Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėja Teresėlė Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-1110/2011

Teisėjas Tadeušas Volkovskis Teisminio proceso Nr. 1-52-3-00009-2010-3

2.4.6.4.1.; 1.2.4.8.2.; 1.1.3.3.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Teresėlės Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. nuosprendžio, kuriuo J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., ir nuteistas laisvės apribojimu 5 metams. Vadovaujantis BK 48 str. 2 d., 3 d. 1 p., per šį laiką nuo bausmės atlikimo pradžios nuteistasis J. K. įpareigotas be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiojo R. K. išlaidos advokato pagalbai atlyginti pripažintos proceso išlaidomis ir priteista iš J. K. 1000 Lt bei 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. nuteistas už tai, kad nežymiai sužalojo žmogų, o būtent:

jis, 2010 m. sausio 2 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, tarpusavio konflikto metu, tyčia pastūmė ir sudavė R. K. alkūne 1 smūgį į veidą, R. K. nugriuvo ir atsitrenkė galva į palangę, susižalojo ir prarado sąmonę, tuo dviem trauminiais poveikiais padarydamas šiam nukentėjusiajam muštinę žaizdą pakaušyje ir viršutinės lūpos gleivinėje ir tuo tyčia nežymiai pastarąjį sužalojo.

Šiais savo veiksmais J. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Nuteistasis J. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 240 str. 1 d., ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodė, kad teismas šioje byloje sujungė R. K. ir J. K. skundus, nagrinėjo vienoje byloje jų priešpriešinius kaltinimus ir, išnagrinėjęs bylą, paskelbė du nuosprendžius. BPK 415 str. 1 d. nustato, kad privataus kaltinimo bylų nagrinėjimas teisme vyksta pagal šio Kodekso V dalyje nustatytas taisykles su šio Kodekso 415-417 str. numatytomis išimtimis. Nė viename iš minėtų BPK straipsnių nekalbama apie galimybę vienoje byloje priimti du nuosprendžius. Gramatinė ir loginė BPK 302-308, 330 ir kitų straipsnių analizė leidžia teigti, kad baudžiamojoje byloje gali būti priimtas tik vienas nuosprendis. Nuteistojo nuomone, šis pažeidimas yra esminis (BPK 329 str. 4 p.).

Dėl teismo išvadų apie privatų konflikto pobūdį nepagrįstumo ir neatitikimo faktinėms bylos aplinkybės nuteistasis J. K. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas savo išvadą grindė tuo, kad nuosprendyje nurodytu laiku tarp R. K. ir J. K. įvyko tarpusavio konfliktas, kurio metu J. K. sudavė smūgį R. K. ir pastarąjį sužalojo. Teismas neišsiaiškino tikrųjų incidento priežasčių ir aplinkybių, turėjusių esminę reikšmę jo kilimui, tinkamai neįvertino incidento vietos, jį mačiusių asmenų skaičiaus ir incidento poveikio viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Teisme neginčijamai nustatyta, kad incidentas įvyko apie 21 val. daugiabučio namo laiptinėje, laiptų aikštelėje tarp 1-ojo ir 2-ojo aukštų, incidente dalyvavo arba jį matė minėtame name gyvenantis D. V. ir jo draugai jaunuoliai R. K., I. B., R. S., M. Č., M. D., A. Š. (jo buvimas incidento vietoje kelia pagrįstų abejonių), ten pat gyvenantis J. K. ir jo šeimos nariai O. K., Dž.K., dėl incidento kilusį triukšmą girdėjo tame pat name gyvenantys V. S., V. T., kurie išėjo į laiptinę. Tai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad incidentas kilo viešoje vietoje, jo metu buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir namo gyventojų rimtis. Teismas iš esmės nesiaiškino ir nenustatė incidento kilimo priežasčių, nuosprendyje jų neaprašė ir neanalizavo, matomai, patikėjęs R. K. ir jo draugų liudytojų D. V., I. B., R. S., M. D., A. Š. paaiškinimais, jog jaunimo kompanija kurį laiką buvo D. V. bute ir, eidama pasivaikščioti, laiptinėje atsitiktinai susitiko su J. K., kuris jiems pakeltu tonu pareiškė nepagrįstas pretenzijas dėl prišiukšlintos laiptinės, o po to be jokios priežasties smogė alkūne į veidą R. K., kuris krisdamas susižalojo. Net kritiškai vertinant bylos incidento šalių ir jų draugų ar giminaičių – nukentėjusiojo R. K. ir jo draugų, o taip pat nuteistojo J. K. ir jo šeimos narių prieštaringus parodymus, byloje yra pakankamai nešališkų ir nesuinteresuotų asmenų, gyvenančių minėtame name, parodymų, leidžiančių nustatyti tikrąsias minėto incidento priežastis. Tokie liudytojai yra V. S., B. G. – R., N. K., Č. K., S. K., D. K.. Minėtų liudytojų parodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad 2010-01-02 ta pati jaunimo kompanija, kurioje yra nepilnamečių merginų ir, kuri laiptinės gyventojams gerai žinoma, kaip agresyvi, laiptinėje girtaujanti, šiukšlinanti, neleidžianti praeiti ir užkabinėjanti žmones, eilinį kartą elgėsi įprastai. Šie parodymai, atsižvelgiant į tai, kad R. K. 2008-2010 m. yra 11 kartų baustas už KET pažeidimą, pagrįstai leidžia suabejoti nukentėjusiojo R. K. ir liudytojų I. B., R. S.., M. D., A. Š. parodymais, neva nuosprendyje nurodytu laiku jie laiptinėje nestovėjo, ten negėrė, <...> neužstojo praėjimo, o tik leisdamiesi žemyn atsitiktinai susidūrė su J. K., kuris juos nepagrįstai užsipuolė ir be jokios priežasties smogė R. K.. Laiptų aikštelė, kurioje įvyko minėtas incidentas, yra 1,35x2,76 m dydžio, todėl, atsižvelgiant į tai, kad joje tuo metu buvo 7 jaunuolių kompanija, jiems savanoriškai nepasitraukus, nekliudomai praeiti praktiškai neįmanoma. Be to, viešą incidento pobūdį liudija ir tai, kad triukšmą išgirdo butuose, t.y. privačioje uždaroje erdvėje esantys asmenys (V. S.). Todėl apeliantas J. K., kuris iš visos minėtos jaunimo kompanijos pažinojo tik kaimyną D. V., ne iš asmeninių paskatų, bet būtent gindamas visuomenės interesą gyventi saugioje, ramioje ir švarioje aplinkoje visiškai teisėtai ir pagrįstai pareikalavo nustoti laiptinėje girtauti ir pasišalinti.

Apeliantas skunde nurodo, kad nuosprendyje pateikta teismo nuoroda į Vilniaus rajono PK 2010-01-12 ir 2010-01-13 nutarimus atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriuose konstatuota, kad konfliktas įvyko viešoje vietoje, tačiau viešoji tvarka ir rimtis nebuvo sutrikdyta, J. K. ir R. K. veiksmai buvo nukreipti ne į viešosios tvarkos pažeidimą, o į tarpusavio santykių aiškinimąsi, yra nepagrįsta ir teisiškai nekorektiška, nes minėti nutarimai yra panaikinti Generalinės prokuratūros sprendimais, o ikiteisminio tyrimo medžiaga paimta iš Vilniaus rajono PK ir perduota kitam komisariatui.

Apelianto teigimu, teismas nesiaiškino bylai reikšmingos aplinkybės, kad po reikalavimo nutraukti neteisėtus veiksmus ir apleisti laiptinę, kaimynas D. V., kuris buvo visiškai girtas, įžeidžiamai apeliantą pavadino „mincera“, kas reiškia užgaulus ir įžeidžiantis policijos pareigūno pavadinimas. Policininko įžeidimo faktą patvirtino ir liudytojas V. T.. Todėl jaunimo kompanija, kuri galėjo asmeniškai nepažinoti apelianto, po šio pasakymo turėjo suprasti, kad pastarasis yra policijos pareigūnas, nors tuo metu ir buvo neuniformuotas.

Dėl įrodymų vertinimo apeliantas J. K. skunde nurodė, kad teismas nuosprendyje subjektyviai ir šališkai įvertino R. K. parodymus apie jo patirtą sužalojimą, teigdamas, kad pastarasis davė nuoseklius ir patikimus parodymus įvykio vietoje, tiriant pareiškimą policijoje ir teisminio nagrinėjimo metu, tuo pačiu teismas juos priešpastatė apelianto J. K. parodymams, kuriuos įvertino kaip nepatikimus, nes apeliantas neva juos kaitaliojo, 2010-01-04 tarnybiniame pranešime nenurodydamas apie jam suduotą smūgį į veidą, o 2010-01-12 protokole-pareiškime ir privataus kaltinimo priešpriešiniame skunde apie tai pareikšdamas. Nuteistojo teigimu, R. K. davė nuoseklius ir vienodus parodymus, tačiau jis iš esmės sakė netiesą, neigdamas viešą incidento pobūdį, jaunimo kompanijos rūkymą, girtavimą, šiukšlinimą, triukšmo kėlimą, necenzūrinių žodžių vartojimą, kliudymą praeiti laiptais ir asmenų įžeidinėjimą viešoje vietoje. Apelianto parodymai, priešingai, nei teigiama nuosprendyje, iš esmės nekito. Jis 2010-01-04 tarnybiniame pranešime nurodė, kad aiškiai ir ramiai pareiškė nepasitenkinimą šios grupės veiksmais ir paprašė palikti laiptinę. Savo adresu išgirdo daug žeminančių kaip policijos pareigūną ir žmogų frazių. Paaiškino, kad kvies policiją. Tada grupė vaikinų apstumdė jį rankomis ir griebė už jo striukės rankovių, vienas iš vaikinų bandė kumščiu suduoti jam į veidą, bet nepataikė. Suprato, kad grėsė pavojus, atstūmė jaunuolius nuo savęs ir nuskubėjo namo. Taigi, iš esmės vėlesniuose pareiškimuose jis detalizavo minėto incidento aplinkybes.

Dėl jo kaltės apeliantas J. K. nurodė, kad nuosprendyje konstatuota, kad neginčijamai įrodyta, jog J. K., veikdamas neapibrėžta tyčia, nežymiai sužalojo R. K.. Teismas priėjo tokios išvados teisiamojo posėdžio metu neuždavęs jokių smūgio sudavimo aplinkybes konkretizuojančių klausimų ir iš esmės nesiaiškinęs nei galimo R. K. sužalojimo aplinkybių, nei jo (apelianto) psichinio santykio su minėtos veikos padarymu. Posėdžio metu jis paaiškino, kad R. K. kaire ranka sugriebė jo dešinę ranką ties alkūne ir skausmingai sužnybo odą, todėl jis, norėdamas išlaisvinti ranką, galėjo jį pastumti, o šio veiksmo metu suplyšo jo striukės rankovė. Nors pats R. K. pripažino, kad galėjo užkabinti ir suplėšyti jo striukę krisdamas po jo smūgio, striukės suplėšymo faktą būtent minėto incidento metu patvirtino liudytojai V. T., V. S., O. K., Dž.K., teismas nuosprendyje pripažino nesant neginčytinų įrodymų, kad būtent R. K. sužalojo J. K. ir suplėšė jo striukę. Teismo posėdžio metu apeliantas paaiškino, kad galėjo netyčia alkūne suduoti R. K., mėgindamas išlaisvinti savo dešinę ranką, tačiau jis ne tik nenorėjo jo sužaloti, bet ir negalėjo numatyti, kad R. K. dėl to gali pargriūti. Taip galėjo atsitikti dėl to, kad R. K. sugriebus apelianto dešinę ranką, jis ją patraukė ne atgal į save, bet į kairę pusę, tokiu būdu kažkiek stumtelėdamas R. K., bet jokiu būdu ne suduodamas jam smūgį.

Nuteistasis nurodo, kad jis daug metų dirbo policijos padaliniuose, kurių funkcija yra tramdyti viešosios tvarkos pažeidėjus, turi gyvenimiškos ir profesinės patirties, kaip reikia elgtis konfliktinėse situacijose. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jam galėtų būti būdingas nesusivaldymas, pasikarščiavimas ar polinkis konfliktuoti. Todėl teismo išvada, kad jis sužalojo R. K. būtent tyčiniais veiksmais, suduodamas smūgį, iš esmės nėra paremta jokiais įrodymais. Priešingai – bylos duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad jis, gindamasis nuo R. K. ir jo draugų kompanijos neteisėtų veiksmų, netyčia neatsargiai stumtelėjo įžūliai besielgiantį R. K., ko pasėkoje jis krito ir nežymiai susižalojo. Už nežymų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo baudžiamasis įstatymas atsakomybės nenumato, o jo padaryta veika neturi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Nuteistojo J. K. nuomone, apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė prieštaringais, neatitinkančiais BPK 20 str. reikalavimų, duomenimis. Nagrinėjant bylą teisme buvo esmingai pažeisti BPK reikalavimai (BPK 369 str. 3 d.), nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.), nes nėra įrodyta, kad R. K. buvo sužalotas tyčiniais veiksmais. Pažymėjo, kad R. K. ir jo draugų kompanijos atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 57-2-093-10 pagal BK 284 str. 1 d. dėl to paties įvykio. Minėtoje byloje surinkti įrodymai, patvirtinantys R. K. ir jo draugų chuliganiškus veiksmus įvykio metu.

Teismo posėdyje nuteistasis J. K. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti.

Nukentėjusysis R. K. ir jo atstovas advokatas prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo J. K. apeliacinis skundas tenkintinas.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis J. K. atžvilgiu, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nes neįrodyta, jog R. K. buvo sužalotas tyčiniais J. K. veiksmais.

Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, J. K. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. sausio 2 d., apie 21 val., Vilniaus r., Nemenčinės mstl., Lauko g. 10 namo laiptinėje, tarpusavio konflikto metu, tyčia pastūmė ir sudavė R. K. alkūne 1 smūgį į veidą, R. K. nugriuvo ir atsitrenkė galva į palangę, susižalojo ir prarado sąmonę, tuo dviem trauminiais poveikiais padarydamas šiam nukentėjusiajam muštinę žaizdą pakaušyje ir viršutinės lūpos gleivinėje ir tuo tyčia nežymiai pastarąjį sužalojo.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį J. K. atžvilgiu, vadovavosi nukentėjusiojo R. K. skundu ir kita bylos medžiaga (t. 1, b.l. 161-169, t. 2., b.l. 1-3, Vilniaus apskrities VPK Vilniaus r. PK medžiaga Nr. 57-At-00019-10 dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą). Apylinkės teismas konstatavo, kad neginčytinai nustatyta, jog tarpusavio konflikto metu J. K. tyčia sudavė R. K. alkūne 1 smūgį į veidą, nuo jo jis nugriuvo ir atsitrenkė galvą į palangę. Konflikto vietą laiptinėje patvirtina visų liudytojų parodymai. Apylinkės teismas kaltinamojo J. K. parodymus, kad R. K. sugriebė kaltinamąjį J. K. už dešinės alkūnės ir stipriai užspaudė odą bei užsimojo dešine ranka, tačiau jis nusisuko nuo smūgio, vertino kaip nepagrįstus, nepatvirtintus jokiais kitais įrodymais ir prieštaraujančiais kitų surinktų įrodymų visumai, todėl juos vertino kaip kaltinamojo gynybos būdą.

Kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga bei nuteistojo J. K. apeliaciniu skundu, sprendžia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog J. K. pats išprovokavo konfliktą, jog jis tyčia smūgiavo alkūne nukentėjusiajam R. K. į veidą, nuo ko pastarasis nukrito ir susižeidė galvą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, vieni byloje apklausti liudytojai liudijo palankiai R. K., kadangi jie yra jo draugai ir pažįstami, kiti liudytojai yra tos pačios laiptinės, kurioje įvyko konfliktas, gyventojai bei kaltinamojo J. K. šeimos nariai, kurie davė J. K. palankius parodymus. Taigi, nesant vieningų liudytojų parodymų, t.y. esant esminiams prieštaravimams tarp liudytojų parodymų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vien nukentėjusiojo ir jo draugų - liudytojų parodymais ir atmetė kaltinamojo bei liudytojų – kaimynų ir kaltinamojo šeimos narių parodymus, todėl, nenustatęs, jog yra visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį J. K. atžvilgiu.

Bylos medžiagoje liudytojai – nukentėjusiojo R. K. draugai ir pažįstami, o būtent: D. V., I. B., R. S., A. Š. parodė, kad J. K. jiems reiškė pretenzijas, kad jie pastoviai renkasi toje laiptinėje, triukšmauja ir šiukšlina. R. K. pradėjo teisintis, kad jis nešiukšlino. Tada J. K. sugriebė R. K. už drabužių ir sudavė jam smūgį, nuo kurio jis nugriuvo ir atsitrenkė į palangę.

Liudytoja O. K. (nuteistojo J. K. sutuoktinė) parodė, kad laiptinėje buvo prirūkyta, jautėsi alkoholio kvapas. Prie pašto dėžučių ji pamatė kompaniją jaunuolių. Jos vyras J. K. padarė pastabą ir paprašė visus išeiti į lauką, tačiau jaunuoliai pasakė, kad jie nieko blogo nedaro. Vienas iš vaikinų (kaimynas) jos vyrą, kaip policijos pareigūną, įžeidė. R. K. griebė jos vyrą už rankos ir sudavė į veidą. Vyras ranką atlaisvino ir suplyšo jo striukės rankovė. Ji nurodė, kad jos vyras nieko nemušė.

Liudytoja Dž.K. (nuteistojo dukra) davė analogiškus liudytojos O. K. duotus parodymus. Be to, ji parodė, kad kaimynas D. V., įžeidęs jos tėvą, buvo labai girtas, kažką nusikeikė. Jos tėvas J. K. į keiks nesureagavo, tačiau pasakė, kad iškvies policiją. R. K. jų, t.y. jos, jos motinos ir tėvo nepraleido, tėvą pastūmė kaire ranka už dešinio peties. Ji tiksliai smūgio nematė, nes stovėjo už jų. Tada suplyšo tėvo striukė. Kai tėvas atstūmė R. K., jai su mama atsirado tarpas ir jie praėjo.

Liudytoja N. K. parodė, kad paties įvykio ji nematė, tačiau mano, kad prišiukšlinti galėjo D. V. draugai.

Liudytoja S. K. nors paties įvykio nematė, ji patvirtino, kad ji įvykio metu ėjo namo, laiptinėje sutiko kaimyną D. V. su kompanija. Laiptinėje buvo daug šiukšlių, jaunimas girtavo. Kompanija ją užkabino, bet vėliau praleido.

Liudytojas V. T. įvykio metu išgirdęs triukšmą, išėjo į laiptinę ir išgirdo, kad kaimynas Darius (t.y. D. V.) keikėsi necenzūriniais žodžiais. Jis nieko nematė, tačiau jaunuoliai pabėgo po to, kai J. K. pasakė, kad kvies policiją.

Liudytoja V. S. parodė, kad ji įvykio metu išgirdo triukšmą, išėjusi į laiptinę ji nematė, kas stovėjo laiptinės apačioje, tačiau girdėjo triukšmą. Jos žentas V. T. jai papasakojo, kad buvo konfliktas tarp J. K. ir jaunuolių. Pasakojo apie suplėšytą striukę, sakė, kad suplyšusi rankovė.

Liudytojas B. G. R. paties įvykio nematė, tačiau galėjo patvirtinti, kad įvykio dienos vakare, kai jis ėjo iš garažo, laiptinėje stovėjo daug jaunimo, jie triukšmavo. Jaunuoliai turbūt išgėrinėjo, nes turėjo butelius.

Liudytojas O. K. paties įvykio nematė, tačiau R. K. pažįsta kaip agresyvų jaunuolį.

Taigi, tiek nuteistasis J. K., tiek ir liudytojai – laiptinės gyventojai vieningai tvirtino, kad įvykio metu įvykio vietoje buvo triukšmaujama, galimai vartojami alkoholiniai gėrimai. Liudytojai patvirtino, jog toks jaunuolių kompanijos elgesys pasireiškė nebe pirmą kartą, t.y. laiptinėje buvo nuolat triukšmaujama ir girtaujama. Kolegijos nuomone, nuteistojo J. K. veiksmai, kuomet jis norėjo sudrausminti jaunuolių kompaniją, nelaikytini nusikalstamais ir neteisėtais. J. K. veiksmai, kuriais jis galimai trenkė R. K. alkūne per veidą, nuo ko nukentėjusysis nukrito ir atsitrenkė galva į palangę ir susižalojo, nelaikytini tyčiniais. Byloje esančių faktinių duomenų visuma nepatvirtina, kad J. K. turėjo tikslą sužaloti nukentėjusįjį R. K. ir to siekė. Kolegijos nuomone, susiklosčiusi konfliktinė situacija buvo išprovokuota būtent jaunimo kompanijos, o tuo pačiu ir paties nukentėjusiojo R. K., dėl ko J. K., sudrausminęs jaunuolių kompaniją ir bandydamas kartu su savo šeimos nariais (žmona ir dukra) praeiti link savo buto durų, galimai dar D. V. įžeistas, t.y. pavadintas „mincera“, kas reiškia įžeidžiantį policijos pareigūno įvardijimą, būdamas išprovokuotas netinkamo jaunuolių kompanijos elgesio, susistumdė su R. K. (konflikto metu buvo suplėšyta J. K. striukės rankovė), dėl ko R. K. nukrito ir susižalojo. Taigi, kolegijos nuomone, J. K. veikoje nėra subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, t.y. tyčios. R. K. buvo sužalotas ne tyčiniais, o neatsargiais J. K. veiksmais, kuomet jis galimai nekoordinuotais judesiais, bandydamas išsilaisvinti iš R. K. gniaužtų, alkūne trenkė pastarajam į veidą, nuo ko nukentėjusysis nukrito ir nežymiai susižalojo.

Kolegija laiko pagrįstais nuteistojo J. K. apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino tikrųjų incidento priežasčių ir aplinkybių, turėjusių esminę reikšmę jo kilimui, tinkamai neįvertino incidento vietos, jį mačiusių asmenų skaičiaus ir incidento poveikio viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį J. K. atžvilgiu, nepagrįstai vadovavosi vien tik J. K. kaltinančiais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, todėl nepagrįstai konstatavo, kad J. K. tyčia sužalojo R. K..

Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija neturi pagrindo didesnę įrodomąją reikšmę teikti liudytojų (nukentėjusiojo draugų) teismo posėdžio metu duotiems parodymams, nei nuteistojo J. K. šeimos narių ir liudytojų – kaimynų parodymams.

Kolegija pažymi, kad pripažinti J. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d., vadovaujantis vien liudytojų – nukentėjusiojo draugų parodymais – nėra pagrindo, juolab, kad kitų liudytojų – nuteistojo kaimynų ir šeimos narių parodymais kitokie, todėl, esant bet kokioms abejonėms dėl nuteistojo J. K. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindžiant įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad visos abejonės, kurių jokiais būdais pašalinti neįmanoma, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, esant prieštaravimams tarp liudytojų, kuriais grindžiama J. K. kaltė, parodymų bei atsižvelgiant į tai, kad tarp J. K. ir R. K. incidento metu susiklostė blogi tarpusavio santykiai, kolegijai yra pakankamas pagrindas abejoti nukentėjusiojo kaltinančių liudytojų parodymų tikrumu.

Nors Specialisto išvada neabejotinai patvirtina, kad R. K. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, tačiau bylos faktiniai duomenys nepatvirtina, jog šiuos sveikatos sutrikdymus nukentėjusiajam kaltinamasis J. K. padarė savo tyčiniais veiksmais.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad bylos faktiniais duomenimis neįrodyta, jog J. K. tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam R. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo J. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d., naikintinas Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p. pagrindu ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis J. K. atžvilgiu.

Kolegija iš dalies sutinka su nuteistojo J. K. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje, kurioje sujungė R. K. ir J. K. privataus kaltinimo skundus, nagrinėjo vienoje byloje jų priešpriešinius kaltinimus ir, išnagrinėjęs bylą, nepagrįstai paskelbė du nuosprendžius, tačiau, kolegijos nuomone, toks pažeidimas, kuomet vienoje byloje pagal dviejų privačių kaltintojų priešpriešinius skundus ir tą pačią dieną yra priimti du nuosprendžiai dviejų asmenų atžvilgiu, nelaikytinas esminiu (BPK 329 str. 4 d.), todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio būtent šiuo pagrindu. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas kitu pagrindu (BPK 329 str. 1 p.).

Kolegija, padariusi išvadą, kad J. K. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., išnagrinėjus pagrindinius nuteistojo J. K. apeliacinio skundo argumentus ir iš esmės su jais sutikus, sutinkamai su teismine praktika, laiko netikslinga aptarinėti kiekvieną neesminį nuteistojo apeliacinio skundo motyvą, neturintį reikšmės sprendžiant apelianto kaltės ir kitus su tuo susijusius klausimus.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p., nukentėjusiojo R. K. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas, nes J. K. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 1 d., sudėties.

J. K. išteisinus, kaip neįrodžius jo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d., J. K. neturi pareigos atlyginti nukentėjusiajam R. K. jo patirtų advokato atstovavimo išlaidų (500 Lt), kurias nukentėjusysis patyrė dėl jo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme.

Nuteistasis J. K. pateikė teismui pinigų priėmimo kvitą (1000 Lt). Šią sumą nuteistasis J. K. sumokėjo savo gynėjui už gynybą ir atstovavimą. LR BPK 105 str. 6 d. nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisintas baudžiamojoje byloje, pradėtoje pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, privataus kaltinimo procesas buvo pradėtas pagal nukentėjusiojo R. K. pareiškimą teismui (t. 1., b.l. 1-3), todėl J. K. išteisinus iš nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 1 d., padarymo, iš privataus kaltintojo R. K. galėtų būti priteista J. K. patirta išlaidų už advokato atstovavimą suma. Byloje nustatyta, kad J. K. neatsargiais veiksmais R. K. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl, kolegija sprendžia, kad vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais netikslinga iš R. K. priteisti išteisintajam J. K. jo patirtas atstovavimo išlaidas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

nuteistojo J. K. (J. K.) apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) išteisinti iš nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo R. K. (R. K.) civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nuosprendis yra galutinis ir kasacine tvarka neskundžiamas.