- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-05
- Bylos Nr.
- 1A-195-317-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-2-00094-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Jaliniauskas (pirm.), Kęstutis Dargužis, Ramūnas Antanavičius
- Nuteistasis
- V. N., G. S.
- Kaltinamasis
- V. N.
- Advokatai
- Aušra Ručienė
- Kategorijos
- 2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Algirdas JaliniauskasTeisėjas Rimantas SipavičiusBaudžiamosios bylos Nr. 1A-195-317-2014Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00094-2012-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7.; 1.2.14.5.2.;
2014 m. kovo 5 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų Kęstučio Dargužio ir Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Jūratei Plauskienei, nuteistajai V. N., gynėjai advokatei Aušrai Ručienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 182 str. 2 d., ir, pritaikius LR BK 54 str. 3 d., jai paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuteistąją per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (LR BK 48 str. 6 d. 5 p.).
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys patenkintas ir iš V. N. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 164376,70 Lt.
Vadovaujantis LR BK 72 str., panaikinta V. N. teisė į motinystės pašalpą už dukrą L. N., kuri Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus yra paskaičiuota už laikotarpį nuo 2012-12-01 iki 2013-02-06 ir kaltinamajai V. N. neišmokėta, ir ši pinigų suma, saugoma Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriuje, konfiskuota, paliekant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus žinioje.
Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista G. S., tačiau dėl jos apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. N. nuteista už tai, kad nuo 2008-08-14 fiktyviai įsidarbinusi UAB „S. C.“, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), kurioje ji niekada nedirbo, žinodama, kad neturi teisės gauti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme numatytas motinystės pašalpas, kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių dėl šių pašalpų gavimo, ir laikotarpiu nuo 2009-01-06 iki 2012-11-30 apgaule įgijo svetimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos turtą – 164376,70 Lt dydžio motinystės pašalpas, tai yra ji padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 182 str. 2 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistoji V. N. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir ją išteisinti. Skunde nurodo, jog byloje nėra surinkta įrodymų, kad V. N. būtų įvykdžiusi nusikalstamą veiką pagal LR BK 182 str. 2 d. Apeliantė neneigia fakto, kad turėjo savo individualią įmonę, kuri teikė vertimo paslaugas, ir teigia, jog su ja susisiekęs UAB „S. C.“ direktorius, pasiūlė dirbti šioje bendrovėje. Ji sutikusi, nes tenkino jo pasiūlytos sąlygos, todėl tarp jos pačios ir bendrovės direktoriaus buvo sudaryta darbo sutartis. Visą techninę literatūrą, kurią ji turėjo išversti, jai į namus pristatydavo asmuo, prisistatęs D. S.. Jis taip pat atveždavo pasirašyti jai ir algalapius bei išmokėdavo darbo užmokestį. Kadangi atsitiktinai yra likęs vienas iš jam darytų vertimų UAB „S. C.“, šį vertimą ji pateikė teismui. Už darbą per mėnesį ji gaudavusi apie 5000 Lt atlyginimą. Apeliantė skunde atkreipia dėmesį į tai, kad visi mokesčiai už ją, kaip šios bendrovės darbuotoją, buvo sumokėti. Jos teigimu teismas dėl nesuprantamų priežasčių neatkreipė dėmesio į tai, kad visus dokumentus dėl motinystės pašalpų gavimo valstybinei institucijai perdavė UAB „S. C.