Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-387-919/2023

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-09-05
Bylos Nr.: 1A-387-919/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-02387-2021-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aurelijus Rauckis, Aušra Vingilė, Lina Lesinskienė
Kaltinamasis: K. Ž.
Nuteistasis: K. Ž.

Kategorijos

2.4.1.2Teisė apskųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka (BPK 312 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-387-919/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02387-2021-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.1.2; (S) 2.4.6.1

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugsėjo 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės, Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Vingilės,

sekretoriaujant Laurai Borisovai,

dalyvaujant prokurorui V. K.

kaltinamajam K. Ž., jo gynėjai advokatei R. B.,nuketėjusiosios U. Ž. atstovei pagal įstatymą J. Ž.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo K. Ž., pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 163 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ir jam paskirtos bausmės:

- pagal BK 163 straipsnį – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims mėnesiams), įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje,

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, bausmės subendrintos, taikant bausmių apėmimą, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, ir K. Ž. paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 6, 8 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant kaltinamąjį per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje, ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktinas galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę, panaikintinas.

Iš K. Ž. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos 746,89 Eur išlaidos dėl nukentėjusiajai teiktos antrinės teisinės pagalbos nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. Ž., būdamas atsakingas už nepilnametės savo dukters U. Ž., gimusios 2004 m. spalio 11 d., auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis jos sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas vaikui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.155 straipsnio 2 dalis), privalėdamas užtikrinti vaiko teises, numatytas 1996 m. kovo 14 d. priimtame Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo savo, kaip tėvo, teisėmis ir pareigomis, tyčia fiziškai ir psichiškai gniuždydamas vaiką, nepilnametės dukros U. Ž. atžvilgiu naudojo fizinį ir psichologinį smurtą, tokiu būdu ją auklėdamas namuose, adresu (duomenys neklebtini), o būtent:

1.1. tiksliai ikiteisminiu tyrimu nenustatytu laiku, 2015 metais, namuose, esančiuose adresu (duomenys neklebtini), buto kambaryje, nepilnametei dukrai U. Ž. šluojant kambarį, kilus žodiniam konfliktui su dukra, jis tyčia panaudodamas fizinį jėgą stūmė nepilnametę dukrą U. Ž., dėl ko ji nukrito ant grindų, taip sukėlė nepilnametei dukrai U. Ž. fizinį skausmą ir išgąstį;

1.2. tiksliai ikiteisminiu tyrimu nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 2016 metų iki 2019 m. gruodžio 22 d., sistemingai, reguliariai, t. y. du kartus per mėnesį, o nuo 2019 m. gruodžio 22 d. iki 2020 m. vasaros vidurio, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, sistemingai, reguliariai, t. y. du kartus per savaitę, už ne vietoje padėtus daiktus, už neįdėtą daiktą į spintelę, už matematikos prastus pasiekimus ir be aiškios priežasties, nepilnametės dukros U. Ž. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą nuolat ją mušdamas mažiausiai 30 kartų, t. y. tyčia suėmęs nepilnametei dukrai U. Ž. už plaukų ją tąsė, tyčia rankos kumščiais sudavė nenustatytą skaičių smūgių į „saulės rezginį“ bei kitas kūno vietas, tyčia, sistemingai, reguliariai mušė šluotkočiu kol šis sulūžo į tris dalis, o sulūžus šluotkočiui mušė sulūžusia ilgąja koto dalimi, suduodamas kiekvieną kartą mažiausiai 10-15 smūgių mediniu šluotkočiu po antklode nuo smūgių pasislėpusiai U. Ž. į šonus, pečius, kojas ir kitas kūno vietas, taip mušdamas nepilnametę U. Ž. sukėlė jai fizinį skausmą;

1.3. be to, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 2016 metų iki 2020 m., naudojo psichologinį smurtą prieš nepilnametę dukrą U. Ž., liepė eiti iš namų, sakydamas, kad dėl jos nenori sėsti į kalėjimą bei vadino ją „krysa“, „puntagalve“, „žertva“, tokiu būdu psichologiškai gniuždė ir žemino nepilnametę dukrą U. Ž., darydamas žalą vaiko psichiniam vystymuisi;

1.4. 2019 m. gruodžio 22 d., iki 14:44 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, bute, adresu (duomenys neklebtini), žodinio konflikto metu su nepilnamete dukra U. Ž., būdamas supykęs ant dukros nepilnametės U. Ž., tyčia jai sėdinčiai ant lovos pilna kuprine knygų smogė į galvą, o U. Ž. rankomis dengiantis galvą, kuprine pataikė į dešinės plaštakos nykštį, taip padarė dešinės plaštakos I piršto I pirštakaulio bazės lūžimą;

1.5. 2021 m. sausio 22 d., laikotarpiu nuo 8 iki 9 val., bute, adresu (duomenys neklebtini), už ne vietoje padėtą peilį, tyčia savo ranką uždėjęs dukrai nepilnametei U. Ž. ant kaktos, panaudodamas fizinę jėgą stipriai stūmė U. Ž. galvą į sieną, dėl ko ji pakaušiu atsitrenkė į virtuvės sienos kampą, tuo sukėlė nepilnametei dukrai U. Ž. fizinį skausmą. Šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 163 straipsnyje.

