Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Baltic auto“ atstovui advokatui Tomui Juodžiui,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Baltic auto“ ieškinį atsakovei UAB „Kino technikos nuoma“ dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovės UAB „Kino technikos nuoma“ priešieškinį ieškovei UAB „Baltic auto“ dėl sutarčių sąlygos pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 23 478,00 Eur skolą ir 6 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodo, kad 2021 m. balandžio 7 d. ieškovė ir atsakovė sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti septynis naujus automobilius „VW Tiguan LIFE 1,5 TSI“, o atsakovė įsipareigojo priimti automobilius ir už juos sumokėti nustatytą kainą. Atsakovei įgytos transporto priemonės buvo perduotos 2021 m. balandžio 14 d. 2021 m. balandžio 26 d. ieškovė ir atsakovė sudarė dar vieną pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti penkis naujus automobilius „VW Tiguan LIFE 1,5 TSI“, o atsakovė įsipareigojo priimti automobilius ir už juos sumokėti nustatytą kainą. Atsakovės įgytos transporto priemonės buvo perduotos 2021 m. balandžio 26 d. 2021 m. balandžio 7 d. sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatyta, jog septynių parduodamų automobilių kaina yra 184 310,00 Eur su PVM, taip pat nurodyta, kad buvo suteikta 12 642,00 Eur dydžio papildoma nuolaida (sutarties 1.3 p.). Vadovaujantis sutarties 1.4 punkte išdėstytomis sąlygomis atsakovė įsipareigojo įsigytus automobilius registruoti Lietuvos Respublikoje, neparduoti ir naudoti savo poreikiams ne mažiau kaip 6 mėnesius nuo automobilių įsigijimo. 1.4. punkto pažeidimo atveju atsakovė įpareigota sumokėti ieškovei už automobilius papildomą kainą lygią taikytos nuolaidos dydžiui (sutarties 4.6 punktas nurodyta sąlyga). 2021 m. balandžio 26 d. sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytos analogiškos sąlygos, tik dėl kito automobilių kiekio kaina buvo 157 980,00 Eur su PVM, o suteikta 10 836,00 Eur dydžio nuolaida. Ieškovė buvo informuota, jog atsakovė galimai įgytas transporto priemones pardavė neįvykdžiusi Sutarčių 1.4 punkto reikalavimų. Patikrinus eregitra.lt duomenis nustatė, jog visos atsakovės įsigytos transporto priemonės yra išregistruotos iš Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro. Atsakovei nusprendus nesilaikyti pirkimo-pardavimo sutarties 1.4 punkto, ieškovė pareikalavo sumokėti papildomą automobilių kainą, pagal sutarčių 4.6 punkto sąlygas ir tvarką. Pažymi, kad Sutarčių 1.4 dalyje nurodyta sąlyga nėra neteisėta ir neriboja pirkėjo teisės disponuoti preke. Sąlyga yra priimta atsakovės laisva valia, atsakovė turėjo ir turi teisę pasirinkti savo elgesio variantą, laikytis sutarties sąlygos arba jos nesilaikyti ir mokėti papildomą kainą.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovės atstovas teismo posėdyje ieškinį palaikė, su priešieškiniu nesutiko. Papildomai paaiškino, kad 1.4 punkte esanti sąlyga į Sutartis buvo įtraukta tikslu apriboti pirkėjo galimybes perparduoti automobilius. Šiuo atveju susitarimai tarp tiekėjo ir ieškovės, kurių pagrindu ieškovei buvo patiekti automobiliai, o vėliau parduoti atsakovei, nesusiję su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Atsakovė pažeidė Sutarčių 1.4 punktą, todėl yra teisinis pagrindas iš atsakovės išieškoti automobiliams suteiktos nuolaidos dydžio skolą.

