Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. ir jo gynėjo advokato Audriaus Karpinsko apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo

V. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 5 mėnesiams, paskiriant išdirbti 50 valandų neatlygintinai sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, sveikatos priežiūros ir rūpybos įstaigose.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš V. J. 109,63 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Europos a.1, 03505, Vilnius, kodas 191351679, atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini), Swedbank“ AB.

Nukentėjusiojo Z. Ž. ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. J. priteista 200 Eur Z. Ž., neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.

V. J. kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta iki įsiteisės teismo nuosprendis.

Valstybės naudai iš V. J. priteista 365,12 Eur, už nukentėjusiajam Z. Ž. suteiktą Valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, kurią turi sumokėti V. J.. Antrinės teisinės pagalbos išlaidas sumokant į valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodas – 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinęs teisinę pagalbą AB „Swedbank“ ar kitame banke.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. J. nuteistas už tai, kad 2019 m. spalio 1 d., apie 13 val., bendro naudojimo kieme, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių paskatų, tyčia vieną kartą ranka suduodamas Z. Ž. į pakaušio sritį ties kaire ausimi, taip jį pargriaudamas ant žemės bei koja spirdamas jam ne mažiau kaip 3 kartus į nugaros sritį, tuo padarydamas Z. Ž. poodinę pakaušio kraujosruvą ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė Z. Ž. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis V. J. ir jo gynėjas advokatas Audrius Karpinskas pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendį ir V. J. išteisinti neįrodžius, kad jis padarė BK 140 straipsnyje 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką arba nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių, bei nukentėjusiojo ir Valstybinės ligonių kasos pareikštus baudžiamojoje byloje civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais arba juos atmesti.

2.1. Apeliaciniu skundu su aukščiau nurodytu pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu nesutinkama nurodant, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra paremtos pažeidžiant BK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Skunde atkreipia dėmesį, jog V. J. buvo nuteistas iš esmės remiantis tik nukentėjusiojo Z. Ž. bei jo artimos draugės N. A. G. parodymais. Pažymi, jog vertinant šių asmenų parodymus neįmanoma nekreipti dėmesio į tai, kad pats nukentėjusysis dėl nuteistojo neva smurtinių jo atžvilgiu veiksmų į teisėsaugos institucijas kreipėsi tik kitą dieną, t. y. 2019 m. spalio 2 d., jau po to kai (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas jo paties atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas (ikiteisminio tyrimo (duomenys neskelbtini)) dėl fizinio smurto prieš nuteistojo šeimos narius – mamą G. J. ir sutuoktinę V. J. – panaudojimo toje pačioje vietoje ir to paties konflikto metu.

2.2. Nurodo, jog byloje yra duomenys, kad po konflikto į įvykio vietą buvo atvykę policijos pareigūnai ir medikai, tačiau nukentėjusysis jokių nusiskundimų neišreiškė, pareiškimo dėl neteisėtų ir (ar) nusikalstamų veiksmų jo atžvilgiu nerašė. Į medicinos įstaigą nukentėjusysis kreipėsi tik kitą dieną, nors smurtinius veiksmus jis galėjo patirti ir po įvykio, išvykęs į (duomenys neskelbtini) aiškintis turtinių santykių.

2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog paties nukentėjusiojo parodymai dėl nuteistojo smurtinių veiksmų nuolat kito, o jo parodymus palaikiusią liudytoją N.A. G. ir nukentėjusįjį sieja itin artimi ryšiai. Pažymi, jog tiek nukentėjusysis, tiek jo parodymus palaikiusi liudytoja N. A. G. davė tiesą neatitinkančius parodymus.

