Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėja Bronė Vidzėnienė Baudž.byla Nr. 1A-60-134/2016Teisėjas Česlovas Kulikauskas (S) Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11415-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.3.1.;1.1.10.1.

2016 m. balandžio 1 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės, teisėjų Donato Jatužio, Algirdo Gapučio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-12-03 nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 12 (dvylikai) mėnesių, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam darbo biržoje ir per šį laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Iš R. M. priteista 263,13 Eur turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai ir 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

- 2015 vasario 23 d., apie 13.37 val., VšĮ ,,Respublikinė Panevėžio ligoninė“, adresu Panevėžys, Smėlynės g. 25, centriniame pastate, penktame aukšte, kilusio konflikto metu, tarp jo ir bendradarbio R. M. metu, smurtaudamas nesunkiai sutrikdė R. M. sveikatą, o būtent: kairės rankos kumščiu R. M. sudavė du smūgius į veido sritį ir po smūgį į nosį ir smakrą. R. M. siekiant išvengti smūgių ir traukiantis tolyn nuo jo, sudavė ne mažiau trijų smūgių į įvairias kūno vietas ir galvą. Po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, kairės rankos kumščiu R. M. sudavė du smūgius į veido sritį, vieną smūgį į sprandą ir R. M. nugriuvus ant grindų, koja spyrė du kartus į veido, ir vieną kartą į krūtinės sritį. Tokiais savo veiksmais R. M. padarė: poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kairiame skruoste ir nosies srityje, kairio skruosto, nosies, krūtinės ląstos kairės pusės ir dešinio dilbio minkštųjų audinių sumušimą, kairio skruostikaulio, kairio žandinio ančio ir akiduobės šoninės sienelės lūžius.

Apeliaciniame skunde nurodyta, jog teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus, išvadas grindė nukentėjusiojo ir liudytojų nenuosekliais parodymais, teismo išvados nepagrįstos visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių ištyrimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl yra nuteistas nepagrįstai ir neteisingai. Apeliantas teigia, jos pirmos instancijos teismas konstatavo, jog jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas R. M. elgesys: pasibaigus pirminei konfliktinei situacijai ir jam nutraukus smurtinius veiksmus bei užlipus ant darbastalio ir tęsiant darbą, nukentėjusysis laužtuvu jam smūgiavo į koją. Apylinkės teismas atmetė jo parodymus, kad jis, netikėtai, nukentėjusiajam jam sudavus laužtuvu į koją, gynėsi nuo tokių jo veiksmų, suduodamas smūgius atgal ir tai įvertino kaip gynybos versiją, pripažino, kad šio įvykio metu nekilo būtinosios ginties situacija. Apeliantas nurodo, kad jis savo kaltę pripažino ir parodė, kad jam stovint ant darbastalio, atėjęs R. M. patraukė darbastalį, rėkė, keikėsi, todėl jis nušokęs nuo darbastalio, susistumdė su nukentėjusiuoju, tačiau smūgių nesudavė ir tai patvirtino liudytojai A. Š., A. S.. Jiems susistumdžius, R. M. bandė į jį mesti plytą, bet jis suspėjo jam pagriebti už rankos, ko neneigia ir R. M.. Po šio konflikto, jis užlipo ant darbastalio ir netrukus pajuto smūgį per kelią iš nugaros pusės, o atsisukęs pamatė, kad R. M. stovi su laužtuvu rankose, iš ko supratęs, kad smūgį jam sudavė R. M.. Jam nušokus nuo darbastalio, R. M. laužtuvu bandė jam smogti į galvą, bet jis atrėmė smūgį ranka, kuri buvo sužalota. Tuo metu R. M. stovint ir nieko nesakant, suprato, kad jis gali būti neadekvatus ir neprognozuojamas. Apeliantas teigia, jog tokią R. M. būklę įvykio metu patvirtina ir byloje esantys duomenys apie R. M. psichinę sveikatos būklę. Smūgių jam sudavimo faktą patvirtina specialisto išvada, kuri nuosprendyje liko neįvertinta. Minėtoje išvadoje jam buvo konstatuota poodinė kraujosrūva dešiniame kelyje, pereinanti į blauzdą, epidermio nubrozdinimas kairiame dilbyje, padaryti kietais bukais daiktais, galimai tiriamojo nurodytu laiku (2015-02-23) ir aplinkybėmis (smogiant R. M. laužtuvu), o nustatyti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, po šio įvykio jam buvo atlikta sumušto kelio operacija, nes buvo plyšęs meniskas. Teigia, kad R. M. vis stovint su laužtuvu, jis manė, kad ir toliau bus puolamas ir žalojamas su metaliniu laužtuvu, todėl aktyviais veiksmais puolė gintis, norėjo atimti iš R. M. laužtuvą, tačiau jis nedavė, todėl R. M. sudavė smūgius, siekdamas, kad jis nebegalėtų jo sužaloti. Nuo smūgių su laužtuvu jis patyrė šoką, skaudėjo kojos kelią, be to yra netekęs dešinės rankos, todėl susiklosčius šioms įvykio metu aplinkybėmis, buvo įsitikinęs, kad R. M. puolimas su laužtuvu prieš jį yra akivaizdus, realus ir keliantis realų pavojų gyvybei, nes būdamas be dešinės rankos ir su sužalota dešine koja jautėsi esantis nelygiavertis prieš įniršusį, neprognozuojamą, su laužtuvu rankose R. M.. Apeliantas nurodo, kad įvykio metu jis buvo beginklis, iki įvykio jokios grėsmės nukentėjusiajam nekėlė, pats konflikto nepradėjo ir nukentėjusiojo neprovokavo, tyčia sužaloti R. M. nesiekė.

Skunde nurodyta, kad jo kaltė grindžiama prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiojo R. M., liudytojo A. N. parodymais apie įvykio aplinkybes ir veiksmų seką, o tai prieštarauja LR BPK 20 straipsnyje ir teismų praktikai pagal kurią apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos nenuginčijamais įrodymais, o nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, nuoseklūs, sugebant būti pakankamai objektyviems. R. M. teigia, kad jis darbastalį paliko 5-10 min., kai nuėjo taisyti prailgintuvo ir tuo metu jis užėmė jo darbastalį, o liudytojas A. N. teisminio tyrimo metu nurodė, kad grįžę po pietų nerado darbastalio, liudytojas A. Š. nurodė, kad darbastalis pusdienį buvo laisvas. R. M. nurodydamas įvykio eigą, smūgių kiekį ir jų eiliškumą nurodo skirtingai: ikiteisminio tyrimo metu atvykusiems pareigūnams nurodė, kad jis trenkė jam į veidą 1 kartą, 2015-02-24 apklausoje iš karto po įvykio jis nurodė, kad jis nušokęs nuo stelažo smogė vieną kartą į veidą, einančiam atbulam dar keletą kartų smogė į veidą ir jis kampe rankomis dengėsi veidą, po to, paėmęs laužtuvą, nestipriai sudavė R. M. į dešinę šlaunį ir tada jis smogęs jam kelis kartus į veidą, spardė jį parkritusį, o kad jis tuo metu bėgo – nenurodė. 2015-05-18 akistatoje nurodė, kad jam sudavęs du kartus į veidą, einančiam atbulam sudavė ne mažiau 3 kartus į įvairias kūno vietas ir galvą (šių smūgių nepatvirtina nei vienas liudytojas), nukentėjusysis apklausoje teigia, kad nuo smūgių jis atsirėmė į palatos kampą, paėmęs plytą norėjo gintis, bet jis išmušė plytą jam iš rankų ir tada jis paėmęs laužtuvą. R. M. sudavė jam į dešinę koją ir jam taikantis suduoti, jis atrėmė smūgius laužtuvu, o jam bėgant, sudavė 5 smūgius į įvairias kūno vietas. Teisme R. M. nurodė, kad jis sudavė smūgį į petį jam būnant palatos kampe, o jam sugrįžus su laužtuvu, jis sudavęs per laužtuvą, o jam bėgant, buvo vejamasi ir smūgiuojama, nuo smūgių parkritus, dar buvo ir spardomas į veidą, krūtinę.

