- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-23
- Bylos Nr.
- 1A-94-593/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-26963-2017-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
- Kaltinamasis
- V. V.
- Nukentėjusysis
- G. N., Kauno teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Neringa Grubliauskienė, Daiva Jurevičienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
išteisintajam V. V. ir jo gynėjai advokatei Daivai Jurevičienei, nukentėjusiosios G. N. atstovei advokatei Neringai Grubliauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Juozo Bagdonavičiaus ir nukentėjusiosios G. N. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje padarymo, nustačius, jog neįrodyta jo kaltė dėl minėto nusikaltimo padarymo.
Nukentėjusiosios G. N. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.
Iki nuosprendžio įsiteisėjimo V. V. palikta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. V. V. buvo kaltinamas tuo, jog 2017 m. gegužės mėnesį apie 20 d. (tikslesnis laikas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nenustatytas) kieme, esančiame prie (duomenys neskelbtini) namo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini),, tyčia, abiem savo rankomis vieną kartą pastūmė nukentėjusiąją G. N., dėl ko ji nugriuvo ant plastikinių kibirų su vandeniu, cemento ir lentų, tuo nukentėjusiajai G. N. padarė poodines kraujosruvas kairėje šlaunyje, kairiame šone, odos nubrozdinimus kairiame kelyje, kairio kelio vidinio menisko plyšimą, tokiu būdu dėl kairio kelio vidinio menisko plyšimo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, tai yra jis buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymu.
2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai priimdami išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog nėra jokio pagrindo abejoti tuo, jog 2017 m. gegužės 20 d. (ar panašiu laiku) nukentėjusioji buvo susižalojusi ar sužalota, tačiau baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog sužalojimus jai padarė būtent V. V..
3. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras Juozas Bagdonavičius skundžia Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo: 1) V. V. būtų pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas vienerių metų laisvės apribojimo bausme; 2) vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu V. V. būtų nustatytas įpareigojimas per teismo nustatytą laikotarpį neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; 3) vadovaujantis BK 115 straipsnio 1 dalimi būtų visiškai patenkintas Kauno teritorinės ligonių kasos pareikštas 487,44 eurų dydžio civilinis ieškinys; 4) vadovaujantis BPK 115 straipsnio 1 dalimi būtų visiškai patenkintas civilinės ieškovės G. N. 124,06 eurų dydžio civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo ir 2000 eurų dydžio civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo; 5) vadovaujantis BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktu būtų panaikinta 2017 m. spalio 5 d. V. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Šalies argumentai
3.1. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nurodė, jog nukentėjusiosios G. N. parodymai nelaikytini įrodymais, dėl jų neatitikimo objektyviai tikrovei, tačiau tokio savo sprendimo tinkamai nepagrindė ir nemotyvavo, tokiu būdu pažeisdamas BPK 305 straipsnio 3 dalyje numatytus reikalavimus. Prokuroras pažymi, jog nukentėjusiosios parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir išsamūs, ji juos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu ir akistatos su V. V. metu, todėl lieka neaišku kodėl žemesnės instancijos teismas nesirėmė šiais parodymais, priimdamas skundžiamą nuosprendį. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, jog V. V. išteisinamajame nuosprendyje nebuvo nurodyti liudytojų R. Z., D. B. ir S. K. parodymų vertinimo motyvai.
3.2. Taip pat, prokuroras pažymi, kad nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. V. parodė, jog jis apie 2017 m. gegužės 17 d. su žmona I. V. galėjo būti išvykęs į Lenkiją, tačiau šią jo nurodytą aplinkybę paneigia vadovaujantis BPK 155 straipsnio 1 dalyje gauta informacija apie V. V. ir žmonos naudojamų mobiliojo ryšio abonentų prisijungimus prie operatorių UAB „Bitė“ ir UAB „Tele2“ bazinių stočių Lietuvoje, iš kurios matyti, jog laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. gegužės 24 d. V. V. telefonas kiekvieną dieną buvo celių veikimo zonoje, kurioje yra namas (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas minėtų duomenų vertinimo motyvų padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra pagrįsto pagrindo, spręsti, jog minėtu laikotarpiu V. V. telefonas kiekvieną dieną internetiniame ryšyje buvo celių veikimo zonoje, kurioje yra minėtas namas.
3.3. Taipogi apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog teismo medicinos ekspertė M. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu pateiktą Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadą Nr. G1506/2017(02) ir parodė, jog nukentėjusiajai diagnozuoti du kairio kelio vidinio menisko raiščio plyšimai, o antrasis menisko raiščio plyšimas atitinka užduotyje nurodytoms aplinkybėms ir savaime plyšti negalėjo.
