Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios L. P. apeliacinį skundą dėl 2014 m. gruodžio 12 d. Molėtų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. C. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nuosprendžiu L. P. pareikštas civilinis ieškinys dėl 89 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Iš L. P. A. C. priteista 1000 Lt (289,62 Eur) proceso išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. C. išteisintas kaltinant jį tuo, kad 2013-07-29 apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., būdamas apsvaigęs nu alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia ranka smarkiai pastūmė nukentėjusiąją L. P. į krūtinės sritį, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą krūtinės srityje, dėl ko praradusi pusiausvyrą ji griuvo ir kaire galvos puse trenkėsi į automobilio dureles. Taip nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – kairio smilkinio sumušimas, pasireiškęs lokaliu skausmingumu kairio smilkinio srityje.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji L. P. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį, nuosprendį, kuriuo A. C. būtų pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir nubaustas atitinkama straipsnio sankcijos ribose numatyta bausme. Be to, turi būti pripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Nukentėjusioji cituoja skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas dėl įrodymų vertinimo, dėsto teismų praktiką dėl nuosprendžio reikšmės bei jo turiniui keliamų reikalavimų ir kartu tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi neatitinka įstatymo reikalavimų, jame išdėstyti motyvai nepagrįsti išsamia ištirtų įrodymų analize, byloje esantys duomenys vertinti vienpusiškai, o išvados padarytos neatsižvelgus į byloje esančių įrodymų visumą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš bylos matyti, kad 2014-02-03 Molėtų rajono apylinkės teisme buvo gautas nukentėjusiosios L. P. skundas, kuriuo buvo prašoma iškelti baudžiamąją bylą ir A. C. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad jis 2013-07-29 apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., būdamas apsvaigęs nu alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia ranka smarkiai pastūmė L. P. į krūtinės sritį, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą krūtinės srityje, bei dėl ko praradusi pusiausvyrą ji griuvo ir kaire galvos puse trenkėsi į automobilio dureles. Taip nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – kairio smilkinio sumušimas, pasireiškęs lokaliu skausmingumu kairio smilkinio srityje.

Taigi iš to galima aiškiai išskirti du A. C. suformuluoto kaltinimo aspektus, kurie sutelpa į tą pačią BK 140 str. 1 d. : 1) stumdamas nukentėjusiąją į krūtinę sukėlė jai fizinį skausmą, bei 2) nuo pastūmimo atsitrenkus jai į automobilio dureles ir susitrenkus kairią galvos pusę, padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Akivaizdu, kad tai alternatyvios nusikalstamos veikos, už kurias baudžiamoji atsakomybė numatyta toje pačioje teisės normoje. Apylinkės teismas, ištyręs bylos įrodymus, padarė išvadą, kad A. C. nepadarė nei vienos iš aukščiau paminėtų nusikalstamų veikų ir todėl jį išteisino. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina A. C. kaltės. Nuosprendyje nurodyta, kad paties A. C., nukentėjusiosios, liudytojų parodymai prieštarauja vieni kitiems, pačios nukentėjusiosios parodymai apklausus ją įvykio dieną ir teismo posėdžio metu skiriasi, yra nustatyti prieštaravimai tarp A. P. bei nukentėjusiosios ir R. P. parodymų, todėl ir jie negali būti laikomi patikimais ir besąlygiškai patvirtinančiais teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį bei apeliacinį skundą, o taip pat atlikęs byloje papildomą įrodymų tyrimą, iš esmės sutinka su kai kuriais apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir pripažįsta, jog šioje byloje vis dėlto yra duomenų manyti, kad nukentėjusioji buvo A. C. pastumta ir galimai atsitrenkė į automobilį, tačiau jų nepakanka kategoriškai ir neginčijamai konstatuoti dėl to kilus pasekmes, kurios šiuo atveju būtinos tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. Atsižvelgdama į tai, dėl dalies apeliacinio skundo argumentų, susijusių apylinkės teismo atliktu įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog A. C. pastūmė nukentėjusiąją, vertinimu teisėjų kolegija nepasisako ir jų plačiau nenagrinėja.

Iš bylos matyti, kad tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo po eismo įvykio susiklostė pakankamai konfliktiški ir komplikuoti santykiai. Neabejotina, kad įvykio dieną nukentėjusioji, išvažiuodama į pagrindinį kelią iš savo sodybos kiemo, nepraleido pagrindiniu keliu jai iš dešinės pusės važiavusio automobilio, kurį vairavo A. C., ir su juo susidūrė. Dėl to ji buvo nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ str. 7 d. Aiškinantis šio įvykio aplinkybes buvo nustatyta, kad A. C. automobilį vairavo būdamas neblaivus, dėl ko jis pagal ATPK 126 str. 4 d. nubaustas 2000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams. Iš bylos duomenų akivaizdu, jog laikotarpiu nuo automobilių susidūrimo iki policijos pareigūnų atvykimo tarp nukentėjusiosios L. P. ir jos vyro bei A. C. kilo konfliktas. Bylos medžiaga rodo, kad šio konflikto metu buvo nesunkiai sutrikdyta paties A. C. sveikata, o 2014-11-18 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu buvo nuspręsta, kad tai padarė būtent nukentėjusiosios vyras R. P.. Šiuo metu ši baudžiamoji byla grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui dėl baudžiamojo proceso pažeidimų, susijusių su asmens teise į gynybą. Be to, apeliantės tvirtinimu, būtent aptariamo konflikto metu A. C. ją pastūmė, dėl ko ji ne tik patyrė fizinį skausmą, tačiau po stūmimo neišlaikiusi lygsvaros griuvo ir atsitrenkusi į automobilio dureles patyrė sužalojimą, kurį tyrimo metu teismo medicinos specialistė įvertino kaip nežymų jos sveikatos sutrikdymą. Kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys – nukentėjusiosios L. P., jos vyro R. P. bei liudytojų A. P. ir E. V. parodymai bei kita byloje esanti medžiaga, leidžia tvirtinti, kad išteisintasis A. C. įvykio metu išties stūmė nukentėjusiąją, dėl ko ji pargriuvo. Pati L. P. nuosekliai viso proceso metu tvirtino, kad įvykio metu, jai sustabdžius bandantį iš įvykio vietos išvažiuoti A. C., pastarasis išlipo iš automobilio ir ją stūmė. Dėl to ji neatlaikė pusiausvyros ir griuvo. Griūdama kaire galvos puse ji atsitrenkė į automobilio dureles (1 t., 1 – 4, 188 – 190 b. l.). Tokias aplinkybes ji nurodė ir kreipdamasi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyrių dėl specialisto išvados (1 t., 5 – 6 b. l.). Nukentėjusiosios vyras R. P. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė matęs, kad įvykio metu A. C. staiga sumojavo rankomis ir jo žmona parkrito. Dėl to jis pribėgo artyn ir atitraukė jį nuo savo žmonos (2 t., 7 – 8 b. l.). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų A. P. ir policijos pareigūno E. V. parodymai iš dalies patvirtina nukentėjusiosios L. P. parodymus. A. P. tvirtino tiesiogiai matęs, kaip įvykio metu A. C. pastūmė nukentėjusiąją ir ši krito prie žalios spalvos automobilio durelių (2 t., 8 – 9 b. l.). Papildomai pažymėtina, kad tokią aplinkybę A. P. buvo nurodęs ir apklausiamas nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl nesunkaus A. C. sveikatos sutrikdymo. E. V. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, kad atvykus į įvykio vietą L. P. laikė ranką pridėjusi prie skruosto, bet nesiskundė, kad skauda, o ant jos drabužių buvo dulkių (1 t., 192 – 193 b. l.). Vien tas faktas, kad L. P. nepasakojo apie jos pastūmimą kelių eismo įvykio tirti atvykusiems policijos pareigūnams nepaneigia pirmiau aptartų įrodymų, kad A. C. įvykio metu stūmė L. P.. Tačiau, kaip jau buvo minėta, BK 140 str. 1 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, o tai reiškia, kad įrodyti vien nusikalstamų veiksmų atlikimo faktą nepakanka – turi būti be jokių abejonių, spėjimų ar prielaidų įrodytos ir nusikalstamos pasekmės, t.y. 1) fizinio skausmo žmogui sukėlimas, arba 2) nežymus jo sužalojimas, arba 3) trumpas jo susargdinimas. Šiai bylai aktualios pirmosios dvi, nes L. P. trumpalaikiu susargdinimu A. C. nebuvo kaltinamas.

Nukentėjusiosios manymu, esminis įrodymas šioje baudžiamojoje byloje, patvirtinantis, kad įvykio metu dėl išteisintojo neteisėtų veiksmų jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata yra Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertės R. G. pateikta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Iš tiesų šioje išvadoje teigiama, kad apeliantė skundėsi lokaliniu skausmingumu kairiajame smilkinyje, kuris plinta į kaktą ir viršugalvio sritį. Kitur sužalojimų ji nenurodė. Matyti ir tai, kad buvo ištirti ir medicininiai dokumentai, kuriuose nurodyta, jog 2013-07-31 pacientei diagnozuotas galvos skausmingumas, stipriai skauda galvą, pykina, svaigsta galva. Atsižvelgusi į jos apžiūros duomenis, medicininius dokumentus, ekspertė nustatė, jog L. P. buvo padarytas kairio smilkinio sumušimas, pasireiškęs lokaliniu skausmingumu kairio smilkinio srityje, nuo trauminio poveikio kietu buku daiktu, galimai nukentėjusiosios nurodytu laiku, t.y. 2013-07-29. Ji L. P. sužalojimą kvalifikavo kaip nežymų jos sveikatos sutrikdymą (1 t., 5 – 6 b. l.). Siekiant patikrinti tokios išvados pagrįstumą, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo apklausti net du teismo medicinos ekspertai V. K. ir N. R. (pirminę išvadą davusios R. G. nepavyko iškviesti ir apklausti, nes ji yra vaiko priežiūros atostogose, todėl vietoje jos į apeliacinės instancijos teismo posėdį atvyko ekspertas V. K.), kurie davė pagrįstai ir motyvuotai suabejojo R. G. išvados teisingumu. Ekspertas V. K. paaiškino, jog pagal specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas aplinkybes ir aprašymą sužalojimas L. P. apskritai neturėjo būti nustatytas. Jo nuomone, aprašyme nėra jokių anatominių pakitimų ar funkcijos sutrikimų, ekspertė R. G. aprašė tiktai subjektyvų tiriamosios skausmą. Medicininiuose išrašuose jokių objektyvių sužalojimų, kuriais remiantis ekspertiniu požiūriu būtų galima fiksuoti kūno sužalojimą, neaprašoma. Eksperto V. K. vertinimu, jo išvada būtų tokia, jog L. P. po įvykio, t.y. 2013-07-29, objektyvių kūno sužalojimų nekonstatuota, o nurodyta skausminga kūno vieta, nėra pagrindas objektyviai pripažinti jai kūno sužalojimą bei sveikatos sutrikdymo mastą. Galvos trauma nėra objektyvus sužalojimus. Ji turi pasireikšti konkrečiais objektyviais požymiais. Ir nors galvos sukrėtimas būna ir be aiškių išorinių traumavimo požymių, bet visada pasireiškia tam tikri neurologiniai simptomai, ko šiuo atveju nebuvo nustatyta. Todėl eksperto požiūriu, kalbėti apie galvos traumą nėra jokio pagrindo. Užfiksuoti pacientės skundai neatitinka galvos smegenų sukrėtimo požymių (2 t., 115 – 116 b. l.). Kadangi ekspertas V. K. pateikė visiškai priešingą išvadą dėl L. P. sužalojimo, nei buvo nurodyta ekspertės R. G. išvadoje, kolegija nusprendė papildomai teismo posėdyje apklausti dar vieną, su įvykiu nesusijusį specialistą. Panevėžio skyriaus teismo medicinos ekspertas N. R. taip pat visiškai patvirtino V. K. teiginius, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo išvadai, kad L. P. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai. N. R. paaiškino, jog dokumentuose jokių objektyvių sužalojimo požymių nefiksuota, būdingos neurologinės simptomatikos nėra. L. P. sveikatos sutrikdymo mastas kvalifikuotas nepagrįstai, nesant objektyvių medicininių duomenų, įvertinus tik pačios nukentėjusiosios subjektyvaus pobūdžio nusiskundimus. Eksperto nuomone, medicininėje dokumentacijoje irgi nėra jokios neurologinės simptomatikos, kompiuterinėje tomogramoje nurodyta, kad trauminių pakitimų nematyti, kaukolės rentgenogramos to taip pat nerodo. Ekspertas N. R. pabrėžė ir tai, jog ne kiekvienas trauminis poveikis palieka pėdsaką. Nagrinėjamu atveju yra tiktai intrakranijinės hipertenzijos požymiai, t. y. padidėjęs kaukolės slėgis, tačiau jie su patirta trauma nesietini. Asmens nusiskundimas negali būti kvalifikuotas kaip atitinkamas sveikatos sutrikdymas, nes subjektyvių duomenų tam nepakanka. Neurologo parašyta diagnozė – galvos smegenų sutrenkimas, taip pat nepagrįsta, nes ji nedetalizuota jokiais neurologiniais simptomais (2 t. 131 b. l.). Kolegijos nuomone, šių medicinos ekspertų paaiškinimų objektyvumu ir patikimumu nėra dėl ko abejoti, paaiškinimai ir jų abiejų išvados sutapo, jos motyvuotos ir įtikinamos. Aplinkybė, kad nebuvo apklausta pati išvadą davusi specialistė R. G., nėra itin reikšminga, kadangi L. P. apžiūros, kurią atliko R. G., rezultatai yra užfiksuoti pačioje specialisto išvadoje, teismo ištirtuose medicininiuose dokumentuose. Papildomai pažymėtina, kad jokiuose kituose dokumentuose objektyvūs L. P. sveikatos sužalojimai taip pat užfiksuoti nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teisme dalyvavusiems ekspertams buvo žinomi visi reikšmingi duomenys. Tokiu būdu nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo gauti duomenys, kurie leidžia neabejotinai teigti, jog nukentėjusiosios L. P. sveikata įvykio metu nežymiai sutrikdyta nebuvo, o specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) yra padaryta remiantis išimtinai subjektyviu L. P. nusiskundimų pagrindu, nesant jokių objektyvių jos sužalojimą, o kartu – ir sveikatos sutrikdymo mastą, patvirtinančių duomenų. Tai reiškia, kad BK 140 str. 1 d. prasme nėra ir dar vienos iš pasekmių (žmogaus nežymaus sveikatos sutrikdymo), būtinos pripažinti asmenį kaltu dėl tokios veikos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta ir tai, kad šioje byloje nėra pakankamai neabejotinų įrodymų, kad A. C., pastumdamas nukentėjusiąją L. P., sukėlė jai ir fizinį skausmą.

BK 2 str. 4 d.nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Nesurinkus neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, o byloje esant abejotiniems, neišsamiems bei neleidžiantiems daryti patikimų išvadų dėl kaltinamojo kaltumo, duomenims, turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-05/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K–455/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.) taikymą baudžiamajame procese.

Šioje baudžiamojoje byloje, kaip jau minėta, galima laikyti įrodytu (įrodymai buvo jau išvardinti), kad nukentėjusiąją A. C. pastūmė, dėl ko ji galimai ir suklupo. Tačiau vien paties stūmimo fakto, t.y. fizinio kontakto, šiuo atveju tikrai nepakanka pripažinti išteisintąjį kaltu sukėlus nukentėjusiajai fizinį skausmą. Fizinis skausmas yra subjektyvus ir labai individualus pojūtis, kuris būna labai skirtingai jaučiamas atskirų žmonių, priklausomai nuo kiekvieno žmogaus taip vadinamos „skausmo kartelės“, t.y. skirtingi žmonės fiziologiškai jaučia skirtingą skausmo lygį, vieni – skausmą pakelia labiau, kiti – mažiau. Neabejotina, kad fizinis skausmas įrodinėjamas iš esmės vien tik nukentėjusiojo asmens parodymais, nes tik jis vienas gali įvertinti jo patirto skausmo lygį. Nors nukentėjusioji L. P. tvirtino, kad pastumta į krūtinę ji juto krūtinėje fizinį skausmą, tokie jos parodymai, kolegijos nuomone, kelia abejonių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji, nei kreipdamasi į gydymo įstaigą, nei į medicinos ekspertę R. G. nenurodė, kad jai realiai skaudėjo krūtinę ar kad ji įvykio metu patyrė kažkokį fizinį skausmą (1 t., 5 – 6 b. l.). Asmens sveikatos istorijoje, specialisto išvadoje užfiksuota, jog L. P. skundžiasi tik kairio smilkinio ir galvos skausmu, pykinimu, galvos svaigimu. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas R. P. irgi nenurodė, kad žmona skundėsi ypatingu krūtinės skausmu. Jis tvirtino, kad žmona sakėsi tik apie galvos skausmą ir pykinimą (2 t., 7 – 8 b. l.). Abejones dėl nukentėjusiosios parodymų tikrumo sukeliant jai fizinį skausmą pastūmus kelia ir tai, kad L. P. parodymai apie jai padarytus žymesnius sužalojimus, kurie net buvo kvalifikuoti kaip nežymų jos sveikatos sutrikdymas, nepasitvirtino. Taigi, viena vertus, esant pagrįstų abejonių A. C. kaltė padarius BK 140 str. 1 d. ir sukėlus L. P. fizinį skausmą negali būti konstatuojama.

Kita vertus, kas jau minėta, fizinis smurtas ne visuomet sukelia fizinį skausmą, t. y. ne kiekvienas pastūmimas ar kontaktas savaime preziumuoja kilusį fizinį skausmą. Asmens atliktus veiksmus pripažinti nusikalstamais negalima formaliai, t.y. nevertinus, ar tokie veiksmai realiai yra kriminalinio pobūdžio ir ar jų pavojingumas yra pakankamas pagrindas juos laikyti nusikalstama veika. Vis dėlto, baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas, įvertinus atliktų veiksmų intensyvumą, stiprumą ir kitas aplinkybes, siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje negalima daryti kategoriškos išvados, kad A. C. pastūmimas, t.y. vienmomentinis kontaktas su nukentėjusiąja, sukėlė jai tokį žymų fizinį skausmą, kuris be jokių abejonių turėtų būti baudžiamas taikant baudžiamosios teisės instrumentus. Pats kontakto pobūdis, t. y. stūmimas, savo esme nėra toks smurtinis veiksmas, kuriuo visada siekiama sukelti kitam žmogui fizinį skausmą, sužalojimus ar kitokius asmens sveikatos sutrikimus, kaip tai yra daroma suduodant smūgius kumščiu, trenkiant delnu, spiriant ar pan. Šiuo atveju pačios nukentėjusiosios L. P. ir liudytojo A. P. parodymai leidžia manyti, jog įvykio metu A. C. stūmė nukentėjusiąją ne siekdamas prieš ją smurtauti, o būdamas girtas pasišalinti iš įvykio vietos ir todėl norėdamas patraukti nukentėjusiąją, kuri ji bandė sulaikyti (1 t., 137, 188 – 190 b. l., 2 t., 8 – 9 b. l.). Be to, L. P. buvo pastumta tik vieną kartą ir, kaip ji pati nurodė apylinkės teisme, viena ranka. Taigi toks vienkartinis pastūmimas, atsižvelgiant į susidariusią situaciją, atlikto veiksmo pobūdį, intensyvumą, trukmę bei aplinkybes nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog šiuo atveju tikrai L. P. buvo sukeltas fizinis skausmas BK 140 str. 1 d. prasme.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog nukentėjusiosios skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su 2014-11-18 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio bei su jos ir jos vyro paaiškinimų, duotų tiriant administracinio teisės pažeidimo bylą, vertinimu priimant skundžiamą nuosprendį, o taip pat ir bylą nagrinėjusios teisėjos neobjektyvumu, nepaneigia pirmiau išdėstytų duomenų bei nerodo, kad A. C. yra išteisintas nepagrįstai. Išties, apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį vadovavosi 2014-11-18 Panevėžio apygardos teismo nuosprendyje nurodytais duomenimis. Šis teismo nuosprendis jau buvo įsiteisėjęs, todėl pirmos instancijos teismas turėjo tokią teisę. Tačiau, be jokios abejonės, nusikaltimo sudėties buvimas, asmens kaltumas ar nekaltumas, kitos aplinkybės turi būti įrodytos konkrečioje byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Todėl kitų teismų galutiniais sprendimais teismas konkrečioje byloje gali vadovautis tiek, kiek jais galima paneigti ar patvirtinti konkrečius įrodymus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Prejudicijos taisyklių tokiu atveju besąlygiškai negalima taikyti, nes bylos aplinkybės net ir labai panašaus pobūdžio bylose gali skirtis iš esmės. Kita vertus, 2014-11-18 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu buvo pripažinta, kad A. C. sužalojo būtent R. P., t.y. buvo nagrinėjamas kitas to paties įvykio vėliau sekęs epizodas, o priimant išteisinamąjį nuosprendį esminę reikšmę turėjo visiškai kiti, būtent su nukentėjusiosios sužalojimu ir fizinio skausmo jai sukėlimu susiję įrodymai.

Baudžiamojoje byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė bylą nagrinėjančio teismo teisė. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, be kitų duomenų visiškai pagrįstai rėmėsi ir administracinio teisės pažeidimo byloje duotais nukentėjusiosios ir jos vyro paaiškinimais, kurie, nors ir nebuvo perskaityti, tačiau buvo pagarsinti pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (2 t., 43 b. l.). Todėl čia nėra jokio esminio baudžiamojo proceso pažeidimo, teismas šiuos paaiškinimus įvertino kitų įrodymų kontekste, todėl jie nesudarė esminės reikšmės priimant skundžiamą nuosprendį.

Teisėjų kolegija atmeta nukentėjusiosios argumentus, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus vertino neobjektyviai, nes jie yra išimtinai deklaratyvūs ir nepagrįsti. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti bylą nagrinėjusios teisėjos objektyvumu ar nešališkumu. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad priimant skundžiamą nuosprendį buvo nepagrįstai vadovautasi nenuosekliais kaltinamojo parodymais. Tačiau A. C. parodymai, kurie išties yra iš dalies nenuoseklūs bei paneigti byloje esančiais įrodymais, nagrinėjamoje byloje taip pat nėra esminiai. Byloje ir be jo paties paaiškinimų yra pakankamai duomenų, kurie neleidžia daryti kategoriškos išvados dėl jo kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą.

Atsižvelgdama į visas aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas A. C. iš kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. išteisino visiškai pagrįstai, todėl keisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nukentėjusiosios L. P. apeliacinį skundą atmesti.