Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-12-12 · Administracinė byla Nr. I-2005-1063/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-12-12Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-03-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-12-12
Bylos Nr.
I-2005-1063/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00267-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Tomas Blinstrubis
Pareiškėjas
L. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2005-1063/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00267-2019-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 20.5.1.; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 12 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių ardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 5 000 Eur žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2019 m. sausio 1 d.

3. Nurodo, kad kalinimo laikotarpiu jis kalėjo kameroje Nr. 93, kurioje nebuvo užtikrintas minimalus ploto reikalavimas kameroje. Plotą kameroje taip pat mažino sanitarinis mazgas, baldai. Kameroje esantis sanitarinis mazgas nebuvo uždaras, o tik atitvertas žema sienele ir užuolaida. Naudojantis sanitariniu mazgu nuolat buvo stebimas kitų asmenų ir pareigūnų. Ginčo laikotarpiu taip pat buvo kalinamas ir kameroje Nr. 234, kurioje nebuvo atliktas remontas, akivaizdžiai matėsi pelėsis, nuo lubų krito tinkas, dažai, kameroje buvo drėgna, trūko natūralios šviesos.

4. Pažymėjo, kad visos nurodytos aplinkybės pareiškėjui sukėlė kančias, nepatogumus, dėl tokių sąlygų susirgo depresija.

Atsiliepimas

5. Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Pateikė duomenis, kuriose kamerose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K, skirstydamas atvykusius asmenis į kameras, laikėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

6. Nurodo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius ir finansinius resursus. Atkreipė dėmesį, kad ir patys nuteistieji niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose vėl teka daryti remontą. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų įrengimas, tame tarpe apšvieta, temperatūra ir jų vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus.

7. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

8. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2019 m. sausio 1 d.

9. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

10. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

11. Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

12. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, visą ginčo laikotarpį nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m. ploto reikalavimas nebuvo pažeistas. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, šiuo aspektu, nenustatyta.

13. Pareiškėjas nurodė, kad kameros plotą taip pat mažino kameroje esantys baldai. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai (Vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kamerų tipo patalpos ploto norma atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas. Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo argumentus dėl ploto kameroje neužtikrinimo, nenustatytas nei nacionalinės teisės aktų, nei Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimas.

14. Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

15. Iš byloje pateikto Lukiškių TI-K turto valdymo skyriaus pranešimo ,,Dėl L. Ž. skundo“ (toliau – ir Pranešimas), matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Iš atsiliepime nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas viso ginčo laikotarpiu kalėjo kamerose, kuriose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos buvo atsitverti tvorele ir užuolaida.

16. Nors teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

17. Apie tai, kad užuolaida neužtikrina kalinamiesiems asmenims reikiamo privatumo savo praktikoje konstatuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu objektyviai galėjo būti pažeista laikotarpiu, kai jis kameroje kalėjo ne vienas (146 paras) nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo.

18. Iš atsakovės atstovo atsiliepimo matyti, kad Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per atidarytus langus, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Kamerų langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K buvo veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustatė reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

19. Pareiškėjas prieštarauja, kad, kameroje Nr. 234, kurioje kalėjo laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 14 d. iki 2018 m. liepos 31 d., nebuvo atliktas remontas, akivaizdžiai matėsi pelėsis, nuo lubų krito tinkas, dažai, kameroje buvo drėgna, trūko natūralios šviesos.

Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. rugpjūčio 23 d. Patikrinimo akto (b. l. 20–22) nustatyta, kad kameroje Nr. 234 natūralus apšvietimas atitiko HN 134:2015 nustatytus reikalavimus, vėdinimas, kuris atliekamas per langus taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus. Minėtame patikrinimo akte buvo fiksuoti kamerose Nr. 234 ir 235 atliktų patikrinimų rezultatų. Iš Patikrinimo akto matyti, kad, priešingai, nei kameroje Nr. 235, kameroje Nr. 234 pelėsio, atsilupusių dažų, krentančio tinko nebuvo fiksuota. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo šių aplinkybių vertinti priešingai. Apie tai, kad kameroje Nr. 234 higienos normos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta pareiškėjas buvo informuotas Kalėjimų departamento 2018 m. spalio 19 d. raštu Nr. 2S-3374 (b. l. 46).

20. Pareiškėjas prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (Lukiškių TI-K teisių perėmėjas) priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad patyrė žalą, kuri pasireiškė kančiomis, depresija. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtųsi. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

21. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjo privatumo naudojantis (dalyje ginčo laikotarpio, t. y. tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kamerose kalėjo ne vienas) sanitariniais mazgais, sudaro pagrindą pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgiant į tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų neužtikrinimo laikotarpį, į pažeidimo mastą, jo trukmę, į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į aplinkybę, kad pareiškėjas be skunde nurodytų teiginių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį (nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jam yra konstatuotas depresijos susirgimas), į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 220 Eur neturtinės žalos dydis. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pvz. priteisdamas neturtinės žalos dydį dėl to, kad buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 31 d. nutartis Nr. A-2299-525/2019).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo L. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui L. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 220 Eur (du šimtus dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Tomas Blinstrubis