“ atstovai. Ji neturėjusi jokių įpareigojimų tikrinti šios įmonės veiklos, kadangi darbas buvo specifinis ir visi dokumentai, susiję su vertimu į vokiečių kalbą arba iš jos, ne tik šios bendrovės, bet ir kitų tiek fizinių, tiek ir juridinių asmenų-buvo pristatomi jai į namus. Jokių abejonių darbo sutartis jai nekėlė, juo labiau, kad sutartyje buvo nurodyta sąlyga, kad dokumentai, kuriuos reikia išversti jai, bus pristatomi į namus. Kadangi bendrovė jai laiku mokėdavo darbo užmokestį, jokių problemų su jais neturėjo, be to, su ja buvo sudaryta darbo sutartis, todėl nebuvo jokio pagrindo jai įtarti, kad vyksta kokie tai neteisėti dalykai. Ji neturėjusi galimybės tikrinti šios bendrovės buhalterinės veiklos, o to daryti jai ir nereikėjo, nes sutartos darbo sąlygos tenkino abi puses-ji atlikdavusi bendrovei darbą, o už jį jai buvo mokamas darbo užmokestis.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad ji dirbo ne tik individualioje įmonėje bei UAB „S. C.“, bet ir UAB „V.“, todėl turėjo teisę gauti motinystės pašalpą. Teismas konstatavo, kad jos darbo sutartis buvo sudaryta namuose, todėl ji yra neteisėta, bet LR Darbo kodekse nėra tokio draudimo, kad darbo sutartis būtų sudaryta ne įmonės buveinėje – vien šis faktas dar nedaro darbo sutarties negaliojančia, juo labiau, kad buvo laikomasi visų joje nustatytų sąlygų. Anot apeliantės, sudarydama darbo sutartį su įmonės direktoriumi, ji buvo įsitikinusi, kad jis tikrai yra D. S., tuo labiau, kad šis jai atveždavo bendrovės dokumentus, algalapius, darbo užmokestį. Vien tas faktas, kad teisme apklaustas D. S. nėra tas asmuo, kuris jai prisistatė kaip šios bendrovės direktorius, dar neleidžia teismui daryti išvados, kad ji turėjusi suvokti, jog su šia įmone yra kažkas negerai. Skunde teigiama, jog teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad Sodrai kažkas įmonės vardu teikė dokumentus. Vadinasi kitas asmuo, bet ne D. S. turėjo realią galimybę atstovauti šią įmonę, sudaryti jos vardu sutartis, pasirašinėti dokumentus, atsiskaityti su darbuotojais, disponuoti šios įmonės antspaudu, blankais ir t.t.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojo D. S. parodymai turi būti vertintini kritiškai, nes jis yra asmuo piktnaudžiaujantis alkoholiu, o apie tai, kad jo atžvilgiu yra priimtas baudžiamasis įsakymas, jis sužinojo tik atvykęs liudyti. Tuo labiau, kad ir teismas turėjo problemų, surandant šį asmenį, nes jis neturi pastovios gyvenamosios vietos.
Šalies argumentai
Apeliantės įsitikinimu, liudytojos J. S. paaiškinimai vertintini kritiškai, nes ji negali paneigti fakto, jog V. N. dirbo bendrovėje ir už ją buvo sumokėti visi reikiami mokesčiai. Apeliantė taip pat nurodo, kad specialistas A. Keras tik patvirtino, kad UAB „S. C.“ veiklos nedeklaravo, ataskaitų neteikė, o teikė tik tam tikrus duomenis, todėl ji nesupranta, kur čia yra jos kaltė- ji nebuvusi nei šios įmonės vadovas, nei finansininkas, į jos pareigas neįneina paminėtų darbų atlikimas, ji taip pat neturėjo teisės kontroliuoti bendrovės darbuotojų atliekamo darbo, ar tikrinti bendrovę. Anot V. N., specialistas neturi teisės teigti, kad motinystės pašalpa jai išmokėta neteisėtai, nes visi mokesčiai už ją buvo sumokėti, ji teikė vertimo paslaugas, už tai jai buvo mokamas darbo užmokestis.
Anot apeliantės, ji dirbo bendrovėje pagal darbo sutartį, atliko savo darbą, teikė vertimo paslaugas, todėl nesupranta, kokios dar sutartys tarp jos ir šios bendrovės turėjo būti sudaromos, kai buvo tik vienintelė darbo sutartis, kurios pagrindu atliko darbą, už kurį jai buvo mokamas darbo užmokestis. Teismas nevertina byloje esančių rašytinių įrodymų, kad visi mokesčiai nuo jos gautų pajamų bendrovėje buvo sumokėti, o vien tas faktas, kad įmonė nevykdė jokios veiklos, negali būti pagrindu teigti, kad ji vertimo paslaugų šioje bendrovėje neatliko.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas visiškai netyrė ir tos aplinkybės, kas informavo pareigūnus, kad bendrovėje tam tikri asmenys nedirba. Ji mano, kad turėjo būti imtasi priemonių, kad asmuo jai prisistatęs D. S. būtų nustatytas ir šioje byloje būtų išaiškintos visos aplinkybės.
