Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja I. Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-33-1-01716-2010-6

2012 m. gegužės 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo I. S., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 236 str. 1 d. 15 MGL (1950 Lt) bauda, pagal BK 235 str. 1 d. I. S. išteisinta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. S. nuteista už tai, kad melagingai įskundė policijos įstaigos pareigūnui nekaltą asmenį, kaip padariusį nusikalstamą veiką: būdama įspėta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnį dėl melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą, vengdama prisiimti įsipareigojimus – pagal 2008 m. rugpjūčio 14 d. laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) atsakyti AB SEB bankui visu savo turtu ir sumokėti bankui A. S. negrąžintą kredito dalį – 2375,75 eurų pagal 2008 m. rugpjūčio 14 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei padengti visus pradelstus mokėjimus, 2010-11-18 kreipėsi į Klaipėdos miesto 2-ąjį policijos komisariatą, esantį Taikos pr. 117, Klaipėdoje, su pareiškimu, kuriame melagingai įskundė A. S., jog jis AB SEB banke paimdamas kreditą be jos sutikimo nurodė ją kaip laiduotoją, tačiau ji AB SEB banke su A. S. nebuvo ir jokios laidavimo sutarties nepasirašinėjo.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistoji apeliaciniame skunde nesutinka, jog padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, motyvuodama tuo, kad nebuvo supažindinta su laidavimo sutartimis, kurios surašytos jos silpnai mokama lietuvių kalba, vertėjas nedalyvavo, o į policiją ji kreipėsi tik todėl, kad būtų surastas į teismo posėdžius neatvykstantis ir kredito nemokantis A. S.. Tačiau tokie I. S. aiškinimai yra tik jos gynybinė pozicija.

Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį, kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie aiškiai nebūtą nusikaltimą. BK 236 straipsnio 1 dalies, pagal kurią nuteista I. S., nusikalstama veika gali būti padaroma tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad atitinkamai institucijai melagingai įskundžia asmenį ir nori taip veikti. Iš I. S. 2010-11-18 pareiškimo policijai (b. l. 1, t. 1) matyti, kad I. S. teigia, jog iš banko darbuotojo sužinojo, kad A. S. paimdamas paskolą, ją nurodė kaip laiduotoją, nors ji banke nebuvo ir jokios laidavimo sutarties nepasirašė. Ant pareiškimo uždėta rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 300 str. 1 d. Analogiškas aplinkybes I. S. nurodė ir 2010-12-06 apklausta kaip liudytoja. Taigi I. S. kreipėsi į pareigūnus, turinčius teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, ir apkaltino A. S. nusikalstama veika dėl to, kad šis, jai nieko nežinant, laiduotoja dėl paskolos nurodė ją. Vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme I. S. jau neneigė pasirašiusi laidavimo sutartį, tačiau teisinosi nesuvokusi, kokia tai sutartis, neturėjusi laiko su ja susipažinti, nesuprantanti lietuvių kalbos. Tačiau tokie pasiteisinimai neįtikinantys.

Bylos duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog I. S. tikrai pasirašė laidavimo sutartį kaip A. S. suteikto kredito laiduotoja. I. S. ir A. S. buvo pažįstami, yra dirbę ir vienoje darbovietėje. Banko darbuotoja J. J. teisme nurodė, jog I. S. buvo atvykusi į banką su A. S., jai buvo paaiškintos laidavimo sutarties sąlygos. I. S. aiškinimus dėl nepakankamo kalbos mokėjimo paneigia minėtos liudytojos J. J. parodymai, kuriuose pastaroji nurodo, jog moka rusų kalbą ir jei klientas klausia rusiškai, ji šia kalba ir atsako. Be to, kaip matyti iš paskelbimo įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą (b. l. 149, t. 1), I. S. savo ranka parašė, jog lietuvių kalbą supranta, skaito, rašo, vertėjas nereikalingas, be to, iš byloje esančių pačios I. S. rašytų dokumentų (b. l. 23, t. 1) matyti, kad ji aiškiai ir sklandžiai dėsto mintis lietuvių kalba, todėl nėra pagrindo abejoti, kad apeliantė dėl tariamo lietuvių kalbos nesupratimo nebūtų suvokusi, kokį dokumentą pasirašo banke. Apie tai, kad sutartyje kaip laiduotoja tikrai pasirašė I. S., o ne koks kitas asmuo, leidžia neabejotinai teigti ir specialisto išvada, kurioje vienareikšmiai konstatuota, kad tirti pateiktoje laidavimo sutartyje šalia spausdintinių žodžių „Laiduotojas“, I. S. vardu pasirašė I. S. (b. l. 118–119, t. 1). Taigi nekyla abejonių, jog I. S. laidavimo sutartį pasirašė suprasdama, koks tai dokumentas, tačiau, kai bankas iš jos, A. S. nemokant kredito įmokų, pradėjo reikalauti padengti įsiskolinimus, kaip ir numato laidavimo sutartis, I. S., nenorėdama vykdyti įsipareigojimų, kreipėsi į pareigūnus ir apkaltino A. S. neva padarytu nusikaltimu. Nors apeliantė teigia, kad tik norėjo, kad A. S. būtų rastas ir grąžintų kreditą, tačiau pats pareiškimo pareigūnams turinys bei vėlesnė jos, kaip liudytojos apklausa leidžia neabejotinai spręsti apie I. S. tyčios turinį, kadangi ji apkaltino A. S. imant kreditą, ją be jos pačios žinios nurodžius kaip laiduotoją, nors faktinės bylos aplinkybės rodo visiškai kitokią situaciją – pati I. S. su A. S. buvo banke ir pasirašė laidavimo sutartį. Nors apeliantė teigia, kad nėra teisininkė ir pranešdama apie neegzistuojantį nusikaltimą sąžiningai klydo, tačiau toks aiškinimas naivus. Melagingai įskųsdama A. S., nurodydama pareigūnams aiškiai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad ji banke nebuvo ir sutarčių nepasirašė, I. S., net ir neturėdama specialių teisinių žinių, neabejotinai suvokė, kokias pasekmes tai gali sukelti, nes reaguojant į jos pareiškimą, bus pradėtas A. S. baudžiamasis persekiojimas, ir to norėjo. Iš bylos duomenų matyti, jog pagal I. S. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, atlikti tam tikri procesiniai veiksmai (kreiptasi į banką, skirta užduotis specialistui, pradėti rinkti tyrimui reikalingi duomenys apie A. S.).

Apeliantė prašė apklausti A. S.. Apygardos teismas, tenkindamas prašymą, bandė A. S. šaukti į teismo posėdį, tačiau, sprendžiant iš gautų atsakymų, jo dabartinė gyvenamoji vieta nežinoma, todėl A. S. tiek apylinkės teisme, tiek ir apygardos teisme liko neapklaustas. Sprendžiant iš teismo šaukimo (b.l.162, t. 1), A. S. yra išvykęs į užsienį. Nepaisant to, byloje nustatyti ir aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. S. pagrįstai nuteista pagal BK 236 str. 1 d. Naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios I. S. apeliacinį skundą atmesti.