Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-08-20 · Civilinė byla Nr. 2A-1831-611/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-20
Bylos Nr.
2A-1831-611/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-13378-2013-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andžej Maciejevski, Alma Urbanavičienė, Romualda Janovičienė
Ieškovas
S. S.
Atsakovas
AS „Reverta“
Trečiasis asmuo
Janinos Daukšienės Tikroji ūkinė bendrija
Kategorijos
  • 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1831-611/2014Teisminio proceso Nr.2-68-3-13378-2013-7Procesinio sprendimo kategorijos:42.11.1; 42.11.2;42.11.3; 121.14; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. rugpjūčio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. S. ieškinį atsakovui AS „Reverta“ dėl neteisėto kredito sutarties nutraukimo bei sutarties sąlygų pakeitimo, trečiasis asmuo Janinos Daukšienės Tikroji ūkinė bendrija.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovas prašė pripažinti 2003-04-03 kredito sutarties Nr.BKS/89 10.4.2. p. ir 10.5 p. negaliojančiais ab initio, pripažinti minėtos kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, pakeisti kredito sutarties nuostatas, atidedant kredito ir palūkanų mokėjimą iki 2014-05-01 bei išdėstyti juos sekančia tvarka: 1) palūkanos pagal 2003-04-03 kredito sutartį pradedamos mokėti nuo 2014-05-01, išdėstant mokėjimus kas mėnesį iki 2023-04-02, 2) kreditas pagal 2003-04-03 kredito sutartį pradedamas mokėti nuo 2014-05-01, išdėstant mokėjimus kas mėnesį iki 2023-04-02. Nurodė, kad ieškovas ir AB „PAREX" bankas (2010-07-31 Kreditų portfelio perleidimo sutartimi visas AB „PAREX" bankas teises ir pareigas perėmė AS Parex banka, o 2012-05-10 AS Parex banka pakeitė pavadinimą į AS Reverta) 2003-04-03 sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr.BKS/89 (toliau - sutartis), pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 57 924 EUR kreditas trijų kambarių butui su rūsiu pirkti. 2005-11-02 Sutarties Nr.BKS/89 sąlygų pakeitimu Nr.BKS/89.l kredito suma buvo padidinta iki 115 384 EUR, o 2006-10-31 susitarimu Nr. BKS/89.2 papildomai suteiktas 55 125 EUR kreditas. Bendra kredito suma - 170 409,12 EUR, negrąžinta suma sudaro 156 268,96 EUR. Kredito gražinimo terminas - 2023-04-02. Sutarties įvykdymas užtikrintas hipotekos lakštu, įkeičiant nekilnojamąjį turtą - 141,11 kv. m. bendro ploto trijų kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį ieškovui, ir 2006-10-31 laidavimo sutartimi Nr.LS/BKS/89.2, laiduotojas - Janinos Daukšienės TŪB. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas 2010-11-22 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-369-661/2010 pagal atsakovo ieškinį priteisė atsakovui iš laiduotojo Janinos Daukšienės TŪB skolą pagal sutartį, o Lietuvos apeliacinis teismas 2012-07-05 nutartimi sumažino skolos sumą iki 162 212,78 EUR. Nurodė, jog 2010-03-24 kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti sutarties sąlygas, prašydamas atsižvelgti į ekonominę situaciją Lietuvoje, įvertinti laikiną ieškovo nemokumą ir pakeisti sutarties sąlygas tokiu būdu, kad jos užtikrintų ieškovui galimybę tinkamai vykdyti sutarties sąlygas. 2010-05-04 raštu atsakovas atsisakė tenkinti ieškovo prašymą, o 2012-01-26 raštu informavo ieškovą apie tai, jog iki 2012-03-01 negrąžinus pradelsto kredito sumos – 29.351,23 EUR, 16.208,84 EUR palūkanų ir 12.856,98 EUR delspinigių - sutartis bus vienašališkai nutraukta nuo 2012-03-02. 2013-03-05 ieškovas, gavęs antstolės D. M. raginimą įvykdyti sprendimą, sužinojo, kad Vilniaus r. 6 notaro biuras 2013-01-14 išdavė vykdomąjį dokumentą Nr. 332/2013 dėl 772 197,33 Lt išieškojimo iš ieškovo atsakovui pagal sutartį iš hipoteka įkeisto buto. Ieškovas teigia, jog ginčo sutartis yra vartojimo, todėl jai taikytinos CK 6.188 str. nuostatos. Ieškovo uždelstas įsiskolinimas sudarė apie tik 17 % visos kredito bei palūkanų sumos, todėl vertintinas sutarties 10.4.2 p. ir 10.5 p. numatytų sąlygų atitikimas CK 6.209 str. 4 d. ir jos pripažintinos negaliojančiomis ab initio kaip pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai (CK 6.188 str. l ir 2 d.). Taip pat nurodė, jog sutartis buvo nutraukta sutarties 10.4.2 p. pagrindu, ieškovui pradelsus sumokėti mokėtinas palūkanas pagal Kredito sutartį (16 208,84 EUR) ir kredito dalį (29 351,23 EUR). Ieškovas mano, kad sutarties nutraukimas dėl 17 procentų atitinkančios įsipareigojimų dalies nevykdymo yra neproporcingas, ypač atsižvelgiant į tai, kad kreditas buvo suteiktas gyvenamojo būsto pirkimui. Pažymi, jog iki sutarties nutraukimo nuolat teikė prašymus ir pasiūlymus atsakovui dėl sutarties sąlygų pakeitimo, atidedant mokėjimus, taip pat teikė mokumą bei turtinę padėtį patvirtinančius dokumentus. Mano, kad tokie jo veiksmai patvirtina, jog buvo prielaidos tikėtis, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. 17 procentų kredito sumos mokėjimo uždelsimas nėra žymus prievolės neįvykdymas CK 6.209 str. 4 d. prasme, todėl sutarties nutraukimas CK 6.209 str. 3 d. pagrindu yra neteisėtas. Ieškovas iki 2013-03-05 manė, kad sutartis nėra nutraukta, nes po 2012-01-26 rašto apie vienašališką sutarties nutraukimą atsakovas tęsė derybas dėl sutarties vykdymo. Pasak ieškovo, sutarties nutraukimas yra iš esmės neteisėtas, atliktas nesant tam įstatyminio ir faktinio pagrindo bei pažeidžiantis ieškovo teisėtus lūkesčius vykdyti sutartį. Nurodė, jog nuo 2008 m. pasikeitusi ekonominė situacija iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, nes ieškovo iš individualios veiklos gaunamos pajamos ženkliai sumažėjo ir šios aplinkybės atsakovui buvo žinomos. Šie pokyčiai atsirado po Kredito sutarties sudarymo, jų ieškovas negalėjo protingai numatyti, negalėjo kontroliuoti ir nebuvo prisiėmęs tų pokyčių atsiradimo rizikos (CK 6.204 str. 2 d.). Pažymėjo, jog ieškovas įvykdė ir CK 6.204 str. 3 d. nustatytą prievolę kreiptis į atsakovą dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimų.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog ieškovas laisva valia 2003-04-03 sudarė sutartį su AB PAREX BANKAS. Ieškovas sutartimi prisiėmė pareigą ir riziką grąžinti kreditą sutartyje nustatytu terminu ir sąlygomis, be to, jis pats inicijavo sutarties esmines sąlygas, tokias kaip išduoto kredito suma, įsipareigojimų įvykdymo terminas, užtikrinimo priemonės. Pažymėjo, kad ieškovas sutarties visiškai nevykdo nuo 2009 m. kovo mėn. Mokėjimams vėluojant tris metus, ieškovas 2012-01-26 raštu buvo įspėtas apie sutarties nutraukimą. Per nustatytą terminą pradelsto įsipareigojimo nepadengus net iš dalies, 2013-03-02 sutartis, vadovaujantis jos 10.2. p., 10.4.2. p., 10.5. p., vienašališkai buvo nutraukta. Atsakovas teigia, ieškovas neturi realių galimybių toliau vykdyti sutartį, pareikštu ieškiniu tik vilkina išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą. Ieškovas pažeidė šalių sutartą mokėjimų grafiką, sutarties nevykdė tris metus, todėl atsakovas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti visą suteiktą kreditą kartu su palūkanomis. Nesutiko su ieškovo nurodyta aplinkybe, jog 2012-01-26 uždelstas įsiskolinimas sudarė tik apie 17 proc. visos kredito bei palūkanų sumos. Ieškovas pradelstų mokėjimų procentinę dalį skaičiavo tik nuo laiku negrąžintos kredito dalies (29.351,23 EUR), tačiau nevertino kitų pradelstų įsipareigojimų (nesumokėtų palūkanų ir priskaičiuotų delspinigių). Atsižvelgiant į nesumokėtas palūkanas ir priskaičiuotus delspinigius, pradelsti mokėti įsipareigojimai 2012-01-26 sudarė ne 17 proc., bet 40,26 proc. viso įsiskolinimo, ir dėl to toks skolininko prievolių nevykdymas yra pagrįstai laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Nurodo, kad vertinant sutarties šalių elgesį vykdant įsipareigojimus, sutarties sąlygos atitiko įstatyme nustatytus sutarties nutraukimo pagrindus, todėl ieškovo reikalavimas ex officio pripažinti negaliojančias sutarties 10.4.2. p. ir 10.5. p. sąlygas yra nepagrįsti. Kredito sutartis nutraukta ne dėl vienos įmokos nesumokėjimo, o dėl sistemingo prievolių nevykdymo. Nurodė, jog antstolis 2012-01-26 pranešimą dėl įsipareigojimų nevykdymo ir sutarties nutraukimo įteikė ieškovo atstovui advokatui D. V., šiuo pranešimu ieškovas informuotas apie pradelstus įsipareigojimus (viso 58.417,05 EUR, iš jų: 29.351,23 EUR laiku negrąžinto kredito dalis, 16.208,84 EUR nesumokėtų palūkanų, 12.856,98 EUR priskaičiuotų delspinigių) ir įspėtas, kad nepadengus pradelstų įsipareigojimų, 2012-03-02 sutartis vienašališkai bus nutraukta. Ieškovui buvo suteiktas papildomas daugiau nei 30 dienų terminas sutarties vykdymo pažeidimui pašalinti. Sutarties 10.2 p. nustatyta, kad sutarties pažeidimų nepažalinus per nustatytą papildomą terminą, Sutartis laikoma nutraukta ir Kredito gavėjui apie Sutarties nutraukimą papildomai nepranešama. Pažymėjo, jog sutartį vienašališkai nutraukus, atsakovas nepradėjo iš karto priverstinio skolos išieškojimo, o bendradarbiavo. Tačiau nei ieškovas, nei laiduotojas nesiėmė jokių priemonių, nesiekė sumažinti skolos, neatliko nei vieno mokėjimo pagal sutartį. Ieškovui ilgą laiką nevykdant sutartinių prievolių, atsakovas neturėjo pagrindo tikėtis, kad sutartis bus vykdoma ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Pažymėjo, kad išduodant kreditą, kadangi prievolės įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamo turto įkeitimu ir laidavimu, bankas vertino ne tik pagrindinio skolininko pajamas, bet ir laiduotojo finansines galimybes ir mokumą, įkeisto turto vertę. Patikimą ieškovo finansinę padėtį patvirtino įkeisto turto - trijų kambarių buto su rūsiu atliktos turto vertinimo išvados, o nuolatines 50.000 Lt/mėn. laiduotojo (kurio pajininkas yra ieškovas) pajamas patvirtino 2006-07-10 patalpų nuomos sutartis. Taip pat nurodė, jog ieškovas Kredito sutarties visiškai nevykdo daugiau nei ketverius metus, todėl ieškovo reikalavimas teismo sprendimu pateisinti tokį sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir dar papildomai pratęsti nustatyti kredito ir palūkanų mokėjimo terminą nuo 2014-05-01 yra nepagrįstas ir akivaizdžiai pažeidžiantis kreditoriaus interesus. Pažymėjo, jog ieškovas, prašydamas pratęsti kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminą, nepateikė jokių įrodymų, kad net suėjus šiam terminui, sugebės įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Pažymėjo, kad penkerių metų terminas (nuo 2009 iki 2014 m.), per kurį yra neatlygintinai naudojamasi Kreditoriaus lėšomis ir eliminuojamos bet kokios galimybės priverstinai išieškoti paskolintas lėšas, yra neprotingai ilgas ir pažeidžiantis atsakovo interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės apylinkės teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2003-04-03 ieškovas ir AB „PAREX" bankas (kurio reikalavimo teisę perėmė atsakovas) sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr.BKS/89, kuria bankas suteikė ieškovui 57.924,00 EUR kreditą trijų kambarių butui su rūsiu pirkti, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytomis sąlygomis kreditą grąžinti, mokėdamas sutartyje nustatytas palūkanas (I t., b.l. 13-18), kredito gražinimo terminas iki 2023-04-02. Ieškovas sutarties įvykdymą užtikrino, įkeisdamas 141,11 kv. m. bendro ploto trijų kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), bei laidavimo sutartimi Nr.LS/BKS/89. Šalys 2005-11-02 kredito sutarties pakeitimu Nr.BKS/89.l padidino kredito sumą iki 115.384,00 EUR, o 2006-10-31 susitarimu Nr.BKS/89.2 ieškovui papildomai suteiktas 55.125,12 EUR kreditas. Bendra kredito suma sudarė 170.409,12 EUR, o ieškovo negrąžinta kredito suma - 156.268,96 EUR. 2012-10-19 Vilniaus apygardos teismas išdavė atsakovui vykdomąjį raštą dėl 162.212,78 EUR skolos ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš laiduotojo Janinos Daukšienės TŪB. 2012-01-26 raštu ieškovas buvo įspėtas, jog pradelsta įsiskolinimo dalis pagal kredito sutartį sudaro 29.351,23 EUR negrąžinto kredito, 16.208,84 EUR nesumokėtų palūkanų ir 12.856,98 EUR delspinigių, taip pat buvo įspėtas, jog iki 2012-03-01 neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų, kredito sutartis bus vienašališkai nutraukta ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Ieškovui nesumokėjus pradelstos sumos, kredito sutartis nuo 2012-03-02 vienašališkai nutrauktina.