4. Nukentėjusioji G. N. skundžia Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo V. V. būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir būtų patenkintas pareikštas civilinis ieškinys.
Žemesnės instancijos teismas
4.1. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai vertino įrodymus ir padarė esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimų, kurie pasireiškė neišsamiu bylos aplinkybių ištyrimu, neobjektyviu ir šališku įrodymų vertinimu arba dalies jų nuvertinimu, kas turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui.
4.2. Be to, apeliaciniame skunde pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nukentėjusioji buvo sužalota arba susižalojo pati, bei nepagrįstai atmetė jos parodymus, nurodydamas jog 2017 m. gegužės 23 d. pareiškime ji neužsiminė apie patirtus sužalojimus, o ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 294 straipsnį. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, aiškiai papasakojo įvykio aplinkybes, nurodė kokius veiksmus jos atžvilgiu atliko V. V. ir apibūdino patirtų sužalojimų atsiradimo mechanizmą. Be to, apklausų metu nurodytas aplinkybes nukentėjusioji patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, o tai, jog apeliantė apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad į policiją nesikreipė ir nerašė pareiškimo, nesumenkina jos parodymų patikimumo. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog tiek nukentėjusioji, tiek liudytoja R. Z. nurodė, kad pareiškimą paskubomis iš G. N. pasakojimo surašė būtent R. Z., kuri nežinojo visų tarp V. V. ir G. N. kilusio konflikto aplinkybių, todėl toks pareiškimas negali būti laikomas pagrįstu pagrindu abejoti nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų patikimumu. Be to, apeliaciniame skunde pažymėta, jog nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir liudytojų S. K. ir D. B. parodymai, o tai tik patvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pripažinti nukentėjusiosios parodymus nepatikimais.
4.3. Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde, be kita ko pažymėta, kad jos parodymų teisingumą patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada ir minėto specialisto teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai vertino tik V. V. naudai, neatsižvelgdamas į teismo medicinos specialisto nurodytas aplinkybes pagrindžiančias išteisintojo kaltę (t. y. jog G. N. sužalojimai galėjo būti padaryti tiek pašalinės jėgos poveikyje, tiek jai pačiai nugriuvus).
4.4. Taip pat, G. N. apeliaciniame skunde teigiama, jog apylinkės teismas visiškai nepagrįstai nevertino liudytojos R. Z. nurodytų aplinkybių ir padarė neteisingas išvadas dėl V. V. mobiliojo ryšio telefono jungimosi, konstatuodamas, jog nėra pagrindo daryti išvadą, jog laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. gegužės 24 d. V. V. telefonas kiekvieną dieną internetiniame ryšyje buvo celių veikimo zonoje, kurioje yra namas esantis adresu (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.
6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras Juozas Bagdonavičius prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir V. V. pripažinti kaltu, nukentėjusiosios atstovė advokatė Neringa Grubliauskienė nurodė, palaikanti nukentėjusiosios apeliacinį skundą ir teigė, jog jis turėtų būtų patenkintas, išteisintasis V. V. ir jo gynėja advokatė Daiva Jurevičienė prašė atmesti prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus.
7. Prokuroro Juozo Bagdonavičiaus ir nukentėjusiosios G. N. apeliaciniai skundai atmenami.
8. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai bei nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju tiek prokuroro Juozo Bagdonavičiaus, tiek nukentėjusiosios G. N. apeliaciniuose skunduose yra keliami iš esmės tie patys klausimai, t. y. ginčijamas pirmos instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir teigiama, jog V. V. skundžiamu nuosprendžiu buvo nepagrįstai išteisintas.
9. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra duomenų teigti, jog V. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio nuostatų nepažeidė, o baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, paremtą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taip pat pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nei vienam iš jų neteikdamas išskirtinės reikšmės, o išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 3 dalyje, išdėstė išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sprendžiama jog prokuroro ir nukentėjusiosios pateiktuose apeliaciniuose skunduose nėra argumentų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai turėtų būti vertinami iš naujo ar naikinamas nuosprendis, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, pritaria žemesnės instancijos teismo priimtam skundžiamam nuosprendžiui, kuriuo konstatuota, jog V. V. dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo nekaltas.
10. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ir bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Šio nusikaltimo sudėties konstrukcija materialioji, todėl siekiant pripažinti asmenį kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, turi būti nustatomi ne tik BK 138 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti padariniai, bet ir nusikalstamą veiką padariusio asmens tyčia. Nagrinėjamu atveju, baudžiamojoje byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1506/2017(02) (toliau – Specialisto išvada) patvirtinta, jog nukentėjusioji patyrė sužalojimus, kurie vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau šiuo atveju nėra jokių įrodymų, jog minėti sužalojimai buvo būtent neteisėtų V. V. veiksmų pasekmė. Be to, baudžiamojoje byloje surinkti duomenys niekaip nepaneigia versijos, jog šiuos sužalojimus G. N. galėjo patirti pati krisdama, be pašalinių veiksnių įtakos.
11. Tiek prokuroro Juozo Bagdonavičiaus, tiek nukentėjusiosios G. N. apeliaciniuose skunduose yra teigiama, jog priimdamas skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo nukentėjusiosios parodymais, nurodydamas, jog jie neatitinka objektyvios tikrovės. Tačiau teisėjų kolegija šį skundų argumentą atmeta kaip nepagrįstą, kadangi iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusiosios parodymų, priešingai nei teigiama nukentėjusios apeliaciniame skunde, nepagrindžia baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma.
11.1. Nors nukentėjusioji, apklausiama liudytoja, viso proceso metu apie įvykio aplinkybes nurodė analogiškai, teigdama, jog dėl V. V. pastūmimo ji nukrito ant kibirų ir betono, tačiau vertinant nukentėjusiosios parodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirminiame pareiškime (1 t., 7 b. l.) nurodoma, jog vyksta teisminiai procesai dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo, o Visockai elgiasi agresyviai, grasina ir gąsdina, t. y. apie jokį konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje pavartotą fizinį smurtą nekalbama. Ir nors šį pareiškimą parašė ne pati nukentėjusioji (ji tik pasirašė), o R. Z., tačiau, kaip nurodė ši liudytoja, pareiškimą jį parašė pagal nukentėjusiosios žodžius. Nežiūrint to, jog viso proceso metu vykusiose apklausose G. N. apie prieš ją pavartotą smurtą nurodo nuosekliai, tačiau šių jos parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkit įrodymai. Ir nors prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, jog sprendimas nesivadovauti nukentėjusiosios parodymais skundžiamame nuosprendyje nebuvo tinkamai pagrįstas ir motyvuotas, tačiau teisėjų kolegija su tokiu argumentu sutikti negali. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad žemesnės instancijos teismas, konstatuodamas, jog G. N. parodymai neatitinka objektyvios realybės, tai pagrindė atlikdamas kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų (t. y. G. N. prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolo, liudytojų A. J., R. Z., I. V., S. K., D. B. parodymų ir specialisto išvados) analizę ir pagrįstai nukentėjusiosios parodymais nesivadovavo.
Šalies argumentai
11.2. G. N. apeliaciniame skunde nurodyta, jog jos parodymus patvirtina liudytojų S. K. ir D. B. parodymai, todėl jie negali būti vertinami kaip nepatikimi, tačiau pažymėtina, jog liudytojais apklausti S. K. ir D. B. yra policijos darbuotojai, kurie nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atliko tam tikrus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdyje minėti liudytojai davė parodymus tik apie jų atlikto ikiteisminio tyrimo aplinkybes, t. y. kokiu pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kaip buvo vykdomos nukentėjusiosios ir įtariamojo apklausos, kokie buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, tačiau jie nepateikė jokių duomenų apie įvykį, kurio metu V. V. galimai panaudojo prieš G. N. fizinį smurtą. Taigi, minėtų liudytojų parodymai negali būti vertinami, kaip patvirtinantys, jog V. V. neteisėtais veiksmais sukėlė G. N. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Ir nors skundžiamame nuosprendyje nenurodyti aptariamų liudytojų parodymų vertinimo motyvai, iš nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas šiuos parodymus laikė neturinčiais reikšmės nukentėjusiosios parodymų patikimumo vertinimui.
11.3. Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusioji G. N. dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo į teisėsaugos institucijas kreipėsi iš karto po to, kai 2017 m. gegužės 18 d. Kauno apylinkės teisme buvo atmestas jos ieškinys dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties, sudarytos tarp jos ir išteisintojo žmonos I. V., nutraukimo. Šios aplinkybės rodo, jog tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo V. V. šeimos buvo susiklostę priešiški santykiai dėl kurių pradėtas civilinis procesas, todėl remtis vien tik G. N. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti duomenys – nebuvo ir nėra teisinio pagrindo.
11.4. Kaip nepagrįstas atmetamas ir G. N. apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojos R. Z. nurodytų aplinkybių. Nors pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje nepateikė minėtų parodymų vertinimo motyvų ir nenurodė priežasčių, dėl kurių jie nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, tačiau aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog iš R. Z. parodymų, duotų teisminio bylos nagrinėjimo metu, matyti, jog G. N. pasiskundus, dėl V. V. ir jo žmonos netinkamo elgesio, ji (t. y. R. Z.) nuvežė nukentėjusiąją į prokuratūrą ir pagal G. N. pasakojimą, jos vardu surašė prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame prašyme nebuvo nurodyta, jog V. V. prieš G. N. naudojo fizinį smurtą, o R. Z. nurodė šią aplinkybę sužinojusi tik po minėto prašymo surašymo. Atsižvelgiant į tai, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog R. Z. parodymai, kurie yra išvestiniai iš nukentėjusiosios G. N. parodymų, nei paneigia, nei patvirtina aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl V. V. kaltės.
12. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad V. V. kaltę dėl nusikaltimo numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymo patvirtina specialisto išvada, tačiau teisėjų kolegija su tokiu apeliacinių skundų argumentu nesutinka. Pažymėtina, jog specialisto išvadoje nurodyta, kad G. N. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti tiek griuvimo dėl pašalinės jėgos poveikio metu, tiek jai nugriuvus pačiai. Tačiau, kaip jau minėta anksčiau, nėra jokių įrodymų, jog minėti sužalojimai buvo būtent neteisėtų V. V. veiksmų pasekmė. Be to, baudžiamojoje byloje surinkti duomenys niekaip nepaneigia versijos, jog šiuos sužalojimus G. N. galėjo patirti griūdama pati, be pašalinių veiksnių įtakos. Nors prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausiama teismo medicinos ekspertė M. K. nurodė, jog antrasis menisko plyšimas savaime „gautis“ (plyšti) negalėjo, tačiau vertinant teismo med. ekspertės paaiškinimus teisme ir specialisto išvadą, nėra pagrindo teigti, jog sužalojimas G. N. padarytas dėl nusikalstamų V. V. veiksmų, kadangi teisiamojo posėdžio metu ekspertė M. K. patvirtino savo duotą išvadą, jog sužalojimas galėjo būti padarytas ir griuvimo metu, tiek pašalinės jėgos poveikyje, tiek ir nugriuvus pačiai.
Žemesnės instancijos teismas
13. Tiek nukentėjusiosios, tiek prokuroro apeliaciniuose skunduose teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino duomenis apie V. V. ir jo žmonos I. V. naudojamų mobiliojo ryšio prisijungimus prie operatorių UAB „Bitė“ ir UAB „Tele2“ bazinių stočių Lietuvoje ir todėl padarė neteisingą išvadą, jog nėra jokio pagrįsto pagrindo teigti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. gegužės 24 d. V. V. telefonas kiekvieną dieną internetiniame ryšyje buvo celių veikimo zonoje, kurioje yra namas prie kurio V. V. galimai panaudojo prieš G. N. fizinį smurtą. Nors skundžiamame nuosprendyje neįvertinti visi šiuo atveju reikšmingi duomenys, tačiau tai pirmosios instancijos teismo išvados dėl abonentų prisijungimų prie bazinių stočių nekeičia.