Skundu nurodyta, kad teismas priteisė R. M. 300 eurų neturtinės žalos atlyginimą, tačiau mano, kad tuo buvo pažeistos teisės normos, reglamentuojančios civilinio ieškinio baudžiamajame procese nagrinėjimo taisykles, nes pareiškimas dėl žalos atlyginimo surašytas nekvalifikuotai, nukentėjusysis pateikė vieno sakinio reikalavimą atlyginti žalą, nenurodydamas kokiais įrodymais ar faktinėmis aplinkybėmis grindžiamas ieškinio reikalavimas, o teismas nepagrįstai tokį nukentėjusiojo reikalavimą pripažino civiliniu ieškiniu ir išspręsdamas ieškinio klausimą, vadovavosi BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nors turėjo konstatuoti, kad byloje nebuvo paduotas įstatymų reikalavimus atitinkantis civilinis ieškinys ir išaiškinti nukentėjusiajam teisę dėl žalos atlyginimo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, kad R. M. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, įrodymų vertinimo reikalavimų, numatytų BPK 20 straipsnyje, nepažeidė ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija, kad jis padarė nukentėjusiajam R. M. specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus, nors jų turėjo būti mažiau, tačiau teigia, kad tai padarė ne tyčiniais veiksmais siekiant sužaloti, o siekdamas apsiginti nuo nukentėjusiojo užpuolimo. Apelianto proceso metu dėstyta versija, kad nukentėjusysis elgėsi provokuojamai, dėl ko jam buvo suduoti smūgiai, kad nukentėjusysis konflikto metu pirma jį užpuolė ir jis tik bandė nuo jos gintis, pakartojama ir apeliaciniame skunde, nors skundžiamame nuosprendyje ši versija išanalizuota ir motyvuotai paneigta ir su šiomis pirmos instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti. Pirmos instancijos teismas, pripažindamas apeliantą kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, vadovavosi nukentėjusiojo parodymais, kuriuos dėl esminių bylos aplinkybių pripažino nuosekliais, logiškais, atitinkančiais kitus bylos įrodymus. Bylos įrodymais nustatyta, kad konfliktas prasidėjo, kai nukentėjusysis darbo vietoje papriekaištavo nuteistajam, kad jis paėmė elektrikams priklausantį darbastalį (ant jo tuo metu stovėjo R. M.) ir jį patraukė. Nukentėjusysis R. M. nurodė jo sužalojimo aplinkybes: po jo pareikštų priekaištų, R. M., nulipęs nuo stelažo, sudavė jam kumščiais į veidą, o kai jis traukėsi, siekdamas išvengti smūgių, vėl jam smūgiavo. Po to, kai R. M. vėl užlipo ant stelažo, jis priėjęs sudavė jam laužtuvu per kelį, tada R. M. nušokęs nuo stelažo, ranka sudavė per laužtuvą, o kai jis traukėsi atgal ir numetė laužtuvą, jį vijosi ir smūgiavo, o nuo jo smūgių pargriuvus – spardė į veidą ir krūtinę. Apylinkės teismas pagrįstai nukentėjusiojo parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių – įvykio eigos ir sužalojimo aplinkybių pripažino nuosekliais, nes jo nurodytas sužalojimo aplinkybes jis aiškino vienodai, o tai, kad nukentėjusysis nurodė įvykio nereikšmingas detales, suduotų smūgių skaičių ir jų seką, sudavimo vietą skirtingose apklausose nevienodai, nėra pagrindo pripažinti jo parodymus nenuosekliais. Neabejotina, kad tuoj po įvykio nukentėjusysis, būdamas sužalotas, įvykio aplinkybes aiškino trumpai, o vėlesnėse apklausose jos buvo tikslinamos, o jo nurodytas aplinkybes dėl padarytų sužalojimų patvirtina specialisto išvada bei kiti bylos įrodymai. Tai, kad sudavė nukentėjusiajam į veidą ir kitas kūno vietas, smakrą, sprandą, o jam pargriuvus spardė į veidą ir krūtinę, pripažino ir apeliantas ikiteisminio tyrimo metu (b.l.52,57), o teisme nurodė, kad kai nukentėjusysis sudavė jam laužtuvu į kelį, jis smogė kumščiu nukentėjusiajam į veidą, vijosi jį, pripažįsta, kad nuo jo suduotų smūgių nukentėjusysis galėjo pargriūti, tačiau neigia jį pargriuvusį spardęs, tačiau nenurodė kodėl tai pripažino ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusiojo parodymus, kad R. M. vijosi nukentėjusįjį ir sudavė į galvą, o kai R. M. pargriuvo, jį spardė, patvirtino ir liudytojas A. N.. Šis liudytojas patvirtino, kad R. M. sudavė nukentėjusiajam į galvą ir spardė kai laužtuvas jau buvo numestas ir netikėti šio liudytojo parodymais nėra pagrindo, nes jis buvo įvykio vietoje, nenustatyta, kad jis būtų suinteresuotas duoti neteisingus parodymus, o apelianto skunde nurodyti argumentai, kad jis duoda neteisingus parodymus dėl to, kad yra nukentėjusiojo bendradarbis, niekuo nepagrįsti ir atmestini. Tai, kad vyko konfliktas tarp nukentėjusiojo ir R. M. dėl stelažo patvirtino ir liudytojas A. Š., jis nurodė, kad matė kai nukentėjusysis sudavė laužtuvu R. M., o šis jį vijosi, matė kaip R. M. išėjo susiėmęs už veido, tačiau šis liudytojas nepatvirtino akivaizdžių ir nenuginčijamų aplinkybių, kad įvykio metu buvo sužalotas R. M. (ko neginčija ir nuteistasis), o buvo tik susistumdymas rodo, kad jis nematė visų įvykio aplinkybių arba sako netiesą, todėl jo parodymai, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo vyko tik susistumdymas yra nepatikimi ir atmestini.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis raštu pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas dėl jam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, priteisti 300 Eur turtinės ir 1300 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Civilinio ieškinio pareiškimo baudžiamajame procese klausimus reguliuoja BPK 112 straipsnis, kuriame nurodyta, kad civilinis ieškinys baudžiamoje byloje paduodamas bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nukentėjusysis civilinį ieškinį pateikė dar ikiteisminio tyrimo metu raštu (b.l.15), nurodydamas, kad jam nusikaltimu padaryta turtinė ir neturtinė žalą, prašydamas ją prašė priteisti. Teisiamajame posėdyje jis nurodė, kas sudaro prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Baudžiamojo proceso įstatymas, skirtingai nei Civilinio proceso įstatymas civilinio ieškinio pareiškimui kokių nors specialių reikalavimų dėl kurių jis negali būti priimamas ir nagrinėjamas nenumato, konkrečių įstatymo reikalavimų pažeidimų nenurodė ir apeliantas, o skundo teiginys, kad pareiškiant civilinį ieškinį buvo pažeista civilinio ieškinio baudžiamajame procese nagrinėjimo taisyklės yra tik bendro pobūdžio, nepagrįstas konkrečiais įstatymų reikalavimais. Apeliantas nurodo, kad teismas turėjo ne pripažinti nukentėjusiajam teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, bet konstatuoti, kad nebuvo paduotas įstatymų reikalavimus atitinkantis civilinis ieškinys, tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas tokių išvadų dėl civilinio ieškinio nepriėmė, o nurodomas kaip galimas sprendimas dėl civilinio ieškinio(nepaduotas įstatymų reikalavimų atitinkantis civilinis ieškinys ir dėl to turi kreiptis civilinio proceso tvarka) negalimas ne tik nagrinėjamu atveju, bet ir kitais atvejais, nes tokio civilinio ieškinio išsprendimo BPK 115 straipsnis nenumato.

Apylinkės teismas civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė, o dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškinį tenkino dalinai, iš prašomų priteisti 1300 EUR, priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir šį sprendimą tinkamai motyvavo: nukentėjusysis R. M. dėl sužalojimo patyrė nepatogumus, nes negalėjo pasikurti pečiaus, sumažėjo jo pajamos, nes dėl sužalojimo buvo mėnesį laiko nedarbingas, be to, jis patyrė fizinius skausmus – skaudėjo šoną, buvo ištinęs veidas, todėl apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinį ieškinį ir dėl jo priimdamas sprendimą, nepažeidė civilinio ieškinio nagrinėjimo baudžiamajame procese reikalavimų. Apeliantas dalyvaudamas teisiamajame posėdyje, kai nukentėjusysis buvo apklausiamas dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydžio, turėjo galimybę išsiaiškinti jam rūpimus klausimus, užduodant nukentėjusiajam klausimus, tačiau jų nepateikė, o teismas, įvertinęs bylos įrodymus, atmesdamas civilinį dėl turtinės žalos atlyginimo, o dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkindamas iš dalies, užtikrino nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, toks sprendimas atitinka teismų praktiką, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, tenkinti apeliacinį nuteistojo skundą jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.