Motyvuojamoji dalis

Dėl 2003-04-03 sutarties 10.4.2. p. ir 10.5 p. sąlygų negaliojimo ab initio

Teismas, spręsdamas ar sutarties 10.4.2 p. yra pažeidžiantis šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, atsižvelgė į tai, jog ieškovas mokėjimų pagal startį nevykdė nuo 2009 m. kovo mėnesio, įspėtas apie vienašališką sutarties nutraukimą buvo 2012-01-26, tačiau nustatant pastarajam papildomą terminą iki 2012-03-01 padengti tik pradelstą skolą. Kadangi ieškovas šio įsipareigojimo neįvykdė, 2012-05-24 raštu atsakovas pasiūlė, nors kredito sutartis nuo 2012-03-02 buvo nutraukta, per 10 dienų įvykdžius ieškovui prievoles, atnaujinti sutartį. Šalys kredito sutartyje aiškiai apibrėžė kredito ir palūkanų mokėjimo grafiką, nagrinėjamojoje byloje prievolės prigimtis ir sutarties esmė bei tikslas lėmė, jog griežtas sutarties sąlygų (o būtent terminų) laikymasis turi esminės reikšmės. Kadangi ieškovas pareigą, įtvirtintą Sutarties 5.2 p., pažeidė – nevykdė prievolės grąžinti kreditą bei sumokėti palūkanas pagal grafiką, teismas sprendė, jog ieškovas padarė esminį sutarties pažeidimą. Sutarties 10.4.2 ir 10.5 p. nuostatos turi būti aiškinamos ir vertinamos sistemiškai, neišimant jų iš bendro sutarties konteksto. Teismas sprendė, kad pagal nustatytas byloje aktines aplinkybes nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti sutarties 10.4.2 ir 10.5 punktus negaliojančiais.

Dėl 2003-04-03 sutarties Nr. BKS/89 nutraukimo pripažinimo neteisėtu

Teismas pripažino, kad atsakovas vienašališkai nutraukė 2003-04-03 Kredito sutartį dėl esminio jos pažeidimo (CK 6.217 str. 2 d. 2 p., 3 d.) bei po pakankamai ilgo ir geranoriško bendradarbiavimo su ieškovu. Teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nusprendė, jog atsakovo pasirinkimą – vienašališkai nutraukti sutartį su ieškovu lėmė paties ieškovo veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus bei pažeidimo mastas (nevykdymas prievolės nuo 2009 m. kovo mėn.). Ta aplinkybė, jog ieškovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų nuo 2009 m. kovo mėn., nesudarė pagrindo atsakovui tikėti, kad sutartis bus vykdoma ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Esant esminiam sutarties pažeidimui, atsakovas pagrįstai pasinaudojo vienašališko sutarties nutraukimo galimybe, t.y. sutartį nutraukė teisėtai (sutarties 10.1 p., 10.2 p., 10.4.1 p, 10.4.2 p., 10.5 p.).

