Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-156-544/2009

Teisėja Loreta Kukelkienė Procesinio sprendimo kategorija: 24.2; 30.10; 121.15;121.18

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. balandžio 03 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Romualdo Januškos, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Valiulienės, sekretoriaujant Lolitai Kudabienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. E. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 08 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-13-620/2009 pagal ieškovo Panevėžio AVA ieškinį atsakovui A. E., tretiesiems asmenims Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Sartų regioninio parko direkcijai, M. A. E. dėl įpareigojimo pašalinti savavališkų statybų padarinius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad atsakovo pirtis yra pastatyta 1,1800 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), priklausančiame M. A. E. pagal 2002-08-19 apskrities viršininko sprendimą Nr.27-84831-17425, o atsakovas nevaldo šio sklypo jokiais teisėtais pagrindais (b. l. 65). M. A. E. 2008-01-09 davė sutikimą jam priklausančiame minėtame sklype A. E. savo vardu įregistruoti VĮ „Registrų centras“ gyvenamosios paskirties pastatą - gyvenamąjį namą (sodybą), pagalbinio ūkio pastatą (priestatą) - pirtį bei kitus statinių priklausinius (b. l. 64). 2006 m. rugsėjo 29 d. departamentas surašė Savavališkos statybos aktą Nr.8, pagal kurį nustatė, kad statytojas A. E. savavališkai pastatė medinę pirtį 5x6 m dydžio, vieno aukšto, dvišlaičiu šiferio stogu (duomenys neskelbtini). Akte nurodyta, kad statytojas privalo tuojau pat sustabdyti vykdomus darbus ir iki 2007-02-01 pateikti dokumentaciją ir leidimą statybai arba pirtį nugriauti. Atsakovas buvo supažindintas su savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarka, nustatyta LR Statybos įstatymo 28 str. (b. l. 4). Jam 2006-09-26 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir paskirta bauda 1200 Lt bauda už pažeidimo, numatyto ATPK 159 str. 1 d., padarymą, t. y. už savavališkai pastatytą medžių rąstų pirtį (duomenys neskelbtini) (b. l. 6). Ieškovas atsakovui 2007-06-05 atsakovui pateiktas reikalavimas Nr. rk13 iki 2007-07-05 savo lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, nes atsakovas iki 2007-02-01 nepateikė suderintos dokumentacijos ir leidimo statybai (b. l. 7). Departamentas 2007-10-16 vėl surašė savavališkos statybos aktą Nr.07/07, kuriuo nustatyta, kad atsakovas be statinio projekto pasistatė minėtą pirtį, kad darbai neužbaigti, kad pažeistas Statybos techninio reglamento STR1.07.01:2002 “Statybos leidimas” antro skirsnio 42 p. Aktu buvo reikalaujama atsakovo iki 2007-11-20 nugriauti pirtį ir informuoti Panevėžio AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą raštu (b. l. 8-9). Atsakovas įpareigojimo neįvykdė ir neteisėtai pastatyto statinio Sartų regioninio parko Sartų hidrografiniame draustinyje vandens telkinio apsaugos juostoje nenugriovė.

Apeliacinis skundas atmestinas, o Rokiškio rajono apylinkės teismo 200901-08 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, iš esmės tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo yra padarytos byloje esančių įrodymų pagrindu, yra teisėtos ir pagrįstos, dalyvaujančių byloje asmenų neginčijomis. Teisėjų kolegija su jomis visiškai sutinka ir nekartoja. Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad teismas netinakamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties pradžios, eigos, taikymo ir kitus klauimus, ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla. Teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

LR CK 4.103 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai. Asmenys, kurių teisės ir interesai pažeidžiami, ir kiti įstatymų įgalioti asmenys dėl nurodytų pažeidimų turi teisę kreiptis į teismą, o teismas savo sprendimu gali įpareigojti statoją per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį (dalį statinio nugiruati, perstatyti ar pan.), arba įpareigoti statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti. Statybos valstybinę priežiūrą apskrities lygiu atlieka apskrities viršininko administracija. Statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais, taip pat kai turi nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą statinio projektą ir išduotą statybos leidimą. Savavališka statinio statyba laikoma, kai vykdomi statybos darbai statinyje (jo dalyje) neturint įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo, arba statybos darbų vykdymas, kai statybos leidimas jau netekęs galios, taip pat kai teismas statybos leidimą pripažino neteisėtu, statinio (jo dalies) statyba turint galiojantį statybos leidimą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius (Statybos įstatymo 2 str. 71 d.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, pagrįstai ir teisėtai pripažino, kad atsakovas nevaldo sklypo, kuriame pastatyta pirtis, jokiais teisėtais pagrindais, kad jis monėtą pirtį pastatė neturėdamas įstatymo nustatyta tvarka išduoto leidimo ir todėl statinys yra pastatytas savavališkai. Be to, pats atsakovas neginčijo, kad pirčiai pastatyti reikalingas leidimas, nurodė, kad jo neturėjo ir projektas nebuvo suderintas. Atsakovas savo apeliacinį skundą grindžia tik tuo, kad yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Tuo būdu ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti. Praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis. Teisės pažeidimas yra tęstinis, jei jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo). Tokiu atveju ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.). Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad bendras trijų metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuos pirties pastatymo dienos pasibaigė 2000 metais galiojant 1964 m. Civilinio kodekso nuostatoms. Šiame įstatyme, kuris galiojo iki 2001-07-01, nebuvo numatyta tęstinio pažeidimo sąvoka. Tačiau tiek dabar galiojantis, tiek 1964 m. CK numato, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal 1964 m. CK 114 str., ieškinį dėl pastatų (statinių) ar įrenginių nugriovimo galėjo pareikšti apskrities viršininkas ar savivaldybė. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Panevėžio AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2006-09-29 surašė A. E. savavališkos statybos aktą Nr. 8. 2006-09-29 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 8 ir priimtas nutarimas skirti atsakovui administracinę nuobaudą. 2007-06-05 atsakovui išsiųstas reikalavimas Nr. rkl3 pašalinti savavališkos statybos padarinius, o 2007-10-16 surašytas savavališkos statybos aktą Nr. 07/07. 2008-01-10 atlikus patikrinimą ieškovas nustatė, kad atsakovas pastatytos pirties nenugriovė. Nors apie neteisėtai pastatytą pirtį 1997 m. buvo žinoma Sartų regioninio parko direktoriui, Rokiškio rajono savivaldybės Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, dar 1998 m. AAM Panevėžio departamento Rokiškio agentūros darbuotoja su Sartų regioninio parko direktoriumi atsakovą įspėjo, kad pateiktų leidimą rekonstruoti pirtį, 1998 m. rudenį aplinkos apsaugos inspektorė jį nubaudė, o 1998-05-04 inspektorė informavo Rokiškio rajono statybos vyr. inspektorių A. V. apie pažeidimą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog apie pažeidimą dar galiojant 1964 m. CK buvo informuotas ieškovas. Ieškovas pirmąjį savavališkos statybos aktą atsakovu isurašė 2006-09-29, todėl galima pagrįstai manyti, kad 2006 metais ieškovui tapo žinoma apie atsakovo daromą pažeidimą. Esant tokioms aplinkybėms, taikytinos šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso normos, regalmentuojančios ieškinio senaties terminų nustatymo tvarką. Atsakovas pats nurodė, kad su valstybės institucijų nustatytais pažeidimais sutinka, nutarimų dėl baudų skyrimo neskundė, paskirtas baudas sumokėjo. Atsakovui sutinkant, jog pirtis pastatyta nesilaikant įstatymų reikalavimų ir nesistengiant pašalinti neteisėtos statybos padarinių, tokia jo veika atitinka tęstinio pažeidimo sampratą. Nors, ieškovui nustačius pažeidimo faktą, atsakovas buvo įpareigotas nugriauti neteisėtai pastatytą pirtį, jis nesiėmė veiksmų pažeidimui pašalinti. Dėl to apeliacinio skundo argumentai, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo, kai pirtis buvo pastatyta (1997 m.), pripažintini nepagrįstais. Šiuo atveju konstatavus pažeidimo tęstinį pobūdį, senaties termino pradžiai nustatyti teisingai aiškintos ir taikytos CK 1.127 str. 5 d. nuostatos. Nagrinėjamu klausimu būtent tokios praktikos laikomąsi ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-2007, kategorija 30.10).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 08 d. sprendimą palikti nepakeistą.