Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus, Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Mariaus Foko apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Nukentėjusiosios G. D. 300 Eur dydžio ieškinys dėl turtinės žalos priteisimo atmestas neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

7. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014).

7.2. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad A. P. padarė BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, ir dėsto tai patvirtinančius įrodymus. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus atskirai ir siedama į visumą, atlikusi įrodymų tyrimą, neturi pagrindo sutikti su prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad byloje pagal surinktus įrodymus, nesant liudytojų, kurie būtų tiesiogiai matę nagrinėjamą įvykį, nesuradus iš buto pagrobto turto, nenustačius kitų, be anksčiau aptartų, tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, galimos tik prielaidos, jog nusikaltimą įvykdė būtent A. P., o ne kitas asmuo. Iš dalies pritartina prokuroro keliamoms prielaidoms, jog panaudojant raktą, kuris buvo rastas bute, kuriame anksčiau gyveno A. P., galėjo būti patekta į nukentėjusiosios butą, tačiau tai yra tik prielaidos, neleidžiančios daryti neabejotinos išvados, jog minėtu raktu laikotarpiu 2016 m. liepos 8 d. 18 val. – 2016 m. liepos 10 d. 19 val. pasinaudojo būtent A. P.. Pažymėtina ir tai, jog byloje nėra patikimų duomenų, kad A. P. po 2016 m. liepos 10 d. būtų disponavęs iš buto pagrobtu turtu. Minėta, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo išnaudotos visos galimybės abejonėms dėl A. P. dalyvavimo darant BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą pašalinti, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai visas nepašalintas abejones dėl reikšmingų bylai aplinkybių vertino kaltinamojo naudai.

7.3. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad lieka neįrodyta, jog A. P. padarė aptariamą nusikalstamą veiką, ir prokuroro apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti A. P. išteisinimo teisėtumu, pagrįstumu ir daryti dėl A. P. kaltės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį klausimo priešingas išvadas negu tas, kurias padarė pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad A. P. dalyvavo darant minėtą nusikalstamą veiką. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl A. P. nekaltumo. Dėl to naikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl A. P. išteisinimo pagal 178 straipsnio 2 dalį, kaip to prašo prokuroras, nėra pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, jog paliekant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. P. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nepakeista, nėra pagrindo tenkinti prokuroro prašymą tenkinti nukentėjusiosios G. D. pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo.

Dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

8. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nors pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismui suteikiama teisė įrodymus vertinti iš naujo ir padaryti kitokias išvadas bei savo procesinį sprendimą grįsti naujais įrodymais. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas turi ypač atidžiai patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą, įvertinti, ar teismo išvadas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, ar buvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti ir pan.

8.1. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Taip pat pažymėtina, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi vienodą įrodomąją vertę ir yra įrodinėjimo proceso elementai, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, be to, visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.

8.2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prokuroro apeliacinio skundo argumentus, iš naujo dar kartą įvertinusi byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, papildomai atlikusi įrodymų tyrimą – apklaususi nukentėjusiąją G. D., liudytojus V. B., G. L., K. S. (vyresnįjį) bei išteisintąjį A. P., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino A. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis naikinama ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

8.3. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu išteisindamas A. P. dėl pareikšto kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį, savo sprendimą pagrindė iš esmės tuo, kad pats A. P. neprisipažino dėl pareikšto kaltinimo, liudytojai asmens, rakinusio duris, neatpažino, tačiau patikino, jog duris rakino ne A. P., duomenų, jog A. P. pažinojo nubėgusį asmenį, kuris rakino duris, nėra, todėl nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, kad A. P. pasikėsino įvykdyti vagystę įsibraunat į butą, A. P. išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo pasikėsinant padaryti nusikalstamą veiką. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą, tarpusavio sąsają, nepagrįstai A. P. duotiems parodymams suteikė didesnę reikšmę, neatsižvelgdamas į jų nenuoseklumą ir prieštaringumą kitiems byloje surinktiems ir pirmosios instancijos teisme ištirtiems įrodymams. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai nulėmė neteisingą teismo išvadą dėl A. P. kaltės pasikėsinus įvykdyti vagystę, nors byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad jo veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalies, požymiai.

8.4. Nors A. P. tiek apylinkės teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka visiškai nepripažino kaltės dėl jam pareikšto nagrinėjamo kaltinimo, tačiau, teismo vertinimu, tai yra tik A. P. gynybinė versija, kuri yra paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog vertinant kaltinamųjų parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.

