- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-28
- Bylos Nr.
- A-575-2639-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02698-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant pareiškėjui V. S., atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui V. V.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2010 m. liepos 23 d. pareiškėjas V. S. kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Teisingumo ministerija), prašydamas įpareigoti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Vilniaus VGTPT) įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą ir skirti jam teisinę pagalbą Marijampolės rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje. Į pareiškėjo V. S. prašymą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsakė 2010 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. (1.23.)-7R-7328 (b. l. 11-12).
Nesutikdamas su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. (1.23.)-7R-7328 pateiktu atsakymu, pareiškėjas V. S. kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija), prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją atlikti veiksmus pagal kompetenciją. Komisija 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 3R-216 (2010/05-4R-287) pareiškėjo V. S. skundą atmetė (b. l. 9-10).
II.
Pareiškėjas V. S. su skundu (b. l. 1-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 3R-216(2010/05-4R-287), panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. rugpjūčio 20 d. raštą Nr. (1.23.)7R-7328, įpareigoti Teisingumo ministeriją patikrinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorę dėl teismų sprendimų nevykdymo ir veiksmų atitikimo pareigoms, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, pareiškėjui padarytą 3 000,00 Lt materialinę ir 10 000,00 Lt nematerialinę žalą.
Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. balandžio 6 d. buvo išduotas vykdomasis raštas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimo, kuriuo Vilniaus VGTPT buvo įpareigota suteikti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pagal jo 2008 m. liepos 22 d. prašymą. Pažymėjo, jog minėtas raštas buvo perduotas antstoliui priverstiniam vykdymui. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, išnagrinėjęs antstolio kreipimąsi dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, antstolio prašymo netenkino. Pareiškėjas pabrėžė, jog 2010 m. liepos 23 d. skundu kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl Vilniaus VGTPT nepagrįsto atsisakymo vykdyti įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą. Teigė, kad Vilniaus VGTPT direktorė piktnaudžiauja tarnybine padėtimi. Nurodė, jog administracinių ginčų komisijos ir teismai ne kartą naikino panašius aktus. Pažymėjo, kad Teisingumo ministerija 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, tuo grubiai pažeisdama jo teises. Atkreipė dėmesį, jog minėtas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, taip pat buvo pažeistos VAĮ 19 straipsnio nuostatos, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės, pareiškėjo konstitucinės teisės, nustatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnyje, 28 straipsnio 1 dalyje, 29 straipsnyje, 30 straipsnio 1 dalyje ir 33 straipsnio 2 dalyje. Nurodė, kad skundžiamo sprendimo motyvacija juridiškai yra niekinė, nes grindžiama biurokratiniu solidarumu, atsakovas sistemingai atsisako nagrinėti pareiškėjo skundus Vilniaus VGTPT atžvilgiu ir siunčia formalius pasityčiojančio pobūdžio atsakymus. Pažymėjo, jog Komisijos sprendimas pagal savo pobūdį labiau primena formalų atsirašymą nei teisinį aktą. Pareiškėjo teigimu, tokiais veiksmais jam buvo padaryta materialinė ir nematerialinė žala. Pabrėžė, jog civilinei atsakomybei taikyti yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245-6.250 straipsniuose numatytos sąlygos, atsakovo atsakomybė kyla VAĮ 39 straipsnio ir CK 6.271 straipsnio pagrindu. Atkreipė dėmesį, kad be teisinės pagalbos jis nemoka teisingai suformuluoti ir pagrįsti savo patirtos materialinės ir nematerialinės žalos. Teigė, kad materialinė žala atsirado dėl išlaidų, patirtų sprendžiant ginčą teisminėse ir neteisminėse institucijose nuo 2007 metų, todėl protinga išlaidų suma, sudaranti materialinę žalą, yra 2 000,00 Lt, o nematerialinė žala – 3 000,00 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skundą (b. l. 30-32) atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, taip pat atstovaujanti Lietuvos valstybę, prašė pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigė, jog skundžiamas Teisingumo ministerijos 2010 m. rugpjūčio 20 d. raštas Nr. (1.23.)7R-7328yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo pripažinti jį prieštaraujančiu teisės normoms ir panaikinti. Pažymėjo, kad siekiant išsiaiškinti pareiškėjo skunde Teisingumo ministerijai nurodytas aplinkybes, buvo kreiptasi į Vilniaus VGTPT su prašymu pateikti informaciją. Remiantis gautu atsakymu, pareiškėjas buvo informuotas, kad, siekdama įvykdyti įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą, Vilniaus VGTPT nustatė, jog byla, kurioje minėtu teismo sprendimu Vilniaus VGTPT buvo įpareigota suteikti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, yra baigta. Atsižvelgiant į tai, pabrėžė, kad pareiškėjui skundžiamu Teisingumo ministerijos sprendimu buvo aiškiai ir nedviprasmiškai pranešta apie priežastis, dėl kurių Vilniaus VGTPT negali įvykdyti minėto teismo sprendimo, taip pat tai, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimas galės būti pradėtas vykdyti tik teismui išsprendus šio sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą. Pažymėjo, kad skundžiamo sprendimo rengimo metu nebuvo žinoma aplinkybė, jog teismas atmetė antstolio teikimą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo. Pabrėžė, kad skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ keliamus reikalavimus. Nurodė, jog Komisija teisingai konstatavo, kad Teisingumo ministerijai nesuteikti įgaliojimai įpareigoti Vilniaus VGTPT atlikti veiksmus, kurių prašė pareiškėjas. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių visų CK 6.246-6.249 straipsniuose numatytų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų egzistavimą. Pažymėjo, jog pareiškėjas motyvuojamoje dalyje nurodė, kad patyrė 2 000,00 Lt materialinę žalą ir 3 000,00 Lt nematerialinę žalą, tačiau teismo prašė priteisti žymiai didesnę sumą.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu (b. l. 48-52), išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsniu, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Atkreipė dėmesį, jog teisinis reglamentavimas aiškiai nurodo, kad tik atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba priima sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo konkrečioje byloje. Pabrėžė, kad nei Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, nei Teisingumo ministerijos nuostatai, nei kiti teisės aktai nenumato galimybės Teisingumo ministerijai daryti įtaką valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl teisinės pagalbos skyrimo tam tikram asmeniui. Nurodė, jog V. S., manydamas, kad atitinkamas Vilniaus VGTPT sprendimas dėl teisinės pagalbos nesuteikimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, kad Vilniaus VGTPT jo atžvilgiu atlieka netinkamus veiksmus, kitaip pažeidžia žmogaus teises, turėjo teisę tokius sprendimus/veiksmus skųsti ABTĮ nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimo matyti, jog pareiškėjas minėta teise pasinaudojo. Įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad Teisingumo ministerija ir Komisija priėmė įstatymų reikalavimus atitinkančius, teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kuriuos naikinti nėra pagrindo. Teismas taip pat pabrėžė, kad byloje nenustatyta viena iš esminių civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti atsakovo veiksmai, be to, pareiškėjas nepateikė jokių patirtą žalą patvirtinančių duomenų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas.
IV.
Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu (b. l. 55-61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde be aplinkybių, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra formalus ir šališkas. Teigia, kad teismas, konstatavęs, jog atsakovas neturi teisės spręsti dėl teisinės pagalbos skyrimo, kadangi ši funkcija priskirta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, klaidingai suprato pareiškėjo skundą, nes jis skunde Teisingumo ministerijai išreiškė pretenzijas dėl blogo Vilniaus VGTPT darbo, o šio klausimo nagrinėjimas įeina į atsakovo kompetenciją. Mano, kad yra visos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti. Teigia, jog buvo pažeistos Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatos, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, 13 straipsnio ir 14 straipsnio nuostatos. Nurodo, kad patyrė 1 000,00 Lt materialinę žalą ir 3 000,00 Lt nematerialinę žalą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 64-65) atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaujanti ir Lietuvos valstybę, prašo pareiškėjo V. S. skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Teigia, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad Teisingumo ministerijai nesuteikti įgaliojimai pakeisti ar panaikinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus dėl teisinės pagalbos teikimo. Nurodo, jog pareiškėjas privalo įrodyti visų CK 6.246-6.249 straipsniuose numatytų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų egzistavimą. Sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta viena iš esminių civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti atsakovo veiksmai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 67-69) trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus VGTPT taip pat prašo pareiškėjo V. S. skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą nepakeistą.
Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, objektyviai įvertino ginčo šalių argumentus, detaliai pasisakė dėl visų pareiškėjo byloje pareikštų reikalavimų ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Atkreipia dėmesį, jog Vilniaus VGTPT įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą ir pakartotinai išnagrinėjo V. S. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo bei 2010 m. rugsėjo 15 d. priėmė sprendimą Nr. (1.9.)-S-2397-10, kuriuo suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, teigia, jog pagrindinis teisinis ginčas, dėl kurio nagrinėjama byla buvo inicijuota, jau išspręstas pareiškėjo naudai. Taip pat pabrėžia, kad sutinka su Teisingumo ministerijos pozicija byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Iš pareiškėjo V. S. pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad jame buvo pateikti šie su atsakovu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija sietini reikalavimai: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo 2010 m. rugpjūčio 20 d. raštą Nr. (1.23.)-7R-7328; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją patikrinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorę dėl teismų sprendimų nevykdymo ir veiksmų atitikimo pareigoms. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 3R-216(2010/05-4R-287), tačiau šis reikalavimas ABTĮ taikymo prasme nelaikytinas materialiuoju skundo reikalavimu, nes Komisija, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nėra laikytina atsakovu šioje administracinėje byloje. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atlyginti jo nurodytą turtinę ir neturtinę žalą yra pareikštas CK 6.271 straipsnio pagrindu. Todėl, atsižvelgiant į paties pareiškėjo nurodytą sąsają tarp šios žalos atsiradimo ir paminėtų (pareiškėjo įvardintų kaip neteisėtų) Teisingumo ministerijos veiksmų, šis skundo reikalavimas laikytinas išvestiniu iš paminėtų pirmųjų dviejų skundo reikalavimų.
Pasisakydama dėl pareiškėjo skundžiamo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. rugpjūčio 20 d. rašto Nr. (1.23.)-7R-7328 reikšmės nagrinėjamai bylai, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo taikymo požiūriu tai yra administracinės procedūros dėl Teisingumo ministerijos gauto pareiškėjo skundo baigiamasis aktas (administracinės procedūros sprendimas), kuriuo pareiškėjui buvo atsakyta į jo pateiktus prašymus bei išaiškintos (nurodytos) priežastys, dėl kurių atsakovas nepatenkino šių pareiškėjo prašymų (b. l. 11-12). Toks aptariamo rašto (sprendimo) turinys leidžia daryti išvadą, jog ABTĮ taikymo požiūriu jis nelaikytinas individualiu teisės aktu ta prasme, kad tiesiogiai nesukelia pareiškėjui atitinkamų teisinių pasekmių (nenustatė ir nepanaikino pareiškėjui kokių nors teisių arba pareigų). Pagal šio rašto (sprendimo) turinį bei jo paskirtį (pateikti skundą padavusiam asmeniui motyvuotą atsakymą į jo keliamus klausimus) jis yra laikytinas atsisakymu atlikti skundą padavusio asmens (pareiškėjo) prašomus veiksmus. Nagrinėjamai situacijai tai reiškia, kad, sprendžiant šio rašto (sprendimo) teisėtumo ir pagrįstumo klausimus, teismui yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo prasme išaiškinti), ar toks atsisakymas atlikti prašomus veiksmus yra pagrįstas teisės taikymo požiūriu, t. y. nustatyti, ar atsakovas (Teisingumo ministerija), gavęs pareiškėjo 2010 m. liepos 23 d. skundą, pagal jo kompetenciją nustatančius teisės aktus privalėjo į jį reaguoti pareiškėjo prašomu būdu, ar to neprivalėjo daryti. Taigi nagrinėjamai administracinei bylai yra aktualus ir reikšmingas šios bylos atsakovo kompetencijos aiškinimo (pareiškėjo keliamais aspektais) klausimas.
Asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimo tvarką bei sąlygas viešojo administravimo institucijose reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas. Pagal VAĮ 23 straipsnio 1 dalį kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad viešojo administravimo subjektai priimti atitinkamus sprendimus pagal asmenų pateiktus prašymus, skundus ir pranešimus gali tik veikdami savo kompetencijos ribose, t. y. neperžengdami įgaliojimų, kurie yra suteikti jiems jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais.
Patikrinusi bylą šiuo aspektu, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais bei teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija neturėjo teisinio pagrindo atlikti pareiškėjo 2010 m. liepos 23 d. prašyme nurodytus veiksmus – įpareigoti Vilniaus VGTPT įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą ir skirti jam teisinę pagalbą Marijampolės rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija inter alia įgyvendina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos politiką (1 p.), kontroliuoja šio įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimą (3 p.), organizuoja ir atlieka valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo stebėseną (5 p.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851, 7.1 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija įgyvendina priemones, užtikrinančias valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą. Taigi nors pagal minėtus teisės aktus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai yra priskirtos tam tikros funkcijos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valdymo srityje, šie įgalinimai yra bendro pobūdžio ir nesuteikia Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai teisės spręsti tarp asmens ir konkrečios valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos vykdymo procese kilusį konfliktą, duoti valstybės garantuojamai teisinei pagalbos tarnybai privalomo pobūdžio nurodymus (pareiškėjo atžvilgiu – įpareigoti Vilniaus VGTPT vykdyti teismo sprendimą ir skirti jam antrinę teisinę pagalbą), kad būtų pašalinti asmens nurodyti pažeidimai ir apginti jo interesai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo gali tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Vilniaus VGTPT nevykdant įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimo ir nesuteikiant pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos, šis klausimas turėjo būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso teisės normų, reglamentuojančių vykdymo procesą, numatyta tvarka. Taigi Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nebuvo įpareigota veikti pareiškėjo nurodytu būdu.
Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją patikrinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorę dėl teismų sprendimų nevykdymo ir veiksmų atitikimo pareigoms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad toks pareiškėjo reikalavimas negali būti tenkinamas, nes 2010 m. liepos 23 d. prašymu pareiškėjas tokio reikalavimo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai nereiškė. Pats pareiškėjas šį faktą patvirtino, tiek skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde aiškiai įvardindamas ir išdėstydamas 2010 m. liepos 23 prašyme suformuluotus ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pateiktus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjas taip pat paaiškino, kad į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją kreipėsi dėl neįvykdyto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimo, prašydamas tokiu būdu pagalbos. Taip pat atmetami pareiškėjo teiginiai, kad jam 2010 m. liepos 23 d. prašymu įvardijus Vilniaus VGTPT padarytus pažeidimus, atsakovas privalėjo į juos reaguoti. Pažymėtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, turėjo aiškiai suformuluoti prašymą, nedviprasmiškai išdėstyti jam aktualius klausimus, nes tik tokiu atveju viešojo administravimo subjektas gali pateikti tikslų ir aišku atsakymą ar administracinį sprendimą. Pareiškėjo abstrakčiai išdėstyti argumentai, neiškristalizuoti prašyme siekiamo rezultato požiūriu, pareigos Teisingumo ministerijai į juos atsakyti nesukėlė.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat į aukščiau paminėtą pareiškėjo nurodytą sąsają tarp Teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimo, teisėjų kolegija, taip pat sutikdama šiuo klausimu su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, konstatuoja, kad CK 6.271 straipsnio nuostatos teismo pritaikytos ir išaiškintos teisingai. Aptartų atsakovo veiksmų teisėtumas nesudaro teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo, nes nėra būtinos įstatyminės sąlygos atsirasti šio pobūdžio atsakomybei.
Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.