2.4. Tiek nuteistojo artimieji – mama G. J., sutuoktinė V. J., tiek liudytojai S. P. ir A. P. nurodė, jog nuteistasis jokio smūgio nukentėjusiajam Z. Ž. į pakaušio ar kitas kūno vietas nesudavė, o tik paėmęs už sprando pagriovė jį ant žemės. Paneigdami nukentėjusiojo nurodytas aplinkybės šie liudytojai kategoriškai nurodė, jog nuteistasis nukentėjusiajam tikrai nespyrė. Pažymėtina, kad gynybos iniciatyva teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti ir du visą įvykį matę su nė viena konflikto puse artimais ryšiais nesusiję asmenys – liudytojai E. Ž. ir G. P.. E. Ž. užduotą klausimą aiškiai ir vaizdžiai teisiajame posėdyje atsakė, kad nukentėjusysis ne suduodant smūgį, o naudojant tik fizinę jėgą ir lenkiant link žemės buvo paguldytas nuteistojo ant žemės. Iš esmės analogiškus parodymus pirmosios instancijos teisme davė ir liudytoja G. P., akcentuodama paties nukentėjusiojo Z. Ž. neadekvatumą ir jo smurtinius veiksmus nuteistojo mamos G. J. atžvilgiu bei patvirtindama kitų liudytojų ir paties nuteistojo nurodytas aplinkybes apie nukentėjusiojo paguldymą ant žemės tik paėmus už sprando, o ne suduodant smūgį.

2.5. Teisiamojo posėdžio metu tikslindamas pateiktą išvadą teismo medicinos ekspertas paaiškino, jog nukentėjusiojo Z. Ž. medicinos dokumentuose su 2019 m. spalio 1 d. įvykiu galimai yra susijęs tik VšĮ Regioninėje (duomenys neskelbtini) ligoninėje kitą dieną po įvykio fiksuota ne kraujosruva, o tik nežymus patinimas pakaušio srityje. Ekspertas nurodė, jog paėmus už sprando ir guldant ant žemės nukentėjusiajam fiksuotas sužalojimas negalėjo būti padaromas, o toks nežymus patinimas pakaušio srityje labiau būdingas atsitrenkimo į kietą paviršių ar daiktą metu. Teisiamajame posėdyje peržiūrėjus šį vaizdo įrašą matyti, kad ginant save ir nuteistojo mamą G. J. nuo nukentėjusiojo Z. Ž. smurtinio elgesio bei tuo pačiu siekiant jį sulaikyti, iki atvyks į vietą policijos pareigūnai, V. J. pastumia nuo savęs Z. Ž. ir šis nugara visu ūgiu trenkiasi į už jo stovintį lengvąjį automobilį. Z. Ž. stumiant V. J. ji gindamasi mėgina suduoti nukentėjusiajam bei pastumia jį, po ko Z. Ž. nugara atsitrenkia į ūkinio pastato duris. Vaizdo įraše matyti, kad nugara trenkiantis į ūkinio pastato duris su šiomis kontaktuoja ir nukentėjusiojo galva pakaušio srityje, kas leidžia kelti pagrįstą prielaidą, kad VšĮ Regioninėje (duomenys neskelbtini) ligoninėje kitą dieną fiksuotas nežymus patinimas pakaušio srityje galėjo atsirasti būtent vaizdo įraše fiksuotų nukentėjusiojo kontaktų nugaros ir tuo pačiu pakaušio sritimis su kietais paviršiais pasėkoje.

2.6. Skunde pažymima, kad pagal pirmosios instancijos teismo ištirtų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą nuteistasis V. J., sugriebdamas nukentėjusįjį už sprando bei paguldydamas jį ant žemės neturėjo jokio tikslo sukelti jam fizinį skausmą ar nukentėjusįjį sužaloti. Nuteistojo tyčia buvo nukreipta ne į fizinio skausmo nukentėjusiajam sukėlimą ar jo sveikatos sutrikdymą, o į paties nukentėjusiojo smurtinio elgesio nuteistojo artimų asmenų atžvilgiu nutraukimą, siekiant sulaikyti Z. Ž. iki kol atvyks policijos pareigūnai. Nurodo, jog BK 140 straipsnio 1 dalyje, už kurios padarymą skundžiamu nuosprendžiu V. J. buvo nuteistas, įtvirtinta nusikalstama veika gali būti padaroma veikiant tik tyčia, t. y. kai nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo suvokia, kad atlieka būtent smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu ir siekia šia sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą arba sutrikdyti jo sveikatą arba sąmoningai leidžia šiems padariniams kilti. Aukščiau aptartų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti kategorišką išvadą, kad paimdamas nukentėjusiajam už sprando bei jį paguldydamas ant žemės, nuteistasis neturėjo jokio tikslo sukelti nukentėjusiajam fizinio skausmo ar sutrikdyti jo sveikatos, o siekė tik nutraukti jo paties neteisėtus ir galimai nusikalstamus veiksmus, dėl ko pati nuteistojo nurodyta veika negali būti laikoma ir nusikalstama BK 140 straipsnio 1 dalies kontekste.

