Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei A. S., ieškovų atstovui advokatui G. P.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių A. S., H. T. ieškinį atsakovams T. D., A. B., A. K. B., Z. D., K. G., R. G., A. G., A. M., R. A., G. K., A. M., T. M., trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kiti atsakovai į teismui pateiktą ieškinį nepateikė atsiliepimo.

Teismo posėdžio metu ieškovė ir ieškovių atstovas ieškinį palaikė iš esmės ieškinyje bei kituose procesiniuose dokumentuose išdėstytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovių ieškinys tenkintinas

Iš ieškovės paaiškinimų bei bylos medžiagos matyti, kad ieškovės prašo atidalinti jų turtą iš bendrosios nuosavybės.

CK 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jiems nesutarus dėl atidalijimo būdo, jį gali nustatyti teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį. Bendraturčiui ieškiniu teismo prašant atidalyti natūra turimą daikto dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalies taisykles daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitu atveju vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Aiškinant nurodytą teisės normą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje konstatuota, kad priteisti kompensaciją be savininko sutikimo vienam ar keliems atsidalijantiems bendraturčiams galima, kai: 1) išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; 2) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o pats savininkas dėl tokios nuosavybės teisės apimties neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis V. J. v. S. B. ir kt. byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis B. M. M. v. L. M. ir kt. byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis Z. L. v. J. R. ir kt. byloje Nr. 3K-3-478/2009; kt.).

Aiškindamas CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas, kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro turto atidalijimo ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Be to kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Aiškindamas CK 4.80 straipsnio nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. B., J. B. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-291/2007).

Kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčus, kuriuose kilo bendraturčių turto vertės klausimas, išaiškino, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014).

Klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, jog ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises, ginčo žemės sklypas negali būti dalijamas taip, kad po jo padalijimo atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas įvairiais suvaržymais ar kitų asmenų teisėmis į atidalytąją daikto dalį, taip galbūt tarp savininkų sukuriant dar sudėtingesnius nei bendraturčių teisinius santykius. Todėl tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-559/2006, 3K-3-213/2011 ir kt.).

Iš pateikto atsakovo A. M. atsiliepimo matyti, kad jis iš esmės nesutinka dėl sklypo atidalijimo, tačiau pats jokio padalijimo būdo ar kito plano nesiūlo. Kiti atsakovai iš viso prieštaravimų ar sutikimų nėra pateikę.

Civilinės bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, t. y. kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

Teismas taip pat pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.).

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad žemės sklypą yra įmanoma fiziškai atskirti taip, kad pagal planą perdavus naudotis ieškovėms nustatytas dalis, kitų atsakovų teisių ir teisėtų interesų tai nepažeistų.

Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta bendraturčių pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto. Šią pareigą derindamas su visiško bendraturčių atidalijimo prioritetu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; kt.).

Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011; kt.).

Atsižvelgiant į šalių pasisakymus, pridėtus rašytinius įrodymus darytina išvada, kad teismas turi galimybę, nepažeisdamas kitų šalių teisių ir teisėtų interesų atidalinti žemės sklypą ieškovių prašomu būdu, todėl ieškovių ieškinys tenkintinas visiškai.

Kiti šalių pasisakymai neturi ryšio su nagrinėjamu bylos dalyku, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).

Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros.

Jeigu atsakovas yra pasyvioji šalis, jis savo atsikirtimus gali išdėstyti atsiliepime į ieškinį, tačiau jeigu atsakovai apsisprendžia reikšti savarankiškus reikalavimus, pastarieji turi būti suformuluoti pasirenkant kitą gynybos priemonę – reiškiant priešieškinį. Kalti ieškovų veiksmai nebuvo nustatyti, o atsakovų priešinga pozicija taip pat nėra įrodyta. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis CPK 3 straipsnio 1 bei 7 dalimi, o būtent, kad aiškinant ir taikant įstatymus teismas turi vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teismas sprendžia, kad nors ir sprendimas priimtas ieškovių naudai, tačiau iš esmės atsakovai tokiam ieškinio patenkinimui neprieštaravo (atsakovo A. M. prieštaravimas daugiau susijęs su tuo, kad jam nepateikta informacija bei atidalijimo planas), atsakovai byloje neturėjo priešingo teisinio intereso prieš ieškinyje reiškiamus reikalavimus, todėl iš jų negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, kad ieškovės nereiškė reikalavimo priteisti teisinės pagalbos išlaidų iš atsakovų, pastarosios ieškovių naudai nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovių A. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir H. T., gim. (duomenys neskelbtini), ieškinį tenkinti visiškai ir atidalinti ieškovių dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės žemės sklype, (duomenys neskelbtini) pagal UAB „Geokada“ 2021-07-19 parengtą „Atsidalijimo planą iš bendrosios nuosavybės, M 1:500, sklypo plotas 2792 m².

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.