Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Saulėno, kolegijos teisėjų Almanto Padvelskio, Broniaus Valiaus, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės I. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-02-06 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. O. ieškinį atsakovei I. B. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Apeliantė teigia, kad teismas nevisapusiškai, neobjektyviai, neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovas preliminarios buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu gavo iš pirkėjos 2 500 Lt avansą, kurį turėjo pervesti bankui paskolos dengimui. Pardavus butą už 36492,12 EUR, likusi skola bankui turėjo būti 480,33 Lt, taigi jos skola ieškovui – 240,17 Lt, todėl teismas nepagrįstai priteisė ieškovui iš jos 1486,64 Lt. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

Pažymėtina, kad teismo sprendimas pripažįstamas teisėtas ir pagrįstas, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformavęs ir išplėtojęs gausią ir vienodą įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, kuriais įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo aspektu ginčijamas teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, iš esmės tinkamai įvertino ir išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, atskleidžiant bylos esmę, objektyviai ir teisingai vertino įrodymus, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir tyrimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Avansas yra išankstinis mokėjimas, kurio paskirtis – apmokėti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į būsimas įmokas, taip pat jis gali atlikti ir įrodomąją funkciją (tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008). Kai iki sutarties patvirtinimo pirkėjas yra perdavęs pardavėjui tam tikrą pinigų sumą, sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės toks lėšų perdavimas turi būti kvalifikuojamas teisiškai, t. y. turi būti nustatyta, kokiu tikslu lėšos perduotos ir kokias teisines pasekmes tai sukelia. Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Taigi, suinteresuotai ginčo šaliai tenka pareiga šią prezumpciją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006-11-06 nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006; 2007-07-18 nutartis civilinėje byloje E. A. v. B. P., bylos Nr. 3K-3-308/2007).

Bylos duomenimis, šalys 2011-10-12 sudarė joms nuosavybės teise priklausančio buto, adresu (duomenys neskelbtini), preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas ir atsakovė įsipareigojo parduoti, o pirkėja R. E. nupirkti butą už 126 000 Lt. Pagal preliminariosios sutarties 6 punktą už perkamą butą pirkėja sumokėjo 2500 Lt avansą. Iš preliminarios sutarties turinio matyti, kad avansas buvo sumokėtas siekiant preliminariojoje sutartyje nustatytų tikslų: pirma, apmokėti būsimos pirkimo-pardavimo sutarties kainos dalį (6 punktas), antra, būsimojo pirkėjo prievolėms pagal sutartį įvykdymą užtikrinti, ir trečia, šalims nustatyti atsakomybę už sutartyje nustatytų sąlygų nevykdymą (9.1. punktas, 10.1. punktas). Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis įtvirtina notaro pareigą užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notaro patvirtintas sandoris yra laikomas teisėtu, kol nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Remiantis CPK 182 straipsnio 4 dalimi nereikia įrodinėti pagal įstatymus preziumuojamų aplinkybių, kurios nepaneigtos bendra tvarka. 2011-11-14 buvo sudaryta pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis, butas parduotas už 36 492,12 EUR (ekvivalentas 125 999,99 Lt), sutartis patvirtinta notaro, todėl preziumuojama, kad teisėtas yra tiek pats sandoris, tiek ir jo sąlygos, tarp jų ir kaina. Pagal sutarties 3.2.1. punktą pirkėja visą parduodamo turto kainą 36 492,12 EUR sumokėjo pervesdama pinigus į notarų biuro depozitinę sąskaitą, o notaras 2011-11-15 pirkėjos pervestus pinigus pervedė bankui (duomenys neskelbtini) dalies skolos pagal šalių sudarytą 2005-05-10 būsto paskolos sutartį dengimui. Atsakovė leistinomis priemonėmis neįrodė, kad pirkėjos sumokėtas avansas nebuvo įskaitytas į buto pardavimo kainą (CPK 178 straipsnis). Remiantis aptartais įrodymais darytina išvada, kad šalių butas buvo parduotas už 126 000 Lt, o pirkėjos sumokėtas avansas buvo įskaitytas į turto kainą, todėl atmestini apeliantės argumentai, kad butas buvo parduotas už didesnę kainą, nei nurodya preliminarioje ir pagrindinėje buto pirkimo pardavimo sutartyje ir pirkėja sumokėjo ne tik sutartą 126 000 Lt butą kaino, bet papildomai 2500 Lt ieškovui, kuriuos jis turėjo pervesti į banką paskolos dengimui.

Jeigu solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 7 dalis). Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis, ieškovas visiškai įvykdė šalių solidarią prievolę bankui pagal šalių 2005-05-10 būsto paskolos sutartį, t. y. sumokėjo likusią 861,12 EUR skolą, kurios nepadengė už parduotą turtą gautos lėšos. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovas įgijo teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovės kaip bendraskolės lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį (CK 6.6 straipsnio 7 dalis, 6.9 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovui iš atsakovės priteisė jai tenkančią skolos dalį – 1486,64 Lt.

Visuma išdėstytų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-02-06 sprendimą palikti nepakeistą.