Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. gynėjo advokato M. P. ir nuteistojo M. U. gynėjo advokato V. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – dešimties metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 187 straipsnio 2 dalį – devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – dešimties metų laisvės atėmimas. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

M. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – trylikos metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – dvejų metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 187 straipsnio 2 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė – trylikos metų laisvės atėmimas. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir T. Š., D. B., tačiau apeliacinių skundų dėl jų nuteisimo nėra paduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. U. ir D. S. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2012 m. birželio 17 d. laikotarpiu nuo 0.00 val. iki 01.00 val. autobusų stotelėje, esančioje Antakalnio g., Vilniuje, prie namo Nr. 14, įsėdo į UAB „Taxi 1“ priklausantį taksi automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamą M. J. (M. J.), paprašė, kad pastarasis juos nuvežtų į Lentvarį, nuvažiavo į Trakų rajoną, kur laukuose, esančiuose Skynimų k., M. J. sustojus, M. U., sėdėdamas ant galinės sėdynės už vairuotojo, iš nugaros sulenkta dešine ranka tyčia apglėbė M. J. kaklą ir ėmė jį smaugti. Po to D. S., sėdėdamas šalia vairuotojo, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė M. J. į veidą. Po to D. S., sėdėdamas šalia vairuotojo, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė M. J. į veidą. M. U. toliau smaugiant M. J., D. S. dar kartą sudavė kumščiu nukentėjusiajam į veidą, o M. U., perlipęs per sėdynę, rankomis laikydamasis už priekinės apdailos, koją įrėmęs nukentėjusiajam į gerklę, jį smaugė. Po to atidarę vairuotojo pusės dureles jie nukentėjusįjį išvilko ant žemės. D. S. ištraukė iš nukentėjusiojo kelnių odinį diržą ir juo M. U. tyčia apjuosė nukentėjusiojo M. J. kaklą, užveržė kilpą ir įtempė diržą, užverždami M. J. kaklą, tuo padarydami paliežuvinio kaulo ir skydinės kremzlės lūžį. Po to pagrobė UAB „Taxi 1“ priklausantį automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2800 Lt vertės, su jame buvusia racija „Motorola CM-140“, 750 Lt vertės, taksometru „ST-500 MF“, 500 Lt vertės, plafonu, 120 Lt vertės, antena, 80 Lt vertės, bendrai padarydami UAB „Taxi 1“ 4250 Lt turtinę žalą, bei pagrobė iš M. J. mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, neturintį materialinės vertės, ir 300 Lt. Po to M. J. lavoną paslėpė Pastrėvės k., Elektrėnų sen., Trakų r. ir jį paliko, taip tyčia, bendrais veiksmais, dėl savanaudiškų paskatų nužudė M. J. ir pagrobė svetimą turtą.

Taip pat M. U. ir D. S. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe kartu su T. Š., būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2012 m. birželio 17 d. 05.30 val., po to, kai nužudė M. J. ir pagrobė svetimą turtą, pagrobtu automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu UAB „Taxi 1“, nuvažiavo į degalinę „Lukoil“, esančią Kauno r., Kumpių k., kur D. S. su T. Š. nupirko benzino, po to tęsdami savo nusikalstamus veiksmus nuvažiavo į Kačerginės miško masyvą, esantį šalia Kačerginės gyvenvietės, Kauno r., kur M. U. apipylė benzinu pagrobtą automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir žiebtuvėliu jį padegė, tokiu būdu sunaikino svetimą, UAB „Taxi 1“ priklausantį turtą visuotinai pavojingu būdu, padarydami UAB „Taxi 1“ 2800 Lt materialinę žalą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Nuteistojo gynėjo teigimu, D. S. tik padavė diržą M. U. pastarojo prašymu, tačiau pats jokių smaugimo ar kitų veiksmų, lėmusių nukentėjusiojo mirtį, neatliko. Byloje nustatyta, kad nukentėjusįjį M. J. nužudė M. U.. Todėl vien tai, kad D. S. važiavo tuo pačiu automobiliu su M. U., nesuteikia pagrindo D. S. veiksmus vertinti kaip bendravykdytojo. Be to, baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiami tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo mirties priežastis. Nuteistasis D. S. nukentėjusiajam tik sudavė smūgį kumščiu, siekdamas ne nužudyti M. J., o norėdamas, kad pastarasis jį paleistų. Gynėjas teigia, kad po to, kai M. J. paleido nuteistąjį D. S., pastarasis išlipo iš automobilio, o M. U. liko automobilyje, kur tęsė veiksmus, dėl kurių nukentėjusysis mirė. Gynėjo nuomone, ši situacija gali būti vertinama ir kaip vykdytojo ekscesas.

