- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-07
- Bylos Nr.
- 2A-276-467/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Marijonas Greičius, Petras Jaržemskis
- Ieškovas
- S. Š.
- Atsakovas
- H. Š., VĮ Registrų centrui
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo H. Š. (H. Š. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. Š. ieškinį atsakovams H. Š. , VĮ Registrų centrui dėl teisinės registracijos panaikinimo, tretieji asmenys - Vilniaus apskrities viršininko administracija, Vilniaus rajono savivaldybė, Vilniaus rajono Nemėžio seniūnija.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas S. Š. 2007-07-23 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė pripažinti negaliojančia VĮ Registrų centro atliktą gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymimo lAl m, teisinę registraciją bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. birželio mėn. per Vilniaus 6 notarų kontorą gavo brolio (atsakovo) H. Š. pareiškimą, kuriuo jis už 30000 Lt parduoda ieškovui nuosavybės teise priklausančią 1/5 dalį aukščiau nurodyto namo. Iš šio pranešimo sužinojo, kad atsakovas savo vardu įteisino 1/5 dalį 1984 metais ieškovo ir už ieškovo lėšas pastatyto ginčo namo ir dabar ją siūlo pirkti. Pasidomėjus, kokiu teisiniu pagrindu dalis ginčo gyvenamojo namo tapo brolio nuosavybe, paaiškėjo, jog H. Š. VĮ Registrų centrui pateikė Vilniaus rajono Nemėžio seniūnijos 2004-08-12 išduotą informacinio turinio pažymą Nr.4-178, kurioje nurodyta, kad šalia gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio 4/5 dalys priklauso S. Š. , o 1/5 dalis – H. Š. , yra 1984 m. savavališkai pastatytas medinis namas. Tokio pat turinio 2004-11-16 pažymos NR.12-1116 pagrindu yra įregistruota ir jo (ieškovo) nuosavybės teisės dalis į tą patį namą, kurią jis, kadangi yra lenkas, visiškai nemokantis lietuvių kalbos, pateikė VĮ Registrų centrui, tikėdamasis, kad ši pažyma jam išduota kaip statytojui. Ieškovas mano, jog vadovaudamasis tokio turinio pažyma, kurioje nėra jokių duomenų apie namo statytoją ar jo buvusią registraciją, VĮ Registrų centras negalėjo įregistruoti nuosavybės teisės į savavališkai pastatytą statinį.
Atsiliepimas
Atsakovas H. Š. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas, registruodamas ginčo gyvenamąjį namą savo vardu, pateikė VĮ Registrų centrui 2004-11-16 pažymėjimą, kuriame buvo nurodyta, kad jam priklauso 4/5 turto, esančio prie ginčo namo, kurio pagrindu jo vardu ši ginčo namo dalis ir buvo įregistruota. Jis į VĮ Registrų centrą su analogišku pažymėjimu kreipėsi jau po ieškovo, ieškovas jokių prieštaravimų nepateikė.
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovas, būdamas brandaus amžiaus, rūpestingas ir atsakingas daiktinių teisių įgijėjas, prieš pateikdamas registruoti, privalėjo išsiaiškinti seniūnijoje išduotos pažymos turinį bei jo paties prašymu ir pateikto dokumento, patvirtinančio nuosavybės teisę į tam tikrą ginčo pastato dalį, pagrindu atliktos teisinės registracijos prasmę. Ieškovas neturi teisės kreiptis į teismą su reikalavimu pripažinti jo nuosavybės teisės į tam tikrą dalį pastato teisinę registraciją negaliojančia, kadangi teisė ginti viešąjį interesą (CPK 49 str. l d.) numatyta tik valstybės vardu įgaliotiems atstovauti asmenims. Ieškovo nuosavybės teisės į tam tikrą ginčo namo dalį teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre atlikta jo paties prašymu pateikto teisėto dokumento pagrindu, nepažeidžiant ieškovo teisių ir teisėtų interesų bei norminių aktų, reglamentuojančių daiktinių teisių registraciją Nekilnojamojo turto registre, nustatytos tvarkos. Todėl ieškinio reikalavimas dėl ginčo gyvenamojo namo teisinės registracijos panaikinimo visa apimtimi turi būti atmestas kaip nepagrįstas ir pareikštas neturinčio teisės jį reikšti asmens.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu ieškovo S. Š. ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia VĮ Registrų centro atliktą gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žymimo 1A1 m, esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre; priteisė iš atsakovų VĮ Registrų centro ir H. Š. lygiomis dalimis teismo išlaidas. Teismas konstatavo, jog apylinkės (seniūnijos) 2004-08-12 pažymėjimas Nr.4-178 bei apylinkės (seniūnijos) 2004-11-16 pažymėjimas Nr.12-11116 yra tinkamu daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimo pagrindu LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs Vilniaus rajono Nemėžio seniūnijos seniūno 2004-08-12 ir 2004-11-16 išduotų pažymėjimų turinį bei atsižvelgęs į tai, kad šie pažymėjimai kaip dokumentai, kurių pagrindu buvo atlikta ginčo pastato teisinė registracija tiek ieškovo S. Š. , tiek ir atsakovo H. Š. vardu, neatitinka tokiems dokumentams įstatymo keliamų reikalavimų, teismas sprendė, kad šie pažymėjimai negalėjo būti tinkamu teisiniu pagrindu atlikti nekilnojamojo turto – ginčo pastato teisinę registraciją tiek ieškovo, tiek atsakovo vardu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas H. Š. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog teismas, tenkindamas ieškinį ir tuo pačiu pripažindamas, kad seniūno išduotos pažymos gali būti daiktinių teisių registravimo pagrindu, padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas. Apylinkės (seniūnijos) 2004-11-16 pažymoje Nr.12-1116 ir 2004-08-12 pažymoje Nr.4-178 negalėjo būti visos LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2-4 dalyse nustatytos informacijos, nes ginčo gyvenamojo namo pastatymo metu galiojo visiškai kitos registracijos taisyklės, nereikalaujančios tokios išsamios informacijos apie registracijos objektus. Pagal LR Vyriausybės 1991-07-25 nutarimą Nr.297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo“ iki šios instrukcijos įsigaliojimo buvo leidžiama registruoti statinius seniūnijos pažymų, išduotų pagal ūkinių knygų išrašus, pagrindu, kuriose negalėjo būti tokios išsamios informacijos apie turtą, kurios reikalauja LR Nekilnojamojo turto registro įstatymas ir poįstatyminiai aktai. Ginčo gyvenamasis namas turi būti padalintas ta pačia tvarka kaip jo ir atsakovo tėvo namas – po 1/5 visiems vaikams.
Atsiliepimas
Ieškovas S. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad minėtos apylinkės (seniūnijos) 2004-11-16 pažyma Nr.12-1116 ir 2004-08-12 pažyma Nr.4-178 yra tinkamos ginčo gyvenamajam namui įteisinti. Šiuo atveju aplinkybė, kas pateikė pažymas VĮ Registrų centrui, nėra esminė sprendžiant registracijos teisėtumo klausimą, kadangi registracijai nebuvo teisinio pagrindo. Be to ginčijamu įrašu pažeidžiamos jo teisės nuosavybei į ginčo pastatą įteisinti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas ir jo atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovas ir jo atstovai – prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo H. Š. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo sprendimui panaikinti.
Teisinė registracija – tai atsiradusios subjektinės teisės įregistravimas remiantis dokumentais, pagrindžiančiais juridinio fakto atsiradimą ar pasikeitimą, kurios teisėtumas teismine tvarka gali būti nuginčytas tuo atveju, jeigu teisinė registracija atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl VĮ Registrų centro atliktos gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žymimo 1A1 m, esančio (duomenys neskelbtini), registracijos pagrindų teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šios registracijos teisinį pagrindą - Vilniaus rajono Nemėžio seniūnijos seniūno 2004-08-12 ir 2004-11-16 išduotų pažymėjimų turinį bei atsižvelgęs į tai, kad šie pažymėjimai kaip dokumentai, kurių pagrindu buvo atlikta ginčo pastato teisinė registracija tiek ieškovo S. Š. , tiek ir atsakovo H. Š. vardu, neatitinka tokiems dokumentams įstatymo keliamų reikalavimų, ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančia VĮ Registrų centro atliktą gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žymimo 1A1 m, esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre. Esminis atsakovo apeliacinio skundo argumentas yra susijęs su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime atliktu 2004-08-12 pažymėjimo Nr.4-178 ir 2004-11-16 pažymėjimo Nr.12-11116 turinio vertinimu – apeliantas tvirtina, kad teismas, tenkindamas ieškinį ir tuo pačiu pripažindamas, jog seniūno išduotos pažymos gali būti daiktinių teisių registravimo pagrindu, padarė viena kitai prieštaraujančias, nelogiškas išvadas, pažeidžiančias CK įtvirtintą protingumo principą. Be to nurodytose apylinkės (seniūnijos) išduotose pažymose ir negalėjo būti visos LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2-4 dalyse nustatytos informacijos, nes ginčo gyvenamojo namo pastatymo metu galiojo visiškai kitos registracijos taisyklės, nereikalaujančios tokios išsamios informacijos apie registracijos objektus. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta.