Anot apeliantės, šioje byloje teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Bendrovė nepateikė buhalterinių dokumentų, darbo apmokėjimo žiniaraščių, tačiau niekas nepaneigė jos nurodytų aplinkybių, kad darbo apmokėjimo žiniaraščiuose ji pasirašydavo. Jei šie dokumentai nepateikti, tai dar nepatvirtina fakto, kad jų iš viso nebuvo, niekas nepatvirtino, kad įmonės dokumentai pateikti SODRAI su antspaudu iš viso nebuvo pateikti. Ji motinystės pašalpą įgijo sąžiningai, be jokios apgaulės, yra nekalta, todėl ir civilinis ieškinys jos atžvilgiu atmestinas, grąžintinos neišmokėtos jai motinystės paslaugos sumos.
Šalies argumentai
Apeliantė mano, kad teismas be pagrindo teigė, kad bendrovė veiklos nevykdė, nes veiklą vykdė kažkoks kitas asmuo, prisistatydavęs D. S.. Keistai atrodo ir ta aplinkybė, kad liudytojas D. S. galėjo nepastebėti, jog yra socialiai apdraustas. Už jį buvo mokami visi mokesčiai, todėl yra pagrindo teigti, kad jis veikė galimai nusikalstamai, susitaręs su kitais asmenimis.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pasireiškė teismo šališkumas, kadangi teismas ją visiškai ignoravo, jos atžvilgiu netyrė ją teisinančių aplinkybių, pripažindamas kalta dėl nusikaltimo, kurio ji nepadarė, ignoravo rašytinius įrodymus, nekreipė dėmesio į jos paaiškinimus, specialistų paaiškinimus, jų duotas išvadas, o nuosprendį motyvavo tik savo išmąstymais, nepagrįstais byloje surinktais įrodymais – pastarųjų neaptardamas, – tuo grubiai pažeisdamas teisingumo, rungtyniškumo, objektyvumo principus, įtvirtintus baudžiamojoje teisėje. Teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažindamas ją kalta, buvo šališkas ir neobjektyvus akivaizdžiai nusistatęs jos atžvilgiu, kas sutrukdė teismui tinkamai įvertinti esančius įrodymus bei priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistąją V. N. bei jos gynėją, prašiusias skundą tenkinti, prokurorę-prašiusią skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistosios V. N. apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal BPK 332 straipsnio 5 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartyje, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Be to, aprašomojoje nutarties dalyje trumpai išdėstomos apskųstame nuosprendyje nurodytos apelianto ginčijamos bylos aplinkybės, nurodoma apeliacinio skundo esmė, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dalyvavusių proceso dalyvių prašymai, išdėstomos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo (BPK 332 straipsnio 3 dalis). Tačiau šios nuostatos nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas privalo smulkmeniškai išnagrinėti kiekvieną apeliacinio skundo teiginį (argumentą) ir pateikti dėl jų detalius atsakymus. Vien tai, kad teismo padarytos išvados nesutampa su apelianto pozicija, nereiškia, kad jos teisiškai nepagrįstos.
Šalies argumentai
Apeliantė teigia, kad ji nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 str. 2 d. ir nepripažįsta kaltės, t. y. nesutinka su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, kad ji padarė šią jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 20 str., 301 str., išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino ir pagrįstai V. N. pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 182 str. 2 d.
Apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, jog nuteistosios V. N. kaltė, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra įrodyta tiek specialisto A. Kero išvada ir parodymais, tiek ir kitos nuteistosios G. S. bei liudytojų D. S., J. S., A. B. parodymais, kitais teisme ištirtais įrodymais.
Šalies argumentai
Apeliantė skunde nurodo, kad ji atliko vertimo darbus, dirbo nefiktyviai ir gavo už tai darbo užmokestį, todėl mano, kad apylinkės teismas padarė klaidingą išvadą, kad ji motinystės pašalpą įgijo nesąžiningai.
Pagal formuojamą praktiką, kaltinant asmenį apgaule neteisėtai siekus gauti ar padidinti motinystės (tėvystės) pašalpą, būtina nustatyti jo darbo santykių fiktyvumo faktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-606/2010, 2K–503/2011, 2K-243/2012, kt.), t. y. tokiais atvejais bylose tikrinama ir vertinama tai, ar asmuo realiai dirbo nurodytą darbą ir gavo atitinkamo dydžio darbo užmokestį, ar jį įdarbinusi įmonė vykdė ūkinę–komercinę veiklą ir turėjo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2011, 2K-123/2012), ar darbo sutartis buvo sudaryta joje nurodytiems ir iš jos kylantiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti ir ar tokius santykius sukūrė, ar tik buvo kaip priemonė, sudaryta kitam tikslui – siekti neteisėtai gauti iš valstybės socialinio draudimo motinystės pašalpas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2012). Jeigu kaltininkas fiktyviai įdarbinamas ir surašomi bei VSDF valdybai pateikiami suklastoti dokumentai, nurodant tokio asmens darbo faktą, laikotarpį, kurį jis dirbo, ir pajamas, kurie pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad realiai mokėtas pagal darbo sutartį darbo užmokestis dar nerodo darbo teisinių santykių realumo ir nepaneigia darbo teisinių santykių fiktyvumo galimybės. Kasacinėje praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad formalūs dokumentai – darbo sutartis, direktoriaus įsakymas, žiniaraščiai apie asmens darbą bendrovėje – nebūtinai liudija realius faktus. Tokio pobūdžio bylose būtina nustatyti, ar šių dokumentų turinys atitinka tikras faktines aplinkybes apie darbdavio suteiktą darbą asmeniui, šio darbinę veiklą, užmokesčio kaip atlygio už darbą gavimą. Nustatant, ar darbo sutartis nebuvo fiktyvi, svarbu atsakyti į klausimą, ar sutartis buvo sudaryta joje nurodytiems ir iš jos kylantiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti ir ar tokius santykius sukūrė, ar sutartis buvo tik priemonė kitam tikslui – neteisėtai įgyti teisę ir realiai gauti iš VSDF biudžeto motinystės (tėvystės) pašalpas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „S. C.“ buvo įsteigta 2008 m. gegužės 23 d. steigėjo A. B., o vėliau-2008 m. liepos 30 d., bendrovė buvo parduota D. S., kuris tapo bendrovės vieninteliu akcininku ir direktoriumi. 2008 m. rugpjūčio 11 d. į UAB „S. C.“ administratorės pareigoms atlikti buvo priimta nuteistoji G. S., o 2008 m. rugpjūčio 18 d. vadybininkės pareigoms atlikti priimta apeliantė V. N.. 2009 m. lapkričio 30 d. abejų darbuotojų prašymu jos buvo atleistos iš darbo. Ši bendrovė nuo jos įsteigimo turėjo tik tris draudžiamus asmenis (t. y. tris darbuotojus) – D. S., V. N. ir G. S.. D. S. ir G. S. nuo tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad jie bendrovėje realiai jokio darbo nedirbo. Pažymėtina, kad liudytojas D. S. net nežinojo, kad jis buvo įdarbintas direktoriumi toje bendrovėje. G. S. prisipažino kalta ir pripažino, kad ji buvo įdarbinta fiktyviai tariamo D. S., žinodama, kad realiai jokio darbo nedirbs. 2012-10-11 įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu buvo nustatyta, kad iki 2012-05-24 Vilniaus apskrities VMI neatliko UAB „S. C.“ mokestinių patikrinimų ir mokestinių tyrimų, bendrovė neteikė deklaracijų ir ataskaitų nuo įregistravimo dienos, mokesčių nemokėjo. Iš 2012-07-12 specialisto išvados dėl UAB „S. C.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų matyti, kad tyrimui už laikotarpį nuo 2008-06-18 iki 2012-06-11 nebuvo pateikti bendrovės „S. C.“ buhalterinės apskaitos dokumentai, atliktų darbų objektuose aprašymai, sutartys, darbų apimtys ir pobūdis bei darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, darbo apmokėjimo ir atlyginimo nustatymo būdai. Tyrimui nepateiktas nei vienas atliktų darbų priėmimo aktas bei bendrovės paslaugų pardavimo faktas – nebuvo sąskaitų-faktūrų, piniginių lėšų pajamų ir išlaidų. Todėl nenustatyta kokią ir ar faktiškai iš viso bendrovė vykdė veiklą. Apie tai, kad bendrovė „S. C.“ nevykdė veiklos, patvirtino ir D. S. savo 2012-04-25 liudytojo apklausos protokole. Kolegija, vadovaudamasi aptartais duomenimis, daro išvadą, kad bendrovė buvo įsteigta ir darbuotojai įdarbinti fiktyviai, siekiant pasisavinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai priklausančias lėšas. Pažymėtina, kad šios bendrovės vieninteliai valstybinėms institucijoms pateikti dokumentai, yra dokumentai reikalingi gauti motinystes pašalpas. Todėl nuteistosios V. N. argumentai, kad ji realiai dirbo bendrovėje, kad gavo atlyginimą ir pasirašinėdavo žiniaraščiuose, atmestini, kaip nepagrįsti, nes to nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse Nr. 2K-448/2010, 2K-331/2011, 2K-100/2012 pabrėžta, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas ir vien tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpai gauti reikšmingu laikotarpiu asmeniui nustatomas palyginti didelis darbo užmokestis, nelaikytina apgaule BK 182 straipsnio prasme. Tačiau tokios nuostatos taikytinos realiems, o ne fiktyviems darbo santykiams, todėl skunde bei gynėjos apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodomi teismo precedentai neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių.
Kolegija nemato pagrindo D. S. parodymus vertintini kritiškai dėl to, jog jis piktnaudžiauja alkoholiu. Nėra objektyvaus pagrindo kritiškai vertinti ir liudytojos J. S. paaiškinimus, nes šių asmenų teiginius patvirtino ir specialistas A. Keras. Visiškai nemotyvuoti ir nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad specialistas neturi teisės teigti, jog motinystės pašalpa jai išmokėta neteisėtai.
Byloje esantys ir teisme ištirti duomenys paneigia aplinkybę, jog V. N. dirbo bendrovėje pagal darbo sutartį, atliko darbus - teikė vertimo paslaugas. Visiškai nesavrbios apeliantės skunde nurodytos aplinkybės, kas informavo pareigūnus, kad bendrovėje tam tikri asmenys nedirba.
Apylinkės teismas jokiu būdu nepažeidė nekaltumo prezumpcijos principo. Akivaizdu, jog buhalteriniai dokumentai, darbo apmokėjimo žiniaraščiai ir kiti dokumentai nebuvo surasti ir teismui nebuvo pateikti dėl to, jog bendrovė jokios realios veiklos nevykdė. Kolegija negali sutikti su skundo autorės teiginiais, kad teismas be pagrindo teigė, kad bendrovė veiklos nevykdė. Tai patvirtino ne tik kita kaltinamoji, kuri nuosprendžio neskundė, bet ir kiti teisme apklausti asmenys, byloje ištirti įrodymai. Apeliantės teiginiai, jog veiklą vykdė kažkoks kitas asmuo, prisistatydavęs D. S., yra niekuo nepagrįsti samprotavimai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantės teismui pateiktas vertimas iš lietuvių į vokiečių kalbą neturi jokių „S. C.“ ar kitos bendrovės rekvizitų. Toks, anot apeliantės, ją teisinantis įrodymas, neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes nėra jokių duomenų, kad šį vertimą atliko būtent apeliantė ir, kad toks vertimas buvo atliktas aptariamai kaltinime bendrovei, atliekant V. N. darbines funkcijas joje. Pažymėtina, kad V. N. argumentais, jog darbo sutartis buvo nefiktyvi, nėra pagrindo tikėti ir dėl to, jog pirmos instancijos teismo posėdyje pati V. N. tvirtino, kad buvo įdarbinta vadybininke, tačiau atliko dokumentų vertimus iš vokiečių kalbos į lietuvių kalba, arba iš lietuvių į vokiečių kalbą, t. y. dirbti vertėja. Apeliantė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nepateikė darbo sutarties, iš kurių galima būtų spręsti apie jos atliekamas funkcijas bendrovėje.
