- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-28
- Bylos Nr.
- e2S-1929-614/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-31939-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (ieškovo) P. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. nutarties, kuria ieškovui nustatytas terminas trūkumams šalinti,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas ieškovo P. P. ieškinys atsakovei N. E. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išvadą byloje teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 25 d. nutartimi nustatė ieškovui P. P. 10 (dešimties) dienų terminą, skaičiuojamą nuo nutarties kopijos įteikimo dienos, nutartyje nurodytiems trūkumams pašalinti.
3. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad vienos iš bylos šalių yra skirtinga pilietybė ir jų gyvenamoji vieta yra skirtingose Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybėse narėse, padarė išvadą, kad reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir jos nustatymo su tėvu, kuris gyvena Lietuvoje, teismingumo klausimui išspręsti taikytinos 2003 m. lapkričio 27 d. Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamento Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio 2000 m. gegužės 29 d. Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamentą Nr. 1347/2000 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo“ (toliau – Reglamentas „Briuselis II bis“) nuostatos.
4. Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą teismingumo, teismas nurodė, kad Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis įtvirtina bendrąją jurisdikcijos nustatymo taisyklę – pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą. Sprendžiant dėl vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos, atsižvelgtina į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje pateikiamus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalies prasme: nuolatinė gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką (ESTT sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 44); be fizinio vaiko buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas nėra laikinas ar atsitiktinis (ESTT sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 40); reikia įvertinti šiuos kriterijus – trukmę, reguliarumą, persikėlimo į valstybę narę priežastis ir aplinkybes, šeiminius ryšius toje valstybėje narėje, vaiko tautybę, mokyklos lankymą, kalbos žinias, socialinius ryšius; nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka turi būti vertinama individualios bylos konkrečių faktinių aplinkybių kontekste ir apima buvimo tam tikroje vietoje realumą, tikroviškumą, ketinimą įsikurti; vaiko buvimo tam tikroje valstybėje narėje trukmė turi būti tokia, kad atsirastų tam tikras stabilumas (ESTT sprendimas byloje Nr. C-497/10 PPU, B. M. v. R. C., p. 51); esminis veiksnys vaiko gyvenamosios vietos nustatymui yra vaiko socialinė ir šeiminė aplinka, kuri vertinama atsižvelgiant į vaiko amžių; vaiko gyvenamoji vieta nustatoma kreipimosi į teismą momentu (Reglamentas „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnis). Reglamento „Briuselis II bis“ 9, 10 ir 12 straipsniuose įtvirtinti papildomi teismingumo kriterijai atskirose situacijose: nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten nuolatinę gyvenamąją vietą (9 straipsnis), jurisdikcija vaiko grobimo atvejais (10 straipsnis) ir jurisdikcijos prorogacija (12 straipsnis). Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus.
5. Teismas nustatė, kad yra tik viena iš būtinųjų jurisdikcijos prorogacijai taikytinų sąlygų – vaikas M. P. yra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau byloje nėra duomenų, kad Lietuvos teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus (Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies b punktas).
6. Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo priteisti išlaikymą nepilnamečiui vaikui teismingumo, teismas nurodė, kad reikalavimų dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo jurisdikcijos nustatymui, atsižvelgiant į valstybę, su kuria yra susiję šie reikalavimai, taikytinos 2008 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamento Nr. 4/2009 „Dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje“ (toliau – ir Išlaikymo reglamentas) nuostatos dėl jurisdikcijos. Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punkte įtvirtinti bendrosios jurisdikcijos principai nustato, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas. Išlaikymo reglamentas nustato ir kitas jurisdikcijas taisykles, tokias kaip bendroji jurisdikcija (3 straipsnio a, b punktai); pagalbinė (šalutinė) jurisdikcija (3 straipsnio c, d punktai). Bendroji jurisdikcija nustatoma pagal atsakovo (skolininko) arba kreditoriaus įprastinę gyvenamąją vietą, todėl dažniausiai jurisdikcijos pagrindas pagal reglamentą „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamentą – pagal kreditoriaus, kuris yra vaikas, įprastinę gyvenamąją vietą – sutaps, tačiau reglamentas „Briuselis II bis“ nustato ir kitus jurisdikcijos pagrindus bylai dėl tėvų pareigų (pavyzdžiui, jurisdikcijos išlaikymas, perdavimas ar jurisdikcija pagal vaiko buvimo vietą ar lex fori), kurie nebus vaiko, kreditoriaus, įprastinė gyvenamoji vieta. Būtent dėl šios priežasties ir siekiant užtikrinti proceso paprastumą ir geresnę kreditoriaus apsaugą Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c ir d dalyse nustatyti pagalbinės (šalutinės) jurisdikcijos pagrindai, kad išlaikymo klausimas būtų sprendžiamas toje valstybėje ir tame teisme, kuriame nagrinėjama su asmens statusu ar tėvų pareigomis susijusi byla, kurios išlaikymo santykio šalys yra kreditorius ir skolininkas. Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti šiame Reglamente, yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (Reglamento preambulės 12 punktas, 8 straipsnis).
7. Teismas sprendė, kad šioje bylos stadijoje nėra pakankamai duomenų, kad teismas galėtų nuspręsti dėl savo teismingumo nagrinėti ieškiniu pareikštus ieškovo reikalavimus, dėl to nustatė ieškovui terminą, per kurį įpareigojo jį pateikti teismui įrodymus, kurie aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtintų atsakovės N. E. sutikimą nagrinėti bylą Lietuvos teisme ir, kad bylos Lietuvos teisme nagrinėjimas dėl konkrečių objektyvių priežasčių geriausiai atitiktų nepilnametės interesus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
8. Apeliantas P. P. atskiruoju skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. nutartį ir priimti ieškinį. Atskirajame skunde nurodyta:
8.1. Vilniaus apygardos teismui priimant 2019 m. sausio 14 d. sprendimą, dukra gyveno kartu su ieškovu, t. y. 2016 metų gruodžio mėnesį ieškovas su vaikai grįžo į Lietuvą. Ieškovas nuo 2016 m. gruodžio mėn. vaikus leido į mokyklą, registravo juos poliklinikoje, registravo jų nuolatinę gyvenamąją vietą, kuri nėra pakeista iki šiol. Po teismo sprendimo dukra su motina, kuri yra Rusijos Federacijos pilietė, išvyko gyventi į Vokietiją, kur net nelankė mokyklos iki vasaros, todėl jokie socialiniai ryšiai šioje šalyje nesusiklostė. Šiuo atveju tik pačios dukters iniciatyva, ji atvyko į Lietuvą 2019 m. spalio 5 d., todėl akivaizdu, kad duktė turėjo galimybę įvertinti kur gyventi jai yra priimtiniau ir kurioje šalyje gyvenant, jos interesai atitiktų labiau. Šiuo atveju, daugiau nei akivaizdu, kad vaiko esminis ryšys šiai dienai yra Lietuvoje ir tai ji realizavo pati atvykdama pas ieškovą;
8.2. Pažymėjo, kad ieškovas kreipėsi į teismą ne tik atsižvelgdamas į dukros norą, bet ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus pasiūlymą. Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies sąlygos yra įgyvendintos, nes nepilnametė dukra yra Lietuvos Respublikos pilietė, aiškiai išreiškė norą gyventi Lietuvoje su ieškovu, Lietuvoje gyveno ir mokėsi nuo 2016 metų gruodžio mėnesio iki 2019 metų vasario mėnesio, čia ji yra socialiai integravusi, nėra kalbos barjero, t. y. paskutinius 3 metus su tėvu Lietuvoje gyveno virš 2 metų, o su motina Vokietijoje tik 8 mėnesius, todėl bylos nagrinėjimas Lietuvoje labiausiai atitiktų vaiko interesus;
8.3. Nurodė, kad Išlaikymo reglamento 1 straipsnyje nustatyta, kad jis taikomas išlaikymo prievolėms, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės. Reglamento preambulėje (11 punkte) taip pat nurodyta, kad šio reglamento taikymo sritis turėtų apimti visas išlaikymo prievoles, kylančias iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, kad visiems išlaikymo kreditoriams būtų užtikrintos vienodos sąlygos. Šiame reglamente terminas „išlaikymo prievolės“ turėtų būti aiškinamas autonomiškai. Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje įtvirtinta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe. CPK 30 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad ieškinys dėl išlaikymo priteisimo ir dėl tėvystės nustatymo gali būti pareiškiamas taip pat pagal ieškovo gyvenamąją vietą;
8.4. Ieškiniu ieškovas kelia reikalavimus dėl jo statuso, o jo ir dukters nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, todėl, ieškovo teigimu, nėra teisinio pagrindo atsisakyti priimti ieškinio, nes kitu atveju būtų akivaizdžiai pažeisti nepilnametės dukters interesai ir prieštarautų kompetentingos institucijos, ginančios vaiko teises, pasiūlymui, be to Vokietijos teismui būtų sudėtingiau nagrinėti Lietuvos ir Rusijos piliečių ginčą dėl dukters Lietuvos pilietės gyvenamosios vietos nustatymo, tuo labiau, kad reiktų keisti Lietuvos teismo sprendimą, kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl apeliacinis procesas vyksta pagal atskirajame skunde nustatytas ribas.
10. Ieškovas kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomą rašytinį įrodymą apie nepilnamečio vaiko deklaruotą gyvenamąją vietą.
11. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Minėtos įstatymo nuostatos taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pateiktas įrodymas gali būti reikšmingas nagrinėjant bylą iš esmės, šio įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, jį priima.
12. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti.
13. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu vaikų M. P. ir S. P. gyvenamąją vietą nustatė su jų motina N. E. (civilinė byla Nr. 2-6014-96/2012). Ieškovas ieškinyje nurodo, kad 2011 metais atsakovė kartu su vaikais išvyko gyventi į Vokietiją. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu patvirtintos tarp ieškovo ir atsakovės sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1.3 punkto sąlygą, nustatant, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra nustatoma su tėvu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pakeitė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1.3 punkte nustatytą vaikų gyvenamąją vietą bei nustatė vaikų M. P. ir S. P. gyvenamąją vietą su tėvu P. P. (civilinė byla Nr. e2-2374-391/2018). Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 14 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo P. P. ieškinį atsakovei N. E. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, atmetė (civilinė byla Nr. e2A-972-450/2019). Minėtoje byloje nurodyta, kad atsakovės N. E. ir nepilnamečių šalių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje. Ieškovas 2019 m. spalio 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nepilnametės dukters M. gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo jai iš motinos priteisimo, motyvuojant tuo, kad 2019 m. spalio 5 d. dukra M. atvyko pas tėvą (ieškovą) į Lietuvą, išreiškė norą toliau gyventi su juo Lietuvoje.
14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 14 d. sprendimu nepilnametės M. nuolatinę gyvenamąją vietą nustatė Vokietijoje, šalių dukra Lietuvoje gyvena tik nuo 2019 m. spalio 5 d., t. y. tik 20 dienų ir pagrindų daryti išvadą apie tai, kad yra pasikeitusi vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, nėra, sprendė, kad reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo nagrinėjimas teismingas kompetentingam Vokietijos teismui. Tačiau įvertinęs tai, kad yra viena iš reglamente „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytų būtinųjų jurisdikcijos prorogacijai taikytinų sąlygų – vaikas M. P. yra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau byloje nėra duomenų, kad Lietuvos teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus, nustatė ieškovui terminą nurodytiems įrodymams pateikti.
15. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu. Nagrinėjama byla yra su tarptautiniu elementu, kurioje ginčas kilo dėl to, kurios valstybės – Lietuvos ar Vokietijos – teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl tėvų pareigų – dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad gavęs ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi atidžiai įvertinti, ar yra pakankamai įrodymų, leidžiančių spręsti, kad byla teisminga jam ir ieškinys gali būti priimtas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai pareikštas ieškinys yra susijęs su tarptautiniu elementu, jo priėmimo klausimą sprendžiantis teismas, nustatęs, kad iš ieškinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų nėra pakankamo pagrindo spręsti dėl pareikštų reikalavimų teismingumo, turi taikyti trūkumų šalinimo institutą, t. y. nurodyti ieškovui pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos teismui sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų teismingumo. Jei ieškovas teismo nustatytu terminu pateikia atitinkamas aplinkybes patvirtinančius įrodymus arba nurodo įrodymus, kurių negali pateikti dėl objektyvių priežasčių, teismas priima ieškinį.
17. Nagrinėjamu atveju ieškovas yra pareiškęs du reikalavimus: 1) dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir 2) dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl ieškinio reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismingumo taikytinas 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, o dėl ieškinio reikalavimų dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumo taikytinas 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie ES reglamentai ir jų nustatytos jurisdikcijos taisyklės turi viršenybę prieš CPK nustatytas tarptautinio teismingumo taisykles (CPK 780 straipsnis).
18. Reglamento „Briuselis II bis“ 8, 9, 10, 12 ir 13 straipsniuose įtvirtinti jurisdikcijos pagrindai yra grindžiami įvairiais – tiek objektyviaisiais, tiek subjektyviaisiais, nuo bylos šalių valios priklausančiais, kriterijais (pvz., 8 straipsnyje įtvirtintas bendrasis jurisdikcijos pagrindas grindžiamas objektyvia aplinkybe – vaiko nuolatine gyvenamąja vieta, tuo tarpu 12 straipsnyje įtvirtintas jurisdikcijos pagrindas priklauso, be kita ko, nuo byloje dalyvaujančių asmenų pritarimo teismo, į kurį ieškovas kreipėsi su ieškiniu, jurisdikcijai).
19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 14 d. sprendimu nepilnametės M. nuolatinę gyvenamąją vietą nustatė su jos mama Vokietijoje. Vaikas buvo išvykęs iš nuolatinės gyvenamosios vietos esant tik laikinam mamos sutikimui, nuo išvykimo iki bylos iškėlimo buvo praėję tik 20 dienų ir pagrindų daryti išvadą apie tai, kad yra pasikeitusi vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, nėra, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu išvada, kad šiuo atveju reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo nagrinėjimas teismingas kompetentingam Vokietijos teismui.
20. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą ir nustatęs, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, todėl ieškinys dėl tėvų pareigų Lietuvos Respublikos teismams yra neteismingas pagal „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį, turėtų patikrinti, ar iš ieškinio turinio ir (ar) kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams remiantis kitais reglamente nustatytais jurisdikcijos pagrindais, ir tik padaręs neigiamą išvadą šiuo klausimu – spręsti, ar atitinkamu klausimu jurisdikciją turi kitos valstybės narės teismas (reglamento „Briuselis II bis“ 17 straipsnis). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad iš pateikto ieškinio nustatęs bent vieną iš reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį nurodytų aplinkybių (pvz., kad vaikas turi esminį ryšį su Lietuvos Respublika), teismas turi įsitikinti kitų sąlygų, nustatytų nurodytoje normoje (kad Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus), egzistavimu. Tuo atveju, jei kartu su ieškiniu nepateikta įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti dėl kurios nors iš nurodytų aplinkybių egzistavimo, teismas, remdamasis CPK 138 straipsniu, turėtų taikyti trūkumų šalinimo institutą (CPK 135 straipsnis), nurodydamas ieškovui pateikti jas patvirtinančius įrodymus.
21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. tenkinama viena iš trijų privalomų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų, nustatytų reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje (a punkte). Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo jam neteismingas pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį, turėjo, be kita ko, įvertinti, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl šio reikalavimo teismingumo pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį, konkrečiai – ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus. Kadangi su ieškiniu teismui nebuvo pateikti šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai taikė trūkumų šalinimo institutą, nurodydamas ieškovui pateikti atitinkamus įrodymus.
22. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo ieškinio priėmimo klausimą, teisingai įvertino faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, kurios ieškovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti, todėl ieškovo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.