- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-07-18
- Bylos Nr.
- 1A-557-397-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-1-00222-2013-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gytis Večerskas (pirm.), Daiva Jankauskienė, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- R. J.
- Nukentėjusysis
- M. S., R. P.
- Kategorijos
- 2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
- 2.4.9Kiti apeliacinio proceso klausimai
Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr.1A-557-397-2014
Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00222-2013-6
2014 m. liepos 18 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Daivos Jankauskienės, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Vilijai Šalčiuvienei, nuteistajam R. J., gynėjui advokatui V. V.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 3 d., 144 str. ir nuteistas pagal BK 281 str. 3 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, pagal BK 144 str. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos, taikant dalinį bausmių sudėjimą, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 2 (dvejiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į paskirtosios bausmės laiką įskaityti R. J. sulaikymo ir suėmimo laikotarpiai nuo 2013-10-15 iki 2014-04-08 ir iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
R. J. atžvilgiu taikyta baudžiamojo poveikio priemonė uždraudimas vairuoti transporto priemones 3 (trejiems) metams.
Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies. Iš R. J. priteista 28 858,11 Lt (dvidešimt aštuoni tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt aštuoni litai ir 11 cnt) neturtinės žalos atlyginimui ir 2000 Lt (du tūkstančiai litų) už advokato paslaugas nukentėjusiojo M. S. naudai, 6877,89 Lt (šeši tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt septyni litai ir 89 cnt) neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiosios R. P. naudai.
Nukentėjusiųjų M. S. ir R. P. civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 str. 3 d. už tai, kad 2013-03-27 apie 20.10 val., vairuodamas automobilį „Peugeot 307“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno r., kelyje Vilijampolė - Žeimiai - Šėta ir važiuodamas nuo Lapių link Kauno, ties 5 km 900 m pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 p., 125 p., reikalavimus tuo, kad vairavo transporto priemonę neturėdamas tam teisės, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, o važiavo priešingos krypties eismui skirta kelio puse dėl ko susidūrė su priešpriešiais tiesiai važiavusiu automobiliu „Audi A2“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu M. S. Eismo įvykio metu buvo sužaloti automobilio „Audi A2“ vairuotojas M. S., kuriam nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas ir keleiviai R. P., kuriai nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, T. P. ir Ū. P., kuriems nustatyti nežymūs sveikatos sutrikdymai bei sugadintos transporto priemonės.
Be to, jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 144 str., už tai, kad, turėdamas pareigas, numatytas Kelių eismo taisyklių 231.4 p., 231.5 p., įvykus eismo įvykiui, nepranešė policijai ir nepasiliko įvykio vietoje, palikęs transporto priemonę, iš įvykio vietos pasišalino, sukėlęs pavojų, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiais, kai grėsė realus pavojus M. S. gyvybei, jam nepagelbėjo, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. J., nesutikdamas su priimtu apylinkės teismo nuosprendžiu, pateikė skundą Kauno apygardos teismui, kuriame prašė pakeisti 2014-04-08 Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti pagal BK 144 str., o pagal BK 281 str. 3 d. skirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.
Nuteistasis savo skunde nurodė, kad šioje baudžiamojoje byloje kaltinamasis aktas neatitiko Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 str. reikalavimų, kadangi nei viena BK 144 str. dispozicijoje minima aplinkybė jam pareikštame kaltinime nebuvo nurodyta, teismas po paskutiniojo žodžio, išėjęs priimti nuosprendį, grįžęs, paskelbė nutartį dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo, pasiūlant prokurorei pakeisti kaltinimą. Toks teismo siūlymas prokurorui rodo, kad teismas ėmėsi teisingumo vykdymui nebūdingų baudžiamojo persekiojimo elementų, nepasinaudojęs galimybe savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kas kelia abejones teismo nešališkumu.
Nuteistasis nesutinka dėl savo kaltės padarius BK 144 str. numatytą nusikalstamą veiką, kadangi susidūrus automobiliams, jis kurį laiką buvo praradęs sąmonę, neprisimena kas buvo po smūgio, orientuotis pradėjo tik tuomet, kai kažkoks vyras jį vežė į klinikas. Įvykio vietoje jam pačiam buvo reikalinga pagalba, o šalia esantys žmonės neleido pajudėti, minėtas aplinkybes patvirtino ir liudytojai.
Nuteistasis nurodė, kad savo kaltę pilnai pripažino ir dėl minėto neatsargaus nusikaltimo labai gailisi, tai teismas turėjo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, be to, atsižvelgtina ir į tai, kad iki įvykio vos kelios dienos buvo gimęs sūnus ir dėl žmonos sunkaus gimdymo buvo išvargęs ir neatidus. Nuteistojo nuomone, teismas paskyrė jam per griežtą bausmę, kurią skyrė atlikti pataisos namuose. Teismas neatsižvelgė, kad jis vedęs, turi mažametį sūnų, žmona mokosi, jis pats registruotas darbo biržoje ir ieškosi darbo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, skirdamas bausmę, taip pat nepagrįstai nurodė pataisos namus, kadangi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 90 str. 1 d. numato, kad už neatsargius nusikaltimus bausmė atliekama atvirojoje kolonijoje.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šioje byloje ginčo dėl R. J. 2013 m. kovo 27 d. padarytos BK 281 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos nėra, veika įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtais duomenimis. Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 144 str. Nurodo, kad neturėjo tyčios palikti nukentėjusiųjų be pagalbos, kadangi jis pats buvo traumuotas ir šoke.
