- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-13
- Bylos Nr.
- 1A-42-255/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05333-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas, Dalia Kursevičienė, Regina Bertašienė
- Nuteistasis
- E. T.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Savinijaus Katausko ir Dalios Kursevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. gynėjo advokato L. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį visą šį laikotarpį tęsti darbą, o jo netekus – registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neišeiti iš namų nuo 22 iki 6 valandos, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu. Taip pat į bausmės laiką įskaitytas E. T. laikinojo sulaikymo laikas (dvi paros).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1.1. E. T. nuteistas už tai, kad, pavartodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, t. y. 2019 m. vasario 7 d., laikotarpiu nuo 17.00 val. iki 20.00 val., tikslus laikas nenustatytas, aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), sudavė kumščiu ir spyrė kojomis nenustatytą skaičių smūgių J. R. į įvairias kūno vietas, o po to pareikalavo iš jo, J. R., ir A. K. atiduoti kišenėse turimus daiktus, jiems tai padarius, E. T. pagrobė iš A. K. 80 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Huawei“ su 5 Eur vertės įkrovikliu „Nokia“, o iš J. R. priekinės kelnių kišenės – 40 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung S4“ ir 10 Eur vertės mobiliojo ryšio telefono „Samsung S4“ įkroviklį, iš striukės vidinės kišenės – 10 Eur vertės 2,5 pakelio cigarečių „Malboro Touch“, 10 Eur vertės „Samsung“ ausines, 20 Eur vertės juodos spalvos vyrišką piniginę, kurioje buvo 40 Eur grynųjų pinigų, įvairios nuolaidų kortelės, banko „Swedbank“ mokėjimo kortelė „Maestro“, taip pat E. T. nuo J. R. pečių nuplėšė 5 Eur vertės kuprinę, kurioje buvo 16 Eur vertės pirštinės, 3 Eur vertės kvepalai „La Rive Just on time“, įkroviklis „Htrust“, 4 žiebtuvėliai, tabako popierius „Smoking“, materialinės vertės neturintys šiukšlių maišai ir A. K. priklausanti 5 Eur vertės kepurė ir 5 Eur vertės šalikas, nuo J. R. pečių nuplėšė 57,99 Eur vertės garso kolonėlę „ID dance“. Tokiu būdu E. T., pavartojęs fizinį smurtą, J. R. padarė galvos sumušimą su poodinėmis kraujosrūvomis kairio užausio, dešinio užausio, dešinio paakio srityse, kairio užausio minkštųjų audinių patinimu, viršutinės lūpos patinimu bei kraujosruva ir gleivinės įtrūkimu lūpos viršutiniame paviršiuje, poodinę kraujosruvą dešinio žando srityje, t. y. nežymiai jį sužalojo, ir pagrobė iš J. R. 211,99 Eur vertės turtą, o iš A. K. – 95 Eur vertės turtą.
1.2. Be to, E. T. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai laikė narkotines medžiagas, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, t. y. 2019 m. vasario 8 d. namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė du maišelius su narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), kurių bendroji masė yra 20,79 g (9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose 13,6%), ir aštuonis folijos gniužulus su kanapėmis (antžeminėmis dalimis), kurių bendroji masė yra 7,529 g (9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose yra 14,2%), kol kratos metu policijos pareigūnai narkotines medžiagas rado ir paėmė.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. T. gynėjas advokatas L. S. prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, iš naujo kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kurios padarymu kaltinamas E. T., ir atleisti jo ginamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant BK 38 arba BK 40 straipsnio nuostatas.
2.1. Apelianto gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai jo ginamojo E. T. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip A. K. apiplėšimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pats nukentėjusysis A. K. patvirtino, jog prieš jį niekas jokio smurto nevartojo ir jam negrasino prieš atiduodant daiktus. Apelianto manymu, vien tai, kad pats nukentėjusysis A. K. galbūt bijojo, kad smurtas bus prieš jį pavartotas, ir tik dėl to pats atidavė savo daiktus, negali būti laikoma plėšimu. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusiojo A. K. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtina, jog nuteistasis E. T. negrasino nukentėjusiajam A. K. pavartoti fizinį smurtą ir jo prieš A. K. nevartojo, o nukentėjusysis A. K. dėl kilusių muštynių tarp J. R. ir E. T. išsigando, todėl padėjo savo daiktus ant transporto priemonės stogo.
2.2. Taip pat, nuteistojo gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino E. T. kaltu ir dėl J. R. plėšimo. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog ginčas tarp E. T. ir J. R. kilo dėl asmeninių priežasčių, derantis dėl kainos už alkoholinius gėrimus. Pažymima, jog iš pradžių E. T. veiksmai nebuvo nukreipti į svetimo, t. y. J. R. priklausančio, turto užvaldymą, o buvo pradėti dėl asmeninių santykių. Nuteistojo gynėjo nuomone, liudytojo E. M. parodymai patvirtino, jog E. T. paėmė J. R. daiktus tik kaip skolos užstatą, šie parodymai atitiko ir kito nukentėjusiojo A. K. parodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas vadovavosi, todėl turėjo vadovautis ir minėtais liudytojo E. M. parodymais. Taip pat apeliantas pažymi, jog kitas nukentėjusysis A. K. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog muštynių metu girdėjo, jog E. T. kažką šaukė apie skolos grąžinimą, o vėliau J. R. jam sakė, kad susipyko su E. T. dėl skolos, tačiau pirmosios instancijos teismas šių parodymų neįvertino. Apelianto manymu, būtent nukentėjusiojo A. K. nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad E. T. padaryta nusikalstama veika prieš J. R. negali būti kvalifikuota kaip plėšimas, kadangi E. T. neturėjo tyčios smurtu atimti iš J. R. jo daiktų, o tai tiesiog tebuvo civilinių – skolos grąžinimo – santykių tąsa.
2.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, jog E. T. ateityje gali daryti naujas nusikalstamas veikas, todėl jam negali būti taikomos BK 40 straipsnio nuostatos. Apeliantas pažymi, jog jo ginamasis E. T. teisiamas pirmą kartą, yra jauno amžiaus, neturi daug gyvenimiškos patirties, dar nėra sukūręs šeimos, todėl galėjo pasielgti lengvabūdiškai, nepagalvodamas apie pasekmes. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog E. T. tik iš dalies pripažino savo kaltę. Pažymi, jog jo ginamasis savo kaltę pripažino visiškai, tačiau nesutinka su nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis. Apelianto gynėjo nuomone, jo ginamajam E. T. yra pagrindas taikyti BK 38 arba BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo E. T. gynėjo advokato L. S. apeliacinis skundas atmestinas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
7. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais minėtoje BK 180 straipsnio 1 dalyje. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Tačiau toks sumanymas pagrobti svetimą turtą gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82-139/2015, 2K-272-648/2015).
8. Apeliaciniame skunde nuteistojo E. T. gynėjas nurodo, jog jo ginamasis nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl J. R. ir A. K. apiplėšimo, ir tvirtina, kad konfliktas su nukentėjusiuoju J. R. kilo iš civilinių – skolos grąžinimo – santykių, jokios tyčios E. T. smurtu atimti iš J. R. daiktus neturėjo ir to nenorėjo, o A. K. apskritai negrasino ir prieš jį jokio smurto nevartojo, daiktus jis išsigandęs atidavė savo noru. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo E. T. kaltei dėl J. R. ir A. K. plėšimo pagrįsti surinkta pakankamai įrodymų, jie surinkti ir ištirti nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, o nuteistojo gynėjo tvirtinimas, jog jo ginamasis savo veiksmais tik siekė skolos susigrąžinimo, tėra gynybinė versija, kuria siekiama išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės.
9. Apeliaciniame skunde nuteistojo E. T. gynėjas L. S. tvirtina, jog jo ginamasis E. T. nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl A. K. plėšimo, kadangi prieš šį nukentėjusįjį jis nesmurtavo, jo nemušė ir jam negrasino fizinį smurtą pavartoti ateityje. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog paties A. K. parodymai patvirtina, jog įvykio metu prieš jį, nukentėjusįjį A. K., nebuvo vartojamas fizinis smurtas, jam nebuvo grasinama, o daiktus jis atidavė tik išsigandęs muštynių tarp J. R. ir E. T.. Pažymėtina, jog A. K. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 120–121, t. I), tiek teisme (b. l. 47–48, t. III) patvirtino, jog E. T. prieš jį fizinio smurto nevartojo, jo nemušė, tačiau jis matė, kaip E. T. mušė kitą nukentėjusįjį J. R., suduodamas jam smūgius tiek kojomis, tiek rankomis, dėl to išsigando, tokioje situacijoje bijojo nuteistojo ir galimo smurto vartojimo prieš jį, būtent todėl, nuteistajam E. T. pareikalavus, išsitraukė iš kišenės su savimi turėtus daiktus ir juos atidavė. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog E. T. kartu su savo draugu E. M., abu būdami augaloti ir fiziškai stiprūs, automobiliu nusiveždami smulkesnio sudėjimo ir jaunesnius nukentėjusiuosius – J. R. ir A. K. – į atokią vietą, kur J. R. sudavė nemažai smūgių, tokiu būdu įbaugino abu nukentėjusiuosius pareikalavo iš jų atiduoti visą savo turimą turtą, o, jiems tai padarius, E. T. visus šiuos jų daiktus paėmė ir kartu su E. M. išvažiavo, palikęs nukentėjusiuosius žiemos metu tamsoje už 5–6 kilometrų nuo namų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliacinio skundo argumentas, jog E. T. nevartojo prieš A. K. jokio fizinio smurto ir jam negrasino, todėl nepadarė ir jo plėšimo, yra paneigtas minėtais nukentėjusiojo A. K. parodymais, kai jis patvirtino, jog buvo išsigandęs ir bijojo E. T., būtent todėl, jam pareikalavus, ir atidavė su savimi turėtus daiktus.
10. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog E. T. nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl J. R. plėšimo, kadangi išankstinės tyčios smurtu atimti iš J. R. daiktus jis neturėjo, to nenorėjo, o konfliktas tarp jo ginamojo E. T. ir J. R. kilo dėl asmeninių santykių, susijusių su skolos grąžinimu. Apelianto ir jo gynėjo tvirtinimu, aplinkybę, jog minėtas konfliktas kilo dėl skolos grąžinimo, patvirtina liudytojo E. M. ir nukentėjusiojo A. K. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtus nukentėjusiojo A. K. ir liudytojo E. M. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog A. K. E. T. naudingus parodymus apie tai, kad girdėjo J. R. mušimo metu E. T. šaukiant apie skolos grąžinimą, davė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu (b. l. 47–48, t. III), nors ikiteisminio tyrimo metu A. K. šios aplinkybės nenurodė (b. l. 120–122, t. I). Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog tokį nukentėjusiojo A. K. parodymų pasikeitimą galėjo lemti tai, kad E. T. jau buvo jo atsiprašęs ir su juo susitaikęs. Pažymėtina ir tai, kad E. T., tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 123–124, t. II), tiek teisme (b. l. 47, t. III), patvirtino, jog susitarė susitikti su J. R. ne dėl skolos grąžinimo, o dėl alkoholinių ir gaiviųjų gėrimų iš J. R. įsigijimo, tik apžiūrėjus minėtus gėrimus, juos susikrovus į automobilį ir nuvažiavus visiems į kitą atokesnę vietą ir pradėjus tartis dėl gėrimų kainos, E. T. tvirtinimu, jis užsiminė J. R. apie skolą. Aplinkybę, jog apie skolos grąžinimo reikalavimą iš J. R. pats E. T. net neužsiminė, patvirtina ir kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno D. L. parodymai ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 134–135, t. I). Taip pat pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiojo J. R. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 44–45, 54–55, t. I), tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, t. y. net ir po susitaikymo su E. T., nepasikeitė, t. y. J. R. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, jog su E. T. susitiko dėl gėrimų pardavimo, E. T. jį mušė ir vėliau reikalavo atiduoti jo ir kito nukentėjusiojo A. K. turimus daiktus, siekdamas juos įbauginti, o ne susigrąžinti skolą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, mano, jog nuteistojo E. T. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde pateikiama versija dėl skolos grąžinimo ir civilinių santykių yra gynybinė, ja siekiama tik išvengti gresiančios realios baudžiamosios atsakomybės, be to, ją paneigia jau minėti ir byloje esantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visų šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, jog nuteistojo E. T. tiesioginė tyčia apiplėšti nukentėjusiuosius kilo spontaniškai, fizinio smurto pavartojimu prieš nukentėjusįjį J. R. buvo siekiama palaužti abiejų nukentėjusiųjų – tiek J. R., tiek A. K. – pasipriešinimą ir užvaldyti jų turtą. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl E. T. kaltės padarant BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jo padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal šį baudžiamąjį įstatymą.