Kolegija nesutinka su skundo teiginiu, kad V. N. turėjo teisę gauti motinystės pašalpą, nes ji dirbo ne tik individualioje įmonėje bei UAB „S. C.“, bet ir UAB „V.“. Iš specialisto A. Kero pateikto rašto (3 t. 44 b. l.) matyti, kad V. N. teisės į pirmo nėštumo (motinystės) pašalpą data 2009-01-06, o į pirmo vaiko motinystės (tėvystės) pašalpą 2009-05-12. 2009 m. IĮ „V.“ pajamos mokesčių inspekcijoje deklaruotos nulinės, t.y. ji neturėtų teisės gauti pašalpas iš Sodros biudžeto, kadangi teisės datoms tiek motinystės, tiek sekančios motinystės (tėvystės) pašalpai nebūtų turėjusi nei stažo, nei pajamų. Specialistas padarė išvadą, kuriai kolegija pritaria, kad tik dėl fiktyvaus įsidarbinimo UAB „S. C.“ V. N. įgijo teisę gauti šias pašalpas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės skundo teiginiai, jog ji neturėjo prižiūrėti įmonės buhalterijos, domėtis jos ūkinę veikla, neturi reikšmės vertinant įrodymus, nes V. N. nėra kaltinama netinkamai tvarkiusi buhalterinę apskaitą. Apeliantės skundo argumentai dėl nepagrįstų apylinkės teismo išvadų atmestini dėl to, jog teismas savo išvadas padarė ne dėl to, jog darbo sutartis su V. N. buvo sudaryta namuose, bet išnagrinėjęs byloje visus surinktus įrodymus, vadovaudamasis įrodymu visetu.
Apeliaciniame skunde visiškai nemotyvuotai ir nepagrįstai nurodoma, kad liudytojo D. S. parodymai turi būti vertintini kritiškai, nes jis yra piktnaudžiaujantis alkoholiu asmuo. Kolegija pažymi, kad šio liudytojo parodymai buvo patikrinti ir neprieštarauja kitiems byloje ištirtiems ir nuosprendyje aptartiems įrodymams, jie buvo nuoseklūs ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teismo metu, todėl pagrindo abejoti jo parodymais kolegija neturi.
Teisėjų kolegija pažymi, jog skunde minima aplinkybė, kad nebuvo nustatyta kas ikiteisminio tyrimo metu informavo pareigūnus apie bendrovėje nedirbančius asmenis, nepanaikina V. N. padarytos nusikalstamos veikos fakto bei jai kylančios baudžiamosios atsakomybės.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi subjektyvų aspektą, kad nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Jo asmeninis nešališkumas preziumuojamas, jei nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Objektyvusis šio reikalavimo aspektas reiškia, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su jo nešališkumu susijusią abejonę.
Apeliantės argumentai, kad jos bylą išnagrinėjo šališkas teismas, yra nepagrįsti, nes nėra nustatyta BPK 58 ir 59 straipsnių aplinkybių. Apeliantė I instancijos teismo metu turėjo galimybę pareikšti nušalinimus teismui, tačiau tas nebuvo padaryta. Vien tai, kad teismas priėmė nuosprendį, kuris netenkina apeliantės, nėra pagrindas teigti, jog teismas buvo šališkas.
Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistosios teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje išvadas dėl nuteistosios kaltės, bausmės rūšies ir jos dydžio pagrindė bylos duomenimis ir reikiamai motyvavo, todėl nuosprendis paliktinas galioti, o nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutaria:
Nuteistosios V. N. apeliacinį skundą atmesti.
Ši nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo.