Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl VMI 2023 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. (23.24-08) 327-15041 „Neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. gruodžio 30 d. pateikė VMI prašymą atidėti 135 300,87 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą iki 2023 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2023 m. gruodžio 31 d. mokestinę nepriemoką išdėstyti 3 metų laikotarpiui, mokant įmokas kas mėnesį lygiomis dalimis, bei atleisti nuo priskaičiuotų (skaičiuojamų) delspinigių.

VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo 2022 m. gruodžio 30 d. pateiktą prašymą dėl atleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių, 2023 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą Nr. (21.222) 500-65 „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų“ neatleisti pareiškėjo nuo priskaičiuotų delspinigių.

VMI Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų sutarčių administravimo skyrius 2023 m. kovo 13 d. priėmė Išvadą, kurioje nustatyta, kad: 1) mokesčių mokėtojo piniginių lėšų likutis banko įstaigose pagal pateiktus bankų sąskaitų išrašus 2023 m. sausio 19 d. sudaro 1 250,40 Eur. Taigi, mokesčių mokėtojas neturi pakankamai lėšų sumokėti mokestinės nepriemokos nedelsiant; 2) pagal pateiktus bankų sąskaitų išrašus, laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki nagrinėjamo prašymo pateikimo dienos 2023 m. sausio 19 d., įplaukos į sąskaitas sudarė 96 213,11 Eur. Didžiąją dalį gautų pajamų (67 600 Eur) 2022 m. gruodžio 15 d. pareiškėjas paskolino savo valdomai įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“; 3) pareiškėjas 2019 m. lapkričio 5 d. yra sudaręs beprocentinę paskolos sutartį Nr. 2019/11/05 su savo valdoma UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ Didžiosios knygos duomenų iššifravimą, pagal kurią laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 28 d. iki 2022 m. gruodžio 20 d. įmonei suteikė 474 800 Eur, o įmonė mokėtojui grąžino 168 200 Eur; 4) pareiškėjas numato susidariusią mokestinę nepriemoką padengti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolos grąžinimo. Nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ketina paskolą grąžinti dalimis, t. y. pardavus namą / butą, esantį (duomenys neskelbtini), o vėliau iš kitų objektų pardavimo, kurie dabar yra statomi. Akcentavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo statybos leidimą vykdyti statybos darbus, adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas numato, kad nekilnojamojo turto pardavimas nėra greitas procesas ir gali užtrukti, kol bus surastas potencialus pirkėjas ir parengti reikiami dokumentai pirmam pirkimo-pardavimo sandoriui įforminti, todėl prašo mokestinę nepriemoką atidėti iki 2023 m. gruodžio 31 d., atidėjimo laikotarpiu mokėtojas gali mokėti po 300 Eur/mėn.; 5) mokesčių mokėtojas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 100 proc. akcininkas ir vadovas. Mokėtojas 2023 m. sausio 18 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad ūkininkavimo veiklos nevykdo ir jokių pajamų iš šios veiklos negauna. Remiantis pateiktu Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus sąskaitos išrašu, darbo užmokestis iš viso sudaro apie 1 500 Eur/mėn. Pagal VMI gautus duomenis iš trečiųjų šalių, kitų išmokų mokesčių mokėtojas per 2022 metus negavo, o pagal pateiktus bankų sąskaitų išrašus nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki nagrinėjamo prašymo pateikimo dienos (2023 m. sausio 19 d.) pareiškėjas įplaukų iš ūkio veiklos neturėjo; 6) mokesčių mokėtojas turi skolinių įsipareigojimų: FA anketos duomenimis už suteiktas paskolas iš viso kas mėnesį moka po 1 168,71 Eur, taip pat mokami 400 Eur alimentai vaikų išlaikymui. Pažymi, kad mokesčių mokėtojo skolinių įsipareigojimų, įskaitant alimentus, įmokų mokėjimai (1 568,71 Eur) yra didesni už gaunamą darbo užmokestį (1 500 Eur). Išnagrinėjusi pateiktą prašymą, įvertinusi pateiktą papildomą informaciją ir atlikusi finansinės būklės vertinimą, VMI konstatavo, kad gauti vertinimo rezultatai pagal Rekomendacijas yra