11. Apeliaciniame skunde nuteistojo E. T. gynėjas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog nėra galimybės jo ginamajam taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliaciniame skunde nurodė, jog E. T. yra jauno amžiaus, prieš šio nuosprendžio priėmimą nebuvo teistas, neturi daug gyvenimiškos patirties, todėl nepagalvojo apie savo veiksmų pasekmes. Pažymėtina, jog tiek BK 38 straipsnyje, tiek 40 straipsnyje yra numatyta galimybė taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, padariusiam tik vieną nusikaltimą, o E. T. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl dviejų nusikaltimų padarymo. Pagal formuojamą teismų praktiką, asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-85/2008, 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-305/2011, 2K-138/2015). Tačiau E. T. padarytos nusikalstamos veikos nesudaro idealiosios nusikalstamų veikų sutapties, kadangi jis skirtingu laiku ir skirtingomis aplinkybėmis padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK straipsniuose (kasacinės nutartys Nr. 2K-412/2010, 2K-37/2011). Pažymėtina, jog E. T. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, padarytos esant skirtingiems sumanymams (tyčios kryptingumui) – prievarta užvaldyti svetimą turtą ir turėti savo žinioje narkotines medžiagas, todėl laikyti abiejų šių sumanymų bendru nėra jokio pagrindo, todėl nėra pagrindo ir konstatuoti, kad asmuo padarė vieną veiką, kaip to reikalauja BK 38 straipsnio 1 dalis ir 40 straipsnio 4 dalies 1 punktas.
12. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadai, jog E. T. plėšimo atveju neatitinka ir BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygos – jis ne visiškai, o tik iš dalies pripažino padaręs šią nusikalstamą veiką, o ši aplinkybė glaudžiai siejasi ir dar viena BK 38 ir 40 straipsnių taikymo sąlyga, t. y. teismui turi būti susiformavęs pagrindas manyti, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamasis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismui, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tokia nuomonė nesusiformavo, priešingai, teismas nurodė, jog panašu, kad kaltinamasis yra linkęs daryti neteisėtus veiksmus, kadangi, prieš padarydamas plėšimą, jis ketino pirkti iš nukentėjusiųjų jų pavogtus gėrimus, o galiausiai ir juos iš jų pagrobė, todėl, paskyrus jam švelnesnę bausmę ar juo labiau atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nepasimokytų lengvai išsisukęs nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo daryti priešingos išvados, kadangi nuteistojo E. T. gynėjas advokatas L. S. apeliaciniame skunde nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl galimybės atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės.
11. Taigi, įvertinus visas anksčiau paminėtas aplinkybes matyti, jog nuteistojo E. T. gynėjo advokato L. S. apeliacinio skundo argumentai dėl neteisingos jo ginamojo atliktos nusikalstamos veikos kvalifikacijos ar atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymo yra nepagrįsti, visi byloje surinkti įrodymai patvirtino vieni kitus, todėl darytina išvada, jog E. T. kaltė dėl J. R. ir A. K. plėšimo įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais, jo padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota ir jam paskirta teisinga ir teisėta bausmė. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo pripažinti, jog nuteistasis E. T. yra pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai, todėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo E. T. gynėjo advokato L. S. apeliacinį skundą atmesti.