8.5. Šiuo atveju pažymėtina, jog byloje yra neginčytinai įrodyta, tai pripažįsta ir pats išteisintasis A. P., jog jis (A. P.) 2016 m. liepos 10 d., apie 23.15 val., buvo adresu: (duomenys neskelbtini), laiptinėje, šalia (duomenys neskelbtini) buto, t. y. išteisintasis buvo šalia tos vietos ir tuo laiku, kai buvo pasikėsinta įsibrauti į butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). Iš A. P., J. Š. parodymų matyti, jog A. P. 2016 m. liepos 10 d. gyveno adresu: (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 163; 3 t., b. l. 6). Nukentėjusioji G. D. ir liudytojas V. B. ikiteisminio tyrimo metu ir apylinkės teismo posėdžio metu nurodė, jog 2016 m. liepos 10 d. naktį gulint lovoje išgirdo, jog kažkas rakina jų buto duris, tada V. B. nubėgo pasižiūrėti, kas rakina jų buto duris, matė, jog jas rakino ne A. P., o kitas asmuo, V. B. atidarius duris ir išbėgus į laiptinę, pamatė, kaip vienas asmuo, kuris rakino duris, nubėgo laiptais į viršų link 5 aukšto, o A. P. stovėjo laiptinėje leidžiantis link 3 aukšto, paklausus A. P., kur jis eina, pastarasis nurodė, jog eina pro šalį (1 t., b. l. 43, 45–46, 61–63; 2 t., b. l. 132–134, 135). Tokias pačias aplinkybes V. B. ir G. D. nurodė ir apklausiami apygardos teismo posėdžio metu (3 t., b. l. 83–84). A. P. apylinkės teisme aiškino, kad kaltinime nurodytu metu (2016 m. liepos 10 d., apie 23.15 val.) ėjo pasitikti draugės (3 t., b. l. 6–7), analogiškai A. P. parodė ir apygardos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, jog A. P. versiją apie jo ėjimą pasitikti draugės paneigė buvusi A. P. draugė G. L., kuri apklausiama apygardos teisme nurodė, jog dirba (duomenys neskelbtini) jau 13 metų, dirba kas savaitę, nuo antradienio iki antradienio, darbą baigia 23 val., namuose būna tik po 1.40 val., pažymėjo, jog po to, kai su A. P. išsiskyrė, pastarasis apsigyveno (duomenys neskelbtini) esančiame bute ir jos nebeidavo pasitikti ar išlydėti į darbą. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, jog įvykio naktį, t. y. 2016 m. liepos 10 d., apie 23.15 val., išteisintasis A. P. nėjo pasitikti G. L..

8.6. Iš minėtų liudytojo V. B. ir nukentėjusios G. D. nurodytų aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu matyti, jog 2016 m. liepos 10 d., apie 23.15 val., į butą adresu: (duomenys neskelbtini), buvo mėginta patekti panaudojant visraktį. Pažymėtina, jog liudytojas V. B. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus dėl rakto, rasto kambaryje, kuriame gyveno A. P., radimo aplinkybių, t. y. šis liudytojas nurodė, jog butą, kuriame gyveno A. P., vėliau įsigijo jo (V. B.) sūnėnas V. Ž., kuris paprašė jo (V. B.) padėti atlikti tam tikrus remonto darbus bute, ir jis (V. B.), atlikdamas minėto buto remonto darbus, nuimdamas šviestuvą kambaryje, po šviestuvo gaubtu rado raktą, su kuriuo buvo galima atrakinti visas duris, įskaitant ir buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), duris bei minėto buto durų spyną, kuri buvo įdėta 2016 m. liepos 10 d. (1 t., b. l. 56–57, 61–63; 2 t., b. l. 135). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas V. B. nurodė analogiškas aplinkybes (3 t., b. l. 83–84). 2017 m. rugpjūčio 4 d. specialisto išvada patvirtina, jog V. B. rastas raktas bute, kuriame gyveno A. P., yra tinkamas spynos, kuri buvo įdėta į buto adresu: (duomenys neskelbtini), duris, atrakinimui (1 t., b. l. 91–93).

8.7. Nors A. P. teigė, kad kambaryje, kuriame jis gyveno, nebuvo lempos su gaubtu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra tik A. P. gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, jog iki A. P. apsigyvenant bute adresu: (duomenys neskelbtini), kambaryje, kuriame gyveno A. P., nebuvo lempos su gaubtu, tačiau A. P. išsikrausčius iš buto, tokia lempa buvo. Atkreipiamas dėmesys, jog pats A. P. pripažino, jog jis gyveno kambaryje, kuriame ir buvo rastas raktas (3 t., b. l. 6–7). Liudytojas V. B. patvirtino, kad jo sūnėnas butą, kuriame gyveno A. P., įsigijo iš karto po to, kai butą baigė nuomotis A. P., pažymėjo, jog to buto V. B. sūnėnas daugiau niekam nebuvo išnuomojęs (2 t., b. l. 135; 3 t., b. l. 83–84). Nukentėjusioji G. D. taip pat tvirtino, jog A. P. išsikrausčius, tame bute niekas daugiau negyveno (3 t., b. l. 83). Liudytojas V. Ž. paaiškino, jog nupirko butą, kuriame gyveno A. P., ir patvirtino, jog prašė V. B. atlikti bute remontą (2 t., b. l. 137). Liudytoja J. Š. apylinkės teisme nurodė, kad tai ji išnuomojo butą A. P., paaiškino, jog iki buto išnuomojimo A. P. nei bute, nei kambaryje, kuriame, gyveno A. P., nebuvo jokių lempų, t. y. buvo paprastos lemputės, kabančios ant laido, nebuvo šviestuvų su gaubtais, o butą išnuomojus A. P., bute atsirado naujų daiktų, taip pat pažymėjo, kad 2012–2016 m. bute niekas negyveno, po 2016 m. bute niekas nebuvo keista, kambarys, kuriame gyveno A. P., buvo rakinamas, nors iki atsikraustant A. P. minėtas kambarys buvo nerakinamas, todėl mano, jog pats A. P. įsidėjo spyną į savo kambario duris (2 t., b. l. 163–165). Liudytojai P. Š. ir J. V. taip pat patvirtino, jog bute adresu: (duomenys neskelbtini), šviestuvų nebuvo, buvo tik patronai ir lemputės, kurie buvo pakabinti ant paprastų laidų (2 t., b. l. 176; 3 t., b. l. 5). Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, jog iš byloje esančių liudytojų K. S., R. R. parodymų matyti, jog A. P. savo kambarį rakindavo (2 t., b. l. 134, 136–137). A. P. apylinkės teisme teigė, neva, į jo kambarį buvo patekę kiti asmenys, kurie jį apiplėšė, tačiau šios aplinkybės yra akivaizdžiai neteisingos. Pažymėtina, jog įsiteisėjusiu 2017 m. liepos 11 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu A. P. buvo nuteistas dėl to, kad melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t. y. tariamą jo daiktų – asmens tapatybės kortelės, paso, rūbų, kai kurių maisto produktų ir dviejų mobiliojo ryšio telefonų vagystę iš jo nuomojamo buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Taigi, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog į A. P. kambarį niekas kitas, kaip pats A. P., patekti negalėjo, lempa su gaubtu, po kuriuo buvo rastas visraktis, atsirado būtent tuo laikotarpiu, kai butą išsinuomojo A. P., todėl sprendžiama, jog būtent A. P. pakeitė savo kambaryje buvusią lempą į lempą su gaubtu ir po minėtos lempos gaubtu slėpė visraktį, kuriuo buvo kėsintasi patekti į G. D. butą.

8.8. Nesutiktina su pirmosios instancijos išvada, jog byloje nėra duomenų, kad A. P. veikė kaip bendrininkas su nenustatytu asmeniu. Pažymėtina, jog liudytojas V. B. nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog buto duris rakino ne A. P., o kitas asmuo, kurio tyrimo metu nepavyko nustatyti, tačiau iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog A. P. iš įvykio vietos šalinosi kartu su nenustatytu asmeniu, nusikaltimo darymo įrankis – visraktis, buvo slepiamas ir rastas būtent A. P. kambaryje. Taigi, iš šių aplinkybių akivaizdu, jog A. P. su nenustatytu asmeniu siejo bendri veiksmai ir bendra tyčia.

8.9. Pažymėtina, ir tai, jog A. P. apylinkės teisme teigė turėjęs darbą, užsidirbdavęs pinigų, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog A. P., kuris yra gimęs (duomenys neskelbtini), nėra turėjęs oficialaus pragyvenimo šaltinio, be to, nors buvo registruotas darbo biržoje (dabar – užimtumo tarnyba), tačiau nedarbingumo išmokos negavo (2 t., b. l. 49, 50, Liteko duomenys). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. P. yra ne kartą teistas ir dėl nusikalstamų veikų nuosavybei padarymo (2 t., b. l. 3–14). Atsižvelgiant į tai, kad A. P. neturi jokio oficialaus pragyvenimo šaltinio, nuolat daro naujas nusikalstamas veikas, teisėjų kolegija sprendžia, jog nusikalstamų veikų darymas yra A. P. pragyvenimo šaltinis, todėl tai neabejotinai leidžia teigti, jog A. P. pasikėsino įsibrauti į svetimą butą turėdamas tikslą būtent pagrobti svetimą turtą.

8.10. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau aptarti įrodymai tarpusavyje sudaro logišką ir nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina tai, jog A. P. kambaryje, kuris buvo rakinamas, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), pakeitė buvusią lempą į lempą su gaubtu, po gaubtu slėpė visraktį, kuris buvo panaudotas pasikėsinant įsibrauti į svetimą butą, turint tikslą pagrobti svetimą turtą, be to, patvirtina tai, jog A. P. ne pro šalį ėjo 2016 m. liepos 10 d., apie 23.15 val., pro butą, adresu: (duomenys neskelbtini), o buvo užkluptas V. B. šalinantis kartu su nenustatytu asmeniu iš nepavykusio padaryti nusikaltimo įvykio vietos.

8.11. Apygardos teismas pažymi, jog kaltinime A. P. yra nepagrįstai inkriminuotos savanaudiškos paskatos, nes BK 178 straipsnyje numatyta nusikalstama veika apima savanaudiškas nusikalstamos veikos padarymo paskatas ir papildomai kaip sunkinanti aplinkybė – savanaudiškos paskatos kaltininkui neinkriminuojama todėl minėta aplinkybė šalintina iš A. P. pareikšto kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. P. nepagrįstai buvo inkriminuota aplinkybė, jog jis pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog A. P. 2016 m. liepos 10 d., apie 23.15 val., buvo neblaivus, todėl ši aplinkybė taip pat šalintina iš A. P. pareikšto kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį.

8.12. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. P. 2016 m. liepos 10 d., apie 23.15 val., (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su nenustatytu asmeniu, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, pritaikytu raktu bandė atrakinti G. D. priklausančio buto lauko durų spyną ir tokiu būdu įsibrauti į jos butą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes jiems sutrukdė liudytojas V. B., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje.

Bausmės skyrimas

9. Skirdama A. P. bausmę teisėjų kolegija atsižvelgia į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, BK 61 straipsnyje numatytas bausmės skyrimą reglamentuojančias taisykles ir BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. A. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. BK 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, toks asmuo yra recidyvistas. Šiuo atveju A. P. BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje numatytą tyčinį nusikaltimą padarė būdamas jau teistas už tyčinį nusikaltimą esant neišnykusiam teistumui, todėl A. P. laikomas recidyvistu ir jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Skiriant bausmę atsižvelgiama į tai, kad nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo A. P. nepriklaususių aplinkybių, t. y. jam sutrukdė liudytojas V. B.. Vertinant A. P. asmenybę pažymėtina, jog A. P. yra teistas net 13 kartų, taip pat ir dėl nusikalstamų veikų nuosavybei padarymo, baustas administracine tvarka, (2 t., b. l. 3–21, 22–48), be to, yra niekur nedirbantis, nors yra 48 metų amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini)), jokio oficialaus pragyvenimo šaltinio nėra turėjęs, buvo registruotas darbo biržoje, tačiau išmokų negavo (2 t., b. l. 1, 2, 49, 50). Tai rodo jo nusistovėjusį nusikalstamą gyvenimo būdą ir nenorą keistis teigiama linkme. Anksčiau skirtomis griežtomis bausmėmis jų tikslai pasiekti nebuvo. Todėl teisėjų kolegija mano, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus A. P. už padarytą nusikalstamą veiką tik laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Remiantis tais pačiais padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei A. P. asmenybę apibūdinančiais bylos duomenimis laisvės atėmimo bausmę teismas A. P. skiria atlikti pataisos namuose (BK 50 straipsnio 3 dalis).

10. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimą A. P. padarė iki jo atžvilgiu priimtų ankstesnių apkaltinamųjų nuosprendžių, kuriais A. P. paskirtos bausmės subendrintos Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi, šiuo nuosprendžiu A. P. paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, dalinio bausmių sudėjimo būdu bendrinama su Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi nustatyta laisvės atėmimo bausme 3 metams 3 mėnesiams.

11. Kaip matyti iš bylos duomenų (3 t., b. l. 89), už kelionės išlaidas į apygardos teismo posėdį nukentėjusiajai G. D. išmokėta 11,80 Eur valstybės lėšų, todėl šios proceso išlaidos (BPK 103 str. 1 p.) priteisiamos iš nuteisiamojo A. P. valstybei (BPK 105 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria A. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, ir priimti dėl šios dalies naują apkaltinamąjį nuosprendį:

A. P. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi nustatyta bausme – laisvės atėmimu 3 metams 3 mėnesiams – ir A. P. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsniu, į A. P. paskirtą galutinę bausmę įskaityti Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi įskaitytus laikotarpius – 2017 m. vasario 14 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu įskaitytus laikotarpius, bausmių dalis, atliktas pagal Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 14 d., 2017 m. kovo 15 d., 2017 m. liepos 11 d. nuosprendžius, – ir bausmę, atliktą pagal Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį nuo minėtos nutarties priėmimo dienos – 2017 m. lapkričio 30 d. – iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos – 2018 m. gruodžio 6 d.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos – 2018 m. gruodžio 6 d.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. P. 11,80 Eur proceso išlaidų valstybei.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.