prieštaringi. Konstatuota, kad mokesčių mokėtojas neturi pakankamai santaupų nedelsiant sumokėti susidariusio viso įsiskolinimo valstybės biudžetui ir susiduria su finansiniais sunkumais. Vis dėlto, mokesčių mokėtojas nepriemoką sumokėti numato iš susijusiai įmonei suteiktos paskolos dalinių grąžinimų, tačiau pabrėžtina, kad su savo valdoma įmone sudarytoje rašytinėje paskolos sutartyje nėra numatytas paskolos grąžinimo terminas („pagal galimybes“) bei nėra numatyta jokių sąlygų, kuomet mokesčių mokėtojas, kaip paskolos davėjas, gali pareikalauti viso ar dalinio paskolos grąžinimo. Mokėtojas pateiktame paaiškinime nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo statybos leidimą vykdyti statybos darbus, adresu: (duomenys neskelbtini), ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjus vykdyti naujas statybas joms galimai reikės apyvartinių lėšų, o sudaryta paskolos sutartis įmonės neįpareigoja grąžinti akcininkui paskolos, todėl tokia sutartis neužtikrina, kad mokesčių mokėtojas atgaus paskolintas lėšas, dėl to susigrąžintos paskolos lėšos negali būti laikomos pagrįstu lėšų šaltiniu mokestinei nepriemokai sumokėti. Mokėtojas kitų galimybių sumokėti nepriemoką pagal pageidaujamą įmokų mokėjimo grafiką nepateikė, o įvertinus jo darbo užmokesčio pajamas ir skolinių įsipareigojimų, įskaitant alimentus vaikų išlaikymui, kas mėnesį mokėtinas sumas, kurios viršija pajamas, mokesčių mokėtojas neįrodo turintis realių galimybių sumokėti išdėstytą mokestinę nepriemoką. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis MAĮ 88 straipsnio, Taisyklių nuostatomis bei Rekomendacijų 3 priedo 11 vertinimo kriterijumi, siūloma netenkinti R. K. prašymo ir neišdėstyti 135 300,87 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant šių teisės normų nuostatas yra nurodyta, jog vien tik konstatavimas aplinkybės, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, o yra saistomas ir antros sąlygos, reikalaujančios mokesčių mokėtojui įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį (žr. LVAT 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2014). Pažymėtina, kad abiejų minėtų sąlygų buvimą turi pagrįsti pats mokesčių mokėtojas (asmuo) (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1250-442/2017).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, sutinka su VMI vertinimu ir padarytomis išvadomis. Visų pirma, atsižvelgus į pareiškėjo mokestinės nepriemokos dydį (135 300,87 Eur), turimus finansinius įsipareigojimus (pareiškėjas iš viso kas mėnesį moka po 1 168,71 Eur paskoloms, taip pat mokami 400 Eur alimentai vaikų išlaikymui), gaunamas pajamas bei vykdomą veiklą (kaip nustatyta, pareiškėjas gauna 1 500 Eur atlyginimą, yra įmonių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas bei vadovas), spręstina, jog pareiškėjas atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo pirmą imperatyvią sąlygą. Tačiau antra, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu susiklosčiusios aplinkybės rodo, kad atsakovei priimant Sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos, nebuvo pagrindo spręsti, jog mokestinės nepriemokos išdėstymas suteiktų pareiškėjui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis vadovaujasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes (pavyzdžiui, žmogaus veiksmų tikslus, motyvus ar pan.) paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pareiškėjas pateiktame prašyme nepateikė faktinių duomenų ir / ar atliktų paskaičiavimų, kurių pagrindu būtų galima tenkinti jo prašymą ir išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą prašytam laikotarpiui, tuo pačiu neįrodė, kad turės pakankamai pajamų iš vykdomos veiklos sumokėti mokestinę nepriemoką ateityje, nors tokią pareigą pagal teisės aktus ir teismų praktiką pareiškėjas turėjo. Be to, matyti, kad pareiškėjas, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, prioritetu laiko atsiskaitymą su kitais kreditoriais ir tiekėjais, o ne su valstybės biudžetu, tokiu būdu nesilaikydamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatyto eiliškumo, kur atsiskaitymas su valstybės biudžetu numatytas trečiąja eile.

Pabrėžtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija Išvadoje nustatytų faktinių aplinkybių, išanalizuotų finansinių ir kitų duomenų, tikrumo ar teisingumo. Taip pat pareiškėjas nepateikė reikšmingų duomenų, kurie paneigtų Išvadą.

Nors pareiškėjas teigia, jog ruošiasi mokėti mokestinę nepriemoką iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ateityje grąžinamos paskolos, tačiau sutiktina su VMI padarytomis išvadomis, jog nėra duomenų, įrodančių, kad paskola iš tiesų bus realiai grąžinta. Kaip nustatyta, pareiškėjas pats yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir vadovas, 2022 m. gruodžio 15 d. įmonei paskolino 67 600 Eur, tačiau su savo valdoma įmone sudarytoje rašytinėje paskolos sutartyje nėra numatytas paskolos grąžinimo terminas, tik nurodyta, kad paskola bus grąžinama „pagal galimybes“. Be to, paskolos sutartyje nėra numatyta jokių sąlygų, kada mokesčių mokėtojas, kaip paskolos davėjas, gali pareikalauti viso ar dalinio paskolos grąžinimo. Nors pareiškėjas aiškina, neva UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo statybos leidimą vykdyti statybos darbus, adresu: (duomenys neskelbtini), ir pradėjus vykdyti naujas statybas joms galimai reikės apyvartinių lėšų, tačiau sudaryta paskolos sutartis įmonės neįpareigoja grąžinti akcininkui paskolos, todėl tokia sutartis neužtikrina, kad mokesčių mokėtojas atgaus paskolintas lėšas, dėl to susigrąžintos paskolos lėšos negali būti laikomos pagrįstu lėšų šaltiniu mokestinei nepriemokai sumokėti. Taigi, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių konkrečių ir objektyvių įrodymų, kad turės realias galimybes atgauti paskolą ir sumokėti mokestinę nepriemoką ateityje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas iš esmės nurodė tik objektyviai nepagrįstas prielaidas, jog dėl minėtų aplinkybių jis galės padengti mokestinę nepriemoką, tačiau jų nepagrindė. Pareiškėjo teiginiai dėl planuojamų gauti pajamų iš valdomos įmonės, įskaitant ir paskolos susigrąžinimą, vertinti kaip deklaratyvūs, todėl darytina išvada, kad VMI negalėjo vertinti pareiškėjo finansinio stabilumo bei galimybių vadovaudamasi prielaidomis.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad mokesčių administratorius, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, nepažeidė bendrųjų teisės ir gero administravimo, apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principų, o priimdamas ginčijamą Sprendimą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo tinkamai įvertino mokesčių mokėtojo finansinę būklę, analizuojant paties mokesčių mokėtojo pateiktus ir mokesčių administratoriaus turimus duomenis. Todėl laikytina, kad VMI tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neįrodė MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių. Konstatuotina, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinį sprendimą, tinkamai įgyvendino savo diskreciją išspręsti klausimą dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo, Sprendimas neišdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimo priimtas įgyvendinant visuotinio privalomumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principus.

Pastebėtina, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2255/11 ir kt.). Pabrėžtina, kad mokesčių administratorius ginčijamą Sprendimą priėmė pagrįstai ir motyvuotai, neviršydamas savo kompetencijos, nepiktnaudžiavo jam suteiktais įgaliojimais ir tinkamai įgyvendino MAĮ 88 straipsnyje numatytą teisę. Kaip minėta, pagal MAĮ 88 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius, įvertinęs individualią situaciją, turi diskrecijos teisę išdėstyti arba neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju VMI, įvertinusi visas esamas rizikas, pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo.

Konstatuotina, kad priimtas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apibendrinant darytina išvada, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra jokio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, todėl jis neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.