Dokumentų, kurių pagrindu yra atliekama nekilnojamojo daikto teisinė registracija, turinio analizė, susijusi su teisės aktų, reglamentuojančių daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymų bei juridinių faktų teisinės registracijos, nuostatų reikalavimų atskleidimu, kurios pagal savo turinį iš esmės yra imperatyvaus pobūdžio. CK 4.255 straipsnyje įtvirtinti juridinių faktų registravimo viešame registre teisiniai pagrindai yra detalizuojami 1996-09-24 Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatyme Nr.I-1539 (toliau – Nekilnojamojo turto registro įstatymas) bei poįstatyminiuose aktuose. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio, reglamentuojančio daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymų ir juridinių aktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisinius pagrindus, 1 ir 10 punktai nustato, kad teisinė registracija, be kitų įstatyme numatytų pagrindų, gali būti atlikta valstybės institucijos sprendimo bei kitų įstatymų nustatytų dokumentų pagrindu. Minėto įstatymo 23 straipsnio 2-4 dalys nustato reikalavimus kartu su prašymu registro tvarkytojui pateikiamiems dokumentams, kurių nesilaikymas yra pagrindas registro tvarkytojui atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu, be kita ko, nustatoma, kad dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų, prašyme ar Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktame dokumente nėra Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 str.). Registro tvarkytojas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-12 nutarimu Nr.1129 „Dėl nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ (nagrinėjamu atveju aktuali redakcija nuo 2003-07-15 iki 2005-06-26), patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 27, 27.1-27.5 punktais, nagrinėdamas prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, be kita ko, patikrina, ar registruoti pateiktuose dokumentuose yra visi duomenys, numatyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnyje, ar nėra aplinkybių, numatytų šio įstatymo 29 straipsnyje, bei nustato kitas teisinei nekilnojamųjų daiktų ar daiktinių teisių į juos registracijai reikšmingas aplinkybes.
Pažymėtina, jog 2000-06-27 Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo Nr.VIII-1764 (nagrinėjamu atveju aktuali redakcija nuo 2004-0101 iki 2006-12-20) 5 straipsnio 2 punkto pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003-03-03 nutarimu Nr.278 (įsigaliojo nuo 2003-03-08) patvirtino dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25, sąrašą, kurio 2. 2.1 p.p. nustato, kad pastatyti seni statiniai Registre registruojami Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-12 nutarimu Nr.1129 nustatyta tvarka, registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį ir savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai pastatyti iki 1989-01-01 įskaitytinai. Čia pažymėtina ir tai, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr.297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo pastatyti pastatai galėjo būti registruojami nekilnojamojo turto registre pateikus seniūno ar mero pažymą, patvirtinančią kad vietinio vykdomojo komiteto ūkinėse knygose yra įregistruota namų valda, susidedanti iš tam tikrų pastatų, bei įrodymus, patvirtinančius, kad nėra nukrypta nuo normatyvinių statybos dokumentų.
Bylos duomenys tvirtina, kad Nekilnojamojo turto registre 2005-02-23 įregistruoto ginčo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), žymimo lAl m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), savininkais nurodyti H. Š. ir S. Š. , kuriems nuosavybės teise atitinkamai priklauso 1/5 ir 4/5 pastato. Abiejų ginčo gyvenamojo namo savininkų nuosavybės teisės juridiniu įregistravimo pagrindu nurodyta apylinkės (seniūnijos) pažymėjimai: H. Š. 1/5 pastato Nr. (duomenys neskelbtini), juridinis pagrindas – apylinkės (seniūnijos) pažymėjimas 2004-08-12 Nr.4-178, S. Š. 4/5 pastato Nr. (duomenys neskelbtini), juridinis pagrindas – apylinkės (seniūnijos) pažymėjimas 2004-11-16 Nr.12-1116 (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla Nr.41/31777).