2. Be to, K. Ž. 2019 m. gruodžio 22 d., iki 14:44 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, bute, adresu (duomenys neklebtini), žodinio konflikto metu su nepilnamete dukra U. Ž., būdamas supykęs ant dukros, tyčia jai sėdinčiai ant lovos pilna kuprine knygų smogė į galvą, o U. Ž. rankomis dengiantis galvą, kuprine pataikė į dešinės plaštakos nykštį, taip mušdamas nepilnametę U. Ž. sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinės plaštakos I piršto I pirštakaulio bazės lūžimo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui. Šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

3. Nuteistasis K. Ž., nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, skundžia jį apeliacinės instancijos teismui ir prašo Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neišsamiai ir neobjektyviai ištyrus bylos aplinkybes, vadovaujantis prielaidomis ir abejonėmis bei nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų. Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su atliktu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, suteikė nepagrįstą prioritetą kaltinimo prielaidoms.

3.2. Nuteistasis pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltės nepripažino, prieš dukrą nesmurtavo bei savo kaip tėvo pareigomis nepiktnaudžiavo. Pažymi, kad tinkamai prižiūrėjo bei augino dukrą, rūpinosi jos mokslo pasiekimais, užklasine veikla ir sveikata. Nuteistojo nuomone šiuos jo teiginius patvirtina ir skundžiamoje nutartyje apklaustų liudytojų parodymai – dukters gydytoja I. L. paliudijo kaip nuteistasis rūpinosi dukters fizine ir psichine sveikata, ugdymo įtaigos darbuotojos paliudijo, jog nuteistasis rūpinosi dukters mokymusi.

3.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyti atlikti apelianto veiksmai nėra patikrinti, jų neįmanomą nei pagrįsti nei paneigti, kadangi jam inkriminuojamas kelerių metų senumo smurtinių veiksmų padarymo laikotarpis. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie apelianto atliktų smurtinių veiksmų kilusius padarinius, dukrai nenustatyti jokiais sužalojimai, nebuvo nustatytos detalios jų padarymo aplinkybės.

Žemesnės instancijos teismas

3.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas tik nukentėjusiosios U. Ž. nenuosekliais parodymais, kuriuos įtakojo mama J. Ž.. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pagrindiniu įrodymu šaltiniu pripažino nukentėjusiosios parodymus, kurie nebuvo patikrinti teisiamojo posėdžio metu, nors tokia galimybė buvo, kadangi bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji tapo pilnamete. Be to, nukentėjusios duoti parodymai prieštarauja bylos medžiagai, iš kurios matyti, kad dukra su juo bendravo ir pradėjus gyventi su motina bei ikiteisminio tyrimo metu.

3.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai remtasi tik apeliantą kaltinančiais liudytojų parodymais bei jie vertinti skirtingai nei apeliantą teisinantys liudytojų parodymai. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad liudytojų J. Ž. ir D. P. duoti parodymai yra išvestiniai, perpasakojantys nukentėjusiosios duotus parodymus. Apelianto nuomone, šie asmenys yra suinteresuoti jo nuteisimu. Pažymima, kad liudytojų Rimutės A. V. ir K. P. duoti parodymai yra tik jų nuomonė. Apelianto rūpinimąsi dukros ugdymu, priežiūra patvirtino liudytojos J. S. ir I. L., tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos jį teisinančius parodymus atmetė.

3.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog šioje byloje nesurinkta jokių duomenų, jog apelianto atžvilgiu būtų taikyta administracinė teisena dėl vaiko teisių pažeidimo bei nevertino aplinkybių, kad vaiko teises ginanti institucija inkriminuojamu laikotarpiu neturėjo jokių duomenų, jog prieš nukentėjusiąją būtų vykdomos nusikalstamos veikos. Apelianto nuomone, tai netiesiogiai įrodo, jog nusikalstamos veikos buvo išgalvotos nukentėjusiosios.

3.7. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji duodama parodymus teigė, kad su tėvu po įvykusio tariamo smurto daugiau nebendravo, tačiau tokie jos teiginiai prieštarauja byloje esančiai medžiagai – yra pateiktas susirašinėjimas per Messenger programėlę, iš kurio matyti, kad nukentėjusioji aktyviai bendravo su apeliantu, domėjosi juo.

3.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas nesiekė tyčia sužaloti nukentėjusiąją. Pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu , tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad dukra grįžusi iš mokyklos koridoriuje numetė kuprinę, jis liepė ją paimti, o dukra paprašė kurpinę atmesti, apeliantas mestelėjo kuprinę link dukros, o ji netinkamai ją sugavo ir dėl to lūžo dešinės plaštakos nykštys. Nukentėjusiosios teiginiai, jog apeliantas tyčia jai trenkė kuprinę per galvą, o ji gindamasi atstatė ranką yra melagingi.

Šalies argumentai

3.9. Apeliantas nesutinka ir su skundžiamame nuosprendyje išdėstyta išvada, kad jis tyčia kuprine trenkė nukentėjusiajai ir sužalojo jai ranką bei, kad taip elgdamasis suvokė savo veiksmų esmę, suprato savo nusikalstamos veikos pavojingumą, tačiau nesiekė konkrečių padarinių, veikė netiesiogine tyčia. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, kadangi apelianto kaltė įrodinėjama tik nukentėjusiosios parodymais. Skundžiamame nuosprendyje nurodytos sužalojimo aplinkybės yra tik nenuoseklių nukentėjusiosios parodymų pateikimas. Šie parodymai taip pat nebuvo patikrinti teisiamojo posėdžio metu, nėra įvykio liudytojų, apelianto parodymai, jog dukros sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta tik dėl nelaimingo atsikimo nėra nepaneigti.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusiosios įstatyminė atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo K. Ž. apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl jo kaltės, jo manymu, šioje baudžiamojoje byloje buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, padaryta esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai įvertinti tiek nukentėjusiosios, tiek kitų liudytojų parodymai bei nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 163 straipsnyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Nuteistasis mano, kad Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 11 d. nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

6. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimo taisykles, baudžiamajame procese, reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Komentuojamo straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019).

8. Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl K. Ž. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 163 straipsnyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas, darydamas teisines išvadas, rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais, rėmėsi visų bylos duomenų (tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai jo kaltę pagrindžiančių) išsamia bei nešališka analize, laikėsi teismų praktikoje nustatytų taisyklių ir esminių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai nuteistajam K. Ž., nepatvirtina teismo pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

9. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas sužalojo ar susargdino savo artimą giminaitį ar šeimos narį, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

10.Sveikatos sutrikdymo objektas yra kito žmogaus somatinė ar psichinė sveikata nuo jo gyvybės pradžios iki mirties momento. Objektyviai sveikatos sutrikdymą sudaro tik neteisėtas kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas arba neveikimas); 2) žalingi padariniai – nesunkus žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių žalingų padarinių. Kaltininko veikimas gali būti mechaninis, fizinis, cheminis, biologinis, taip pat psichinis poveikis nukentėjusiajam. Nesunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas ir neveikimu, jeigu kaltininkas, turėdamas pareigą ir galimybę atitinkamai veikti, to nepadaro ir dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla, jeigu nustatoma, kad dėl neteisėtų kaltininko veiksmų (sužalojimo ar susargdinimo) nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo (ilgesnį nei dešimties dienų laikotarpį), bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

11. Pagal BK 163 straipsnį atsako tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku.

12. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Pažymėtina, kad terminas „ilgas laikas“ turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į vaiko amžių, jo fizinį ir protinį išsivystymą, gebėjimą savimi pasirūpinti ir kitas aplinkybes. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149-1073/2021).

13. Pažymėtina, kad tėvai neabejotinai turi teisę ir pareigą ugdyti ir auklėti savo vaikus, skatinti jų teigiamą elgesį, vienaip ar kitaip reaguoti į, jų manymu, netinkamus vaiko poelgius, tačiau bet kuriuo atveju tėvai privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių. Sprendžiant, ar tėvų taikytos priemonės yra leistinos, ar užtraukia jų teisinę atsakomybę, atsižvelgiama į vaiko elgesio specifiką į jo koregavimo būtinumą, vaiko amžių, lytį, brandą, fizinę bei psichinę būklę, jautrumą, charakterį, specialius poreikius, pasirinktų auklėjimo priemonių proporcingumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/17). Lietuvos Respublikos įstatymai už netinkamą tėvų ir kitų vaiko atstovų savo teisių ir pareigų įgyvendinimą nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 72, 73, 74 straipsniai). Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai tėvų taikomos poveikio vaikui priemonės, viena vertus, negali būti pateisinamos tėvų teise ir pareiga auklėti vaikus, kita vertus, peržengia nusikalstamai veikai konstatuoti būtiną pavojingumo laipsnį.

14.Nustačius visus būtinus BK 163 straipsnyje apibrėžtos nusikalstamos veikos požymius, svarstytina, kurie vaikui sukelti neigiami padariniai kvalifikuoti atskirai pagal kitus BK straipsnius ir taikomi pagal nusikalstamų veikų sutapties taisykles, pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymai (BK 135–140 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149-1073/2021).

15. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad K. Ž., būdamas nukentėjusiosios U. Ž. tėvu, privalėdamas rūpintis jos sveikata, ugdymu, sudaryti jai palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, piktnaudžiaudamas savo, kaip tėvo, teisėmis ir pareigomis, ilgą laiko tarpą, trukusiais neteisėtais veiksmais, veikdamas tiesiogine tyčia, t. y., suvokdamas pavojingą savo veiksmų pobūdį ir norėdamas taip veikti, fiziškai ir psichiškai gniuždė nukentėjusiąją U. Ž. (elgdavosi agresyviai, stumdė, sistemingai du kartus per savaitę naudojo fizinį ir psichologinį smurtą, nuolat ją mušdamas mažiausiai 30 kartų, tąsė už plaukų, kumščiais suduodavo nenustatytą kiekį smūgių į „saulės raizginį“ ir kitas kūno vietas, sistemingai mušė šluotkočiu, kol šis sulūžo, kiekvieną kartą suduodamas 10-15 smūgių, liepė eiti iš namų, vadino „krysa“, „puntagalve“, žemino, stumdė, smogė pilna kuprine knygų per galvą, sulaužė dešinės plaštakos I pirštakaulį ir kt.), tokiu elgesiu nesunkiai sutrikdė savo šeimos nario dukros nukentėjusiosios U. Ž. sveikatą bei sukėlė jai fizinį skausmą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad K. Ž. veiksmai atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto nusikaltimo sudėties požymius.

16. Nuteistasis apeliaciniame skunde neigia tyčia sužalojęs dukrą, nurodo, kad ji pati paprašė atmesti kuprinę ir ją pagavo netinkamai, tokiu būdu susilaužydama pirštą. Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo veiksmų padarinius ir tai, kad jis veikė tyčia, patvirtina 2021 m. gegužės 24 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neklebtini), kurioje nurodyta, kad jai konstatuotas dešinės plaštakos I piršto I pirštakaulio bazės lūžimas, šis sužalojimas galėjo būti padarytas kietu buku daiktu paveikus nurodytą sritį ir galėjo būti padarytas pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodyti laiku 2019 m. gruodžio 22 d. bei galėjo būti padarytas tiek suduodant smūgį kietu buku daiktu (kumštis, kojos spyris) ir galėjo gautis užsidengus dešine ranka, sudavus smūgį kuprine (1 t., b. l. 166-168. 2019 m. gruodžio 23 d. Kauno miesto poliklinikos gydytojos I. L. medicinos dokumentų išraše/siuntime nurodyta, kad U. Ž. siunčiama vaikų ortopedui traumatologui dėl piršto sumušimo, trauma 2019 m. gruodžio 22 d. sumuštas dešinės plaštakos I pirštas, konsultacijai dėl tolimesnio gydymo (1 t., b. l. 147). 2020 m. sausio 2 d. Kauno klinikinės ligoninės gydytojos V. J. pasirašytuose medicinos dokumentuose nurodyta, kad U. Ž. nustatytas dešinės plaštakos pirmojo piršto proksimalinės falangos bazės kraštelio lūžis (1 t., b. l. 144-148). 2019 m. gruodžio 22 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų medicinos dokumentų išraše/siuntime (duomenys neklebtini) nurodyta, kad U. Ž. į vaikų skubios pagalbos skyrių kreipėsi 2019 m. gruodžio 22 d. 14:44 val. dėl dešinės rankos I piršto skausmo. Atlikus tyrimą dešinės plaštakos I p. 2 kr. r-se - išvada: 1 f. bazės lateralinėje pusėje kelios avulsijos su aplinkiniu minkštųjų audinių komponentu (1 t., b. l. 172). Šias aplinkybes patvirtina pačios nuketėjusiosios nuoseklūs parodymai bei liudytojų, kuriems nukentėjusioji tiesiogiai papasakojo apie neteisėtus K. Ž. veiksmus, parodymai. Liudytoja N. M. nurodė, kad matė, kai sesei - U. Ž., buvo lūžęs pirštas. Nurodė, kad paklausus apie lūžį pasakė, kad sulaužė tėtis (2 t., b. l. 30-34). Liudytojas D. P. nurodė, kad pirmojo pokalbio su U. Ž. metu, ji pasakė, kad buvo susilaužiusi pirštą, kito skambučio metu pasakė, kad pirštas lūžo dėl smurto. Mano, kad iš pradžių sesuo bijojo pasakyti tiesą, nes prasidėjo psichologinis teroras (2 t., b. l. 25-27). Liudytoja J. B. (Vaiko teisių apsaugos tarnybos Kauno miesto skyriaus darbuotoja) nurodė, kad U. Ž. sakė, jog buvo lūžęs pirštas, ji buvo gydyta gydymo įstaigoje, tai buvo tėvo veiksmų pasekoje (2 t., b. l. 60-62). Taigi, visa tai patvirtina, kad nukentėjusioji nurodytiems liudytojams nuosekliai pasakojo apie jos atžvilgiu padarytus veiksmus, todėl abejoti nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiosios U. Ž. parodymai nuo pat pirmos jos apklausos yra nuoseklūs, išsamūs ir atsižvelgiant į jos amžių neprieštaraujantys kitai baudžiamosios bylos medžiagai.

17. Pagal Vaiko teisių konvencijos 37 straipsnį valstybė privalo užtikrinti, kad „nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių“. Minimo tarptautinio teisės akto 19 straipsnis papildo šį įsipareigojimą, nustatydamas, kad „valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių“. Nurodymas „įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto“ nepalieka jokių galimybių legalizuoti smurtą prieš vaikus. Fizinės bausmės ir kitos žiaurios ar žeminančios baudimo formos yra smurto formos, kurios yra draudžiamos ir negali būti pateisinamos jokiais siekiamais tikslais, o tokio pobūdžio tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų neteisėti veiksmai, priklausomai nuo jais sukeltų padarinių, užtraukia civilinę, administracinę ar baudžiamąją atsakomybę.

18. Vaiko teisės, jų apsaugos ir gynimo garantijos, vaiko elgesio kontrolės, tėvų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas Lietuvos Respublikoje nustato Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau – VTAPĮ). Šio įstatymo nuostatos pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija ir Vaiko teisių deklaracija (VTAPĮ 1 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti, kad vaiko teisę būti apsaugotam nuo smurto, be kita ko, turi užtikrinti tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą. Draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką (VTAPĮ 20 straipsnio 1 dalis). Smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas, taip pat nepriežiūra (VTAPĮ 2 straipsnio 10 dalis). Taigi fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę, civilinę). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalis tiesiogiai nustato, kad smurtas artimoje aplinkoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017).

19. Byloje neginčijamai nustatyta, kad K. Ž. elgesys savo dukros atžvilgiu peržengė normalaus auklėjimo ir rūpinimosi vaikais ribą, dėl ko jo veiksmai tinkamai įvertinti ir BK 163 straipsnio prasme.

20. Nukentėjusioji U. Ž., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai, taip pat apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad nuo 2015 metų tėtis K. Ž., jos atžvilgiu vartojo tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą. 2015 metais jai šluojant kambarį, žodinio konflikto metu ją stūmė, dėl ko ji nukrito ant žemės. Nuo 2016 metų iki 2019 m. gruodžio 22 d. sistemingai du kartus per mėnesį, o nuo 2019 m. gruodžio 22 d. iki 2020 m. vasaros vidurio, sistemingai, du kartus per savaitę jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą nuolat ją mušdamas mažiausiai 30 kartų, tąsė už plaukų, rankos kumščiais sudavė nenustatytą skaičių smūgių į „saulės rezginį“ bei kitas kūno vietas, sistemingai mušė šluotkočiu kol šis sulūžo į tris dalis, o sulūžus šluotkočiui mušė sulūžusia ilgąja koto dalimi, suduodamas dukrai pasislėpusiai po antklode kiekvieną kartą mažiausiai 10-15 smūgių mediniu šluotkočiu į šonus, pečius, kojas ir kitas kūno vietas. Šiuos smurtinius veiksmus atlikdavo už tai, kad dukra ne vietoje padėdavo daiktus, už neįdėtus daiktą į spintelę, už matematikos prastus pasiekimus ir be aiškios priežasties. Nuo 2016 metų iki 2020 m., naudojo prieš ją psichologinį smurtą, liepė eiti iš namų, sakė, kad dėl jos nenori sėsti į kalėjimą, vadino ją „krysa“, „puntagalve“, „žertva“. 2019 m. gruodžio 22 d. žodinio konflikto metu su dukra, būdamas supykęs ant dukros, tyčia jai sėdinčiai ant lovos pilna kuprine knygų smogė į galvą, o jai rankomis dengiantis galvą, kuprine pataikė į dešinės plaštakos nykštį, tokiu būdu sulaužydamas dešinės plaštakos I piršto I pirštakaulį. 2021 m. sausio 22 d., laikotarpiu nuo 8 iki 9 val., už ne vietoje padėtą peilį, tyčia savo ranką uždėjęs dukrai ant kaktos, stipriai stūmė jos galvą į sieną, dėl ko ji pakaušiu atsitrenkė į virtuvės sienos kampą (1 t., b. l. 103-105, 117-119, 129-134).

21. Nuteistasis K. Ž. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad prieš savo dukrą nei fizinio, nei psichologinio smurto nenaudojo, o pirštą jai sulaužė netyčia, o dukters parodymus įtakojo mama. Tačiau, nagrinėjamu atveju matyti, kad nukentėjusiosios U. Ž. parodymai nuo pat pirmos jos apklausos yra nuoseklūs, išsamūs ir atsižvelgiant į jos amžių neprieštaraujantys kitai baudžiamosios bylos medžiagai. Pažymėtina, kad liudytojų, kuriems nukentėjusioji tiesiogiai papasakojo apie neteisėtus K. Ž. veiksmus, parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei teismui iš esmės sutampa. Pažymėtina, kad nukentėjusioji U. Ž., dalyvaujant ir kaltinamajam, buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, apklausos metu nukentėjusiosios atstove pagal įstatymą pagal tuo metu buvusias aplinkybes buvo paskirta Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė. Mama J. Ž. atliekant šį proceso veiksmą nedalyvavo, todėl teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl galimos mamos įtakos yra atmestini kaip nepagrįsti.

