- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-06
- Bylos Nr.
- I-382-142/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01651-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- D. D., Dariaus Domžos
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, viešame teismo posėdyje dalyvaujant pareiškėjui D. D., išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Dariaus Domžos skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
D. D. (toliau – pareiškėjas) 2016 m. balandžio 25 d. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–11), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas), Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato (toliau – Komisariatas) 70 224,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. liepos 31 d.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad jo laisvė, visose laisvės atėmimo vietose, kur buvo laikomas, buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose. Buvo vedamas pasivaikščioti tik 1 valandą per parą. Įstaigose, kuriose buvo laikomas, nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo gyvenamosios dalies. Nebuvo tinkamai užtikrinamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Dėl ant langų esančių grotų buvo neįmanoma išvėdinti patalpų. Žiemos metu kamerose buvo nepakeliamai šalta, drėgna, grindys ir lubos ištrupėjusios. Nebuvo įrengta sanitarinė švarykla. Patalpos apleistos, remontas neatliekamas, ant lubų ir sienų auga pelėsis, neišduodamos valymo ir dezinfekavimo priemonės, veisiasi tarakonai. Čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be jokių užvalkalų, rankšluosčiai neišduodami, lovos skalbiniai keičiami ne dažniau kaip kartą per savaitę, patalynė areštinėje visiškai nebuvo išduodama. Galimybę naudotis skalbykla turėjo tik asmenys turintys pinigų asmeninėje sąskaitoje. Gultai buvo be kopėtėlių. Prie stalo buvo sėdimų vietų mažiau nei laikomų asmenų. Dėl visų minėtų aplinkybių pareiškėjas teigia, kad patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 70 224,00 Eur.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde nurodytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 123–133).
Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Pažymi, kad nuo 2015 metų Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nurodo, kad pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikantis etikos taisyklių bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo principų. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nurodo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Pažymi, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų kuri ir suteikia mokamas skalbimo paslaugas. Įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje) ir tai atitinka nustatytas normas. Taip pat, pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymi kad šiuo metu Lukiškių TI-K yra nupirkęs reikiamą kiekį veidrodžių pritaikytų montavimui į gyvenamąsias kameras. Remontuojamose gyvenamosiose kamerose veidrodžiai įklijuojami tarp glazūruotų plytelių jiems skirtose vietose. Lukiškių TI-K taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 2,88 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (II t., b. l. 6).
Atsiliepimas
Departamentas, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 16–19). Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo Departamentas prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Nurodo, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų ir konvojavimo į Departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis nustato, kad tardymo izoliatorių pareigūnų veiksmai ir sprendimai skundžiami Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal BVK 183 straipsnį bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui, o bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Departamento direktoriui. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pareiškėjas nesilaikė BVK 183 straipsnyje nustatyto privalomo bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos. Departamentas apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų. Pažymi, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Departamento atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (II t., b. l. 6).
Atsiliepimas
Šiaulių TI, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 98–109). Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo Šiaulių TI prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Nurodo, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,75 m² iki 17 m², o tai leidžia daryti išvadą, jog visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu jo laikymo kamerose Šiaulių visuomenės sveikatos centras neatliko kamerų patikrinimų dėl jų neatitikimo higienos normos reikalavimams. Įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, be to, jis nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus teisės aktų reikalavimus, nes toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas, ginčui aktualiais laikotarpiais, nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge. Pažymi, kad dezinfekcija, dezinsekciją ir deratizacija Šiaulių TI vykdoma tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarko palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl kenkėjų buvimo kamerose ir jų nenaikinimo yra nepagrįstos ir neįrodytos. Pareiškėjui jo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo išduodama patalynė pagal nustatytas higienos normas. Pareiškėjo aprūpinimas patalyne visuomet fiksuojamas jo Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninėje sąskaitoje. Pažymi, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtine žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą, tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą.
Šiaulių TI atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (II t., b. l. 6).
Atsiliepimas
Komisariatas, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 111–115). Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo Komisariatas prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Pažymi, kad pagal Šiaulių TI 2016-05-04 pažymą Nr. 141019066, pareiškėjas kaip įtariamasis įvykdęs nusikalstamas veikas, procesinių veiksmų atlikimui buvo konvojuotas iš Šiaulių TI į Komisariato areštinę 2010-08-27, o 2010-09-03 buvo konvojuotas atgal į Šiaulių TI. Komisariato Valdymo organizavimo skyriaus vyresniosios specialistės E. V. 2016-05-06 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad išlikusių tikslių duomenų apie Komisariato areštinės kamerų išplanavimus, apšvietimą, sanitarinius mazgus, langus, buvusius baldus, nėra. Dokumentai, apie laikotarpyje nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2010 m. rugsėjo 10 d. Areštinėje įrengtos sanitarinės švaryklos įrengimą ir naudojimosi ja instrukcija, patalpų bei baldų dezinfekavimą, sunaikinti. Taip pat nurodyta, kad Areštinėje buvo įrengtos keturios kameros: 10,48 m²; 9,85 m²; 9,57 m², 10,26 m², jose įrengta ventiliacinė sistema, langai, užtikrinantys natūralios dienos šviesos patekimą, be to, buvo įrengti elektros šviestuvai, užtikrinantys dirbtinį patalpos apšvietimą. Per visą laikymo Areštinėje laikotarpį pareiškėjas nepateikė jokių prašymų, skundų dėl laikymo sąlygų areštinėje.
Komisariato atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (II t., b. l. 6).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo. Apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi, būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2015 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2067-624/2015).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas skunde teigia, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2010 m. rugsėjo 10 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Komisariato areštinėje, o nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. liepos 30 d. Šiaulių TI. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2016 m. balandžio 21 d. (pagal spaudą ant voko) (b. l. 13). Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Šiuo atveju atsakovės atstovams prašant taikyti ieškinio senatį ir nustačius, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 10 iki 2013 m. balandžio 21 d. su reikalavimu dėl žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą, galimai patirtą minėtu laikotarpiu, teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos (galimai patirtos laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 10 iki 2013 m. balandžio 21 d.) priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Taigi, byloje nagrinėjamas laikotarpis nuo 2013 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. balandžio 21 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose, kamerose buvo perteklinės lovos, trūko kėdžių.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinėje kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis (I t., b. l. 123), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2015 m. liepos 5–7 d. pareiškėjas kartu su kitais 9 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 257, kurios plotas 34,57 kv. m, 2015 m. gruodžio 12–13 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 106, kurios plotas 7,38 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu, iš viso 5 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Dėl perteklinių lovų ir sėdimų vietų trukumo teismas pažymi, kad tai yra minimalaus neužtikrinamo ploto pažeidimo dalis, todėl plačiau dėl perteklinių lovų kamerose ir nepakankamo skaičiaus kėdžių nepasisako. Pažymėtina, kad iš Šiaulių TI pateiktos informacijos (t. I, b. l. 22–26) matyti, kad Šiaulių TI minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nuo 3,75 kv. m iki 17 kv. m, todėl Šiaulių TI savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė.
Skunde nurodoma, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjo patirtų Lukiškių TI-K pažeidimų trukmė (5 dienos) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas kameroje Nr. 257 siekė 3,46 kv. m, o kameroje Nr. 106 siekė 2,46 kv. m) leidžia juos vertinti kaip vienkartinius ir trumpalaikius, todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, t. y. kad nežymiai pažeista pareiškėjui priklausančio ploto norma pažeidė pareiškėjo žmogiškąjį orumą.
Pasak pareiškėjo, pasivaikščioti lauke tiek Lukiškių TI-K, tiek Šiaulių TI jis galėjo tik 1 val. per dieną. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore, nėra, šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde teigė, kad Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo gyvenamosios dalies, todėl buvo pažeidžiamas jo privatumas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K atsiliepime nenurodė duomenų, ar kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, buvo veidrodis ir tualeto reikmenų spintelė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 21 punktą. Pažymėtina, kad iš 2016 m. gegužės 11 d. Šiaulių TI-K Nr. 62/08-321 matyti, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu kamerų sanitariniame mazge buvo veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (I t., b. 1. 28). Todėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų šiuo atžvilgiu nenustatyta.
Pareiškėjas skunde teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas.
Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, kaip minėta, nustato Taisyklės, kurių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo tinkamai užtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, žiemos metu kamerose buvo nepakeliamai šalta, drėgna, grindys ir lubos ištrupėjusios, patalpos apleistos, remontas neatliekamas, ant lubų ir sienų auga pelėsis. Kadangi pareiškėjo buvimo Komisariato areštinėje laikotarpis neaktualus dėl senaties taikymo nagrinėjamoje byloje, teismas pasisakys tik dėl pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI. Kaip matyti iš 2016-05-10 Šiaulių TI pažymos Nr. 61/04-1163 duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų nėra (I t., b. 1. 27). Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Šiaulių TI, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą dėl operatyviųjų patikrinimų atlikimo, todėl ginčo laikotarpiais kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimų nebuvo atlikta. Iš Šiaulių TI teismui pateiktų Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų matyti, kad visi patikrinimai buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo tikrinamose kamerose metu ginčo laikotarpiu (It., b. l. 67–97). Pareiškėjo nurodomos aplinkybės susijusios su temperatūra, drėgme, apšvietimu, byrančiu tinku ir dažais, pelėsiu, yra bendro pobūdžio ir nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu, todėl įrodinėjimo našta šiais aspektais Šiaulių TI nepriklauso. Pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo laikymo ginčo metu Lukiškių TI_K pažymėtina, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 114. 257, 107, 110, 106. Iš 2015 m. spalio 30 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto matyti, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 114 pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, išmatuota temperatūra buvo 19,5 C, tai atitiko nu HN 76:2010 26 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties oro temperatūra šaltuoju metu periodu turi būti 18-22 C. Kameroje Nr. 114 patikrinimo metu pribyrėjusio lubų tinko nebuvo, lubų paviršiai tinkami lengvam valymui ir dezinfekcijai, išmatuota santykinė oro drėgmė buvo 48,5 proc., tai atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų santykinė oro drėgmė šaltuoju periodu turi būti 36-60 proc. išmatuota dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 114 buvo 294,2 lx, kas atitiko HN 76-2010 22 p. reikalavimą, kur nurodyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. (I t., b. 144–145). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-03-02 patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 107 pelėsio požymių vizualiai nenustatyta (I t., b. 150). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 10 d. patikrinimo akto matyti, kad išmatuota dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 106 buvo 310,8 lx, pelėsio požymių nenustatyta, išmatuota temperatūra buvo 22,4 C, kas atitiko HN 76:2010 26 p. reikalavimus. Pažymėtina, kad patikrinimai dėl kitų kamerų kuriuose buvo laikomas pareiškėjas atlikti nebuvo, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad temperatūra, drėgmė, kamerų būklė, apšvietimas negalėjo žymiai skirtis nuo kamerų kuriuose patikrinimai buvo atlikti, todėl pareiškėjo minėti nusiskundimai yra atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad dėl ant langų esančių grotų buvo neįmanoma išvėdinti patalpų.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos ir iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 24 punkte buvo nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Analogiška nuostata yra įtvirtinta nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normų HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte. Lukiškių TI-K atsiliepime yra nurodęs, jog kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Abejoti Lukiškių TI-K paaiškinimais teismas neturi pagrindo, todėl konstatuoja, kad kameroje buvusi ventiliacija atitiko HN 76:2010 24 punkto ir HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, kurių 14.1 punkte nustatyta, kad lango angoje įstatomos metalinės grotos. Kadangi, Lukiškių TI-K nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos nesudaro pagrindo išvadai dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas teigia, kad nei Areštinėje, nei Lukiškių TI-K, nei Šiaulių TI nebuvo įrengta sanitarinė švarykla.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 VIII skyriuje nustatyti reikalavimai sanitarinės švaryklos patalpoms. Visi asmenys, patekę į laisvės atėmimo vietas, turi būti tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais (jei reikia – gydomi), ir privalo nusiprausti duše (40 p.). Sanitarinėje švarykloje turi būti įrengiamos šios patalpos: nusirengimo kambarys, dušas, dezinfekavimo kameros patalpa, apsirengimo kambarys, švarios patalynės sandėlis, valymo inventoriaus, plovimo ir dezinfekavimo priemonių laikymo patalpa (41 p.). Dezinfekavimo kamera gali būti neįrengiama, jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys aprūpinami apatiniais ir specialiais viršutiniais drabužiais. Tokiu atveju nešvariojoje sanitarinės švaryklos pusėje asmeniniai drabužiai sudedami į plastikinius maišus ir nustatyta tvarka saugomi. Švariojoje sanitarinės švaryklos pusėje nusipraususiems duše asmenims išduodami švarūs apatiniai ir specialūs viršutiniai drabužiai (42 p.). Sanitarinės švaryklos dušinėje turi būti skysto muilo ar individualaus muilo, kiekvienam asmeniui išduodamas individualus rankšluostis. Panaudoti rankšluosčiai sudedami į drėgmei atsparias uždaras talpas (polietileno maišus) ir atiduodami skalbti (43 p.). Pareiškėjo nurodyti argumentai, susiję su švarkykla, laikytini nekonkretūs ir nepakankamai individualizuoti. Skunde pareiškėjas nedetalizavo, ar jo neapžiūrėjo gydytojai, ar jis neturėjo teisės naudotis sanitarine švarykla jam atliekant bausmę tiek Lukiškių TI-K, tiek Šiaulių TI.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nebuvo išduodamos valymo ir dezinfekavimo priemonės, veisėsi tarakonai. Čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be jokių užvalkalų, rankšluosčiai neišduodami, lovos skalbiniai keičiami ne dažniau kaip kartą per savaitę,
Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139. Šiame akte numatyta, kad vyrams yra išduodami: antklodė – 1 vnt. dėvėjimo terminas 3 m., čiužinys – 1 vnt., dėvėjimo terminas – 4 m., pagalvė – 1 vnt., dėvėjimo terminas – 2 m., užvalkalai pagalvei – 2 vnt., dėvėjimo terminas – 1 m., paklodės – 4 vnt., dėvėjimo terminas 1 m., rankšluosčiai, 2 vnt., dėvėjimo terminas – 1 m., tualetinis popierius – 1 rulonas 1 mėnesiui. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad patalynė išduodama pagal minėtas normas, tačiau nepateikė teismui jokių duomenų apie patalynės ir minkštojo inventoriaus išdavimą, jų dezinfekavimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo aprūpinimo minkštuoju inventoriumi ir netinkamos jo būklės laikytini įrodytais.
Dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu pažymėtina, kad iš byloje pateiktos pareiškėjo Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 262 matyti (I t., b. l. 32 –33,), kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI, ginčui aktualiu laikotarpiu buvo išduodamas čiužinys, paklodė, rankšluosčiai. Nurodytose sąskaitose pareiškėjas išreiškė savo sutikimą dėl konkretaus išduotų daiktų kiekio, patvirtindamas asmeniniu parašu išduotos patalynės kiekio grafoje. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad dėl netinkamos patalynės būtų kreipęsis į administraciją su prašymu, kad būtų tinkamai išvalyta ar pakeista nauja patalynė, kad būtų išduotas naujas čiužinys ir pan. Teismui pareiškėjas nurodė tik abstrakčias aplinkybes, jų neindividualizavo bei nepagrindė prašymais, skundais ar kreipimaisis į administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai nepatvirtina, kad Šiaulių TI neatliko HN76:2010 63, 65–67 p. nustatytų reikalavimų dėl lovos skalbinių ir patalynės. Pats pareiškėjas nurodė, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę keičiama patalynė (paklodė ir pagalvės užvalkalas), o tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 67 p. reikalavimus. Šiaulių TI nustatyta pareiga dezinfekuoti patalynę, šio fakto pareiškėjas neginčija, todėl šie pareiškėjo teiginiai negali būti pripažinti pagrįstais.
Pareiškėjas teigia, kad tiek Lukiškių TI-K, tiek Šiaulių TI kamerose veisėsi tarakonai. Iš bylos duomenų matyti, kad, siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Dezinfa“ bei UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys (It., b. l. 177 –180), pagal kurias minėtos bendrovės atliko žiurkių, pelių, tarakonų ir kitų kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugas. Be to, kameras tvarkytis privalo ir patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės, taigi Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl galimo žiurkių ir tarakonų buvimo kamerose nenustatyta. Kaip matyti iš Šiaulių TI atsiliepimo patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui, kamerose graužikų naikinimui naudojamos lipnios juostelės, o pagal suimtųjų prašymus, deratizacija papildomai atliekama cheminiu būdu. Pažymėtina, kad Šiaulių TI teismui pateikė Šiaulių TI 2013–2014 m. dezinfekcijos planą (I t., b. l. 56–166), o tai patvirtina, jog Šiaulių TI veikė nepažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 p. reikalavimų.
Pareiškėjas teigia, kad tiek Šiaulių TI, tiek Lukiškių TI-K, galimybę naudotis skalbykla turėjo tik asmenys turintys pinigų asmeninėje sąskaitoje.
HN 76:2010 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti rūbus asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Paaiškino, kad viršutinius drabužius galima skalbti apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti viršutinius drabužius, taip pat nepateikė duomenų, kad kreipėsi dėl nemokamo viršutinių drabužių išskalbimo ir toks jo prašymas buvo netenkintas. Vadovaudamasis tuo, teismas pareiškėjo teiginius dėl sąlygų išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius Lukiškių TI-K nesudarymo vertina kaip nepagrįstus.
Dėl pareiškėjo laikymo ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pažymėtina, kad Šiaulių TI turi pareigą užtikrinti Higienos normos HN 76:2010 64 p. nustatyto reikalavimo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad kalinamųjų apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė iki 2012 m. buvo skalbiama nemokamai (I t., b. l. 106), todėl abejoti valstybės institucijos paaiškinimais nėra pagrindo. Be to, Šiaulių TI teismui pateikė Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašą (I t., b. l. 47–149), kuris patvirtina, jog suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo sudaryta galimybė išsiskalbti viršutinius asmeninius drabužius. Atsižvelgiant į išdėstytą, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos sąlygos išsiskalbti ir išdžiovinti skalbinius.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI kamerose buvo įrengtos dviaukštės lovos be kopėtėlių.
Teismas laiko, kad dviaukščių gultų įrengimas Lukiškių TI-K kamerose neprieštarauja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatytam teisiniam reguliavimui. Juo taip pat nėra nustatyta, kad gultai turi būti su kopėtėlėmis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl gultų įrengimo yra atmestini.
Departamento neteisėti veiksmai bylos duomenimis nenustatyti.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (dėl minimalaus privatumo neužtikrinimo, dėl minimalaus gyvenamojo ploto nesuteikimo, dėl netinkamo aprūpinimo minkštuoju inventoriumi ir netinkamos jo būklės, netinkamo sanitarinio mazgo atskyrimo), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013). Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl pareiškėjui neturtinė žala turi būti kompensuota pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.
Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo ne ilgas, t. y. 5 dienos, taip pat atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjui visu ginčo laikotarpiu (apie 2 mėnesius su pertraukomis) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, jis nebuvo tinkamai aprūpintas minkštuoju inventoriumi, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 100,00 Eur. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad asmens privatumo pinigais išmatuoti neįmanoma, todėl neturtinės žalos nustatymas pinigų suma visada yra tik tam tikra fikcija, kurios paskirtis yra kompensacijos už patirtas kančias suteikimas, t. y. santykinio atlygio už skriaudą nustatymas.
Kaip minėta, Lukiškių TI-K, teikdamas atsiliepimą į skundą, jame pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 2,88 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas). LVAT savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą. Rizika apmokėti kitos šalies išlaidas atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi, taip pat yra reguliuojamas byloje dalyvaujančių asmenų elgesys, atgrasoma nuo piktnaudžiavimo administraciniu procesu, skatinamas sąžiningas ir tinkamas materialiųjų teisinių pareigų vykdymas, užtikrinama pagarba teisei. Kita vertus, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kompleksiškai įvertinti bylą laimėjusios šalies prašomų atlyginti teismo išlaidų realumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes priešingu atveju būtų paneigta bylinėjimosi išlaidų esmė ir paskirtis (LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-904/2013; LVAT 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2170-520/2015).
Nagrinėjamu atveju teismas pripažino, kad dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų kilo neturtinė žala pareiškėjui, todėl negalima laikyti, kad pareiškėjas yra bylą pralaimėjusi šalis. Be to, Lukiškių TI-K, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 2,88 Eur parengimo išlaidas.
Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai patyrė 2,88 Eur išlaidų už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Atsižvelgiant į visa tai, Lukiškių TI-K prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. D. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. D. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100,00 Eur (vieną šimtą eurų 00 ct) neturtinei žalai kompensuoti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.