo su vaiku toliau gyventi ir jį auginti, turėjo (turi) ne pasyviai laukti, o imtis aktyvių veiksmų susigrąžinti vaiką. Vadinasi, kyla klausimas, ar dėl anksčiau paminėtų aplinkybių galima daryti išvadą, kad kreipimosi į Klaipėdos apylinkės teismą dieną D. G. nuolatinė gyvenamoji vieta nebebuvo Jungtinėje Karalystėje.

20. Anksčiau paminėtu aspektu pastebėtina, kad Reglamento „Briuselis IIa“ taikymo praktiniame vadove (p. 27), kurį parengė Europos Komisija, nurodoma, kad jei vaikas persikelia iš vienos valstybės narės į kitą, išskyrus atvejus, kai taip atsitinka dėl neteisėto išvežimo ar negrąžinimo, nuolatinės gyvenamosios vietos įgijimas naujoje valstybėje narėje iš esmės turėtų sutapti su nuolatinės gyvenamosios vietos praradimu ankstesnėje valstybėje narėje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai reiškia, kad paprastai neturėtų egzistuoti tokių situacijų, kad vaikas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Tokia pozicija atrodo pagrįsta, nes, konstatavus, kad vaikas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, teismo jurisdikciją gali tekti nustatyti pagal vaiko buvimo vietą (Briuselis IIbis reglamento 13 straipsnis), kuri gali atspindėti tik trapų ir laikiną vaiko ryšį su tam tikra vieta ir tokiu būdu neužtikrinti teismo, nagrinėjančio bylą, susijusią su vaiku, geografinio artumu, kurio yra siekiama Briuselis IIbis reglamentu (žr. šios nutarties 16 punktą).

21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pastebi, kad Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas 2016 vasario 3 d. sprendime B (A vaikas) byloje, Nr. [2016] UKSC 4 (į šį sprendimą apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia, nes juo buvo aiškinamas Briuselis IIbis reglamentas, kurio aiškinimas visoje Europos Sąjungoje turėtų būti vienodas), nurodė, kad jei nuolatinės gyvenamosios vietos samprata leidžia daryti protingą išvadą, kad vaikas turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba jos neturi, prioritetas turėtų būti teikiamas konstatuoti, kad vaikas turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Situacija, kai vaikas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, nors ir yra įsivaizduojama, bet yra labai mažai tikėtina. Nuolatinės gyvenamosios vietos koncepcija veikia pagal principą, kad kai vaikas įgyja naują nuolatinę gyvenamąją vietą, jis praranda ankstesniąją. Taigi svarbu nustatyti, ar atitinkamu momentu vaikas jau buvo pasiekęs reikiamą pasitraukimo iš atitinkamos valstybės aplinkos lygį. Šiuo klausimu labai svarbu, ar atitinkamu metu jis jau buvo pasiekęs reikiamą integracijos lygį į kitą valstybę.

22. Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta anksčiau ir įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad D. G. kreipimosi į Klaipėdos apylinkės teismą dieną jau buvo įgijusi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Minėta, kad iki 2019 m. rugpjūčio D. G. gyvenamoji vieta keletą metų buvo Jungtinėje Karalystėje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. G. į Lietuvą 2019 m. rugpjūčio mėnesį grįžo tik laikinai (atostogoms) ir tą patį mėnesį turėjo grįžti į Jungtinę Karalystę bei 2019 m. rugsėjo mėnesį pradėti lankyti mokyklą joje. Po to, kai jos tėvas, tikėtina, apsisprendė, kad nepageidauja jos auginti ir su ja gyventi, Lietuvoje D. G. praleido tik keletą savaičių, nes 2019 m. rugsėjo 13 d. su mama vėl išvyko į Jungtinę Karalystę, kur mama dirba ir gyvena (nuomojasi būstą). Čia D. G. pradėjo lankyti mokyklą. Jungtinėje Karalystėje D. G. ir šiuo metu įprastai gyvena. Be to, aplinkybė, kad mama 2019 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, siekdama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su mama, leidžia manyti, kad jau tuo metu buvo apsispręsta, kad D. G. vyks su mama, kurios darbo sutartis nebuvo pasibaigusi, į Jungtinę Karalystę ir ten toliau (tik kitoje vietoje) gyvens. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, D. G. labiau atsitiktinis ir laikinas buvimas Lietuvoje 2019 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad kreipimosi į teismą dieną ji galutinai buvo pasitraukusi iš Jungtinės Karalystės aplinkos ir reikiamu lygiu, leidžiančiu kalbėti apie nuolatinį (įprastinį) gyvenimą, jau buvo (re)integravusis į gyvenimą Lietuvoje. Šiuo aspektu, be kita ko, primintina, kad, kaip minėta, vaiko pilietybė, kilmė, kalbos mokėjimas, mamos ketinimas grįžti į Lietuvą neturi lemiamos reikšmės. Esminę reikšmę turi tai, kur faktiškai yra vaiko gyvenimo centras. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nepakanka įrodymų, kad vaiko faktinio gyvenimo centras per kelias savaites po to, kai tėvas, tikėtina, apsisprendė, kad su vaiku nepageidauja gyventi, persikėlė iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą tokiu mastu, kuris leistų konstatuoti naujos nuolatinės gyvenamosios vietos (Lietuvoje) įgijimą. Vadinasi, D. G. nuolatinė gyvenamoji vieta ir kreipimosi į Klaipėdos apylinkės teismą dieną buvo Jungtinėje Karalystėje.

23. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad sprendžiant dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo, svarbu ir geriausi vaiko interesai. Savo ruožtu jurisdikcijos nustatymo kontekste vaiko interesai yra siejami su artumu ir, kaip nurodė Teisingumo Teismas minėtoje byloje Nr. C-393/18 PPU, geografiškai arčiausiai prie vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos esantis teismas geriausiai gali įvertinti jo interesais nustatytinas priemones. Todėl atsižvelgiant į tai, kad tiek mamos, tiek tėvo, tiek vaiko gyvenimas pastaraisiais metais beveik visą laiką vyko ir vyksta Jungtinėje Karalystėje, apeliacinės instancijos teismas mano, kad anksčiau padaryta išvada atitinka vaiko interesus, pasireiškiančius teismo, kuris turėtų nagrinėti bylą, geografinio artumo kriterijumi. Vadinasi, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pažeistas viešasis interesas. Juolab kad ieškovės atskirojo skundo teiginiai dėl viešojo intereso pažeidimo yra deklaratyvūs ir nekonkretūs.

24. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip teisiškai nereikšmingus ieškovės atskirojo skundo argumentus, kad nusprendus, jog byla teisminga Jungtinės Karalystės teismams, gali atsirasti nesuderinamumas tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės teismų sprendimų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Briuselis IIbis reglamente nėra numatyta, kad tik teismas, kuris sprendė dėl tėvų pareigų vaikams, gali spręsti dėl jų pakeitimo. Be to, Jungtinės Karalystės teismui priėmus sprendimą pakeisti vaiko gyvenamąją vietą ar bendravimo tvarką ir šiam sprendimui įsiteisėjus, dėl šių klausimų turės būti vadovaujamasi naujausiu (Jungtinės Karalystės) teismo sprendimu. Kitaip tariant, įsiteisėjus Jungtinės Karalystės teismo sprendimui, automatiškai neteks savo teisinės galios Lietuvos teismo sprendimas šiuo klausimu. Pabrėžtina, kad šis (Lietuvos) teismo sprendimas neturi res judicata (galutinai išspręsto klausimo) galios, nes vaiko gyvenamoji vieta gali būti keičiama kompetentingo (ir nebūtinai Lietuvos) teismo sprendimu, esant įstatymų nustatytiems pagrindams.

25. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad konstatavus, kad D. G. nuolatinė gyvenamoji vieta dėl jos buvimo Lietuvoje 2019 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, nepersikėlė į Lietuvą, darytina išvada, kad šiuo atveju netaikytinas Briuselis IIbis reglamento 9 straipsnis, kurio pirma dalis nustato, kad tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą, vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai tris mėnesius nuo persikėlimo išlaiko jurisdikciją, kad pakeistų sprendimą dėl bendravimo teisių, priimtą toje valstybėje narėje iki vaiko persikėlimo, jeigu bendravimo teisių turėtojo pagal tą teismo sprendimą dėl bendravimo teisių nuolatinė gyvenamoji vieta ir toliau išlieka vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Taip pat netaikytini ir Briuselio IIbis reglamento 10 ir 11 straipsniai, nes jie reguliuoja jurisdikciją bylose dėl vaiko grobimo ir grąžinimo, o nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai nepareikšti. Briuselis IIbis reglamento 12 straipsnis taip pat neaktualus, nes atsakovas nuo pat pradžių nesutiko su Lietuvos teismų jurisdikcija. Savo ruožtu pagal Briuselis IIbis reglamento 12 straipsnio nuostatas Lietuvos teismų jurisdikcija būtų galima tik atsakovui sutinkant. Kitų pagrindų, kuriems esant aptariami ieškovės reikalavimai galėtų būti nagrinėjami Lietuvos teismuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jų nenurodė ir ieškovė. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko ieškinį dėl aptariamų reikalavimų nenagrinėtu.

Dėl reikalavimo priteisti išlaikymą jurisdikcijos

26. Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.

27. Nagrinėjamoje byloje ieškovės pareikšto reikalavimo dėl išlaikymo teismingumas Lietuvos Respublikos teismams negali būti grindžiamas Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktu, nes iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovo gyvenamoji vieta buvo ir yra Jungtinėje Karalystėje. Taip pat negali būti grindžiamas ir b punktu, nes nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vaiko įprastinė (nuolatinė) gyvenamoji vieta buvo ir yra Jungtinėje Karalystėje. Lygiai taip pat nėra pagrindų taikyti Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c ir d punktų, nes Lietuvoje nėra bylų, kuriose kaip papildomą būtų galima iškelti reikalavimą dėl vaiko išlaikymo. Nagrinėjamoje byloje nėra pateiktas ir šalių susitarimas dėl jurisdikcijos aptariamam klausimui nagrinėti. Juolab kad bylose dėl vaikų iki 18 metų išlaikymo pasirinkti jurisdikciją yra griežtai draudžiama (Išlaikymo reglamento 4 straipsnio 3 dalis). Kitų pagrindų Lietuvos teismams nagrinėti reikalavimus dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ieškovė nenurodo ir jų nenustatė apeliacinės instancijos teismas.

Dėl bylos baigties

28. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį. Naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo nutarties atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.