BK 144 str. yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Kadangi ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, veikos baigtumo momentas siejamas su jos padarymo momentu (pavojingų padarinių įrodinėjimo ir jų nustatymo nereikalaujama), t. y. kai asmuo, turintis pareigą rūpintis nukentėjusiuoju arba kuris pats sukėlė tą pavojų nukentėjusiajam, nepagelbėjo jam, nors turėjo tokią galimybę. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Kaltės turinys apibrėžiamas tuo, jog kaltininkas supranta, kad kito asmens gyvybei gresia pavojus ir kad jam būtina pagalba, taip pat tai, kad gali pagelbėti, tačiau sąmoningai susilaiko nuo pagalbos suteikimo.
Kelių eismo taisyklėse yra nustatytos eismo dalyvių pareigos įvykus eismo įvykiui. Pagal eismo įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių 231.4 p., 231.5 p., įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo: jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam, imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiesiems, iškviesti greitąją medicinos pagalbą, o jeigu iškviesti greitosios medicinos pagalbos arba nukentėjusiųjų nuvežti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą kitu transportu neįmanoma, nuvežti juos į artimiausią asmens sveikatos priežiūros įstaigą savo transporto priemone, išskyrus tuos atvejus, kai tai sukeltų pavojų nukentėjusiųjų gyvybei ar sveikatai. Tad pagal BK 144 str. atsako autotransporto priemonės vairuotojas, dalyvavęs eismo įvykyje, kurio metu nukentėjo žmogus, ir palikęs nukentėjusįjį be pagalbos, nuvažiavęs ar kitaip pasišalinęs iš eismo įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas policijos pareigūnas K. B. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu nurodęs, kad apklausos metu aplinkybes geriau prisiminė, nei dabar (teisme buvo apklausiamas praėjus metams po įvykio). Liudytojas patvirtino, kad atvykus į įvykio vietą, jis buvo nuėjęs prie „Peugeot“ markės automobilio, jame nieko nebuvo, dešinėje automobilio pusėje, kelkraštyje sėdėjo jaunuolis, kuris matėsi, kad yra apsvaigęs ir patyręs traumą, vaikino buvo kraujuotas veidas. Prie minėto vaikino tuo metu buvo kažkoks vyras, kuris pasakė, kad vaikinui neleidžia atsistoti, kad nebūtų rimtesnių traumų. Iš liudytojo parodymų taip pat matyti, kad netrukus atvyko greitosios medicininės pagalbos 2 automobiliai, buvo teikiama pagalba nukentėjusiesiems iš „Audi“ automobilio ir kuomet buvo norima suteikti pagalbą „Peugeot“ vairuotojui, jo nebuvo rasta. Įvykio vietoje buvę pašaliniai asmenys, pasakė, kad jį išvežė pakeleivinga mašina.
Liudytojas M. G., automobilio vairuotojas, kuris išvengė susidūrimo su „Peugeot“ automobiliu ir kuomet pastarasis susidūrė su liudytojui iš paskos važiavusiu „Audi“, parodė, kad jis (M. G.) pavažiavęs apsisuko ir sugrįžo į įvykio vietą, kadangi išgirdo, kad įvykio avarija, padėjo nukentėjusiajai išlipti iš „Audi“, o kito automobilio vairuotojas gulėjo prie automobilio, jam neleido atsikelti kažkoks vyriškis. Liudytojas paskambinęs pagalbai telefonu 112. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. G. nurodė, kad policijos pareigūnai atvyko po 10 minučių, po to jis matė nuo žemės atsikėlusį „Peugeot“ vairuotoją, netrukus atvyko medikai. Ir tik vėliau iš interneto sužinojo, kad „Peugeot“ vairuotojas iš įvykio vietos pasišalino.
Liudytojas policijos pareigūnas A. K. parodymais nustatyta, kad jam vėliau nuėjus prie „Peugeot“ automobilio, vairuotojas buvo išvažiavęs pakeleivinga mašina.
Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, laikėsi nuoseklios pozicijos, kad jo veiksmus – pasišalinimą iš autoįvykio vietos lėmė šokas ir patirta trauma. Šios aplinkybės nėra paneigtos bylos duomenimis. Iš aukščiau paminėtų liudytojų parodymų galima spręsti, kad nuteistasis R. J. iš kart po įvykio buvo apsvaigęs ir traumuotas, tai patvirtino matęs atvykęs policijos pareigūnas liudytojas K. B. Dėl minėtos R. J. būklės nenustatytas vyriškis, buvęs prie R. J., jam neleido keltis dėl galimai patirtų sužalojimų, tai patvirtino tiek pats nuteistasis, tiek liudytojas M. G., kuris ir pasirūpino policijos bei med. pagalbos iškvietimu. Teismo nuomone, šie duomenys patvirtina, kad nuteistasis po eismo įvykio negalėjo pasirūpinti kitais nukentėjusiais asmenimis, tai padarė liudytojas M. G., o iš parodymuose apibūdinamos nuteistojo, policijos pareigūnų veiksmų eigos, galima daryti išvadą, kad R. J. iš įvykio vietos pasišalino jau atvykus policijos pareigūnams ir tikėtina, atvykus ir medicininei pagalbai, kadangi jo buvo pasigesta, kuomet kitiems nukentėjusiesiems suteikus medicininę pagalbą, buvo norima įvertinti ir jo būklę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius prieštaravimų aukščiau aptartuose įrodymuose, R. J. veiksmai – pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, esant jau iškviestai medicininei pagalbai bei atvykus policijos pareigūnams negali būti prilyginami BK 144 str. dispozicijoje numatytiems tyčiniams nusikalstamiems veiksmams, kurie atsiranda (ir nusikaltimas laikomas baigtu) nepagelbėjus nukentėjusiajam, turint galimybę suteikti pagalbą. Dėl paminėto pagal Lietuvos Respublikos BK 144 str. R. J. išteisintinas.
Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis pilnai pripažino savo kaltę ir dėl to gailisi.
Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad BK 59 str. 1 d. 2 p. yra nustatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri konstatuojama esant bent vienam iš šių trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismams teisingus parodymus savo noru. Norint konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti dar ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad R. J. prisipažino kaltu ir nuoširdžiai galisi, tokios pozicijos laikėsi ir prokuroras kaltinamajame akte. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, kitą dieną po įvykio apklausiant R. J., dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės parodymų nebuvo išsakyta, vėliau jam buvo paskelbta paieška, o apklausiant įtariamuoju (T1 b.l. 101), R. J. duoti parodymus atsisakė. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad jis nukentėjusiųjų būkle po įvykio nesidomėjo, savo pagalbos nesiūlė. Tai, kad R. J. nukentėjusiųjų atsiprašė tik teisiamojo posėdžio metu, o nuoširdų apgailestavimą išsakė tik paskutiniame žodyje, esant neišvengiamai baudžiamajai atsakomybei, nesudaro pagrindo jo atžvilgiu pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi.
Kolegijos nuomone, už BK 281 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą nuteistajam paskirtoji bausmė paliktina nepakeista, tačiau dėl išteisinimo pagal BK 144 str., nuosprendis bausmių bendrinimo dalyje naikinamas, paliekant galutinę bausmę paskirtą pagal BK 281 str. 3 d., kadangi bausmės tikslai R. J. negali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, kas visapusiškai aptarta apylinkės teismo nuosprendyje ir su kuo teisėjų kolegija pilnai sutinka.
Teismas atmeta, kaip nepagrįstus nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytus samprotavimus dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 str. numatytiems reikalavimams. Kaltinimas pagal BK 144 str. teisme buvo pakeistas prokuroro prašymu, R. J. kaltinimą suprato, pastabų dėl kaltinimo nepareiškė, savo pozicijos nepakeitė, todėl spręsti šiuo atveju skundo argumentus, tuo labiau, kad šioje dalyje nuteistasis R. J. išteisintinas, nėra pagrindo.
Apygardos teismo teisėjų kolegija, aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuoja, kad šioje byloje nėra surinkta neginčijamų ir objektyvių duomenų, įrodančių, kad R. J., veikdamas tiesiogine tyčia, nesuteikė nukentėjusiesiems pagalbos, turint galimybę ją suteikti. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110/2013).
Atsižvelgiant į išdėstytą, R. J. išteisinamas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 144 str., požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Tačiau nepriklausomai nuo to, kad dėl tyčinio nusikaltimo, R. J. išteisinamas, bausmės atlikimo vieta, paskirta apylinkės teismo nuosprendžiu, nekeistina. Teismas pagrįstai parinko bausmės atlikimo vietą (BK 50 str. 3 d.) atsižvelgdamas ir į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą., ir į nuteistojo asmenybę. R. J. praeityje teistas, dėl dviejų nusikalstamų veikų padarymo teistumai neišnykę, baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už transporto priemonės vairavimą išgėrus ir dėl ko buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, padaryto nusikaltimo pavojingumą – padaryta nusikalstama veika sukėlė sunkias pasekmes, todėl šioje dalyje keisti nuosprendį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d.., 329 str. 1 p.,
nusprendė:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. apkaltinamąjį nuosprendį dalyje, kurioje R. J. pripažintas kaltu ir pagal BK 144 str. nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d, bausmės subendrintos, taikant dalinį bausmių sudėjimą galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 2 (dvejiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
R. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 str. išteisinti nepadarius šio nusikaltimo požymių turinčios veikos (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu R. J. pagal BK 281 str. 3 d. skirtą 3 metų laisvės atėmimo bausmę, paskirti atlikti pataisos namuose.
Kitoje dalyje nuosprendį palikti galioti.