Nuteistojo gynėjas skunde taip pat teigia, kad nuteistieji nesitarė daryti nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais požymiais vadovaudamasis sprendžia, jog nuteistieji D. S. ir M. U. veikė bendrai susitarę, tai suprato ir norėjo bendrai veikti. Vadovaudamasis teismų praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-218/2009) gynėjas pažymi, kad kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti būtiną bendrininkavimo požymį, t. y. kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje paminėtos aplinkybės nustatytos nebuvo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus ir netinkamai vertino D. S. veiksmus. Gynėjo manymu, D. S. nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal BK 180 straipsnį.

Taip pat gynėjas mano, kad D. S. paskirta bausmė yra per griežta, todėl turi būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad D. S. vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis. Tai sudaro pagrindą nuteistajam taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl nuteistojo M. U. kaltės, o baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus vertino netinkamai bei neobjektyviai, taip pat nepašalino byloje esančių prieštaravimų tarp įrodymų, lemiančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą. Gynėjo teigimu, nebuvo paneigta M. U. nurodyta aplinkybė, kad konfliktą pradėjo nukentėjusysis M. J. (puolė su peiliu). Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis M. J. buvo neblaivus. Šios aplinkybės, gynėjo nuomone, patvirtina, kad būtent nukentėjusiojo elgesys buvo kilusių padarinių pradžia.

Be to, skunde pažymima, kad M. U. negalėjo nužudyti M. J. dėl savo sveikatos būklės. 2012 m. birželio 8 d., t. y. likus devynioms dienoms iki nusikaltimo padarymo, M. U. buvo diagnozuota galvos trauma su kairiojo raktikaulio lūžiu. Skundžiamame nuosprendyje nepateikta įrodymų, kad nuteistasis M. U. – jaunas, nekonfliktiškas, fiziškai silpnas, su sulaužyta kaire ranka – sugebėjo pasmaugti M. J.. Nuteistojo M. U. kaltė grindžiama tik kito nuteistojo D. S. parodymais, o nukentėjusiojo mirties priežastis taip ir nebuvo nustatyta. Gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kas sukliudė išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Gynėjas mano, kad nuteistajam M. U. paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, todėl prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę. Skunde nurodoma, kad nuteistojo M. U. vaidmuo darant nusikaltimą buvo pasyvus. Gynėjo nuomone, nuteistasis nesuvokė nusikalstamos veikos pradžios ir galimų grumtynių padarinių su neblaiviu M. J.. Skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad nuteistasis M. U. dar iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo pradėjo atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą. Be to, jis nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Iki suėmimo paskyrimo nuteistasis M. U. buvo charakterizuojamas teigiamai.

Skunde taip pat nurodoma, kad kiekvienas baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens prašymas ar skundas turi būti nagrinėjamas ir tenkinamas arba motyvuotai atmetamas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo atsakymai į nuteistojo ir jo gynėjo pateiktus argumentus dėl nuteistojo M. U. galimybės padaryti nusikalstamą veiką su sulaužytu kairiu raktikauliu yra paviršutiniški, abstraktūs, neišsamūs.

Teismo posėdžio metu nuteistasis M. U. ir jo gynėjas V. M. prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistojo D. S. gynėjas M. P. prašė jo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliaciniame skunde nuteistojo D. S. gynėjas ginčija Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį, kuria D. S. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, ir nurodo, kad nuteistojo D. S. veiksmai turi būti kvalifikuojami tik pagal BK 180 straipsnį. Taip pat prašo paskirti nuteistajam D. S. švelnesnę bausmę.

Nuteistojo M. U. gynėjo apeliaciniame skunde prašoma tik paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę, tačiau iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad nuteistojo gynėjas ginčija ir įrodymų vertinimą dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyto nusikaltimo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. U. negalėjo padaryti šios nusikalstamos veikos dėl sveikatos būklės.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė, prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-192/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo šios baudžiamosios bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus bei pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. D. S. ir M. U. kaltė padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą nusikalstamą veiką įrodyta Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

Nuteistasis D. S. nurodė, kad nusikaltimo padarymo metu M. U., sėdėdamas automobilio „VW Passat“, valst. Nr. T07546, vairuojamo M. J., gale už vairuotojo sėdynės, pirmasis sulenkta dešine ranka apglėbė M. J. kaklą ir ėmė jį smaugti. Priešindamasis vairuotojas įsikibo į šalia jo priekyje sėdėjusį D. S., todėl pastarasis kumščiu sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į veidą. D. S. išlipo iš automobilio, tačiau netrukus vėl atidarė automobilio duris ir pamatė M. U., perlipusį į priekį, rankomis besilaikantį į priekinę apdailą, kairės kojos pėdą įrėmusį į vairuotojo kaklą bei stipriai jį spaudžiantį. Nukentėjusysis nejudėjo. Po to jie ištempė M. J. iš automobilio ant žemės. Iš burnos jam tekėjo skystis, kūnas pradėjo stipriai kratytis. Tuomet D. S. iš vairuotojo kelnių ištraukė diržą, padavė jį M. U., kuris juo apjuosė nukentėjusiojo kaklą ir užveržė (5 t., 112-115, 118-123, 125-133 b. l.; 8 t., 154-157 b. l.).

Pažymėtina, kad teisėjų kolegijai nėra pagrindo abejoti tokiais nuteistojo D. S. parodymais, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme jie buvo nuoseklūs. Be to, juos patvirtina kita bylos medžiaga. Iš nuteistojo T. Š. parodymų matyti, kad tą pačią naktį po nukentėjusiojo nužudymo D. S. ir M. U. T. Š. pasakė, jog jie nužudė žmogų. M. U. jam (T. Š.) patvirtino, kad jis taksistą smaugė diržu, taip pat koja įsispyręs į sėdynę (4 t., 6-9, 10-14 b. l.; 9 t., 30-33 b. l.). Nuteistojo D. S. parodymus atitinka ir specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad nukentėjusiajam M. J. buvo padaryti paliežuvinio kaulo ir skydinės kremzlės lūžiai. Įvertinus tai, kad ant nukentėjusiojo kaklo buvo rasta užnerta paslanki kilpa, suformuota iš diržo, konstatuota, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti kaklą spaudžiant paminėta kilpa (2 t., 83-86 b. l.). Nors tiksli M. J. mirties priežastis dėl toli pažengusio lavono irimo nebuvo nustatyta, tačiau ši aplinkybė nei D. S., nei M. U. kaltės nepaneigia. Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas S. L., šioje byloje atlikęs lavono teismo medicinos tyrimą ir pateikęs paminėtą specialisto išvadą, patvirtino, kad asmuo gali būti iš pradžių prismaugiamas ranka (užspaudus kaklo venas ir arterijas, sutrikdant kraujotaką į galvos smegenis, tuomet žmogus praranda sąmonę), o po to su juo atliekami lemiami veiksmai. Ekspertas taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo paliežuvinio kaulo abiejų ragų ir skydinės kremzlės lūžius padaryti su koja būtų sudėtinga, kadangi reikia stipriai fiksuoti kaklą, jog lūžtų abu paliežuvinio kaulo ragai. Todėl labiausiai tikėtina, kad lūžiai buvo padaryti diržo kilpa (9 t., 47-48 b. l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino M. U. parodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad jie yra prieštaringi. Iš nuteistojo M. U. parodymų matyti, kad jis pripažino, jog automobilyje jis iš nugaros dešine sulenkta ranka apglėbė nukentėjusiojo kaklą ir jį spaudė, tačiau kitas įvykio aplinkybes nurodė skirtingai. Pirmoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu M. U. pateikė versiją, kad nukentėjusysis M. J. pirmasis automobilyje išsitraukė peilį ir reikalavo atiduoti pinigus (4 t., 108-110 b. l.). Tačiau šiuos parodymus nuteistasis paneigė pirmosios instancijos teisme (8 t., 151 b. l.). Be to, paminėtos versijos nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, taip pat ir nuteistojo M. U. gynėjo skunde akcentuota aplinkybė, kad nukentėjusysis nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo būti neblaivus (lavono raumenyje buvo rasta etilo alkoholio). Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad konfliktą sąlygojo nukentėjusiojo elgesys, laikytinas nepagrįstu. Vėliau atliktos papildomos apklausos metu M. U. pakeitė savo parodymus ir tvirtino, kad nuteistųjų ir nukentėjusiojo konfliktas prasidėjo dėl to, jog D. S. automobilyje netikėtai trenkė nukentėjusiajam kumščiu į veidą ir tarp jų kilo grumtynės. Norėdamas tai sustabdyti M. U. sulenkta dešine ranka apglėbė vairuotojo kaklą ir suspaudęs palaikė, o D. S. dar kartą trenkė kumščiu nukentėjusiajam į veidą. Paminėtos apklausos metu nuteistasis taip pat nurodė, kad diržą iš nukentėjusiojo kelnių išvėrė, juo apglėbė nukentėjusiojo kaklą ir jį užveržė D. S. (4 t., 118-121 b. l.). Tuo tarpu akistatos su D. S. metu M. U. teigė, kad D. S. tik vieną kartą trenkė kumščiu nukentėjusiajam į veidą. Be to, nurodė, kad diržą iš nukentėjusiojo kelnių ištraukė jis (M. U.) D. S. prašymu (5 t., 125-131 b. l.). 2013 m. gegužės 30 d. vykusios apklausos metu M. U. pateikė dar vieną versiją, kad jis fiziškai negalėjo padaryti šio nusikaltimo dėl patirtos traumos – sulaužyto raktikaulio (4 t., 130-131 b. l.). Pirmosios instancijos teisme M. U. davė parodymus, kurie atitinka antroje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, bei palaikė poziciją, kad nusikalstamos veikos jis negalėjo padaryti dėl sveikatos būklės.

Priešingai nei teigia nuteistojo M. U. gynėjas, bylos duomenys nepatvirtina, kad M. U. negalėjo padaryti jam inkriminuojamo nusikaltimo dėl patirtos traumos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad likus devynioms dienoms iki nusikaltimo padarymo, M. U. buvo diagnozuota galvos trauma su kairiojo raktikaulio lūžiu. Tačiau iš liudytojos D. M. parodymų matyti, kad medicininiuose dokumentuose pateikta išvada dėl M. U. raktikaulio lūžio negali būti vertinama kaip diagnozė. Liudytoja rėmėsi tik paciento žodžiais, o ne atliktais tyrimais ar kitais medicininiais dokumentais (8 t., 146-147 b. l.). Ekspertas J. M. P., apžiūrėjęs M. U. medicininius dokumentus, tarp jų – ir raktikaulio rentgeno nuotrauką, teismui patvirtino, kad nuteistojo raktikaulio lūžio požymių paminėtoje nuotraukoje nėra. Jie neaprašyti ir medicininiuose dokumentuose (8 t., 59-60 b. l.). Abejoti šiais paaiškinimais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Aptariamą nuteistojo versiją dėl neva lūžusio raktikaulio paneigia ir paties nuteistojo M. U. bei nuteistųjų D. S., T. Š. parodymai. Iš jų matyti, kad M. U. nusikaltimo padarymo metu atliko veiksmus, kurių su sulaužytu raktikauliu nebūtų galėjęs atlikti, t. y. su D. S. įkėlė nukentėjusiojo kūną į automobilio bagažinę, pats vairavo automobilį (valdė pavarų svirtį kaire ranka), o vėliau prieš automobilio padegimą jį aplaistė degalais, kurie buvo supilti į penkių litrų talpą (šią talpą kėlė). Be to, nuteistasis D. S. patvirtino, kad M. U. prieš nusikaltimo padarymą dirbo statybose, kur abiem rankomis su virve kilnojo kibirus. Šių duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad nuteistajam M. U. prieš įvykį nebuvo padaryti tokie sužalojimai, dėl kurių jis negalėtų padaryti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Todėl teisėjų kolegija nuteistojo versiją dėl raktikaulio lūžio vertina kaip gynybinę poziciją ir ją atmeta.

Įvertinus tai, kad M. U. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštarauja tarpusavyje bei kitiems bylos įrodymams, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos aplinkybes, pagrįstai vadovavosi D. S. parodymais, kurie atitinka bylos medžiagą. Byloje esančių įrodymų pakanka nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos faktinėms aplinkybėms nustatyti bei nuteistojo M. U. kaltei pagrįsti. Todėl nuteistojo M. U. gynėjo skunde nurodytas argumentas, kad M. U. kaltė grindžiama tik nuteistojo D. S. parodymais, atmetamas kaip nepagrįstas. Byloje įrodyta, kad M. U. nukentėjusįjį smaugė iš viso tris kartus – sulenkta ranka sėdėdamas automobilio galinėje sėdynėje, kairės kojos pėda, perlipęs į priekį, ir diržu, kurį D. S. ištraukė iš nukentėjusiojo kelnių.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. S. sudavė nukentėjusiajam du smūgius kumščiu į veidą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė neatitinka byloje esančių duomenų. Pažymėtina, kad D. S. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog jis tik vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į veidą, t. y. po to, kai M. U. sulenkta ranka apglėbė nukentėjusiojo kaklą ir ėmė jį smaugti. Aplinkybę, kad smūgiai buvo du, patvirtina tik M. U. parodymai, tačiau, kaip paminėta, jie nebuvo nuoseklūs (akistatos metu M. U. teigė, kad D. S. sudavė tik vieną smūgį). Dėl to darytina išvada, kad byloje neįrodyta, jog D. S. sudavė du smūgius nukentėjusiajam. Aplinkybė, kad D. S. sudavė nukentėjusiajam antrą smūgį į veidą, iš nuosprendžio šalintina, o nuosprendis keičiamas dėl šios teismo išvados, susijusios su nuosprendyje įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis, neatitikimo bylos duomenims (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 3 punktas).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, aprašydamas nuteistųjų padarytą nusikaltimą, du kartus pakartojo tą patį sakinį „po to D. S., sėdėdamas šalia vairuotojo, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė M. J. į veidą“. Iš nuosprendžio motyvų matyti, kad tai apsirikimo klaida, kadangi teismas nustatė, jog D. S. nukentėjusiajam sudavė du, o ne tris smūgius kumščiu į veidą. Todėl paminėtas du kartus pakartotas sakinys iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintinas.

Nuteistojo D. S. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nusikalstamos veikos metu atlikti nuteistojo D. S. veiksmai, t. y. smūgio sudavimas kumščiu nukentėjusiajam į veidą ir diržo padavimas nuteistajam M. U., turėtų būti kvalifikuojami tik pagal BK 180 straipsnį. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo D. S. veikos kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą yra teisingas.

Pažymėtina, kad baudžiamosiose bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šią nusikalstamą veiką laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Kai nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24 bei 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurią kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji požymiai – tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis bendrai dalyvauja su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-103/2008, Nr. 2K-400/2011, Nr. 2K-630/2011, Nr. 2K-657/2012).

Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš nužudymo vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus. Pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (kasacinės nutartys Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-485/2008, Nr. 2K-523/2009, Nr. 2K-7-156/2010, Nr. 2K-303/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad D. S. ir M. U., smurtaudami prieš nukentėjusįjį, veikė susitarę. Nusikalstama veika buvo pradėta spontaniškai, todėl jų susitarimas daryti bendrą nusikalstamą veiką pasireiškė konkliudentiniais veiksmais. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistieji abu smurtavo prieš M. J., t. y. M. U. smaugė nukentėjusiojo kaklą sulenkta ranka, koją įrėmęs nukentėjusiajam į gerklę bei diržu, o D. S. kumščiu sudavė nukentėjusiajam į veidą. Nors D. S. ir neatliko jokių smaugimo veiksmų, tačiau matė M. U. smurtinius veiksmus, jiems pritarė bei aktyviai prie jų prisidėjo (D. S. kartu su M. U. nukentėjusįjį išvilko iš automobilio ant žemės, ištraukė iš nukentėjusiojo kelnių odinį diržą ir jį padavė M. U., su kuriuo pastarasis nukentėjusįjį smaugė, vėliau jie abu įkėlė jo kūną į automobilio bagažinę bei paslėpė lavoną). Tai rodo, kad jis pritarė naudojamam smurtui, suvokė, kad tokia veika gali sukelti pavojingus padarinius, pats dalyvavo gyvybės atėmimo procese, taigi veikė kartu su M. U. kaip nusikaltimo bendravykdytojas.

Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad D. S. sudavė nukentėjusiajam kumščiu į veidą ne siekdamas jį nužudyti, bet norėdamas, kad pastarasis nuteistąjį paleistų, D. S. tyčios nepaneigia ir nesuteikia pagrindo jo veiksmus kvalifikuoti kitaip, nei kvalifikavo pirmosios instancijos teismas.

Priešingai nei teigiama nuteistojo D. S. gynėjo apeliaciniame skunde, byloje nėra pagrindo konstatuoti vykdytojo eksceso. Vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokius veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kvalifikuotą to nusikaltimo rūšį, arba kai jis padaro dar kokį nors kitą nusikaltimą, dėl kurio su kitais bendrininkais nebuvo susitarta. Taigi vykdytojo ekscesas galimas tik tada, kai bendrininkų susitarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo yra konkretus. Tik esant konkrečiam nusikalstamam susitarimui jo vykdytojas gali nuo susitarimo nukrypti. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje nuteistųjų veiksmai nebuvo iš anksto suderinti. Įvertinus prieš nukentėjusįjį naudoto smurto ir padarytų sužalojimų pobūdį, intensyvumą, lokaciją, darytina išvada, kad abu nuteistieji veikė bendrininkų grupe, suvokė, kad veikia bendrai, ir to siekė.

Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad nuteistiesiems paskirtos per griežtos bausmės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nuteistiesiems skirdamas bausmes, jas individualizavo tinkamai bei atsižvelgė į visas reikšmingas bausmės dydžiui ir rūšiai aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

D. S. ir M. U. skundžiamu nuosprendžiu nuteisti už labai sunkaus (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas) ir apysunkių (BK 180 straipsnio 1 dalis, BK 187 straipsnio 2 dalis) nusikaltimų padarymą. Byloje nustatyta, kad M. U. atsakomybę lengvina tai, jog jis iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). D. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, pobūdį, pavojingumo laipsnį, padarymo aplinkybes ir atliktų veiksmų apimtį. Taip pat teismas atsižvelgė į jų asmenybes charakterizuojančius požymius (M. U. neteistas, baustas administracine tvarka, D. S. anksčiau teistas, baustas administracine tvarka). Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas pagrįstai nuteistiesiems paskyrė BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje numatytas laisvės atėmimo bausmes, kurios nesiekia įstatymo sankcijose numatytų bausmių vidurkių, ir jas subendrino apėmimo būdu.

M. U. gynėjas apeliaciniame skunde prašo atsižvelgti į tai, kad M. U. nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Tačiau šią aplinkybę pripažinti M. U. atsakomybę lengvinančia ir dėl to sušvelninti jam paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nagrinėjamu atveju BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta sąlyga (kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką) nebuvo nustatyta. Todėl nėra pagrindo vien tik kaltininko deklaruojamą nuoširdų gailėjimąsi vertinti kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Apeliaciniuose skunduose nurodomos aplinkybės dėl nuteistųjų asmenybių bei jų vaidmens padarant nusikalstamas veikas, kurios, apeliantų manymu, yra pagrindas sušvelninti jiems paskirtas bausmes, nėra išimtinės ir galinčios pagrįsti būtinumą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas apeliaciniuose skunduose nurodomas aplinkybes, tačiau jų nevertino kaip išimtinių aplinkybių, kurios leistų skirti nuteistiesiems švelnesnes bausmes, negu numatyta įstatyme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės nėra nei per griežtos, nei neproporcingos nuteistųjų padarytų nusikaltimų bei asmenybės pavojingumui. Priešingai, jos atitinka bausmei keliamus tikslus. Todėl apeliaciniuose skunduose suformuluoti prašymai sušvelninti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes atmetami.

Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką nuteistajam paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena BK 62 straipsnio 2 dalies 1 – 6 punktuose numatyta aplinkybė. Vadinasi, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, be kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Kasacinės nutartys Nr. 2K-424/2007, Nr. 2K-94/2011). Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje D. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Todėl nesant įstatyme numatytų sąlygų, nėra pagrindo D. S. taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, BK 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendį pakeisti.

Iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio pašalinti įrodyta pripažintą aplinkybę, kad M. U. toliau smaugiant M. J., D. S. dar kartą sudavė kumščiu nukentėjusiajam į veidą.

Iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti du kartus pakartotą sakinį „po to D. S., sėdėdamas šalia vairuotojo, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė M. J. į veidą“.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.