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog išdėstytų teisės normų kontekste Nekilnojamojo turto registre nurodytas ginčo gyvenamojo namo įregistravimo pagrindas formaliai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog aukščiau minimos seniūno pažymos yra iš esmės tinkamu daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimo pagrindu Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo Nr. I-1539 22 straipsnio prasme, yra pagrįsta. Įrašai ūkinėse knygose kaimo vietovėse ir jų pagrindu seniūno išduotos pažymos Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo suformuotoje praktikoje pripažįstami pakankamais pastatų valdymo nuosavybės teise įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-413/2003; 2007-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-240/2007 ir kt.). Tačiau iš Vilniaus rajono savivaldybės Nemėžio seniūnijos 2004-08-12 ir 2004-11-16 pažymų Nr.4-178 ir Nr.12-1116 teksto (jų turinio) matyti, kad jose yra tik konstatuojamas faktas apie šalia gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuris priklauso S. Š. (4/5 namo dal.) ir H. Š. (1/5 namo dal.), 1984 metais savavališkai pastatytą medinį gyvenamąjį namą (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos Nr.41/31777 duomenys). Taigi nurodytų pažymų prasminė (turinio) analizė rodo, kad jose nėra duomenų apie 1984 metais savavališkai pastatyto medinio gyvenamojo namo valdymo faktą bei valdymo pagrindą.
Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nurodytų Vilniaus rajono Nemėžio seniūnijos seniūno 2004-08-12 ir 2004-11-16 išduotų pažymėjimų, kurių pagrindu buvo atlikta ginčo gyvenamojo namo teisinė registracija, turinys neatitinka tokiems dokumentams įstatymo keliamų reikalavimų, ir dėl to šie pažymėjimai negalėjo būti tinkamu teisiniu pagrindu atlikti nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo 1A1m, (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją tiek ieškovo, tiek ir atsakovo vardu. Dėl to apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį ir tuo pačiu pripažindamas, jog seniūno išduotos pažymos gali būti daiktinių teisių registravimo pagrindu, padarė viena kitai prieštaraujančias ar neprotingas išvadas, yra nepagrįsti, nes teismas pirmiausiai išanalizavo teisinę galimybę, jog apskritai nurodytos seniūno pažymos galėtų būti tinkamu daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimo pagrindu Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo Nr. I-1539 22 straipsnio prasme, tačiau konkrečiu atveju tokiomis negali būti laikomas, kadangi neatitinka tokiems dokumentams įstatymo keliamų reikalavimų.
Teisėjų kolegija pažymi, jog iki 1991 m. liepos 25 d. Vyriausybės nutarimu patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo nuosavybės teisė į 1984 metais pastatytą ginčo gyvenamąjį namą tiek ieškovui, tiek ir atsakovui galėjo būti įregistruota tik dokumentų, šiuo atveju pažymėjimų, pagrindu, kuriuose būtų duomenų, galinčių patvirtinti šalių nuosavybės teisę į ginčo gyvenamąjį namą. Taigi tam, kad būtų pagrindas įregistruoti šalių nuosavybės teisę į ginčo gyvenamąjį namą pagal byloje esamus Nemėžio seniūnijos seniūno 2004-08-12 ir 2004-11-16 išduotus pažymėjimus, juose turėjo būti duomenų, iš kurių galima būtų daryti išvadą apie S. Š. ir H. Š. nuosavybės teisę į ginčo gyvenamąjį namą. Kitaip tariant, teisinei nuosavybės teisės registracijai vien dokumento formos atitikties teisės aktų nustatytiems reikalavimams nepakanka, todėl apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį ir kartu pripažindamas, kad seniūno išduotos pažymos gali būti daiktinių teisių registravimo pagrindu, prieštarauja pats sau, atmetamas kaip teisiškai nepagrįstas. Nepagrįstas yra ir apelianto argumentas dėl ūkinių knygų išrašų pagrindu išduotų pažymėjimų turinio, kadangi teismų praktikoje iki 1989-01-01 pastatytų statinių teisinei registracijai yra keliami pateikiamų dokumentų ne turinio išsamumo, o jo informatyvumo reikalavimai.
Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo priteistina 21,35 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo H. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 21 (dvidešimt vieną) litą 35 centus pašto išlaidų.