Liudytojas E. L. teismo posėdyje parodė, kad dirba ieškovės įmonėje vadybininku. Sutarčių 1.4 punkte išdėstyta sąlyga yra standartinė, ją įtraukia į visas automobilių pardavimo sutartis, jeigu automobiliui yra taikoma papildoma nuolaida. Papildoma nuolaida yra taikoma iš tiekėjo pusės. Nagrinėjamu atveju nuolaida buvo taikoma tiek tiekėjo, tiek ir ieškovės. Sutarties sąlygos yra derinamos su automobilių gamintojo (tiekėjo) atstovu Moller Baltic Import SE. Prieš sudarant sutartis su atsakove buvo aptarti Sutarčių 1.4, 4.6 punktai. Laiškuose nurodytos frazės „su fleet“ reiškia, kad automobiliui yra suteikiama gamintojo papildoma nuolaida, „be fleet“ – kad automobiliui nėra suteikiama gamintojo papildoma nuolaida.

Liudytojas G. V. parodė, kad atsakovės vadovo prašymu atstovavo atsakovę sudarant transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovė buvo informuota apie tai, kad automobilius atsakovė ketina parduoti nesuėjus sutartyse nustatytam 6 mėnesių terminui. Automobiliai buvo parduoti atsakovei be tiekėjo papildomos nuolaidos, todėl nemanė, kad sutartyse nustatytos sąlygos ribojančios automobilių perpardavimą yra aktualios. Į sąlygas (1.4, 4.6 punktus) sudarant sutartis nekreipė dėmesio, kadangi šios yra standartinės, tai yra ieškovė jas įtraukia į kiekvieną su klientu sudarytą Sutartį. Laiškuose nurodytos frazės „su fleet“ reiškia, kad automobiliui yra suteikiama gamintojo papildoma nuolaida, „be fleet“ – kad automobiliui nėra suteikiama papildoma nuolaida.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys ir priešieškinys atmestini.

Rašytiniais bylos duomenimis, šalių paaiškinimais nustatyta, kad 2021 m. balandžio 7 d. tarp proceso šalių buvo sudaryta lengvųjų automobilių pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis-1), pagal kurią ieškovė pardavė, o atsakovė įgijo septynis naujus automobilius „VW Tiguan LIFE 1,5 TSI“. Sutarties-1 1.3 punktu, įgyjant automobilius, atsakovei buvo suteikta 12 642,00 Eur papildoma nuolaida. Pagal priėmimo-perdavimo aktą, automobiliai atsakovei pagal Sutartį-1 buvo perduoti 2021 m. balandžio 14 d. 2021 m. balandžio 26 d. ieškovė ir atsakovė sudarė dar vieną lengvųjų automobilių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis-2), pagal kurią ieškovė pardavė, o atsakovė įgijo penkis lengvuosius automobilius „VW Tiguan LIFE 1,5 TSI“. Sutarties-2 1.3 punktu, įgyjant automobilius, atsakovei buvo suteikta 10 836,00 Eur papildoma nuolaida. Iš priėmimo-perdavimo akto matyti, jog automobiliai pagal Sutartį-2 atsakovei buvo perduoti 2021 m. balandžio 26 d.

Sutarčių 1.4 nustatyta, kad pirkėjas patvirtina, jog jis automobilį įgyja registruoti Lietuvos Respublikoje ir naudoti savo poreikiams. Taip pat pirkėjas patvirtina, kad naudos automobilį savo poreikiams ir neparduos automobilio 6 mėnesius. Šalys Sutarčių 4.6 punkte sutarė, Paaiškėjus, kad Pirkėjas nesilaiko 1.4 p. nurodyto pareiškimo, t. y. perparduoda automobilius į kitą valstybę ar perparduoda automobilius kitam savininkui per 6 mėnesius nuo jo įregistravimo dienos, tai pirkėjas per 7 dienas besąlygiškai privalo papildomai sumokėti Pardavėjui už automobilius 1.3 p. nurodytą suteiktą nuolaidos dydžio sumą. Už mokėjimo terminų pažeidimą Pirkėjas už kiekvieną uždelstą dieną Pardavėjui moka 0,02 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos automobilio kainos dalies.