22. Liudytoja nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą J. Ž. nurodė, kad nuo praėjusių metų sausio 22 d. gyvena kartu su dukra, kuri jai anksčiau sakė, kad prieš ją naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas. Su K. Ž. buvo susituokę, gyveno nuo 2004 m. iki 2010 – 2011 m. Gyvenant kartu, buvo smurtaujama ir prieš ją, ir prieš jos vaikus – suduodavo su tuo, kas papuldavo po ranka, buvo ir psichologinis smurtas, jam „užeidavo“ tokie protrūkiai. 2017 m. tvarkėsi dokumentus, kad dukra gyventų su ja, norėjo atsisakyti alimentų, paskui ji susitaikė su tėvu, sakė, gal tėtis pasikeis, iki tos dienos, kada įvyko konfliktas, kuomet jis trenkė dukters galvą į sieną. Čia eiliniai kivirčai buvo. Dukra kalbėjosi su savo broliu, jis pats paskambino į Vaiko teisių tarnybą, liepė sesei važiuoti pas ją. Kas susiję su fiziniu skausmu, žino, kad šluotos galiu trenkė, sulaužė šluotą – dukra pasakojo, kad dėl to, jog nesusitvarko kambario, nelabai sekdavosi mokslai. Dukra sakė, kad smurtaudavo 2-3 kartus per savaitę, kaip nuotaika. Psichologinis smurtas pasireikšdavo tokiais žodžiais: „puntagalve, tu būsi tokia pati kaip motina, tave vyras daužys“. Po tokių žodžių dukra jausdavo blogai, reaguodavo, tačiau buvo užsidariusi, viską savyje laikė. Smurtavimai vyko namuose, sakė, kad net ir mieste tąsė už plaukų. Konkrečiai namuose paskutinį kartą buvo virtuvėje, kambaryje buvo užsidengusi antklode, kai ją daužydavo. Smurto žymes ir mėlynes matė, rodė šį paskutinį kartą – buvo jau pradėjusi gyti mėlynė ant dešinės rankos. Dukra sakė, kad tėtis sudavė, neminėjo, kuo. Kai dukra atvyko pas ją sausio 22 dieną, jos būsena buvo bloga, buvo visa virpanti, matė, kad susinervinusi, perbalusi. Tuomet pasakojo, kad atvažiavo iš Vaiko teisių dvi moterys, liepė paskambinti policijai, kad užfiksuotų, rodė mėlynę. Dažniau apie patiriamą smurtą dukra kalbėjo su broliu, jai pasakojo mažai. Kad yra smurtaujama, pradėjo įtarinėti 2017 m., nes dukra skundėsi (1 t., b. l. 184-186, 194-196, 3 t., 88-92, 129-134).

23. Liudytoja N. M. nurodė, kad yra visko buvę dėl K. Ž. netinkamo elgesio, negali visko konkrečiai pasakyti – patampydavo už plaukų ar dar kažkas. Kada tai buvo, nepamena, galbūt 2018 m. Retai atvažiuodavo, negali pasakyti, kiek tokių atvejų matė. Kurį laiką gyveno vienuose namuose su K. Ž., kuomet dar buvo maža, kartu gyveno brolis ir U. K. Ž. dažnai būdavo piktas, skriausdavo ją (liudytoją), mušdavo ranka per ranką ar dar kur nors. Dėl brolio taip pat būdavo visokių atvejų, vadindavo jį „puntagalviu“. K. Ž. anksčiau būdavo agresyvus, nenuspėjamas. 2010 m. pateko į vaikų namus, po mamos apiplikinimo. Kad U. galimai patiria fizinį ir psichologinį smurtą iš tėčio, sužinojo, kai jai paskambino brolis ir paklausė, koks tikslus adresas, kad galėtų iškviesti Vaikų teises. Ant sesės kūno sužalojimų nematė, tik kai pirštas lūžęs buvo. Paklausus apie lūžį, sesuo kažką nesuprantamai suvebleno. Po visko pasakė, kad tėtis sulaužė. Sesė sakė, kad buvo psichologinis smurtas, įvairiais žodžiais vadino. Kaip ją mušdavo, konkrečių smurto atvejų nepasakojo, nesikalba tokiomis temomis. Yra sesė sakiusi, kad mušdavo, negali tiksliai pasakyti, kuo. Sesuo neatvirauja, ji uždara, buvo vaikiška, rimtomis temomis nepakalbėsi (2 t., b. l. 30-34).

24. Liudytojas D. P. nurodė, kad jam paskambino sesuo U. Ž. ir pasipasakojo, kad namuose patiria psichologinį, fizinį smurtą iš savo tėčio, tiksliai visų detalių neprisimena. Nusprendė netylėti ir pranešti tam tikroms institucijoms apie tai. Sesuo pasakė, kad jai buvo suduota. Sakė, ką konkrečiai patyrė, bet nemažas laiko tarpas praėjo, negali tiksliai įvardinti. Pradžioje pokalbis buvo ramus, paklausė, kaip jai sekasi, kuo užsiimta. Ji pasakė, kad patiria psichologinį ir fizinį smurtą. Kai pradėjo kalbėti apie tai, kas vyksta namuose, pasikeitė jos balsas, tapo emocionali. Kai bendravo prieš tą įvykį, nebuvo girdėjęs užuominų, tik vieną kartą, kai kalbėjo vaizdo skambučiu ir įėjo kaltinamasis, sesers balse išgirdo emocijos pasikeitimą, išgąstį. Jam tai buvo nedidelė užuomina, vėliau, kai susiskambino, ji pasipasakojo. Šiuo metu bendrauja su U., ji dabar jaučiasi saugesnė. Ji sako, kad nepatiria smurto, nereikia bijoti, namuose nėra baimės atmosferos. Su kaltinamuoju, seserimis U. ir N. bei mama kartu gyveno šešerius metu, jam tuo metu buvo nuo šešerių iki dvylikos metų, po to jis pateko į globos namus. Po šio laikotarpio su kaltinamuoju bei U. Ž. kartu negyveno. Laikotarpis, kuomet gyveno kartu su kaltinamuoju, buvo tamsus jo gyvenime, teko patirti kaltinamojo psichologinį, fizinį smurtą – būdavo užgauliojimai, grasinimai, necenzūriniai žodžiai jo (liudytojo) atžvilgiu. Fizinis smurtas pasireikšdavo smūgiais daiktais ir kūnu. Mama taip pat buvo patyrusi smurtą. Psichologinis smurtas daugiausia buvo nukreiptas prieš jį, mažiausia smulki detalė galėjo išvesti kaltinamąjį iš pusiausvyros. Kai paskambino sesuo, neturėjo abejonių. Gyvenant kartu, prieš U. jis nesmurtavo. Kai buvo globos namuose, K. Ž. atveždavo lauktuvių, pasiimdavo U. Tuo metu santykiai tarp jų buvo geri, jie (kaltinamasis ir liudytojas) taip pat bendravo. Kai išėjo iš globos namų, su K. Ž. susitikdavo pabendrauti. Kiek kartų susitiko, nakvojo pas kaltinamąjį, nepamena, yra tekę švęsti Šv. Velykas kartu, atvykdavo į (duomenys neklebtini), savo pyktį stengėsi pamiršti. Pirmaisiais metais, kai kaltinamasis paėmė U. iš globos namų, buvo gera atmosfera, atrodė, kad santykiai tarp jų geri. Kad kažkas negerai pastebėjo galbūt prieš mėnesį iki U. skambučio. Buvo du atvejai, kai pamatė galimą psichologinį ir fizinį smurtą. Sesuo minėjo, kad jai buvo suduoti smūgiai, buvo susitrenkusi koją. Kai kalbėjo telefonu, pasakė, kad buvo susilaužiusi pirštą, tačiau nesakė, kad pirštas lūžo dėl smurto, galbūt bijojo pasakyti. Kito skambučio metu pasakė, kad pirštas lūžo dėl to, kad prieš ją smurtavo. Mano, kad sesuo bijojo pasakyti tiesą, kadangi prasidėjo psichologinis teroras. Asmeniškai smurto atvejų prieš U. nematė. Su svetimais žmonėmis bendraujant kaltinamasis moka sudaryti įspūdį, o koks yra pasirodo artimoje aplinkoje – jis karšto būdo, lengvai galima išvesti jį iš pusiausvyros (2 t., b. l. 18-20, 25-27, 3 t. b. l. 125-138).

25.Liudytoja K. P. nurodė, kad 2021 m. vasario 23 d., 11 val. iš anksto užregistruotai konsultacijai atvyko K. Ž., kuris kaip žino pats kreipėsi dėl konsultavimo apie santykius su dukra. K. Ž. aiškino, kad dažnai kyla konfliktai su 16 metų dukra U. Ž., su kuria kartu gyvena, nes jos motinai atimtos motinystės teisės. K. Ž. kalbėjo ramiai, adekvačiai, aiškino visas nesutarimų aplinkybes, kalbėjo šiek tiek pakeltu tonu. Jis aiškino, kad su dukra U. dažnai kyla tarpusavio konfliktai, barniai, dėl to, kad ji nesimoko, nesitvarko namuose, nereiškia jam pagarbos, akcentuodamas, kad kai ji kažko nori, tai atsistoja priešais jį ir jo nepraleidžia, tiksliau neišlaiko atstumo, veržiasi į jo asmeninę erdvę. U. Ž. konsultacijai atvyko 2021 m. kovo 2 d. 11 val., ji kalbėjo nenoriai, nerimo ir išgąsčio nepastebėjo, suprato, kad ji nusiteikusi gynybiškai. U. pasakojo, kad ji išėjusi iš namų, gyvena pas mamą, kad išėjo dėl to, kad tėtis ją pastūmė, o ji atsitrenkė į sieną ir po to ji išėjo iš tėčio. Pokalbio metu U. nuolat sakė, kad "nematau prasmės gyventi su tėvu", kad jis smurtauja prieš ją, kad "tėtis nepasikeis", kad ji nenori gyventi su tėvu ir taikytis su juo. Kaip tėtis prieš ją smurtavo U. tiksliai neįvardino. Teismo posėdžio metu K. P. nurodė, kad U. Ž. nepatikli, uždara, priešiška, gynybiška, nepasitikinti. Suprato, kad ji kreipimąsi į paslaugas suprato kaip galimą spaudimą grįžti gyventi pas tėvą ar susitaikyti, bendrauti su tėvu. K. Ž. nepasitikintis, priešiškas, gynybiškas, nepatiklus, gal nuvertinančio požiūrio. Jeigu yra netinkamas elgesys su vaiku, tokie dalykai matosi. Žmogus tampa labiau uždaras, mažiau bendrauja, matosi emociniai pokyčiai. Socialinės tarnybos, kurios dirbo su šeima ar mokykla, turėjo pastebėti tuos pokyčius. Uždarumas, nepasitikėjimas ja, kaip specialiste, buvo pasekmė, kad šeima nepasitiki socialinių paslaugų teikėjais. Esant smurtui, dažniausiai būna nepasitikėjimas, uždarumas, nerimastingumas, verksmingumas, agresyvus elgesys, iššaukiantis elgesys, nuvertinimas, atsisakymas. Mergaitei tuo momentu tokie požymiai buvo būdingi (2 t., b. l. 39-41, 3 t. b. l. 125-132).

26. Nukentėjusios U. Ž. duotus parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojų J. B., D. M., J. J., E. V. duoti parodymai bei kita rašytinė bylos medžiaga, kuri teisėjų kolegijos nuomone yra itin išsamiai aprašyta ir įvertinta skundžiamame nuosprendyje ir nekelia jokių pagrįstų abejonių dėl K. Ž. nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje, padarymo. Šių duomenų analizė vienareikšmiškai patvirtina neteisėtus K. Ž.veiksmus dukters – nukentėjusiosios U. Ž. atžvilgiu. Akcentuotina tai, kad U. Ž. mama bei brolis ir sesuo vienareikšmiškai patvirtino, kad K. Ž.jiems gyvenant buvo agresyvus ir priešiškai nusiteikęs, naudojo smurtą ir jų atžvilgiu.

27. Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad jis rūpinosi dukros mokslo pasiekimais, užklasine veikla ir sveikata, o šiuos jo teiginius patvirtina ir skundžiamoje nutartyje apklaustų liudytojų parodymai – dukters gydytoja, ugdymo įstaigos darbuotojos. Teisėjų kolegija sutinka, kad tiek dukros gydytoja, tiek ugdymo įstaigos darbuotojos patvirtino, jog K. Ž. tuo laikotarpiu, kai gyveno su dukra rūpinosi jos interesais, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios aplinkybės nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, jog K. Ž. ilgą laiką dukros atžvilgiu naudojo fizinį ir psichologinį smurtą. Pažymėtina, kad prieš tai aptartų tarpusavyje sutampančių įrodymų visuma įrodo, kad K. Ž. sistemingai naudojo psichologinį ir fizinį smurtą savo dukters atžvilgiu, piktnaudžiavo savo teisėmis ir tai darė sąmoningai.

28. Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė apie tai, kad nukentėjusioji ir po duotų parodymų aktyviai bendravo ir domėjosi apeliantu. Byloje yra pateiktos susirašinėjimo tarp apelianto ir nukentėjusiosios per Messenger ištraukos. Atkreiptinas dėmesys, kad susirašinėjimo data yra užfiksuota tik ant kelių ištraukų. Be to, nukentėjusioji neneigia bendravusi su tėvu ir po parodymų davimo. Nukentėjusioji 2021 m. spalio 25 d. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad šių metų vasarą ji buvo susitikusi su savo tėčiu vieną kartą, jis labai nenoriai bendravo, tai daugiau jiems susitikti neteko, jis sakė, kad nenori taikytis, viskas spręsis per teismus, kodėl čia tuos parodymus davė, tada viso to nebūtų buvę, tada viskas vyks per teismus, tada išsiskirstė. Ji nežino, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovai sakė jiems susitikti, jautėsi labai nemaloniai, jis nenorėjo kalbėti, bendrauti. Jie susitiko prie (duomenys neklebtini), jis pasakė, kad „nusifotkintų“, kad parodyti atstovui, jog jie susitiko, nes jie nuolat sako eiti susitikti su tėčiu, taikytis su juo, buvo toks kažkoks spaudimas jai daromas susitikti su tėčiu. Tėtis tada sakė jiems, kad jie pažadėjo jam sutaikyti jį su dukra, visą laiką tas jautėsi, vos ne toks stūmimas jai taikytis su tėčiu. Po to dar teko su tėčiu kalbėti telefonu, jis jai skambino, siūlė korepetitorių, siūlė vykti į Nidą (1 t., b. l. 129-134). Pažymėtina ta aplinkybė, kad nukentėjusioji U. Ž. duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nurodė, dėl kokios priežasties bendravo su tėčiu, t. y. dėl galimo susitaikymo su tėčiu, kuris buvo įtakotas Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovų. Teisėjų kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės veda prie pagrįstos išvados, kad jokios įrodomosios vertės minėtos pateiktos susirašinėjimo ištraukos šioje konkrečioje byloje neturi, nes nei patvirtina, nei paneigia nuteistojo kaltės.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytus nuteistojo neteisėtus veiksmus, jų pavojingumo laipsnį ir pobūdį bei dėl jų kilusius padarinius, neturi jokio pagrindo svarstyti kitokios rūšies atsakomybės taikymo klausimo, kadangi K. Ž. veiksmai bei jais sukeltos pasekmės akivaizdžiai peržengia tiek civilinės, tiek administracinės atsakomybės ribas ir neginčijamai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis K. Ž. savo elgesiu, sistemingai piktnaudžiaudamas savo, kaip tėvo, teisėmis ir pareigomis, padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 163 straipsnyje.

30. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų

31. Byloje gautos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant teisinę pagalbą nuteistajam K. Ž., kurias sudaro 150,00 Eur (4 t., b. l. 98). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Tačiau išlaidų advokato paslaugoms apmokėti klausimą sprendžiant apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas taip pat į tai, ar nuteistasis buvo informuotas apie tokių išlaidų išieškojimo iš jo galimybę.

32. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta pagal nuteistojo K. Ž. apeliacinį skundą, kuris atmetamas, kaip nepagrįstas. Nuteistasis K. Ž. apie galimybę išieškoti iš jo antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas buvo informuotas išsiunčiant jam Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 18 d. nutartį dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkto gynėjo paskyrimo (4 t., b. l. 97). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nors nuteistajam K. Ž. ir buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, atsižvelgiant į tai, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, taip pat į nuteistojo turtinę padėtį, antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo išieškojimas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų, todėl jos neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo K. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Lina LesinskienėAurelijus RauckisAušra Vingilė