Dėl 2003-04-03 Kredito sutarties pakeitimo CK 6.204 str. pagrindu

Teismas nustatė, jog atsakovo veiksmai vienašališkai nutraukiant sutartį atitiko proporcingumo principą, nes sutarties pažeidimai, prasidėję nuo 2009 m. kovo mėnesio vertintini kaip trukę gana ilgą laikotarpį, juolab, kad ieškovas nepadengė net dalies pradelsto mokėjimo.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis apie laiduotojo sudarytas sutartis, apie priteistas iš laiduotojo sumas atsakovui ir kitiems kreditoriams, jog laiduotojui iškelta bankroto byla, pripažino, jog nei ieškovas, nei laiduotojas šiai dienai nėra pajėgūs vykdyti įsipareigojimų pagal sutartį. Ta aplinkybė, jog šiuo metu vyksta teisminiai ginčai dėl neteisėto sutarties nutraukimo, savaime nepanaikina nei ieškovo, nei laiduotojo finansinių įsipareigojimų, konstatuotų įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Teismas pažymėjo, jog sutarties nutraukimo ginčijimas neeliminuoja skolos fakto pagal šią sutartį. Ieškovas sutarties nevykdo nuo 2009 m. kovo mėnesio, tačiau dėl kredito sutarties pakeitimo kreipėsi į teismą tik 2013-04-19. Pagal CK 6.204 str. 1 ir 3 dalis, sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymą. Sutarties privalomumo principas reiškia, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Tuo tarpu ieškovas, teigdamas, jog nuo 2008 m. pasikeitusi ekonominė situacija iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, nuo 2008 m. sumažėjo ieškovo vykdomos veiklos paklausa, į atsakovą dėl ginčo sprendimo derybų būdu kreipėsi tik 2010-03-24. Teismas, įvertinęs šalių susirašinėjimą, pripažino akivaizdžiu faktą, jog ieškovas bendradarbiavo pakankamai formaliai (CK 6.200 str. 2 d.), palikdamas visą pasikeitusių aplinkybių atsiradimo riziką atsakovui. Teismo nuomone, byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovas keletą kartų siūlė tartis ieškovui spręsti ginčą taikiai, tačiau pastarasis nebuvo aktyvus ir rūpestingas, nedėjo pakankamų pastangų sutarties pakeitimo inicijavimui. Esant tokio pobūdžio aplinkybėms, teismo nuomone, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti CK 6.204 str.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė, ar ginčo sutartis yra vartojimo, nevertino ginčijamų sutarties sąlygų pagal CK 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčijamos sutarties sąlygos, suteikiančios teisę kredito davėjui nutraukti sutartį šiose sąlygose numatytais pagrindais, yra galiojančios. Ginčijamomis sąlygomis nustatomas papildomas 10 dienų terminas prievolei įvykdyti yra neprotingai trumpas, iškreipiantis kredito sutarties šalių prievolių pusiausvyrą. Per tokį terminą objektyviai neįmanoma įvykdyti reikalavimo.Sutarties 10.4.2. ir 10.5 p. sąlygos turėjo būti pripažintos nesąžinigomis ir negaliojančiomis ab initio. Palyginus su suteikto kredito suma, pradelsta suma yra apie 17 proc. kredito sumos, todėl laikytina nedidele. Sutarties nutraukimas dėl 17 proc. atitinkančios įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, ypač atsižvelgiant į tai, kad kreditas yra suteiktas ieškovo gyvenamojo būsto pirkimui ir jo grąžinimo data yra 2023 metai. Ieškovas ne kartą nurodė, kad dėl šiuo metu esančio nekilnojamojo turto nuosmukio, parduoti įkeistą turtą dabar netikslinga bei nenaudinga ne tik ieškovui, tačiau ir atsakovui. Be to, įkeistas turtas yra vienintelė šeimos gyvenamoji vieta.Ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą su prašymu atidėti kredito ir palūkanų mokėjimus, siūlė kredito sumos grąžinimo variantus, tačiau iš atsakovo nesulaukė jokio konkretaus pasiūlymo ar sutikimo pakeisti sutarties sąlygas. Atsakovui bendradarbiaujant dar 2009 metais galėjo būti pasiektas susitarimas dėl mokėjimo terminų atidėjimo. Ieškovas iki pat 2013-03-05 manė, kad kredito sutartis nėra nutraukta, atsakovas ieškovo atskiru raštu neinformavo apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą. Teismas, vertindamas, ar ieškovas laiku kreipėsi dėl sutarties pakeitimo, nepagrįstai vadovavosi ieškinio pateikimo teismui data ir nevertino šalių derybų iki tol.Net ir tuo atveju, jei kredito sutarties nuostatos nebūtų pripažintos negaliojančiomis, teismas privalėjo įvertinti sutarties nutraukimo faktinius ir įstatyminius pagrindus, tačiau teismas netinkamai taikė CK 6.217 str. 3 d. ir 6.209 str. 4 d. nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pirmiausia išsprendė sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą ir tik pasisakęs, kad sutartis buvo nutraukta teisėtai, nagrinėjo CK 6.204 str. taikymo pagrindų egzistavimą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad neegzistuoja CK 6.204 str. taikymo pagrindai (teismui pasisakius, kad sutartis nutraukta neteisėtai, kitokios išvados teismas net negalėjo padaryti). Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime rėmėsi neįsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi ir joje nurodytomis aplinkybėmis, todėl negalėjo padaryti išvados dėl ieškovo galimybių ateityje vykdyti įsipareigojimus.Ieškovas negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų dėl ekonominės krizės, kurios sutarties sudarymo metu negalėjo numatyti ir nebuvo prisiėmęs šių aplinkybių atsiradimo rizikos. Be to, ieškovas yra vartotojas, o atsakovui yra keliami didesni reikalavimai, todėl atsakovas taip pat turėtų prisiimti dalines neteisėto sutarties nutraukimo pasekmes, finansų krizės pasekmes atidedant palūkanų pagal kredito sutartis mokėjimą ir kredito grąžinimą. Ieškovas pateikė teismui dokumentus, pagrindžiančius ieškovo galimybes, suėjus mokėjimų atidėjimo terminui, toliau vykdyti sutartį, tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šiuos įrodymus, pažeidė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas. Teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad ieškovas yra verslininkas, kadangi šioje byloje yra kilęs klausimas dėl kredito suteikimo vartotojui, o ne verslininkui. Ieškovo nuomone, atsakovas yra kaltas dėl aplaidaus kredito išdavimo ir iš dalies kaltas dėl ieškovo negalėjimo laiku mokėti kredito įmokas.

Atsakovas atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

ieškovas paskutinę įmoką pagal kredito sutartį atliko 2009-02-03 ir nuo to laiko visiškai nevykdo savo prisiimtų prievolių, todėl skolininkui nevykdant sutarties daugiau kaip 3 metus, atsakovas, pagal CK 6.874 str. 2 d., turėjo teisę (net pareigą) nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti visą suteiktą kreditą su palūkanomis.Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad uždelstas įsiskolinimas sudarė tik apie 17 proc. visos kredito ir palūkanų sumos – pradelsti mokėjimai 2012-01-26 sudarė net 40,26 proc. viso įsiskolinimo ir dėl to, toks skolininko prievolių nevykdymas yra pagrįstai laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Be to, kredito sutartis nutraukta ne dėl vienos įmokos nesumokėjimo, o dėl sistemingo prievolių nevykdymo. Apeliantui taip pat buvo suteiktas papildomas daugiau nei 30 dienų terminas sutarties vykdymo pažeidimams pašalinti. Net ir nutraukus sutartį, atsakovas ne iš karto pradėjo priverstinį skolos išieškojimą, nurodė, kad lauks skolos padengimo, tačiau net ir po tokių kreditoriaus siūlymų nei apeliantas, nei tuo metu jo vadovaujama Janinos Daukšienės TŪB (laiduotojas) nesiėmė jokių priemonių susidariusiai padėčiai išspręsti. Akivaizdu, kad atsakovas, veikdamas sąžiningai ir bendradarbiaudamas, nesiekė iš karto pasinaudoti kraštutine priemone, nutraukti sutartį ir pradėti privestinį skolos išieškojimą. Faktas, kad atsakovas ne tik negauna atlygio už suteiktą paskolą, bet ir negali susigrąžinti suteiktų lėšų, patvirtina jo realius finansinius nuostolius ir konkretų teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Be to, pagal sutartį griežtas prievolės laikymasis turi esminę reikšmę, o finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas.Nepagrįstas apelianto teiginys, kad pasirašydamas kredito sutartį jis neprisiėmė ekonominių pokyčių rinkoje rizikos – kiekvienas protingas ir atsakingas asmuo, sudarydamas sutartį ir priisimdamas finansinius įsipareigojimus, privalo suvokti ir numatyti galimybę, kad jo gaunamos pajamos ateityje gali keistis. Ieškovas, remdamasis CK 6.204 str., turėjo įrodyti, kaip ekonominė krizė paveikė jo sutartinių įsipareigojimų vykdymą pagal kredito sutartį. Neteisingi apelianto teiginiai, neva Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis nėra įsiteisėjusi. Priešingai, Lietuvos Apeliacinis teismas 2014 m. vasario 6 d. nutartimi šią Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Be to, VĮ Registrų centras duomenimis, nuo 2013-08-07 S. S. nėra Janinos Daukšienės TŪB tikrasis narys. Taigi, akivaizdu, kad šis asmuo neturi teisės į įmonės pelno dalį, net jei tokio ir būtų. Todėl konstatuotina, kad prašydamas pratęsti kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminą, apeliantas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad terminui suėjus, sugebės įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus.Ieškovas neneigia, kad kredito suteikimo metu jo pajamos leido pagrįstai spręsti, kad jis sugebės mokėti pagal sutatrį nustatytus mėnesinius mokėjimus. Sutarties pagrindu išduodamas kreditą, atsakovas nepažeidė jokių teisės normų ar principų, taip pat jokių asmenų teisių. Atsakovas kreditą išdavė įvertinęs visas reikiamas aplinkybes ir įsitikinęs, kad kliento finansinė padėtis ir prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti ir vykdys sutartinius įsipareigojimus. Šį faktą patvirtina ir aplinkybė, kad kredito gavėjas 5 metus nuo kredito sutarties sudarymo tinkamai mokėjo visas kredito įmokas.

Trečiasis asmuo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų.

Byloje kilo ginčas dėl CK 6.188 str., 6.204 str., 6.209 str., 6.217 str. ir CPK 185 str. normų aiškinimo ir taikymo. Ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė minėtas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo praktikos tokio pobūdžio bylose, netinkamai įvertino bylos įrodymus ir neatsižvelgė į tai, kad ieškovas yra vartotojas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas ir AB „PAREX" bankas 2003-04-03 sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr.BKS/89, pagal kurią bankas suteikė ieškovui 57 924,00 EUR kreditą trijų kambarių butui su rūsiu pirkti, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytomis sąlygomis kreditą grąžinti, mokėdamas Sutartyje nustatytas palūkanas (I t., b.l. 13-18). Sutartimi šalys susitarė dėl kredito grąžinimo ir kitų mokėjimų tvarkos bei sąlygų (sutarties 5.1-5.11 p.). Sutarties vykdymas buvo užtikrintas buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu ir trečiojo asmens laiduotojo Janinos Daukšienės TŪB su banku 2006-10-31 sudaryta laidavimo sutartimi Nr.LS/BKS/89.2 (I t., b.l. 34-36). 2005-11-02 minėtos sutarties pakeitimu kredito suma buvo padidinta iki 115 384,00 EUR (I t., b.l. 19), o 2006-10-31 susitarimu Nr.BKS/89.2 ieškovui papildomai buvo suteiktas 55 125,12 EUR kreditas (I t., b.l. 20-21). Bendra ieškovui suteikto kredito suma 170 409,12 EUR, negrąžinta jo dalis sudaro 156 268,96 EUR (I t., b.l. 22-30). 162 212,78 EUR skola pagal minėtą sutartį Vilniaus apygardos teismo sprendimu yra priteista iš laiduotojo Janinos Daukšienės TŪB (I t., b.l. 32-33). 2012-01-26 raštu atsakovo atstovas UAB „NIF Lietuva“ įspėjo ieškovą, jog pradelsta įsiskolinimo dalis sudaro 29 351,23 EUR negrąžinto kredito dalies, 16208,84 EUR nesumokėtų palūkanų ir 12 856,98 EUR delspinigių (I t., b.l.40) bei kad ieškovui iki 2012-03-01 neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų, sutartis bus vienašališkai nutraukta ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Kadangi ieškovas 58 417,05 EUR sumos nesumokėjo, kredito sutartis nuo 2012-03-02 vienašališkai nutraukta. Pagal minėtą sutartį paskutinį mokėjimą ieškovas atliko 2009-02-03 (I t., b.l.73-78).

Dėl būsto kreditavimo sutarties 10.4.2. p. ir 10.5 p. sąlygų galiojimo

Ieškovas teigia, kad būsto kreditavimo sutartis yra vartojimo sutartis, todėl sutarties 10.4.2 ir 10.5 p. sąlygos dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį ieškovui nevydant mokėjimo grafiko, esminio sutarties pažeidimo apimties ir nutraukus sutartį reikalavimo grąžinti visą paskolą, pažeidžia sąžiningumo principą bei šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Atsakovas neginčija, kad minėta sutartis yra vartojimo sutartis. Nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepasisakė dėl CK 6.188 str. normos taikymo, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nesudaro pagringo keisti ar naikinti teismo sprendimą, nes iš esmės ginčas dėl šių sutarties sąlygų galiojimo išspręstas teisingai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors būsto kreditavimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, o ieškovas atitinkamai vartotoju, tačiau nagrinėjamu atveju tai nesudaro pagrindo ieškovo ginčijamas sutarties sąlygas pripažinti negaliojančiomis dėl toliau aptariamų motyvų. Minėtos sutarties 10.4.2 p. suteikia atsakovui teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu ieškovas pažeidžia sutartimi numatytą kredito ar jo dalies grąžinimo ir/ar palūkanų mokėjimų terminus ir/ar nemoka kitų pagal sutartį mokėtinų sumų. Sutarties 10.5 p. suteikia atsakovui teisę, nutraukus sutartį 10.4 p. numatytais pagrindais prieš terminą, reikalauti iš ieškovo grąžinti visą likusią negrąžintą kredito dalį kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis ir kitais mokėjimais, be to, sutarties 10.4 p. nurodytos aplinkybės šalių susitarimu laikomos esminiais sutarties pažeidimais. Sutarties 10.4.2 p. sąlyga pagal savo turinį nesuteikia teisės atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, esant bent vienos įmokos sumokėjimo termino praleidimui. Priešingai, darytina išvada, kad minėtu pagrindu sutartis gali būti nutraukta, esant trunkamam mokėjimo terminų pažeidimui, ką pagal byloje esančius duomenis patvirtina ir atsakovo elgesys ieškovo atžvilgiu. Minėta šalių sudarytos sutarties 10.4 p. nuostata iš esmės skiriasi nuo ieškovo cituojamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-272/2011) nagrinėtos sutarties nuostatos, kuri suteikė bankui teisę nutraukti kredito sutartį esant bent vienos įmokos sumokėjimo vėlavimui. Kadangi bylų faktinės aplinkybės skiriasi, todėl ieškovo minimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-7-272/2011 esantys išaiškinimai nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo pagrįstai nebuvo taikomi. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-58/2012 yra išaiškinęs, kad kreditavimo santykiams tinkamas ir laiku mokėjimų vykdymas turi esminę reikšmę. Taigi, kadangi griežtas paskolos sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, todėl suteikimas kreditoriui teisės nutraukti paskolos sutartį esant nevienkartiniam, o nuolatinio pobūdžio sutarties pažeidimui, yra teisėtas, sąžiningas kitos sutarties šalies, vartotojo, atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CK 6.874 str. 2 d. taip pat suteikia teisę paskolos davėjui reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis, jeigu, esant numatytam paskolos grąžinimui dalimis, eilinė paskolos dalis negrąžinama. Ši nuostata taikoma ir vartotojams. Nutraukti sutartį, esant praleistam sutarties įvykdymo terminui, nustačius prieš tai skolininkui papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, suteikia teisę ir CK 6.217 str., 6.209 str.. Sutiktina su ieškovu, kad suteikimas teisės nutraukti kreditavimo sutartį dėl vienkartinio sutartyje nustatytų įmokų mokėjimo terminų pažeidimo, ypač jeigu pradelsta sumokėti suma sudaro labai nežymią skolos dalį, galėtų būti laikomas pažeidžiančiu šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, tačiau nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, nėra pagrindo teigti, jog ieškovo ginčijamos sutarčių nuostatos suteikia tokią teisę atsakovui, atsakovas jomis nepiktnaudžiavo, todėl nėra pagrindo jas pripažinti pažeidžiančiomis sąžiningumo principą, taip pat šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą (CK 6.188 str.). Kita vertus, esant vartojimo teisiniams santykiams, vis tiek turi būti derinami šalių interesai, ir negali būti vartotojui suteikiamas gerokai didesnis pranašumas vien dėl jo teisinio statuso kitos teisinių santykių šalies atžvilgiu ir jos sąskaita. Pažymėtina, kad vartotojui suteikta papildoma įstatyminė apsauga nėra vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanta (CK 6.38 str., 6.59 str.) – išimtis, todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-58/2012). Kadangi paskolos teisiniuose santykiuose nustatytų mokėjimo terminų laikymasis yra esminė sąlyga, kreditą išdavusios kredito įstaigos verslas yra indėlių rinkimas ir paskolų teikimas, kredito įstaiga turi vykdyti veiklos rizikas ribojančius normatyvus, todėl paskolas gavusių asmenų mokėjimų atlikimas sutartyse nustatytais terminasi yra labai svarbus. Vartotojo teisinis statusas negali būti prielaida jam piktnaudžiauti savo teisėmis ir nevykdyti prisiimtų prievolių kreditoriui, todėl kreditoriui suteikimas teisės vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti prieš terminą grąžinti visą likusią negrąžintą paskolą iš esmės yra teisėtas ir atitinka sąžiningumo ir teisingumo principus bei negali būti laikomas pažeidžiančiu šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kita vertus, sutartis jau yra nutraukta, nutraukta dėl žemiau aptariamų motyvų teisėtai, atsakovas ginčijamomis teisėmis nepiktnaudžiavo, todėl šios aplinkybės papildomai rodo ieškovo pozicijos nepagrįstumą. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl sutarties 10.4.2 ir 10.5 p. nuostatų pripažinimo negaliojančiomis.

Dėl būsto kreditavimo sutarties pakeitimo

Pažymėtina, kad fakto, jog vienai šaliai sutarties vykdymas iš esmės yra suvaržytas, konstatavimui būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad tos aplinkybės atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Be to, sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, o reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Tam, kad dėl šių aplinkybių būtų galima keisti ar nutraukti sutartinius santykius, CK 6.204 str. 2 d. nustatytos papildomos sąlygos: tokios aplinkybės atsiranda ar tampa žinomos jau sudarius sutartį; šalis, sudarydama sutartį negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti; tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (jos nepriklauso nuo tos šalies valios, šalis negalėjo sukliudyti jų atsiradimui ir pan.); nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-150/2012). Ieškovas teigia, jog viena iš esminių aplinkybių, lėmusių sutarties vykdymo suvaržymą, yra ekonominė krizė, dėl ko ženkliai sumažėjo jo pajamos. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sutarties šalies finansinės būklės pablogėjimas dėl ekonominės krizės savaime nėra pagrindas taikyti CK 6.204 str. nuostatas; lygiai taip pat konstatavimas, jog ir kita sutarties šalis patyrė neigiamų ekonominės krizės padarinių, nėra pagrindas šio straipsnio netaikyti. Ekonominė krizė nevienodai paveikia įvairius verslo sektorius, todėl pasauliniu ir nacionaliniu mastu kilusios ekonominės krizės įtaka sutartiniams santykiams ir jos sukelti konkrečios sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje turi būti nustatomi ir vertinami individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011).

Ieškovas mokėjimų pagal būsto kreditavimo sutartį nebevykdo nuo 2009-02-04, ieškiniu prašė atidėti palūkanų ir kredito mokėjimą iki 2014-05-01, tačiau į bylą ieškovas nepateikė įrodymų, kad per visą laikotarpį nuo 2009-02-04 ir po 2014-05-01 būtų sumokėjęs bent dalį pradelstos sumokėti sumos. Pagal bylos duomenis į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo ieškovas kreipėsi tik 2010-03-24, t.y. po metų nuo mokėjimų pagal sutartį nutraukimo, o į teismą dėl sutarties pakeitimo kreipėsi tik 2013 m. balandžio mėn.

Kaip minėta, kad viena iš CK 6.204 str. taikymo sąlygų yra ta, kad nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi aplinkybių, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, atsiradimo rizikos. Šios rizikos prisiėmimas gali būti tiesiogiai nustatytas sutartyje ar įstatyme, arba numanomas iš sutarties turinio. Vertinant šalių sutartį aptariamos rizikos prisiėmimo aspektu taikomos sutarčių aiškinimo taisyklės, vertintini tikrieji šalių ketinimai, kaip jie nurodyti sutarties sąlygose, taip pat atsižvelgiama į visą sutarties kontekstą, į sutarties rūšį, tikslus, tikrąją šalių valią, jų statusą, patirtį, ankstesnę komercinę praktiką ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-523/2013). Nagrinėjamu atveju būsto kreditavimo sutartyje šalys neįtvirtino nuostatų dėl ekonominės krizės padarinių rizikos prisiėmimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ekonomikos pokyčių nebuvo įmanoma tiksliai numatyti, todėl nepaisant to, kad atsakovas yra finansų įstaiga, vien tik ekonominės krizės padarinių riziką išimtinai perkėlus atsakovui, būtų paneigti CK 1.5 str. įtvirtinti teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai, o tokios rizikos perkėlimas nepagrįstai pažeistų banko, kaip sutarties šalies, teises ir teisėtus interesus. Dėl šių priežasčių pripažintina, kad ekonominės krizės padarinių rizika tenka abiem paskolos sutarties šalims – tiek ieškovui, tiek atsakovui. Be to, prisiimdamas tokio didelio masto įsipareigojimus ieškovas negalėjo elgtis aplaidžiai, turėjo suvokti tiek kreditavimo sutartį, tiek finansines galimybes ją vykdyti, ir būtent jam tenka rizika, tuo labiau, kad jis galėjo ir turėjo numatyti riziką, jog jo pajamos gali ženkliai sumažėti. Ieškovas yra verslininkas, todėl net tuo atveju, kai jis veikia kaip vartotojas, negali būti neatsižvelgiama į jo, kaip verslininko, didesnes galimybes įvertinti prisiimamų prievolių neįvykdymo riziką.

Ieškovas pirmąjį pasiūlymą dėl sutarties pakeitimo pateikė 2010-03-24 (I t., b.l.37), atsakovas sutiko derėtis dėl sutarties slygų pakeitimo su sąlyga, kad ieškovas padens susidariusią skolą dėl pradelstų mokėjimų. Atsakovas sutiko dėl skolos grąžinimo derėtis ir po būsto kreditavimo sutarties nutraukimo. Jokių konkrečių pasiūlymų ieškovas dėl sutarties sąlygų pakeitimo nepateikė, duomenų, kad tikrai galės įvykdyti sutartį ateityje, taip pat nepateikė, o jo pateikti duomenys nepatvirtina jo galimybių įvykdyti sutartį ateityje. Laiduotojui Janinos Daukšienės TŪB iškelta bankroto byla, teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo (teismų informacinės sistemos TITEKO duomenys, taip pat II t., b.l.47-52). Laiduotojo turtas bankroto bylos iškėlimo dienai sudarė 3 862 653 Lt, tuo tarpu kreditoriams iš jo yra priteista 8 374 987,90 Lt suma (II t., b.l.2-4). Nors skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis dėl bankroto bylos laiduotojui iškėlimo nebuvo įsiteisėjusi, tačiau minėtoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie įmonės turtą ir prievoles pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi, šių faktinių aplinkybių ieškovas neginčijo. Jokių duomenų apie gaunamas pajamas ieškovas nei atsakovui, nei į bylą nepateikė. Be to, ieškovas, kaip matyti iš atsakovo su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikto juridinių asmenų registro išrašo (II t., b.l.42-46), nuo 2013-08-07 nebėra laiduotojo tikruoju nariu, šią aplinkybę nuslėpdamas nuo atsakovo ir teismo. Šį išrašą teisėjų kolegija priima į bylą, kadangi jis atsakovo gautas po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo (CPK 314 str.). Taigi, ieškovas nepateikė į bylą įtikinamų įrodymų, kad jis galės vykdyti sutartį ateityje, o riziką dėl savo finansinės padėties pasikeitimo buvo prisiėmęs. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.204 str. 3 d. įpareigoja šalį, kuriai sutarties vykdymas tapo sudėtingesnis, nedelsiant kreiptis į kitą šalį su prašymu pakeisti sutartį, o kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės stabdyti sutarties vykdymą. Nagrinėjamu atveju ieškovas nustojo sutartį vykdyti nuo 2009-02-04, nepakankamai bendradarbiavo su atsakovu. Atsakovas būsto kreditavimo sutartį su ieškovu nutraukė 2012-03-02, o reikalavimą dėl sutarties pakeitimo ieškovas pareiškė jau po sutarties nutraukimo, dėl kurio pagrįstumo teisėjų kolegija pasisakys žemiau. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apelianto prašomas paskolos atidėjimas neproporcingai pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, atsakovo teises ir teisėtus interesus, bei prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 1.5 str.). Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovas neįrodė CK 6.204 str. 2 d. įtvirtintų visų sąlygų buvimo, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino reikalavimo dėl sutarties pakeitimo.

Dėl CK 6.259 str. taikymo

LR Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 3 d. įtvirtina, jog finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad: įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms. Ieškovo teigimu, atsakovas suteikė paskolą ieškovui neįvertindamas šio finansinių galimybių grąžinti skolą ir tokiu būdu prisiėmė neigiamą tokio elgesio riziką. Tokius ieškovo argumentus paneigia byloje esantys duomenys, patvirtinantys, jog atsakovas, prieš suteikdamas ieškovui paskolą, įvertino ieškovo finansinę bei ekonominę padėtį bei galimą jo įsipareigojimų vykdymą. Suteikto ieškovui kredito grąžinimas užtikrintas už paskolos lėšas nupirkto buto, kurio vertė viršija kredito sumą, įkeitimų ir trečiojo asmens Janinos Daukšienės TŪB laidavimu, kurio mokumas taip pat buvo vertinamas pagal jo pajamas, sudarytas sutartis ir turimą turtą. Įkeičiamas butas buvo įvertintas turto vertintojo (I t., b.l.85-87). Pažymėtina ir tai, kad įstatymas imperatyviai nenumato, jog prieš priimant sprendimą skolinti, turi būti vertinamos būtent paskolos gavėjo pajamos – asmens finansinę ir ekonominę padėtį patvirtina ne vien tik jo pajamos, tačiau ir jo turimas nekilnojamasis turtas, vykdoma veikla ar šios veiklos trukmė. Atsakovas ieškovo finansinę padėtį tyrė paskolos išdavimo momentui ir tai atliko tinkamai. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovas iki 2009-02-04 prisimtas pagal sutartį prievoles vykdė tinkamai. O riziką to, kad ieškovas gali prarasti pajamas ir jos gali žymiai sumažėti, prisiėmė pats ieškovas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti ieškovo argumentai dėl CK 6.259 str. normos taikymo ginčui.

Dėl būsto kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo

Sutarčių teisėje galioja sutarties privalomumo principas (pacta sunt servanda), kuris reiškia, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė ar įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.). Esant įstatyme ar sutartyje išvardytiems pagrindams, sutarties šalis gali vienašališkai, ne teismo tvarka, atsisakyti sutartinių įsipareigojimų ir nutraukti sutartį. Įstatyminiai vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai yra siejami su kitos šalies padarytu esminiu sutarties pažeidimu (sutarties nevykdymu ar netinkamu vykdymu) (CK 6.217 str. 1 d.). Ieškovas pagal sutartį įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais mokėti sutartyje nustatyto dydžio kasmėnesines įmokas pagal grafiką ir mokėti kas mėnesį palūkanas. Nuo 2009 m. kovo mėn. ieškovas nebevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nebemokėjo nustatytais terminais paskolos dalių ir palūkanų. Atsakovas apie prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ieškovui priminė ne kartą. Paskolos sutarties sąlygos nustatė, kad ieškovui nevykdant prievolę sutartyje nustatytais terminasi ir tvarka mokėti kreditą, palūkanas, atsakovas per 30 kalendorių dienų nuo pažeidimo išaiškėjimo dienos raštu turi nustatyti papildomą ne trumpesnį kaip 30 kalendorių dienų terniną pažeidimui pašalinti, o ieškovui šių pažeidimų nepašalinus ar juos pašalinus netinkamai, sutartis laikoma nutraukta be atskiro rašytinio pranešimo (sutarties 10.1 ir 10.2 p.). Atsakovas 2012-01-26 raštu Nr.12/K/02-175 nustatė ieškovui terminą iki 2012 m. kovo 1 d. padengti pradelstą įsiskolinimą ir įspėjo, jog neįvykdžius šio reikalavimo nuo 2012 m. kovo 2 d. sutartis bus vienašališkai nutraukta (I t., b.l. 40). Ieškovui įsiskolinimų nepadengus, šalių sudaryta būsto kreditavimo sutartis atsakovo nutraukta 2012-03-02. CK 6.217 str. 1-3 d. nustato atvejus, kuomet sutarties šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nesikreipdama į teismą (CK 6.218 str.). CK 6.217 str. 1-2 d. suteikia teisę sutarties šaliai nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas, o CK 6.217 str. 3 d. nustato, kad kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą, o minėto straipsnio 5 d. nustato, kad sutartis vienašališkai gali būti nutraukta taip pat sutartyje numatytais atvejais. Taigi, bylos šalių sudarytos sutarties 10.4.2 p. numatytas vienašališkas paskolos sutarties nutraukimas atsakovo iniciatyva atitinka CK 6.217 str. 3 ir 5 d. normas ir yra teisėtas. Dėl nurodytų priežasčių, net jeigu tarp šalių sudarytos būsto kreditavimo sutarties 10.4.2 ir 10.5 p. sąlygos būtų pripažintos negaliojančiomis, kadangi ieškovas sutarties nevykdo nuo 2009-02-04, atsakovas 2012-01-27 raštu suteikė ieškovui papildomą 30 dienų terminą sutarties pažeidimams pašalinti, atsakovo įvykdytas vienašališkas sutarties nutraukimas vis tiek būtų laikomas teisėtupagal CK 6.209 str., 6.217 str.. Pradelsta sumokėti suma sudarė 29 351,23 EUR laiku nesumokėta kredito dalis, 16 208,84 EUR nesumokėtos palūkanos ir 12 856,98 EUR priskaičiuoti delspinigiai, kuri sudarė apie 34 procentus nuo nutraukimo metu buvusios negrąžintos kredito dalies ir priskaičiuotų, bet nesumokėtų palūkanų sumos, tai sudaro žymią skolos dalį, todėl CK 6.209 str. 4 d., priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamu atveju negali būti taikoma. Net jeigu galima būtų daryti prielaidą, jog pradelsta suma sudaro apie 17 procentų nuo laikų negrąžintos paskolos, kaip teigia ieškovas, teisėjų kolegijos nuomone, tokia skolos dalis negali būti laikoma nedidele skolos dalimi CK 6.209 str. 4 d. normos prasme. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas teisėtai nutraukė su ieškovu būsto kreditavimo sutartį, o ieškovo nesutikimo su tokiu nutraukimu argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.

Ieškovo argumentai dėl bendradarbiavimo principo (CK 6.38, 6.200 straipsniai) pažeidimo akivaizdžiai prieštarauja aukščiau nustatytiems faktiniams bylos duomenims, todėl nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas nuo 2009 m. ieškovui suteikė pakankamai laiko ir galimybių pradėti tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Siekdamas užtikrinti ieškovui galimybes tinkamai įvykdyti sutartį, atsakovas iš karto vienašališkai sutarties nenutraukė, priverstinės skolos išieškojimo veiksmų nesiėmė. Net ir po sutarties nutraukimo atsakovas sutiko su ieškovu derėtis dėl sutarties atnaujinimo, tačiau ieškovas nuo 2009 m. kovo mėn. neatliko jokių mokėjimų atsakovui, nepateikė jokių įrodymų, kad sutarties sąlygų pakeitimas ir mokėjimų nukėlimas vėlesniam laikui sudarys prielaidas ieškovui tinkamai vykdyti sutartį bei nepateikė duomenų, kad ieškovas ateityje galės įvykdyti sutartį ir mokėti įmokas šalių sutartais terminais ir dydžiais. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas per plačiai ir netinkamai aiškina šalių bendradarbiavimo principą. Bendradarbiavimo principas reiškia, kad abi šalys turi bendradarbiauti, vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, tačiau šis principas negali būti suprantamas kaip vienos šalies prievolė bet kokiu atveju siekti, kad sutarties vykdymas būtų palankesnis kitai šaliai, neatsižvelgiant į savo pačios interesus.

Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas iš pradžių pasisakė dėl būsto kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo, o vėliau pasisakė dėl jos keitimo galimybės, priešingai nei teigia apeliantas, nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl CK 6.204 str. normos taikymo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas iš pradžių pasisakė dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, o po to dėl CK 6.204 str. nurodyto pagrindo ją pakeisti buvimo, nereiškia, kad teismas nesprendė galimybės palikti sutartį galioti bei neteikė pirmenybės sutarties išsaugojimui. Teismas taip pat vertino įrodymus ir šalių argumentus, ar egzistuoja galimybė išsaugoti sutartį.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei nurodo, kad kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamai bylai aktualias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Romualda JanovičienėAndžej MaciejevskiAlma Urbanavičienė