2021 m. spalio 13 d. ieškovė, nustačiusi, kad atsakovė nesuėjus Sutarčių 1.4 nustatytam 6 mėnesių terminui realizavo įgytas transporto priemones, išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 10 836,00 Eur sumoje dėl Sutarties-1 1.4 punkto pažeidimo ir PVM sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 12 642,00 Eur sumoje dėl Sutarties-2 1.4 punkto pažeidimo. Atsakovė atsisakė atsiskaityti su ieškove pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras.

Dėl ieškinio reikalavimų

Nagrinėjamoje byloje kilo Sutarčių nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimai. Ieškovės teigimu, dėl Sutarčių 1.4 punkto pažeidimo, atsakovė privalo jai išmokėti suteiktų nuolaidų dydžio sumas Sutarčių 4.6 punkto pagrindu. Tuo tarpu atsakovė nurodo, kad pagal faktinį šalių susitarimą Sutarčių 4.6 punkto pagrindu atsakovei galėtų kilti pareiga išmokėti nuolaidos dydžio sumas, jeigu automobilių gamintojo atstovas pirmiausia pritaikytų baudą ieškovei, esant Sutarčių 1.4 punkto pažeidimui.

Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis).

Sutarčių aiškinimo instituto paskirtis – nustatyti sutarties turinį, iš sutarties kylančių šalių tarpusavio teisių ir pareigų apimtį tais atvejais, kai kyla šalių ginčas dėl sudarytos sutarties galiojimo ir (ar) vykdymo. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Pažymėtina, kad sutarčių aiškinimo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra gausi, nuosekli ir išplėtota. Sutarties šalims nesutariant dėl tam tikrų jų sudarytos sutarties sąlygų, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl tokių sutarties sąlygų vykdymo ar jų neįvykdymo (netinkamo įvykdymo) teisinių padarinių, aiškina jas vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo pareigas pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalį, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, jog proceso šalys derybas dėl Sutarčių sudarymo vedė telefoninėmis žinutėmis. Iš į bylą pateikto ieškovę ir atsakovę derybose atstovavusių įgaliotų asmenų susirašinėjimo turinio bei jų parodymų, duotų teismo posėdyje, matyti, kad ieškovei automobilius „VW Tiguan LIFE 1,5 TSI“ pristatė automobilių gamintojo atstovas Baltijos šalyse Moller Baltic Import SE (toliau – gamintojas). Ieškovės realizuojamoms gamintojo transporto priemonėms gali būti taikomos dviejų rūšių nuolaidos: nuolaida, kurią suteikia ieškovė, ir papildoma nuolaida, kurią suteikia automobilio gamintojas. Pagal susitarimą tarp ieškovės ir automobilių gamintojo, ieškovės parduodami automobiliai su gamintojo papildoma nuolaida negali būti įgyjami perpardavimo tikslais. Šio reikalavimo užtikrinimas yra pavestas ieškovei, jo netinkamo įgyvendinimo atveju – automobilių gamintojas turi teisę taikyti baudą ieškovei už kiekvieną perparduotą automobilį. Siekiant apriboti pirkėjų galimybes perparduoti gamintojo automobilius, kartu apsaugoti ir ieškovės turtinius interesus, į ieškovės sudaromus automobilių pardavimo sandorius yra įtraukiamos Sutarčių 1.4 ir 4.6 punktuose išdėstytos sąlygos, tai yra 6 mėnesių terminas, kurį pirkėjas turi išlaikyti nuosavybėje nusipirktą automobilį nuo jo įregistravimo dienos (1.4 p.), ir piniginė sankcija lygi automobiliui suteiktai gamintojo papildomai nuolaidai už termino išlaikyti automobilį savo nuosavybėje pažeidimą (4.6).

Pažymėtina, kad ieškovė neteikė į bylą duomenų (paaiškinimų) apie jos ir gamintojo susitarimą, draudžiantį pirkėjui perparduoti iš ieškovės įgytą gamintojo automobilį su gamintojo papildoma nuolaida, taip pat ieškovės atžvilgiu gamintojo baudų skyrimo praktiką pirkėjui perpardavus gamintojo automobilį. Ieškovė atisakymą teikti duomenis (paaiškinimus) motyvavo tuo pagrindu, jog susitarimas tarp ieškovės ir gamintojo nesaisto trečiųjų asmenų. Teismas nustatytų faktinių aplinkybių kontekste negali sutikti su ieškove, kadangi prieš sudarant sutartis atsakovė informavo ieškovę, jog rengiasi parduoti įgytus automobilius prieš terminą, nustatytą Sutarčių 1.4 punkte. Ieškovės atstovo nedviprasmiškai buvo patirtinta, jog ginčas dėl suteiktos papildomos nuolaidos išmokėjimo ieškovei gali kilti tik automobilių gamintojui paskyrus baudą ieškovei. Taigi, nors proceso šalių sudarytose sutartyse yra nurodoma, kad Sutarčių 1.4 punkto pažeidimas užtraukia atsakovei besąlyginę pareigą išmokėti ieškovei pagal Sutartis suteiktas nuolaidas, iš tiesų nuolaidos išmokėjimas yra susietas su automobilio gamintojo veiksmais konstatavus Sutarčių 1.4 punkto pažeidimą.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Sutarties 4.6 punkte nustatytos sankcijos už 1.4 punkte įtvirtintos pareigos nevykdymą taikymas susietas su šių sąlygų visuma: 1) ieškovė parduoda gamintojo transporto priemonę su gamintojo suteikta papildoma nuolaida; 2) pirkėjas iš ieškovės įgytą transporto priemonę su gamintojo papildoma nuolaida parduoda nesuėjus 6 mėnesių terminui nuo jos įregistravimo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre dienos; 3) automobilių gamintojas skiria baudą ieškovei už gamintojo parduoto automobilio perpardavimą nesuėjus 6 mėnesių terminui nuo jos įregistravimo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre dienos.

Šiuo atveju tarp šalių yra kilęs ginčas, ar ieškovės parduotiems atsakovei automobiliams buvo suteikta papildoma gamintojo nuolaida. Pagal ieškovę ir ją derybose atstovavusį asmenį, automobiliams buvo suteiktos nuolaidos tiek iš ieškovės, tiek ir iš gamintojo pusės, tuo tarpu pagal atsakovę ir ją atstovavusį asmenį, automobiliams nebuvo suteikta papildoma gamintojo nuolaida. Iš proceso šalių susirašinėjimo derybų dėl sutarties sudarymo stadijoje matyti, kad ieškovės atstovas persiuntė atsakovės atstovui automobilių kainas „su fleet“ ir „be fleet“. Liudytojų aiškinimu „su fleet“ reiškia, jog automobiliui yra suteikiama gamintojo papildoma nuolaida, „be fleet, kad automobiliui nesuteikiama gamintojo papildoma nuolaida. Atsakovės atstovas nurodė, jog ketina pirkti automobilius be gamintojo papildomos nuolaidos. Nepaisant to, jam buvo pranešta, kad į sutartis vis tiek turi būti įtrauktos 1.4 ir 4.6 punktuose išdėstytos sąlygos, kadangi gamintojas Lietuvos rinkai yra padaręs specialią akciją. Atsakovė neprieštaravo šių sąlygų įtraukimui į Sutartis, Sutartys vėliau buvo šalių pasirašytos. Nustatytų aplinkybių visuma teikia pagrindą išvadai, jog suteikta speciali akcija automobiliams Lietuvos rinkai šalių buvo prilyginta gamintojo papildomai nuolaidai, todėl laikytina jog gamintojas buvo suteikęs papildomą nuolaidą atsakovės įgytiems automobiliams.

Atsakovė nusipirktus automobilius pardavė nesuėjus 6 mėnesių terminui nuo automobilių įregistravimo. Sutarčių 3.4 punkte nustatyta, kad automobilių perdavimas pirkėjui (atsakovei) vykdomas pirkėjui (atsakovei) sumokėjus už automobilį šio sutarties 1.3 punkte nustatytą pilną kainą ir yra įforminamas pardavėjo (ieškovės) ir pirkėjo (atsakovės) įgaliotų asmenų pasirašytu priėmimo-perdavimo aktu. Pagal Sutartį-1, įgytų automobilių perdavimo-priėmimo aktas buvo surašytas 2021 m. balandžio 14 d., o pagal sutartį-2 – 2022 m. balandžio 24 d. Valstybės įmonės „Regitra“ duomenimis 2021 m. rugsėjo 16 dieną nei vienas iš atsakovės įgytų automobilių nebuvo įregistruotas Lietuvos Respublikos transporto priemonių registre. Konstatuotina, kad atsakovė yra pažeidusi sutarčių 1.4 punktą.

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog automobilių gamintojas skyrė baudą ieškovei. Nesant duomenų apie gamintojo paskirtą baudą ieškovei, ieškovė laikytina neįrodžiusi visų būtinų sąlygų dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo pagal sutarčių 4.6 punktą. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas priteisti 23 478,00 Eur skolą iš atsakovės atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus ieškovės piniginio reikalavimo, atmestinas ir reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Dėl priešieškinio reikalavimų

Situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 43 punktas). Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003). Taigi tariamasis sandoris neturi esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos apsimestinio sandorio sudarymo teisinės pasekmės – jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

Nagrinėjamoje byloje atsakovė reikalauja pripažinti, kad Sutarčių 1.4 ir 4.6 punktai buvo sudaryti tik dėl akių. Reikalavimas motyvuojamas tuo pagrindu, jog punktuose išdėstytos sąlygos į sutartis įtrauktos automobilių gamintojo reikalavimu ir šalys iš tiesų nesiekė iš jų kilsiančių padarinių.

Pagal sutarčių 1.4 punktą yra nustatyta pareiga atsakovei neparduoti automobilių 6 mėnesius, terminą skaičiuojant nuo automobilių įregistravimo dienos, tuo tarpu pagal Sutarties 4.6 punktą, automobilių gamintojui paskyrus baudą ieškovei esant Sutarčių 1.4 punkto pažeidimams, nustatyta ieškovės teisė reikalauti iš atsakovės sumokėti suteiktos nuolaidos automobiliams dydžio sumas. Minėta, kad dar derybų dėl sutarčių sudarymo stadijoje atsakovė prisipažino ieškovei, jog rengiasi parduoti automobilius nesuėjus 6 mėnesių terminui. Taip pat matyti, jog atsakovė iš pradžių buvo išreiškusi abejonę, kad susitarimo tarp ieškovės ir automobilių gamintojo, ribojančio automobilių perpardavimą, nėra, arba gamintojas tokiu būdu tik siekia „pagąsdinti“ pirkėjus nuo automobilių perpardavimo, tačiau realių veiksmų prieš ieškovę nesiims. Tuo tarpu ieškovės atsakymai į atsakovės atstovo klausimus, viena vertus, teikia pagrindą išvadai, jog ieškovė nėra nusistačiusi prieš automobilių perpardavimą, kita vertus, dėl galimų automobilių gamintojo veiksmų jos atžvilgiu yra nusiteikusi ginti savo turtinius interesus Sutarčių 4.6 punkto pagrindu. Teismo vertinimu, į sutartis įtrauktos aptariamos sąlygos nėra fiktyvios. Bent jau ieškovė siekė sutarties 1.4 ir 4.6 punktais sukurti civilines teises ir pareigas proceso šalims. Nurodytos pareigos, užtikrinimo priemonės jos įgyvendinimui įtraukimas apsaugo ieškovę nuo neigiamų finansinių padarinių. Atsakovė buvo informuota apie sąlygas, dėl jų neįgyvendinimo galinčias kilti neigiamas pasekmes, nors ir sutiko su jų įtraukimu į Sutartis, tačiau, akivaizdu, lengvabūdiškai tikėjosi (tikisi) išvengti iš jų kilsiančių pasekmių. Pabrėžtina, vien tai, jog atsakovė šiuo metu nėra suinteresuota jai nepalankių sutarties Sąlygų vykdymu, savaime jų nedaro tariamomis.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog Sutarčių 1.4 ir 4.6 punktai yra sudaryti tik dėl akių, todėl reikalavimas minimus Sutarčių punktus pripažinti niekiniais ir negaliojančiais, netenkintinas (CK 1.86 straipsnio 1 dalis).