3. Apygardos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistasis grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad V. J. argumentai dėl neteisingo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti.

6. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. J. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

8. Pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

9. Iš nukentėjusiojo Z. Ž. parodymų matyti, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių yra visiškai nuoseklūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu Z. Ž. parodė, jog jo sugyventinė paprašė patraukti šiukšlių konteinerius, kurie trukdė praeiti, patraukus ir statant paeiliui konteinerius jį užsipuolė S. P., čiupo jį už apykaklės, bandė jį apversti, prie jos prisijungė V. J., J. J.. Moterys neleido įlipti į automobilį, jį stumdė, buvo agresyvios ir tampė už rūbų. Gindamasis nuo moterų jis joms smūgių nesudavė, galėjo tik pastumti. Į kiemą įvažiavo (duomenys neskelbtini) automobilis iš kurio išlipęs V. J. pribėgo prie jo ir smogė sugniaužtu kumščiu, nuo smūgio jis parkrito ant žemės, jį pradėjo spardyti į įvairias kūno vietas, po kurio laiko prarado sąmonę (1 t., b. l. 9-11). Papildomos apklausos metu Z. Ž. patikslino, kad jam stumdant konteinerius prie jo pribėgo V. J. ir pradėjo tempti už apykaklės ir versti ant žemės, V. J. iš paskos pripuolė ir S. P., kuri jį taip pat stūmė, moterys puolė prie jo, jis stūmė jas nuo savęs. Konflikto metu prie jų pribėgo ir G. J., kuri taip pat jį stumdyti ir trenkė delnais per veidą. Nurodė, jog V. J. ir S. P. stumdė ir tampė rūbus, o jis atsistumdė. Konflikto metu į kiemą įvažiavo automobilis (duomenys neskelbtini), iš automobilio iššoko V. J. ir greitai bėgo prie jo ir užsimojęs trenkė jam, nuo suduoto smūgio jis (Z. Ž.) nugriuvo ant žemės, po ko sekė spyriai į nugarą. Vėliau nebeatsimena kas buvo, nes galimai buvo praradęs sąmonę (1 t., b. l. 37-38). Pirmosios instancijos teisme Z. Ž. parodė, jog pas savo buvusią draugę N. G., jam stumdant konteinerius prie jo pribėgo V. J. ir S. P., neleido stumdyti konteinerių, pradėjo tempti jį už apykaklės ir versti ant žemės, jis stūmė jas nuo savęs. Stumdamas moteris nuo savęs galėjo ir kažkur jas užgauti. Konflikto metu prie jų pribėgo ir G. J., kuri taip pat ėmė jį stumdyti ir rankų delnais trenkė į veidą. Pagrinde V. J. ir S. P. jį stumdė ir tampė rūbus bei šaukė ant jo, ką jis jų kieme daro. Parvažiavo į kiemą V. J. vyras, pripuolė iš nugaros prie jo ir kietu daiktu trenkė jam, visur jį spardė, sužalojo stuburą (2 t., b. l. 64-65). Nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl abejoti šių parodymų teisingumu nėra pagrindo. Liudytoja A. N. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog draugavo su Z. Ž., jis jai padėjo prie namų ūkio. Z. Ž. stumdė konteinerius nuo bendro naudojimo praėjimo. Girdėjo kaip iš namo išėjo V. J., G. J. ir S. P., nes girdėjosi jų balsai. Girdėjo kaip Z. Ž. prašėsi, kad moterys leistų jam išvažiuoti, kieme girdėjosi didelis konfliktas, nes moterys neleido jam išvažiuoti. Pamačiusi, kad į kiemą įvažiuoja V. J. automobilis į kiemą parėjo ji pati ir pamatė, kad V. J. pribėgo prie Z. sakydamas, kad jo mamos nespardys ir sudavė vieną kartą ranka į galvos sritį, po suduoto smūgio Z. Ž. nugriuvo ir aiškiai matė, kaip V. J. spyrė gulinčiam Z. Ž.. Ji pradėjo šaukti, o V. J. nebeleido V. J. toliau mušti Z. Ž.. Nebeprisimena kaip Z. Ž. atsistojo, ar jis buvo praradęs sąmonę. Po įvykio su Z. Ž. nebebendravo. Kad būtų sudavęs smūgius moterims ji nematė, iš to ką girdėjo, suprato, jog jis gynėsi ir norėjo išvažiuoti, o moterys neleido (1 t., b. l. 53-54). Pirmosios instancijos teisme liudytoja A. N. G. parodė, jog su V. J. santykiai buvo labai geri, jis jai labai daug padėjo, o su Z. Ž. buvo draugai. Parodė, jog Z. Ž. konfliktavo su jos kaimynais dėl stumdomų konteinerių, ji viską girdėjo ir matė, moterys neleido Z. Ž. lipti į automobilį, atvažiavo V. J. ir jis kumščiu trenkė Z. Ž. kažkur prie ausies, jis nuvirto, o tuomet dar ir spyrė. V. J. puolė, ji matė smūgius (2 t., b. l. 90-91). Iš dalies nukentėjusiojo ir liudytojos A. N. G. parodymus patvirtina ir paties V. J. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, jog pripuolęs prie Z. stipriai čiupo ranka jam už sprando ir vertė ant žemės. Tas stiprus čiupimas už sprando galėjo jam atrodyti, kaip suduotas smūgis. Pripažino, jog galėjo padaryti sužalojimus, kad jo sugriebimas galėjo prilygti smūgio sudavimui (1 t., b. l. 141-142). Pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog pripuolęs prie Z. stipriai čiupo ranka jam už sprando ir vertė ant žemės. Tas stiprus čiupimas už sprando galėjo jam atrodyti, kaip suduotas smūgis. Gali būti, kad čiupdamas griebė ties ausimi. Parvertęs jį ant žemės su kojos keliu jį prispaudė norėjo jį sulaikyti, nes per telefoną girdėjo kaip jis šaukė „sukaposiu, išdaužysiu“. Nukentėjusiajam jokių smūgių nesudavė, tik prirėmė prie žemės, kad apginti savo šeimą. Parodė jog grįžęs į namus įvykio aplinkybių nesiaiškino, nieko nelaukęs puolė. Z. kieme stovėjo ir mosikavo rankomis prieš moteris bei su jomis stipriai pykosi, stumdėsi su jo žmona (2 t. b. l. 62-63).

10. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

11. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.).

12. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. J. tyčia buvo nukreipta ne į fizinio skausmo nukentėjusiajam sukėlimą ar jo sveikatos sutrikdymą, o į paties nukentėjusiojo smurtinio elgesio nuteistojo artimų asmenų atžvilgiu nutraukimą, siekį apginti savo šeimą, išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju V. J. veikė esant būtinosios ginties situacijai. Pats V. J. parodė jog grįžęs į namus įvykio aplinkybių nesiaiškino, nieko nelaukęs puolė. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog iš vaizdo įrašo (2 t. b. l. 84) aiškiai matyti, kad viso konflikto metu V. J. buvo labiau puolančioji nei besiginančioji nuo Z. Ž.. Aiškiai matyti, kad Z. Ž. viso vaizdo įrašo metu, nei karto nesudavė nei vieno smūgio nukentėjusiosioms, o tik gindamasis nuo jų atsistumdydavo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, net nekyla abejonių, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo. Taip pat atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog paties nukentėjusiojo atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas dėl fizinio smurto prieš nuteistojo šeimos narius – mamą G. J. ir sutuoktinę V. J. – panaudojimo toje pačioje vietoje ir to paties konflikto metu, aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu Z. Ž. pagal BK 284 straipsnį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

13. Nors apeliaciniame skunde keliama versija, jog liudytoją A. N. G. su Z. Ž. sieja itin artimi ryšiai, todėl jie davė melagingus parodymus, o liudytojų E. Ž., G. P., V. J., S. P., G. J., A. P. parodymai patvirtina, jog Z. Ž. V. J. tik paguldė ant žemės ir jokių smurtinių veiksmų prieš jį nenaudojo, tačiau tokia versija atmestina ir vertinama kaip siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nuteistojo išvardytų liudytojų parodymai vertinami kritiškai, kadangi jie vienokiais ar kitokiais ryšiai yra susiję su nuteistuoju (mama, žmona, kaimynė, darbuotoja). Atsižvelgiant į tai, kad liudytojos A. N. G. ir nukentėjusiojo Z. Ž. parodymai dėl esminių aplinkybių tarpusavyje sutampa, jie yra nuoseklūs, netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Pažymėtina, jog liudytoja A. N. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog įvykio su Z. Ž. nebebendravo, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog su nuteistuoju V. J. santykiai buvo labai geri, jis jai labai daug padėjo, todėl akivaizdu, jog nėra jokių duomenų rodančių, jog liudytoja būtų turėjusi tikslą apkalbėti ir kitaip pakenkti V. J.. Be to ir pats nuteistasis patvirtino, jog galėjo padaryti sužalojimus, kad jo sugriebimas galėjo prilygti smūgio sudavimui. V. J. vienų aplinkybių pripažinimas (kad sugriebė ir prirėmė prie žemės), o kitų aplinkybių nepripažinimas (jog spyrė) nepaneigia išanalizuotų byloje surinktų įrodymų visumos ir pagrįstai padarytos išvados, jog V. J. Z. Ž. atžvilgiu panaudojo jėgą, ko pasėkoje nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo žmona duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, net nurodė, jog ji išsigando, kad vyras Z. Ž. nieko nedarytų. Sakė, kad liautųsi (2 t., b. l. 86-87), o nuteistojo mama pirmosios instancijos teisme parodė, jog V. marti liepė jo (Z. Ž.) nemušti (2 t., b. l. 90), šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja A. N. G. nurodydama, kad po suduoto smūgio Z. Ž. nugriuvo ir aiškiai matė, kaip V. J. spyrė gulinčiam Z. Ž.. Ji pradėjo šaukti, o V. J. nebeleido V. J. toliau mušti Z. Ž. (1 t., b. l. 53-54), (2 t., b. l. 90-91). Be to, nukentėjusiojo parodymus, jog V. J. savo nusikalstamais veiksmais sutrikdė jo sveikatą, patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota, jog konflikto tarp S. P., V. J., G. J. ir Z. Ž. metu, V. J. pribėgęs sudavė Z. Ž. vieną kartą ranka į pakaušio sritį ties kaire ausimi, dėl ko Z. Ž. nugriuvo ant žemės, V. J. toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką spyrė Z. Ž. ne mažiau kaip 3 kartus į nugaros sritį, taip nukentėjusiajam padarydamas sužalojimus. Nukentėjusiajam Z. Ž. 2019-11-12 (duomenys neskelbtini) regioninėje ligoninėje diagnozuotas nugaros apatinės dalies, abiejų blauzdų ir galvos sumušimas, galvos smegenų sukrėtimas, konstatuota nežymus skausmingumas ir patinimas pakaušio srityje, rodantis į poodinę pakaušio kraujosruvą. Kitos diagnozės nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, todėl jomis remtis nustatant sveikatos sutrikdymo mastą negalima. Poodinė pakaušio kraujosruva padaryta buka jėga, gavosi nuo pakaušio sumušimo ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 120).

14. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, jog BPK 322 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimas pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo negali būti suvokiamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014). Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas jo apeliacinį skundą tenkinti.

15. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, įvertino byloje surinktų duomenų visetą ir pagrįstai V. J. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą pažeidimą, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Baudžiamojon atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo V. J. ir jo gynėjo advokato Audriaus Karpinsko apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio.