Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-619-555/2012

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-03-28
Bylos Nr.: 2A-619-555/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-28-3-01808-2011-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Tamašauskas (pirm.), Evaldas Burzdikas, Jolita Cirulienė
Ieškovas: G. B.
Atsakovas: UAB „Intransauto“

Kategorijos

30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-619-555/2012Teisminio proceso Nr. 2-28-3-01808-2011-5

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Tomas Romeika

Procesinio sprendimo kategorija 30.6;114.11;121.18;121.21 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko, Jolitos Cirulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. B. ir atsakovo UAB „Intransauto“ apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovui UAB „Intransauto“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė ieškiniu prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo 2010-03-10 įsakymą Nr. 2010/3 dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo pagal LR DK 136 str. 3 d.; pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, atsižvelgiant, kad nepageidauja būti grąžinta į darbą, priteisti išeitinę kompensaciją 2 (dviejų) vidutinių darbo užmokesčių dydžio – 728 Lt, ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kuris 2010-12-21 sudarytų 2672 Lt; priteisti darbo užmokestį už 2010 m. sausio – kovo mėn. – 849 Lt; priteisti piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas 2009-2010 m. – 728 Lt; priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą pradelstą atsiskaityti laiką, iki visiško atsiskaitymo dienos (kas 2010-12-21 sudarytų 2672 Lt); priteisti 4000 Lt neturtinę žalą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 2008-01-18 dirbo atsakovo įmonėje pagal neterminuotą darbo sutartį direktoriaus pavaduotoja. Atsakovo direktorius E. B. yra jos sutuoktinis. 2010 m. vasario mėn. pradžioje pateikusi teismui ieškinį dėl santuokos su E. B. nutraukimo sužinojo, kad nuo 2010-03-10 yra atleista iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Apie atleidimą ieškovei nepranešta, su ja neatsiskaityta, mano, kad iš darbo buvo atleista iš keršto dėl to, kad padavė ieškinį dėl santuokos nutraukimo. Ieškovė nurodė, kad dėl neteisėto atleidimo ir susidorojimo su ja patyrė didelį pažeminimą ir moralinę traumą.

Žemesnės instancijos teismas

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimu (2011 m. gruodžio 7 d. nutartis dėl rašymo apsirikimo ištaisymo), ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo UAB „Intransauto“ 1456 Lt neišmokėtą darbo užmokestį (be mokesčių), 183,60 Lt delspinigius, 710,67 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas (be mokesčių), iš viso 2350,27 Lt, vidutinį neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2010-03-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojant po 364 Lt (be mokesčių) kas mėnesį ieškovei G. B., likusioje dalyje ieškinį atmetė. Nurodė, kad tarp UAB „Intransauto“ ir ieškovės G. B. 2008-01-17 buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 08-01-01, kuria G. B. buvo priimta direktoriaus pavaduotojos pareigoms, nustatant 4 valandų darbo dienos trukmę, dirbant 5 darbo dienas per savaitę, jos darbo funkcijos buvo vadovavimas krovinių vežimo veiklai, t.y. perkamų automobilių paieška, jų atvežimo į Lietuvą organizavimas, muitinės procedūrų atlikimas, taip pat ieškovė tvarkė ir įmonės organizacinius dokumentus. Pažymėjo, kad įmonėje nebuvo tinkamai organizuotas darbuotojų darbas, t.y. įmonėje nebuvo lokalinių teisės aktų, reglamentuojančių įmonės vidaus darbo tvarką, darbuotojų pareigybinių instrukcijų, tačiau esant tokiai faktinei situacijai - faktiniam darbdaviui E. B. ir darbuotojai, G. B. esant sutuoktiniams, t.y. darbdaviui ir darbuotojui bendraujant neformaliai - darbuotojo pareigų apimtis buvo nustatyta žodine forma, nefiksuojant tai įmonės lokaliniuose teisės aktuose. Kadangi įmonė veiklą vykdė tame pačiame bute, kuriame gyveno ieškovė ir atsakovo UAB “Intransauto” vadovas E. B., todėl šią vietą teismas laikė ieškovės darbo vieta. Kadangi darbo sutartyje konkreti ieškovės darbo vieta nenurodyta, įmonės lokaliniai teisės aktai nereglamentavo ieškovės prievolės tam tikru metu atvykti į konkrečią darbo vietą, o būtent į butą, esantį adresu Marijampolės sav., Marijampolės m., (duomenys neskelbtini) , ir ten atlikti savo darbo funkcijas, be to, ieškovė galėjo savo darbą organizuoti pati, jos darbo pobūdis nėra susijęs su konkrečia darbo vieta, nes vykdyti savo funkcijas, t.y. organizuoti automobilių paiešką, gabenimą į Lietuvą ir muitinės procedūras ji galėjo iš bet kokios vietos, kur yra kompiuteris su internetu bei telefono aparatas, teismas darė išvadą, kad atsakovo atstovo argumentas, jog ieškovė neatvykdavo į darbą nuo 2009 m. rugsėjo mėn. yra nepagrįstas. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tą aplinkybę, kad tarp G. B. ir E. B. įvykus šeimos konfliktui, G. B. išsikrausčius ir bendro buto, ji į tą butą laisvai patekti negalėjo. Teismas, įvertinęs visumą įrodymų, darė išvadą, kad ieškovė laikotarpiu 2009 m. rugsėjo – gruodžio mėn. dirbo. Kadangi ieškovei nebuvo mokėtas darbo užmokestis už 2009 m. rugsėjo – gruodžio mėn., teismas priteisė jai darbo užmokestį už šį laikotarpį, t.y. 1456 Lt. Atsakovui nenurodžius jokių priežasčių ar aplinkybių, dėl kurių negalėjo išmokėti ieškovei darbo užmokesčio, todėl teismas priteisė delspinigius už 180 kalendorinių darbo dienų po 0,07 proc. nuo priteistos sumos, t.y. iš viso 183,60 Lt. Ieškovė už laikotarpį nuo 2009-01-17 iki 2010-12-31 nepanaudojo 55 atostogų dienų, todėl teismas ieškovei priteisė kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2009-01-17 iki 2010-12-31 yra 710,67 Lt (išmokėtina suma). Laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-03-10, t.y. iki atleidimo iš darbo datos, G. B. turėjo dirbti 208 valandas, tačiau teismas, byloje nesant jokių rašytinių duomenų apie ieškovės darbo funkcijų atlikimą, ieškovės atstovei teismo posėdyje nenurodžius kokius konkrečius darbus ieškovė atliko, darė išvadą, kad nurodytu laikotarpiu ieškovė nedirbo. Teismo vertinimu, tai, kad UAB „Intransauto“ nebuvo darbo tvarką reglamentuojančių lokalinių teisės aktų ir tai, kad ieškovė nebuvo pasirašytinai supažindinta su konkrečiomis jos pareiginėmis funkcijomis analizuojant laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-03-10, neturi reikšmės, nes nustatyta, jog ieškovė per nurodytą laikotarpį neatliko ne kokių nors konkrečių funkcijų, kurių nežinojimą galėjo lemti netinkamas darbo organizavimas, o visiškai nevykdė darbinės veiklos, nors savo pareigas, t.y. vadovauti krovinių vežimo veiklai, pilnai suvokė. Teismas sprendė, kad G. B. nuo 2010-01-01 nevykdant darbo funkcijų, darbdavys pagrįstai pradėjo tabeliuose žymėti pravaikštas ir tai sąlygojo darbdavio teisę skirti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Nors byloje duomenų, pagrindžiančių, jog atsakovo raginimai pateikti raštu pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimų ieškovei buvo įteikti, tačiau teismas atsižvelgdamas į aplinkybę, kad darbuotoja darbo funkcijų neatliko pakankamai ilgą laiko tarpą, darė išvadą, kad vien formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą. Nusprendęs, kad UAB „Intransauto“ pagrįstai skyrė darbuotojai G. B. drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, ieškovės reikalavimą pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo 2010-03-10 įsakymą Nr. 2010/3 dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, teismas atmetė. Taip pat atmetė ir ieškovės reikalavimus dėl darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-03-10 priteisimo, dėl 2 mėn. išeitinės kompensacijos bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Nurodė, kad byloje esant duomenims, kad darbdavys žinojo darbuotojos gyvenamąją vietą ir darbdavio atstovui tokios aplinkybės neginčijant, darbdavys turėjo pareigą ir galimybę atsiskaityti su atleidžiama darbuotoja, pvz. pervesti atsiskaitymą pašto perlaida, atsiskaityti asmeniškai susitikus ir pan. Be to, teismas pažymėjo, kad LR VDI Marijampolės sk. atlikus patikrinimą UAB „Intransauto“, darbdaviui buvo įteiktas reikalavimas atsiskaityti su ieškove, o ieškovė 2010-05-10 prašymu informavo darbdavį apie savo sąskaitą, tačiau darbdavys ir po to nevykdė įstatymo reikalavimo atsiskaityti su darbuotoja. Todėl teismas sprendė, kad su darbuotoja neatsiskaityta ne dėl darbuotojos kaltės ir G. B. priteisė vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, t.y. nuo 2010-03-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2011 m. lapkričio 18 d. papildomu sprendimu teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė G. B. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys dėl neteisėto atleidimo iš darbo, dėl darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-03-10, kompensacijos, vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos atlyginimo atmestas ir priimti naują sprendimą šioje dalyje – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad DK 240 straipsnio 1 dalis nustato darbdavio pareigą, o ne teisę, prieš skiriant drausminę nuobaudą, raštu pareikalauti darbuotoją pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo ir byloje neginčijamai nustatyta, kad darbdavys to nepadarė, kaip nesiuntė darbuotojai ir įsakymo dėl atleidimo iš darbo, tačiau teismas nurodė visiškai įstatymo reikalavimų neatitinkantį motyvą, kad vien formalūs drausminės nuobaudos skyrimo pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą nuobaudą. Apeliantės nuomone, toks teismo argumentas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, gerai moralei ir atveria kelią darbdaviui piktnaudžiauti darbuotojų atžvilgiu, ypatingai tais atvejais, kad juos sieja asmeniniai, santuokiniai ar giminystės ryšiai. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog kad šios kategorijos bylose darbdaviui (atsakovui) tenka pareiga įrodyti darbuotojo (ieškovo) ginčijamo atleidimo iš darbo pagrindo pagrįstumą ir teisėtumą, todėl esant bent menkiausioms abejonėms, jos turi būti vertinamos darbuotojo (ieškovo) naudai. Taip pat apeliantė nesutinka su teismo argumentu, kad laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-03-10 nevykdė darbo funkcijų, Nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje pateikus įrodymus, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą.

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Intransauto“ prašo panaikinti teismo sprendimą dalyje, kuria ieškinys tenkintas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Mano, kad teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą. Nurodo, kad įmonėje ieškovės darbo tvarka ir funkcijos buvo nustatyta - jai buvo pavesta tvarkyti visus įmonės dokumentus (buvo pavesta tvarkyti visus dokumentus, o ne tik automobilių pirkimo-pardavimo, klientų ieškojimo, dokumentų tvarkymas muitinėse), ieškovė šią tvarką gerai žinojo, nes įmonėje dirbo nuo 2008-01-18. Kadangi įmonės direktorius E. B. yra Vokietijos pilietis ir nežinojo Lietuvos įstatymų bei nemokėjo lietuvių kalbos, todėl ir už darbo tvarkos taisyklių, pareiginių nuostatų paruošimą buvo atsakinga ieškovė. Atsakovas nesutinka su teismo argumentu, kad ieškovė įmonėje nedirbo tik nuo 2010-01-01. Teigia, kad realiai G. B. jokių darbinių veiksmų įmonėje neatliko nuo 2009-09-15, todėl jai darbo užmokestis ir su jo neišmokėjimu atsiradę pasekmės, neturi būti priteisiamos. Mano, kad ieškovė neįrodė ir nepatvirtino nenuginčijamais įrodymais, kad dirbo UAB „Intransauto" po 2009-09-15. Kadangi ieškovė darė pravaikštas, įmonėje nesilankė daugiau kaip penkis mėnesius, todėl atsakovas neturėjo galimybės išsiaiškinti su ieškove dėl atsiskaitymo formos ir galimybių, iš dalies šias aplinkybes patvirtina ir pati ieškovė, nurodydama, kad tik 2010-05-10 nurodė darbdaviui savo asmeninę sąskaitą, į kurią turėtų būti pervesti pinigai.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmesti jos reikalavimai pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu bei dėl darbo užmokesčio pritesimo, atsakovas skundžia sprendimo dalį, kuria patenkintas reikalavimas dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo.

Byloje kilo ginčas dėl ieškovei 2010 m. kovo 10 d. taikytos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2010 m. kovo 10 d. UAB „Intransauto“ direktoriaus įsakymu Nr. 2010/3 (b. l. 53, 1 t.) ieškovei G. B. buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalį. Pažymėtina, kad įsakyme darbo drausmės pažeidimas, už kurį taikyta drausminė nuobauda, nenurodytas, tačiau ieškovei ginčijant darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys bylos nagrinėjimo stadijoje nurodė, jog ieškovė yra atleista už neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių.

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, vieną kartą šiurkščiai pažeidusiu darbo pareigas. Darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatas pripažįstamas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, o šis – darbo drausmės pažeidimu, už kurį gali būti skiriama DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo.

Pakankamas atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, kaip drausminės nuobaudos taikymo, pagrindas yra faktas, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną. Kai už tokį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavio pareiga yra pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotoją tokį nusižengimą padarius, o teismo – pagal konkrečias bylos aplinkybes įvertinti, ar darbdavys, prieš skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą, tinkamai nustatė darbuotojo neatvykimo į darbą faktą, reikšmingą DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktui taikyti, ir ar laikėsi kitų drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių.

Esant ginčui dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, teismas privalo rinkti, tirti ir vertinti įrodymus, reikšmingus nustatant, ar asmuo padarė darbo drausmės pažeidimą, už kurį jam skirta drausminė nuobauda, ir ar buvo drausminės atsakomybės taikymo sąlygos. Darbuotojui teisme ginčijant jam paskirtą drausminę nuobaudą, pareiga įrodyti drausminės atsakomybės sąlygų buvimą tenka darbdaviui. Darbdavio įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos ne formaliais darbuotojo darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisykles, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą.

Sprendžiant, ar darbdavys tinkamai įvykdė pirmiau aptartą įrodinėjimo pareigą, atsižvelgtina į bendruosius įrodymų pakankamumo bei kitus įrodinėjimo ir bylos faktinių duomenų vertinimo civiliniame procese principus. Kolegija daro išvadą, kad byloje pateiktų įrodymų visuma (jos rašytiniai duomenys, šalių paaiškinimai, teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai), teikia pagrindą išvadai, jog atsakovo pateikti duomenys nebuvo pakankami teismui spręsti, kad ieškovė padarė atsakovo jai priskirtą darbo drausmės pažeidimą. Atsakovas, 2010 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 2010/3 (b.l. 53, 1 t.) atleisdamas ieškovę iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktus, neįvardijo jame konkretaus šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, dėl kurio padarymo ieškovei skiriama drausminė nuobauda, neišdėstė jokių konkrečių šio pažeidimo padarymo aplinkybių, nenurodė, kada ir kokie ieškovės veiksmai, pripažintini šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, buvo atlikti. Byloje nepateikta nei ieškovės rašytinio pasiaiškinimo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, kurio padarymu ji buvo įtariama, nei rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo pareikalauta, jog ji tokį pasiaiškinimą pateiktų, taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas ėmėsi kokių nors veiksmų ieškovės nebuvimo darbe faktui nustatyti. Nagrinėjamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad UAB “Intransauto“ yra privati įmonė, kurios vadovu ir akcininku yra ieškovės sutuoktinis, su kuriuo ieškovė, pradėjusi skyrybų procesą, konfliktuoja. Ieškovė pagal 2008-01-17 sudarytą darbo sutartį dirba UAB “Intransauto“ direktoriaus pavaduotoja, nustatant 4 valandų darbo dienos trukmę, dirbant 5 darbo dienas per savaitę (b.l. 126-129, 1 t.). Darbo sutartyje nebuvo apibrėžta ieškovės darbo vieta, byloje nėra pateiktos UAB “Intransauto“ darbo tvarkos taisyklės, kuriose būtų nustatyta darbo pradžia ir pabaiga, bei įtvirtinta darbuotojų pareiga pranešti savo tiesioginiam vadovui apie negalėjimo ateiti į darbą priežastis. Direktoriaus pavaduotojo pareiginė instrukcija įmonėje taip pat nepatvirtinta, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo atstovas pripažino, kad ieškovei bei įmonės direktoriui būnant geruose santykiuose, ieškovė darbines funkcijas, susijusias su automobilių paieška, jų pirkimo-pardavimo procedūromis, atlikdavo šeimos gyvenamojoje vietoje. Šeimyniniams santykiams pašlijus ir ieškovei 2009 m. rugsėjo mėn. pradėjus gyventi skyrium, ieškovė darbo funkcijas atliko savo gyvenamojoje vietoje. Tai rodo, kad ieškovė dirbo savo nuožiūra, įmonės vadovas nenurodydavo konkrečių pavedimų, atlikti konkretų darbą kiekvieną dieną ieškovė neprivalėjo ir tokia padėtis tenkino įmonės vadovą (ieškovės sutuoktinį), kuris nereikalavo elgtis kitaip. Padėtis nepasikeitė ir ieškovei pradėjus gyventi atskirai, įmonės vadovas nepavedė ieškovei atlikti konkretaus darbo, nereikalavo, jog ieškovė darbines funkcijas atliktų konkrečioje darbo vietoje ir nustatytu laiku, bei nesidomėjo apie ieškovės atliekamą darbą, t.y. darbdavys nesuteikęs ieškovei darbo, pats prisėmė šio neveikimo pasekmes. Todėl kolegija sprendžia, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, jog ieškovė nenurodė kokį konkrečiai darbą atliko laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki jos atleidimo iš darbo dienos, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovė padarė šiurkštų darbo sutarties pažeidimą, susijusį su ieškovės neatvykimu į darbą, todėl atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą laikytinas neteisėtu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas ieškovei pagrįstai skyrė drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo, todėl skundžiama teismo sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu naikintina, ieškovės reikalavimas dėl drausminės nuobaudos panaikinimo tenkintinas.

Neturtinės žalos atlyginimą darbo teisiniuose santykiuose reglamentuoja DK 250 ir CK 6.250 straipsniai. Ieškovė nurodė, kad neteisėtais atsakovo veiksmais patyrė pažeminimą, sukrėtimą bei moralinę traumą. Neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo pagrindas ir darbuotojo atleidimo aplinkybės yra tokios, kurios pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, kaip turtinės žalos atlyginimu (kompensacija), pripažinimu atleidimą iš darbo neteisėtu ar grąžinimu į darbą darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama. Pripažintina, kad atleidimas iš darbo ieškovei sukėlė dvasinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006). Kolegija sprendžia, kad ieškovė patyrė neturinę žalą, kurią kolegija įvertina 200 Lt suma. Mažindama prašomą priteisti neturtinės žalos dydį, kolegija laiko tikslinga vadovautis teisingumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnis).

Pripažinus ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir nustačius, kad darbuotoja į pirmesnį darbą negali būti grąžinama, kadangi jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, spręstina, kad yra pagrindas priteisti ieškovei DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis), nurodant konkrečią sumą apskaičiuotą už priverstinės pravaikštos laiką nuo darbuotojo atleidimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šioje teisės normoje numatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d. nutartis A. R. v. AB ,,Vakarų skirstomieji tinklai“ byloje Nr. 3K-7-296/2005). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad „aptariama kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Kita vertus, kompensacijos dydis taip pat turėtų būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 297 straipsnio 4 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, taip suvaržant jo turtinius interesus, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemone (sankcija) darbdaviui“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis Civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartyje D. L. V. UAB ,, Fleming baldai“ byloje Nr. 3K-3-82/2008 konstatuota, kad darbdaviui už darbo teisėje nustatytų reikalavimų nesilaikymą skiriama sankcija gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama; proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams; proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas; šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų.

Iš byloje esančios darbuotojo atlyginimo kortelės (b. l. 58, t.1) matyti, kad 2009 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais ieškovė dirbo 63 darbo dienas ir jai priskaitytas 1 200 Lt darbo užmokestis, todėl ieškovės vidutinis darbo dienos užmokestis yra 19,05 Lt (1 200:63). Ieškovės priverstinė pravaikšta tęsėsi nuo 2010-03-10 iki 2012-03-28 (šio teismo sprendimo paskelbimo dienos), t. y. iš viso 521 darbo dienas (2010 m. - 207, 2011 m. - 253, 212 m. - 61). Vidutinis darbo užmokestis už šį priverstinės pravaikštos laiką apskaičiuotinas kaip ieškovės vidutinio vienos darbo dienos užmokesčio ir per priverstinės pravaikštos laiką faktiškai buvusių darbo dienų, kurias ji negalėjo dirbti dėl darbdavio kaltės, sandauga (19,05 Lt x 521), taigi vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką yra 9 925,05 Lt.

Byloje sprendžiant dėl priteistino ieškovei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydžio, svarbu įvertinti, ar kuriai nors iš šalių toks dydis yra adekvatus ir ar nesukelia pernelyg sunkių turtinių padarinių. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie tai, kad ieškovę su darbdaviu siejo šeimyniniai santykiai, atsakovas yra nedidelė įmonė, praktiškai nevykdanti veiklos, kad ieškovė, eidama direktoriaus pavaduotojo pareigas, nesuteikus konkretaus darbo ilgą laiką, pasyviai elgėsi darbdavio atžvilgiu. Kolegija įvertinusi ieškovės dirbtą pas atsakovą laikotarpį, atsakovo finansinę padėtį, pravaikštos laiką sprendžia, kad yra pagrindas sumažinti reikalaujamą priteisti vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinės pravaikštos laiką. Priteistina suma už priverstinę pravaikštą mažintina iki 4 000 Lt (priskaityta suma), tai pripažintina pakankama pagal atsakovo finansinę padėtį kompensacija ieškovei už priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Tarp proceso šalių kilo ginčas taip pat dėl ieškovei neišmokėto darbo užmokesčio nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki jos atleidimo iš darbo dienos. Pirmosios instancijos teismas dalinai tenkino ieškovės reikalavimą ir priteisė darbo užmokestį už 2009 m. rugsėjo-gruodžio mėn. Bylos duomenimis nustačius, jog ieškovė darbo santykiai tęsėsi iki jos atleidimo iš darbo dienos t.y. iki 2010 m. kovo 10 d., nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nuo 2010-01-01 iki 2010-03-10 nedirbo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad darbo santykių pagrindą sudaro tai, kad darbuotojas įsipareigoja dirbti, o darbdavys - mokėti darbo užmokestį. Bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog ieškovei nebuvo suteiktas darbas, nagrinėjamos bylos duomenys bei skundžiamo teismo sprendimo turinys teikia pagrindą spręsti, kad bylą nagrinėjęs teismas, nustatęs, jog ieškovė negalėjo nurodyti konkretaus darbo rezultato, iš esmės nevertino dėl kokių priežasčių nėra galimybės nurodyti atlikto darbo rezultato. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė, šeimoje kilus konfliktinei situacijai, išsikėlė gyventi atskirai nuo savo sutuoktinio, kuris buvo įmonės vadovu ir įmonės savininku, ir darbo funkcijas atliko savo gyvenamojoje vietoje. Įmonės vadovas toleravo tokią padėtį, nepavedė ieškovei atlikti jokių darbo užduočių, nereikalavo, jog ieškovė darbo funkcijas vykdytų buvusioje šeimos gyvenamojoje vietoje, nesprendė klausimo dėl ieškovės atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva bei dėl jos darbo apmokėjimo pakeitimo, įmonei nevykdant veiklos. Šios nustatytos aplinkybės teikia pagrindą išvadai, jog iki darbo santykių nutraukimo ieškovė turi teisę gauti darbo užmokestį (DK 186 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio turi apskaičiuoti darbuotojui išmokėtino darbo užmokesčio dydį teismo nutarties priėmimo dieną ir nurodyti jį savo nutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje V. B. v. keleivių transporto kooperatinė bendrovė ,,Gintarinis vairas“, bylos Nr. 3K-3-296/2011).

Pažymėtina, kad teismas, pagal DK 141 straipsnio 3 dalį priteisdamas darbuotojui (ieškovui), su kuriuo darbdavys teismo sprendimo priėmimo dieną vis dar nėra visiškai atsiskaitęs (uždelsimas atsiskaityti tęsiasi), vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką privalo apskaičiuoti ir priteisti darbuotojui (ieškovui) konkrečią sumą, apskaičiuotą už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo tos dienos, kurią darbdavys privalėjo atsiskaityti, iki teismo sprendimo priėmimo imtinai. Darbuotojas (ieškovas) taip pat turi teisę gauti iš darbdavio (atsakovo) vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo iki uždelsimo atsiskaityti pasibaigimo dienos, tačiau teismas, priimdamas sprendimą, apskaičiuoti konkrečią šios išmokos sumą neturi galimybės, nes nėra žinoma, kada darbdavys (atsakovas) sumokės darbuotojui (ieškovui) uždelstas išmokėti sumas. Priteisdamas pastarąją išmoką, teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje turi nurodyti priteisiamą vidutinį darbo dienos užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo, šio laikotarpio pradžios dieną ir pabaigos momentą, darbuotojo (ieškovo) savaitės darbo laiko režimą (darbo dienų skaičių per savaitę). Konkrečią darbuotojui (ieškovui) išieškotino vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį, buvusį po teismo sprendimo priėmimo, sumą apskaičiuoja antstolis vykdymo procese. Konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, išmoką pagal DK 141 straipsnio 3 dalį ieškovei priteisdamas kaip vidutinį neišmokėtą mėnesinį darbo užmokestį - 364 Lt už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos 2010-03-10 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, netinkamai taikė teisės normas, todėl teismo sprendimas dalyje, kuria priteistas ieškovei vidutinis neišmokėtas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2010-03-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojant po 364 Lt (be mokesčių) kas mėnesį, pakeistinas, priteisiant ieškovei vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką konkrečią sumą, apskaičiuotą už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo tos dienos, kurią darbdavys privalėjo atsiskaityti – 2010-03-10 iki teismo sprendimo priėmimo imtinai – 2012-03-28, t.y. 9 925,05 Lt (priskaityta suma), ir vidutinį darbo dienos užmokestį - 19,05 Lt (priskaityta suma) už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo – 2012-03-29 iki uždelsimo atsiskaityti pasibaigimo dienos, esant 5 darbo dienų skaičiui per savaitę.

Tenkinus iš dalies ieškovės apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje panaikinus ir iš dalies patenkinus ieškovės reikalavimus, perskaičiuotinos paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, todėl peržengiant apeliacinių skundų ribas, naikintinas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. papildomas sprendimas. Atsižvelgiant tai, kad pagrindiniai ieškovės reikalavimai tenkintini, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, bylinėjimosi išlaidos - 546 Lt žyminis mokestis, kuris skaičiuotinas nuo ieškovei priteistinos iš atsakovo sumos (18 210,67 Lt), ir 33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, 560 Lt išlaidų už antrinę teisinę pagalbą, priteistos valstybei iš atsakovo (CPK 92 straipsnis, 93 straipsnis, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinio reikalavimai atmesti, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Panaikinti atsakovo UAB „Intransauto“ ieškovei G. B. 2010-03-10 įsakymu Nr. 2010/3 paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalį; pripažinti, kad 2008-01-17 darbo sutartis Nr. 08-01-01 sudaryta tarp UAB „Intransauto“ ir G. B. pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą nutraukta neteisėtai; į darbą ieškovės negrąžinti; nustatyti, kad darbo teisiniai santykiai tarp ieškovės G. B. ir UAB „Intransauto“ yra nutraukti šiuo teismo sprendimu nuo jo paskelbimo dienos; priteisti ieškovei G. B. iš atsakovo UAB „Intransauto“ neišmokėtą darbo užmokestį 935,35 Lt (priskaityta suma) už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-03-09, išeitinę kompensaciją 2 (dviejų) vidutinių darbo užmokesčių dydžio – 800 Lt (priskaityta suma), ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010-03-10 iki šio teismo sprendimo paskelbimo dienos – 4 000 Lt (priskaityta suma); 200 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Teismo sprendimą dalyje, kuria priteistas ieškovei G. B. iš atsakovo UAB „Intransauto“ vidutinis neišmokėtas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2010-03-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojant po 364 Lt (be mokesčių) kas mėnesį, pakeisti. Priteisti ieškovei G. B. iš atsakovo UAB „Intransauto“ vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2010-03-10 iki teismo sprendimo priėmimo imtinai – 2012-03-28, t.y. 9 925,05 Lt (priskaityta suma), ir vidutinį darbo dienos užmokestį - 19,05 Lt (priskaityta suma) už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo – 2012-03-29 iki uždelsimo atsiskaityti pasibaigimo dienos, esant 5 darbo dienų skaičiui per savaitę.

Teismo sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti, panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. papildomą sprendimą ir išspręsti bylinėjimosi išlaidų klausimą iš esmės:

priteisti iš atsakovo UAB „Intransauto“ valstybei 579 Lt bylinėjimosi išlaidų, sumokant valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM į Surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660, bei 560 Lt bylinėjimosi išlaidų, sumokant valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM į Surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5630.

Likusių sprendimo dalių nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Egidijus TamašauskasTeisėjai Evaldas BurzdikasJolita Cirulienė