14. Analizuodamas V. V. priklausančio mobiliojo ryšio abonento prisijungimo prie bazinių stočių, apylinkės teismas įvertino duomenis, patvirtinančius, jog kaltininkas jungėsi prie bazinių stočių, kurios yra (duomenys neskelbtini). Aptariamų įvykių metu V. V. vykdė individualią veiklą, jo darbo vieta buvo adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat apylinkės teismas pažymėjo, kad nors būdamas minėtoje darbo vietoje, laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. gegužės 24 d. V. V. ne kartą jungėsi prie UAB „Bitė“ bazinių stočių Nr. KN009UC ir KN009EC, kurios yra adresu (duomenys neskelbtini), tačiau į nei vienos iš šių bazinių stočių veikimo zonas, namas esantis adresu (duomenys neskelbtini), nepatenka, ką patvirtina UAB „Bitė“ pateiktas pranešimas (2 t., 21 b. l.). Iš byloje esančio Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2017 m lapkričio 6 d. tarnybinio pranešimo, kuriame išanalizuota V. V. mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinės, matyti, jog laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. gegužės 24 d., V. V. naudojosi internetu, jungdamasis prie celės Nr. KN032LC, esančios adresu (duomenys neskelbtini). Nors į šios celės veikimo zoną patenka ir namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), (2 t., 21 b. l.), tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog tuo metu kuomet V. V. telefonas jungėsi prie minėtos celės jis buvo būtent minėtoje vietoje – (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, jog namai, esantys (duomenys neskelbtini) (įvardinta nusikalstamos veikos vieta), (duomenys neskelbtini) (kur gyvena V. V.) ir (duomenys neskelbtini) (kur V. V. dirba), žiūrint tiesia linija yra netoli vienas kito, o V. V. gyvenamoji vieta ((duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) nutolusios viena nuo kitos – vos per kelis kvartalus (žiūrint tiesia linija). Atsižvelgiant į šią aplinkybę, sprendžiama, jog nėra jokio pagrįsto pagrindo teigti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. gegužės 24 d. V. V. telefonas buvo celės veikimo zonoje, kurioje yra namas, kurio kieme galimai įvykdyta V. V. inkriminuota nusikalstama veika. Be to, būnant (duomenys neskelbtini) gatvėje telefono abonentas gali jungtis prie celių KN009U2, KN063U1, N009EA, KN009EB, KN032LC, KN009UB, kurios yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). ir (duomenys neskelbtini) (3 t., 175-176 b. l.). Tačiau net ir nustačius aptariamą aplinkybę, tai negali būti vertinama kaip vienareikšmiškai patvirtinanti V. V. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymo, kadangi kaip pažymėjo teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas UAB „Bitė Lietuva“ atstovas A. J., kiekvienos iš bazinių stočių veikimo zonos yra gana plačios (360 laipsnių kampu aplink bazinę stotį), be to mieste jos neretai yra išdėstomos labai arti viena kitos, todėl yra galima situacija, kad telefonas vienu metu jungiasi net prie kelių celių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sprendžiama, jog išteisintasis galėjo patekti į minėtos celės veikimo zoną, net ir nebūdamas aptariamame name ar jo kieme.
15. Nors pritartina prokuroro skundo motyvui, jog V. V. nurodytą aplinkybę, kad 2017 m. gegužės 20 d. jis buvo išvykęs į Lenkiją paneigia duomenys apie jo naudojamo mobiliojo ryšio telefono prisijungimą Lietuvoje, tačiau teigti, jog V. V. melagingai nurodė galimą savo buvimo vietą – nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, jog jis pirmą kartą apklaustas tik 2017 m. spalio 5 d., t. y. nuo galimos veikos praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams, be to iš karto nurodė, jog apie savo išvykimą į Lenkiją gali klysti, nes gerai neprisimena.
16. Apylinkės teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad V. V. išteisina tuo pagrindu, kad neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Priimant išteisinamąjį nuosprendį minėtu pagrindu teismas pripažįsta, kad nusikalstama veika prieš nukentėjusįjį iš tikrųjų buvo padaryta, tačiau surinkti įrodymai nepatvirtina, kad nusikalstamą veiką padarė būtent tas asmuo, kuriam pareikštas kaltinimas. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas, įvertinęs surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, konstatavo, jog įrodymai nepatvirtina, kad nukentėjusioji buvo pastumta dėl ko patyrė sužalojimą. Teismo nuomone, kam pritaria ir aukštesnės instancijos teismas, minėtas sužalojimas galėjo būti padarytas ir kitu būdu – nukentėjusiajai nugriūnant be pašalinės jėgos poveikio.
17. Teisėjų kolegija yra tos nuomonės, jog teismas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodydamas išteisinimo pagrindą, kad neįrodyta, jog V. V. dalyvavo darant nusikalstamą veiką, padarė faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas ir nurodė neteisingą išteisinimo pagrindą, kadangi ištirti įrodymai nepatvirtina, jog buvo padaryta veika, turinti BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Todėl apylinkės teismo nuosprendis keičiamas nurodant, jog V. V. išteisinamas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
18. BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas: atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Taigi pripažinus, kad V. V. išteisinamas tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, keičiama nuosprendžio dalis ir dėl civilinio ieškinio išsprendimo, t. y. civilinio ieškovo G. N. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Juozo Bagdonavičiaus ir nukentėjusiosios G. N. apeliacinius skundus atmesti.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį pakeisti:
Nuosprendyje nurodytą išteisinimo pagrindą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas) pakeisti, nurodant V. V. išteisinti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Civilinio ieškovo G. N. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.