- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-13
- Bylos Nr.
- 2S-802-544/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-16-3-00537-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Ieškovas
- UAB Baltic
- Atsakovas
- RUAB „Ignalinos statyba“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-802-544/2012
2012 m. lapkričio 13 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB Baltic system atskirąjį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu civilinėje byloje Nr. 2-638-286/2012 pagal ieškovės UAB Baltic system ieškinį atsakovei RUAB „Ignalinos statyba“ dėl 67 404,59 Lt skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė teismui ieškinį atsakovei dėl 67 404,59 Lt skolos už atliktus darbus pagal statybos rangos sutartis, 6 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos priteisimo. Ieškiniui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, uždraudžiant turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę. Nurodė, kad atsakovė piktybiškai neatsiskaito už atliktus darbus, nors juos yra priėmusi ir žino apie pareigą atsiskaityti. Ieškinio suma didelė. Siekdama išvengti atsiskaitymo, atsakovė gali imtis nesąžiningų veiksmų, perleisti turtą tretiesiems asmenims ir taip visiškai panaikinti ieškovės galimybes bent iš dalies gauti patirtos žalos atlyginimą (b. l. 1-5).
Žemesnės instancijos teismas
Ignalinos rajono apylinkės teismas 2012-09-24 nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2012-05-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4293-392/2012 UAB „Ignalinos statyba“ iškėlė restruktūrizavimo bylą, restruktūrizavimo administratoriumi paskyrė UAB „Valeksa“ bei nustatė 6 mėnesių terminą parengti ir pateikti teismui restruktūrizavimo planą. Pagal ĮRĮ 8 str. 1 p., nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos įmonei nustatomi veikos apribojimai, draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, išieškoti skolas, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti. Restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiu be teismo leidimo draudžiama perleisti įmonę arba jos dalį, ilgalaikį turtą ar turtines teises kitų asmenų nuosavybėn ar leisti jiems naudotis įmonės turtu neatlygintinai, restruktūrizuojama įmonė negali suteikti garantijų, laiduoti, įkeisti ar kitais būdais užtikrinti kitų asmenų prievolių įvykdymo (ĮRĮ 9 str. 3 d.). Įmonės valdymo organų veiklą restruktūrizavimo metu prižiūri teismo paskirtas restruktūrizavimo administratorius (ĮRĮ 9 str. 2 d., 22 str.). Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, jog nėra realios grėsmės, kad teismo sprendimas negalės būti įvykdytas. Be to, iš paminėtos Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutarties matyti, kad atsakovas turi pakankamai materialaus ilgalaikio turto, todėl teismas laikė, kad atsakovo turto ir piniginių lėšų areštas nereikalingai varžytų įmonės veiklą ir atsiskaitymus, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo įgyvendinant teises bei taikant įstatymus principams (b. l. 7-8).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012-09-24 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareikšto reikalavimo ribose ir areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę. Nurodo, kad restruktūrizuojamos bendrovės teisinis statusas negali būti teisiniu pagrindu netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Priešingai, toks statusas patvirtina, kad bendrovė galimai neatsiskaitys su kreditoriais. Teismo nurodoma 2012-05-03 Vilniaus apygardos teismo nutartis priimta prieš pusę metų, todėl šiuo metu joje nurodyti duomenys pasenę, byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „Ignalinos statyba“ finansinė padėtis yra tokia pati. Atsakovo turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovei. Priešingai, siekdama įrodyti savo mokumą tokius įrodymus turi pateikti atsakovė. Ginčas yra kilęs dėl didelių sumų, todėl gali padidėti teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Teismas neturi jokių duomenų apie atsakovės turtinę padėtį, nes ji nepateikė jos gerą turtinę padėtį patvirtinančių duomenų (b. l. 13-14).
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė prašo 2012-09-24 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovės argumentas, kad restruktūrizuojamos bendrovės teisinis negali būti pagrindu netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių prieštarauja LR ĮRĮ 8 str. 1 p., 9 str. 3 d. nuostatoms, iš kurių turinio matyti, kad restruktūrizuojamos įmonės veiksmai pakankamai apriboti, jos veiklą prižiūri administratorius. Jokie teisės aktai nenumato, kad restruktūrizavimas suteikia papildomo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priešingai – prievartos priemonių taikymas tokiai įmonei ribojamas, siekiant sėkmingai išspręsti finansinius nesklandumus. Priimant 2012-05-03 Vilniaus apygardos teismo nutartį buvo konstatuota, kad atsakovė turi pakankamai materialaus turto, nėra jokio pagrindo manyti, kad šie duomenys pasenę. Atsižvelgiant į ĮRĮ suvaržymus, atsakovas turto tretiesiems asmenims perleisti negali. Atsakovė šioje byloje pateikė priešieškinį, patenkinus atsakovės priešieškinį ir atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškovės reikalaujamos taikyti laikinosios apsaugos priemonės faktiškai neatitiks piniginės išraiškos, kuri nurodyta ieškinyje (b. l. 20-22).
Atskirasis skundas netenkintinas, o Ignalinos rajono apylinkės 2012-09-24 nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 144-146 str. nuostatas, nustatė ir įvertino visas ginčijamam klausimui išspręsti svarbias aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.
Ieškovė šioje byloje pareiškė ieškinio reikalavimą dėl 67 404,59 Lt skolos už atliktus darbus pagal statybos rangos sutartį, 6 % procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei restruktūrizuojamai UAB „Ignalinos statyba“. Ignalinos rajono apylinkės teismas skundžiama 2012-09-24 nutartimi atsisakė tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovė atskirajame skunde nurodo, kad restruktūrizuojamos įmonės teisinis statusas negali būti teisiniu pagrindu netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; Vilniaus apygardos teismo 2012-05-03 nutartis negali būti aktuali šioje byloje sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nes ji priimta prieš šešis mėnesius ir šiuo metu duomenys yra pasenę; negalima perkelti ieškovei įrodinėjimo apie atsakovės finansinę padėtį pareigos naštos, atsakovė nepateikė jokių duomenų apie savo turtinę padėtį; ieškinio reikalavimo suma yra didelė.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Vadovaujantis šia proceso teisės norma, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tačiau, vadovaujantis CPK 145 str. 2 d., laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors įstatymų leidėjas siekė nustatyti pakankamai griežtą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarką, tačiau šalių lygiateisiškumo užtikrinimo principas reikalauja, kad atsakovo interesai taip pat nebūtų ignoruojami (CPK 17 str.). Kiekvienu atveju turi būti surasta pusiausvyra tarp būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo ir atsakovo teisių apsaugos. Tai suponuoja ir būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į tai, ar jų taikymas nepažeis kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų.
Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 str.). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 str., 145 str. 2 d.). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovė nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog atsakovė atliktų veiksmus, kuriais būtų sąmoningai siekiama išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, taip pat nenurodė konkrečių aplinkybių, keliančių grėsmę ieškovės interesams.
Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, iškėlus restruktūrizavimo bylą įmonei taikomos Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatos, numatančios specialią tvarką, kaip yra valdomas įmonės turtas jos restruktūrizavimo laikotarpiu, pagal kurias restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiu be teismo leidimo restruktūrizuojama įmonė negali: 1) parduoti įmonę arba jos dalį, ilgalaikį turtą ar turtines teises; 2) perduoti įmonę arba jos dalį, ilgalaikį turtą ar turtines teises kitų asmenų nuosavybėn ar leisti jiems naudotis įmonės turtu neatlygintinai; 3) suteikti garantijas, laiduoti, įkeisti ar kitais būdais užtikrinti prievolių įvykdymą (ĮRĮ 9 str. 3 d.). Sandoriai, sudaryti nesilaikant šio straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, laikomi negaliojančiais nuo jų sudarymo momento; įmonės valdymo organų nariai už įmonei ir (ar) kreditoriams padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka (ĮBĮ 9 str. 2-5 d.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovei UAB „Ignalinos statyba“ įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2012-05-03 nutartimi iškelta restruktūrizavimo byla, paskirtas įmonės administratorius iki restruktūrizavimo plano parengimo bei nustatytas 6 mėnesių terminas restruktūrizavimo planui parengti, vadovaudamasis proceso šalių interesų pusiausvyra pagrįstai netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nors Įmonių restruktūrizavimo įstatymas nenumato išimčių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo srityje, tačiau jis riboja galimybę restruktūrizuojamai įmonei be teismo leidimo valdyti įmonės turtą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, išskyrus atvejus, kuriems taikoma šios dalies 5 punkto nuostata, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti (ĮBĮ 9 str. 1 d. 1 p.), taip siekiant užtikrinti tinkamą restruktūrizavimo tikslo įgyvendinimą bei kreditorių teises ir teisėtus interesus. Vilniaus apygardos teismas 2012-05-03 nutartyje konstatavo, kad įmonė turi pakankamai materialaus ilgalaikio turto, su kurio dydžiu lyginant ieškinio sumą nėra pagrindo spręsti, jog ieškinio suma tokio dydžio, jog būtų grėsmė realiam būsimo, galimo palankaus ir ieškovei, teismo sprendimo įvykdymui. Nors byloje nėra duomenų apie atsakovės turtinės padėties pasikeitimą, tačiau dėl virš nurodyto atsakovės teisinio statuso ir įstatymo numatytų apribojimų, tokia tikimybė yra mažiau tikėtina. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad atsakovės turto ir piniginių lėšų areštas nereikalingai varžytų įmonės veiklą ir atsiskaitymus, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo įgyvendinant teises bei taikant įstatymus principams.
Ši nutartis neužkerta galimybės proceso dalyviams, esant pagrindui, kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar šių priemonių panaikinimo, dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 146, 147, 150 str.).
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.