Dėl kitų atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų. Atsakovė nurodo, kad ieškovė nebegali reikalauti priteisti iš jos nuolaidos dydžio sumas, kadangi sutartis yra pasibaigusi tinkamu įvykdymu, pasibaigus pagrindinės prievolės įvykdymui baigiasi ir šalutinių prievolių vykdymas.

Prievolės sąvoka įtvirtinta CK 6.1 straipsnyje, pagal kurį prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Tuo tarpu pareiga yra prievolės turinio elementas, kuris išreiškia atitinkamus šalies įsipareigojimus. Pagal CK 6.123 straipsnio 1 dalį, prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma, taigi, kai įvykdomos visos prievolės pagrindu atsiradusios pareigos. Pažymėtina, kad prievolės pasibaigimas nėra tapatus prievolės pagrindu atsiradusios konkrečios vienos iš pareigų pasibaigimui.

Pastebėtina, kad atsakovė prievolės įvykdymą sutapatina su visišku atsiskaitymu su ieškove pagal Sutartis. Tokiu būdu atsakovė įvykdė ne prievolę, o tik vieną iš prievole nustatytų pareigų. Atsakovei buvo nustatytas konkretus terminas, kurį ji turi išlaikyti įgytus automobilius nuosavybėje, terminas buvo pažeistas, o tai reiškia, kad šalių prievolių užbaigimas jų tinkamu įvykdymu net neįmanomas. darytina išvada, kad ieškovė turi teisę ateityje reikšti reikalavimą atsakovei dėl suteiktų nuolaidos sumų priteisimo, tuo atveju, jeigu automobilių gamintojas nuspręstų skirti baudą ieškovei, dėl atsakovės Sutarčių 1.4 punkto pažeidimų.

CK 1.81 straipsnyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017).

Atsakovė sutarties sąlygų prieštaravimą gerai moralei ir viešajai tvarkai sieja su apribotomis jos nuosavybės teisėmis, neteisingai apskaičiuotu nuolaidos dydžiu, ieškovės siekiu nuslėpti tikruosius ketinimus nuo automobilių gamintojo. Teismo vertinimu, atsakovės nuosavybės teisės nebuvo apribotos, kadangi, nepaisant į Sutartis įtrauktos 1.4 punkte sąlygos, tai jai nesutrukdė realizuoti iš ieškovės įgytas transporto priemones. Pažymėtina, kad Sutarties 1.4 ir 4.6 punktų tikslas apriboti ne pirkėjų nuosavybės teises, o pirkėjų galimybes gauti ekonominę naudą perpardavus automobilį su gamintojo nuolaida. Tuo tarpu netinkamas nuolaidos dydžio apskaičiavimas būtų pagrindas ne pripažinti sutarties sąlygas niekinėmis ir negaliojančiomis, bet mažinti nuolaidos dydį. Nagrinėjamoje byloje teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl nuolaidos dydžio sumų priteisimo, todėl dėl nuolaidos dydžių plačiau nepasisakytina, kadangi tai nėra teisiškai reikšminga aplinkybė teisingam bylos išnagrinėjimui. Taip pat pažymėtina, kad atsakovė nėra tinkamas subjektas reikšti pretenzijas ieškovei automobilių gamintojo vardu.

CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant: 1) susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas; 2) susitarimą pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu; 3) susitarimą nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas; 4) susitarimą panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams ir taip sudaryti jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; 5) susitarimą iš kitų ūkio subjektų reikalauti papildomų įsipareigojimų, kurie pagal savo komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu. Bylos duomenimis proceso šalių sulygti susitarimai Sutarčių 1.4, 4.6 punktuose neatitinka nei vieno iš Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje numatytų atvejų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Nagrinėjamoje byloje teismas netenkino nei ieškinio, nei priešieškinio, todėl bylinėjimosi išlaidos tarp šalių nepaskirstytinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268, 270, 448 straipsniais,

Teismas nusprendžia:

atmesti ieškinį, priešieškinį.

Sprendimą per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos galima apskųsti Klaipėdos apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose.