- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-28
- Bylos Nr.
- 1S-649-530/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-3-00090-2022-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Danutė Giačaitė
- Nuteistasis
- E. G.
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo E. G. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. lapkričio 24 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. E. G. Norvegijos Karalystės Bortgarting lagmannsrett apeliacinio teismo 2021 m. sausio 28 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 12 metų laisvės atėmimo bausme už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 26 d. iki 2018 m. sausio 23 d. adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei automobilyje, stovėjusiame šalia namo adresiu (duomenys neskelbtini), disponavo (laikė ir perleido) didelį kiekį metamfetamino. Bausmė buvo paskirta už disponavimą iš viso 24 181 g metamfetamino, iš kurių 3 500 g buvo įvertinti kaip „perleisti“, o 20 681 g kaip „saugomi“. Taip pat jis nuteistas už 485 000 kronų, gautų iš nelegalios veiklos, susijusios su narkotikais, laikymą. Ši suma buvo perskaičiuota į 4 400 g metamfetamino, remiantis tuo, kad vieno kilogramo kaina buvo 110 000 kronų (2017 m.). Nustatydamas bausmės dydį, apeliacinis teismas rėmėsi šiuo apskaičiavimo būdu. Tai reiškia, kad E. G. disponavo maždaug 28 500 g, be to, grandyje, išplatinusioje didelį amfetamino kiekį, jis vaidino centrinį vaidmenį, jis taip pat apibūdinamas kaip „sandėlio valdytojas“. Jo veikos kvalifikuotos kaip bendrininkavimas įvykdant stambaus masto narkotikų platinimą (baudžiamojo įstatymo 231 ir 15), iš baudžiamojo veiksmo gauto pelno laikymas (stambaus masto) (baudžiamojo įstatymo 333, 332).
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teisme buvo gautas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymas dėl Norvegijos Karalystės Bortgarting lagmannsrett apeliacinio teismo 2021 m. sausio 28 d. nuosprendžio, priimto E. G. atžvilgiu pripažinimo ir jam paskirtos likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje.
3. Skundžiama nutartimi apylinkės teismas pripažino Norvegijos Karalystės Bortgarting lagmannsrett apeliacinio teismo 2021 m. sausio 28 d. nuosprendį E. G. atžvilgiu ir nutarė jį vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Nuteistajam E. G. Bortgarting lagmannsrett apeliacinio teismo 2021 m. sausio 28 d. nuosprendžiu, paskirtą 12 metų laisvės atėmimo bausmę suderino su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 260 straipsnio 3 dalies, 189 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir paliko E. G. 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmę. Iš E. G. paskirtos 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmės – 5 (penkis) metus laisvės atėmimo bausmės paskyrė atlikti kalėjime, o likusią laisvės atėmimo bausmės dalį - pataisos namuose. Bausmės pradžią nutarė skaičiuoti nuo nuteistojo E. G. perėmimo iš Norvegijos Karalystės dienos. Bei į bausmės laiką įskaičiavo bausmę, atliktą iki 2021 m. gruodžio 2 d. – 1410 dienų, ir bausmę, atliktą nuo 2021 m. gruodžio 3 d. iki nuteistojo perdavimo Lietuvos Respublikai dienos.
Šalies argumentai
4. Skunde aukštesnės instancijos teismui nuteistojo E. G. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas prašo panaikinti 2022 m. lapkričio 24 d. Kauno apylinkės teismo nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą., t. y. Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktorato prašymą pripažinti Lietuvos Respublikoje ir vykdyti Norvegijos Karalystės Borgartingo apeliacinio teismo 2021 m. sausio 28 d. nuosprendį, atmesti. Nuteistojo gynėjas advokatas taip pat prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir užtikrinant E. G. dalyvavimą jame naudojant nuotolinio vaizdo ir garso perdavimo priemones bei užklausti Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktoratą apie tai, kokioje pataisos įstaigoje ir kokiomis sąlygomis bausmę atlieka nuteistasis E. G., kokiose programose jis dalyvavo, kaip vyksta socialinės reabilitacijos procesas, ar yra kokios nors kliūtys, trukdančios tam procesui, kaip elgiasi nuteistasis bausmės atlikimo vietoje, kas lanko nuteistąjį bausmės atlikimo įstaigoje ir ar išnaudojamos visos galimybės bendrauti su nuteistuoju.
4.1. Skunde teigiama, kad tarptautinės teisės normose nėra įtvirtinta taisyklė, pagal kurią užsienyje nuteistas asmuo be jokių išlygų perduodamas kilmės šaliai arba valstybei, kurios pilietis jis yra, kad būtent joje jis atliktų jam paskirtą bausmę. Netgi priešingai, tų teisės normų analizė suponuoja išvadą, jog nuteistojo perdavimas bausmės atlikimui kilmės šalyje galimas tik tada, kai nustatoma, jog toje valstybėje bus sukurtos geresnės sąlygos nuteistojo reintegracijai į visuomenę. Tarptautiniuose dokumentuose, tokiuose, kaip Europos konvencija dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių pripažinimo, Europos konvencija dėl nuteistųjų asmenų perdavimo ir jos papildomas protokolas, kiti dvišaliai ir daugiašaliai susitarimai, tame tarpe ir šiai bylai aktualus Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės Susitarimas dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose pripažinimo ir vykdymo, akcentuojama, jog nuteistasis galėtų būti perduotas valstybei, kurios pilietis jis yra, jeigu sankcijos vykdymas toje šalyje pasitarnautų tolesnei nuteisto asmens socialinei reabilitacijai. Ši nuostata įtvirtinta Europos konvencijos dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių pripažinimo 5 straipsnyje, Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvencijos preambulėje, kurioje pabrėžiama, kad nuteisti asmenys gali būti perduodami siekiant sudaryti palankias sąlygas nuteistų asmenų socialinei reabilitacijai, jog jie turėtų galimybę atlikti bausmę įprastoje socialinėje aplinkoje, o geriausiai tai galima pasiekti perduodant juos jų valstybei. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarime dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose pripažinimo ir vykdymo lygiai taip pat akcentuojama, kad susitariančios valstybės susitarimą pasirašo tik norėdamos palengvinti nuteistųjų asmenų socialinę reabilitaciją jiems artimoje aplinkoje bei manydamos, jog geriausiai šį tikslą galima pasiekti perduodant nuteistuosius asmenis šalims, kuriose jie gyvena. Beje, ši mintis plėtojama ir susitarimo tekste, pažymint, kad nuosprendžio vykdymas vykdančiojoje valstybėje turėtų suteikti geresnes nuteistojo asmens socialinės reabilitacijos galimybes, o tam turėtų pasitarnauti asmens kalbiniai, kultūriniai, socialiniai, ekonominiai ryšiai ar kitos sąsajos su vykdančiąja valstybe.
4.2. Skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija gavusi iš Norvegijos Karalystės prašymą pripažinti bei vykdyti E. G. atžvilgiu priimtą Borgartingo apeliacinio teismo nuosprendį, susitarime minimą liudijimą ir kitus dokumentus, privalėjo konsultuotis su išduodančios valstybės kompetentinga institucija, aiškintis, ar iš tiesų bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje užtikrins siekį palengvinti Norvegijos Karalystėje nuteisto ir ten bausmę jau atliekančio E. G. socialinę reabilitaciją. Aiškindamasi šias aplinkybes teisingumo ministerija privalėjo turėti omenyje faktą, kad nuteistasis nesutiko būti perduotas Lietuvos Respublikai. Tai reiškia, jog ministerija turėjo pasidomėti, ar yra kokios nors apčiuopiamos nuteistojo sąsajos su Lietuva, ar jis laiko šią šalį savo šeimos vieta, ar jis turėjo Lietuvoje darbą, gyvenamąją vietą, ar palaikė artimus ryšius ne tik su sugyventine, vaikais, tačiau ir kitais artimaisiais. Galų gale galėjo pasidomėti, kodėl Norvegijos Karalystės kalėjime bausmę atliekantis asmuo nenori grįžti į kilmės šalį, kurios pilietis jis yra. Kadangi teisingumo ministerijos paskirtis sprendžiant dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo neapsiriboja vien tik formaliu sutikimo pareiškimu. Priešingai, kaip rašoma susitarime, per tokias konsultacijas vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija išduodančiosios valstybės kompetentingai institucijai gali pateikti argumentuotą nuomonę, jog bausmės vykdymas vykdančiojoje valstybėje neužtikrins siekio palengvinti nuteistojo asmens socialinę reabilitaciją ir sėkmingai reintegruoti nuteistąjį asmenį į visuomenę. Ši susitarimo nuostata demonstruoja, kad ne visais atvejais prašančios valstybės noras perduoti toje šalyje nuteistą ir bausmę joje atliekantį asmenį gali būti įgyvendintas. Paaiškėjus, jog kilmės valstybėje nebus sukurtos socialinei reabilitacijai palankesnės sąlygos nei tos, kurios yra žmogų nuteisusioje valstybėje, procesas dėl nuosprendžio pripažinimo bei jo vykdymo kilmės šalyje neprasideda. Tačiau teisingumo ministerija jokių aktyvių veiksmų nesiėmė, nors nuteistojo gynėjas advokatas ir prašė teisingumo ministerijos informuoti Norvegijos Karalystės įgaliotą instituciją, jog netikslinga nuteistąjį E. G. perkelti į Lietuvos Respubliką tolesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui. Ji visiškai nesigilino į advokato pateiktus dokumentus, o apsiribojo tik formaliais motyvais, kurių esmę sudaro tai, jog E. G. yra Lietuvos Respublikos pilietis, savo gyvenamąją vietą deklaravęs Lietuvoje, kad jo dukterų gyvenamoji vieta taip pat deklaruota Lietuvoje, jog kiti artimieji gyvena Lietuvoje, kad nuteistasis Norvegijos Karalystėje negyveno, su ja neturi ekonominių ryšių. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos įgaliota institucija ne formaliai, tačiau iš tikrųjų turėjo konsultuotis su atitinkamomis Lietuvos institucijomis ir aiškintis, ar nuteistąjį sieja su kilmės šalimi kokie nors kultūriniai, socialiniai, ekonominiai ryšiai, ar laiko jis Lietuvą savo šeimos gyvenamąja vieta, ar sieja su šia valstybe savo ateitį ir t. t. Formalus Teisingumo ministerijos požiūris į nuteistojo socialinės reabilitacijos klausimą Lietuvoje lėmė, jog buvo pažeista susitarimo nuoroda į tai, kad nuosprendis ir liudijimas gali būti perduodami tik tais atvejais, kai išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija, prireikus išduodančiosios ir vykdančiosios valstybės kompetentingoms institucijoms pasikonsultavus, įsitikina, jog bausmės vykdymas vykdančiojoje valstybėje užtikrins siekį palengvinti nuteistojo asmens socialinę reabilitaciją. Pasak nuteistojo gynėjo advokato, susidaro įspūdis, kad Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktoratas buvo suklaidintas.
4.3. Skunde pažymima, jog ir apylinkės teismas pasirinko lengviausią kelią bei priėmė formalų sprendimą pripažinti ir vykdyti Lietuvos Respublikoje Norvegijos Karalystės apeliacinio teismo nuosprendį, nors tai galėjo padaryti tik neginčytinai nustatęs, kad būtent Lietuvoje bus daug geriau bei patogiau nuteistąjį integruoti į visuomenę. Skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas ypatingą dėmesį skyrė antraeiliams klausimams ir nesiėmė pakankamų priemonių nustatyti, ar iš tiesų Lietuvos Respublikos bausmės atlikimo įstaigoje bus sudarytos geresnės sąlygos nuteistojo socialinei integracijai į visuomenę nei tos, kurios šiuo metu yra Norvegijos Karalystės pataisos įstaigoje. Iš skundžiamos nutarties nesimato, kokios problemos šiuo metu kyla E. G. pataisymo ir perauklėjimo procese bei kas bus geriau padaryta socialinės reabilitacijos prasme Lietuvos Respublikoje. Pasak nuteistojo gynėjo advokato, pirmosios instancijos teismas turėjo daugiau dėmesio skirti aplinkybei, jog nuteistasis nerodo jokio noro grįžti tolesniam bausmės atlikimui į Lietuvą. Ir jo ryšiai su vaikais bei jų motina yra itin tvirti.
4.4. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad apylinkės teismas nutartyje padarė išvadą, jog nuteistojo nenoras laisvės atėmimo bausmės atlikimą tęsti Lietuvos Respublikoje nėra kliūtis pripažinti ir vykdyti Lietuvoje Norvegijos Karalystės teismo nuosprendį. Formaliai vertinant tarptautinės teisės normų nuostatas tokią išvadą galima buvo padaryti. Ir nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarime dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo taip pat nurodoma, jog nuteistojo asmens sutikimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nereikalingas, kai nuteistasis asmuo yra vykdančiosios valstybės pilietis ir gyvena toje valstybėje arba kai nuteistasis asmuo bus deportuotas į vykdančiųjų valstybę po to, kai jis bus atleistas nuo bausmės atlikimo, remiantis į nuosprendį arba teisminį ar administracinį sprendimą įtrauktu įsakymu dėl išsiuntimo ar deportavimo ar bet kokia kita vadovaujantis nuosprendžiu pritaikyta priemone. Tačiau byloje yra esantis Norvegijos Karalystės imigracijos direktorato sprendimas E. G. deportuoti iš šalies grindžiamas tik prielaida, jog yra pavojus, kad nuteistasis ateityje vėl gali įvykdyti tokį patį nusikaltimą. Vis dėlto paminėtas sprendimas nėra besąlygiška vada pripažinti ir vykdyti Norvegijos Karalystės teismo nuosprendį, kadangi tame pačiame dokumente rašoma, jog deportuotasis gali prašyti panaikinti įvažiavimo draudimą, kai atsiranda naujos aplinkybės. Tai reiškia, kad E. G., gavęs išvadą, jog jo pakartotinio nusikalstamumo rizika itin maža (tokia išvada labai reali turint omenyje (duomenys neskelbtini) kalėjimo atsiliepimus apie nuteistąjį), kad jo šeima įsikūrusi Norvegijos Karalystėje (kas be jokios abejonės bus padaryta), įvažiavimo draudimas gali būti panaikintas.
4.5. Skunde pabrėžiama, kad nuteistasis gali būti perduotas tais atvejais, kai jis ne tik yra vykdančiosios valstybės pilietis, tačiau ir gyvena toje valstybėje, tačiau E. G. nelaiko Lietuvos savo gyvenamąja vieta, o faktinės aplinkybės rodo, jog jis ne vienerius metus gyveno kitose šalyse. Byloje yra dokumentai, patvirtinantys E. G. gyvenimo ir darbo Jungtinėje Karalystėje faktą, o nuo 2016 metų gyveno bei dirbo Latvijos Respublikoje bei tuo laiku, kai buvo kitose šalyse. Nuteistasis neieškojo darbo Lietuvoje ir nedirbo Lietuvos Respublikoje, neturėjo draudžiamųjų pajamų. Galų gale byloje yra informacijos, kad prieš sulaikymą nuteistasis turėjo gyvenamąją vietą Norvegijos Karalystėje. Paminėti dalykai nenusveria nutarties išvados, kad E. G. nebuvo įsitvirtinęs kurioje nors konkrečioje valstybėje. Priešingai, tokia išvada rodo, jog ir teismas praktiškai sutiko, kad Lietuva nebuvo ta šalis, kurioje asmuo nuolat gyveno ar kurią jis laikė savo gyvenamąja vieta. Paminit ir tai, kad Lietuvos Respublika nelaikytina E. G. gyvenamąja vieta net ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.16 straipsnį. Kadangi iki teisminio bylos nagrinėjimo byloje buvo dokumentas, kad E. G. gyvenamoji vieta buvo deklaruota (duomenys neskelbtini), tačiau bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog nuteistojo gyvenamosios vietos deklaracija jo artimųjų, gyvenančių tame būste, prašymu panaikinta nuo 2021 m. rugsėjo 7 d.. Liudytojai J. G. ir I. G. teisme patvirtino, kad nuteistasis daug metų negyvena (duomenys neskelbtini), todėl ta vieta tik formaliai buvo deklaruota kaip jo gyvenamoji vieta. Taigi, išdėstytos aplinkybės rodo, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad Lietuvos Respublika buvo E. G. gyvenamoji vieta.
4.6. Skunde teigiama, kad priimant sprendimą dėl nuosprendžio ir liudijimo perdavimo svarbu atsižvelgti ir į nuteistojo asmens nuomonę. Vien tai, kad asmuo yra valstybės pilietis ir jo gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje, o jo tėvai ir brolis gyvena Lietuvos Respublikoje, jog toje šalyje deklaruota dukterų gyvenamoji vieta, dar nereiškia, kad priimančioje valstybėje bus sukurtos geresnės nuteistojo socialinės reabilitacijos sąlygos. Juk pakankamai akivaizdu, jog tuo atveju, kai asmuo perduodamas nepaisant jo nuomonės, vargu ar vykdančioje valstybėje bus sudarytos sąlygos geresnei asmens integracijai į visuomenę.
4.7. Anot nuteistojo gynėjo advokato iš bausmės vykdymą Lietuvos Respublikoje reglamentuojančių įstatymų apžvalgos taip pat matyti, kad sąlygos Lietuvos pataisos įstaigoje nebus tokios geros ir palankios asmens socialinei reabilitacijai lyginant jas su tomis, kokiomis šiuo metu bausmę atlieka E. G..
4.8. Skunde nurodoma, kad vienas iš pagrindinių veiksnių, darančių įtaką žmogaus integracijai į visuomenę, yra nuteistojo bendravimas su šeima. Tuo tarpu bylos medžiaga rodo, jog E. G. ryšiai su tėvais ir broliu nutrūko prieš daug metų. Per tą laiką jis iš esmės bendravo tik su I. K. ir vaikais. Todėl tik santykiai su pastaraisiais yra svarbūs asmens resocializacijos aspektu. Ir nors skundžiamoje nutartyje daug dėmesio skiriama tam, kad būtų parodyta, jog I. K. ir dukrų ryšiai su Norvegijos Karalyste nėra tokie, kurie leistų tvirtinti, kad šie asmenys tą šalį laiko savo gyvenamąja vieta. Tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, jog tokią situaciją lėmė E. G. ateities neapibrėžtumas. Faktinė nuteistojo šeima nori palaikyti bei puoselėti ryšius su E. G., tačiau nėra aišku, ar nuteistasis liks Norvegijos Karalystėje, ar bus perduotas Lietuvos Respublikai. Būtent tas neapibrėžtumas ir lėmė, kad pradžia apsigyventi Norvegijoje padaryta, tačiau ryšiai su Lietuva nėra visiškai nutraukti. Tačiau apylinkės teismui reikėjo daugiau dėmesio skirti ne tam, jog būtų įrodyta, kad I. K. su vaikais vis dar susijusi su Lietuva, tačiau tam, ar jos ir vaikų sąsajos su Lietuvos Respublika sudaro kokias nors kliūtis jiems bendrauti su nuteistuoju. Bylos dokumentai demonstruoja, jog išnaudojamos visos galimybės lankyti nuteistąjį Norvegijoje, bendrauti su juo tiek kalėjimo teritorijoje, tiek ir užjos ribų. Tuo tarpu bausmės atlikimo sąlygos Lietuvoje, bent jau iš pradžių, nebus tokios geros, kokios buvo Norvegijos Karalystėje. Tai, beje, suponuoja išvadą, kad šiuo metu teigiamai besivystantis resocializacijos procesas kurį laiką bus nutrūkęs. Nieko nekeis faktas, jog Lietuvoje gyvena nuteistojo tėvai ir brolis, nes galimybės pasimatyti su nuteistuoju visų bus vienodos, antra vertus, jau minėta bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistojo ryšiai su tėvais ir broliu faktiškai yra nutrūkę. Taigi šiuo atveju teismui derėjo turėti omenyje tik tuos asmenis, kurie galėtų nuteistajam daryti teigiamą įtaką, t. y. kurie skatintąjį daugiau nenusikalsti. Akivaizdu, jog nutarties išvada, kad perkėlus nuteistąjį į Lietuvą nebus pakenkta jo resocializacijai bei tinkamai integracijai į visuomenę, jog bausmės atlikimas Lietuvos Respublikoje palengvins šeimos narių galimybes lankyti nuteistąjį ir padės dar geriau stiprinti socialinius ryšius, prieštarauja šiuo metu egzistuojantiems faktams, nes tikrieji E. G. šeimos nariai ir dabartiniu metu lanko jį Norvegijoje bei bendrauja visais atvejais, kada tai galima daryti pagal Norvegijos Karalystės bausmės atlikimą reglamentuojančius įstatymus.
4.9. Skunde pažymima, kad byloje esanti informacija akivaizdžiai demonstruoja, jog nėra jokių kliūčių E. G. tęsti bausmės atlikimą prašančioje valstybėje (Europos konvencijos dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių pripažinimo 6 straipsnyje įtvirtinta taisyklė). (duomenys neskelbtini) kalėjimo pateikti dokumentai rodo, jog nuteistasis reguliariai ir visais įmanomais būdais bendrauja su savo vaikais ir jų motina, dalyvauja įvairiose nuteistųjų elgesį keičiančiose programose, išmoko norvegų kalbą, nedaro nieko, kas verstų abejoti jo noru pasitaisyti ir nedaryti naujų nusikaltimų. Minėti dokumentai patvirtina, kad nuteistojo resocializacija šiuo metu vyksta itin sėkmingai, iš jų nesimato, jog asmens perkėlimas į kilmės šalį galėtų kaip nors pagerinti socialinės reabilitacijos procesą. Apylinkės teismui nevertėjo suabsoliutinti fakto, kad teisiant E. G. už nusikaltimo padarymą Norvegijos Karalystėje jam atrodė, jog bus sunku bausmę atlikti toje šalyje, nes tada jis nežinojo, kaip jam pavyks adaptuotis bausmės atlikimo vietoje. Dabar gi iš jo nesutikimo būti perduotam Lietuvai, iš teismui pateikto atsiliepimo aiškėja, kad nuteistasis sėkmingai prisitaikė prie bausmės atlikimo sąlygų bei norėtų, jog ir toliau bausmės atlikimas būtų tęsiamas Norvegijos Karalystėje, juolab kad šiuo metu tam nėra jokių kalbinių ar kultūrinių kliūčių, o su nuteistojo kilmės šalimi jo nesaisto jokie ryšiai apskritai.
Šalies argumentai
4.10. Nors nutartyje teismas nurodė, jog nenustatyti susitarimo 8 straipsnyje numatyti nepripažinimo bei nevykdymo pagrindai, pagal kuriuos vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę. Tačiau ši išvada galėtų turėti lemiamą reikšmę, jeigu teisme būtų be jokių išlygų konstatuota, kad vykdančiojoje valstybėje vykdomas nuosprendis suteiks geresnę nuteistojo asmens socialinės reabilitacijos galimybę. Tuo tarpu bylos medžiaga rodo, jog perdavus E. G. į Lietuvą, kad ištraukus jį iš jam įprastos bausmės atlikimo aplinkos, bus padaryta žala integracijos į visuomenę procesui. Susitarimo 8 straipsnis taikomas tada, kai nustatoma pagrindinė sąlyga - kilmės šalyje nuteisto asmens pataisymo procesas galės vykti sėkmingiau nei nuteisusioje valstybėje. Tuo tarpu faktinės aplinkybės rodo, jog perdavus E. G. Lietuvai rezultatas bus priešingas. Dėl to teismas privalėjo vadovautis ne ta susitarimo dalimi, kurioje aprašomi procedūriniai dalykai, tačiau preambulėje nurodytu susitarimo tikslu. Pasak nuteistojo gynėjo advokato, apylinkės teismas nutartyje nepateikė įtikinančių argumentų, kad E. G. perkėlimas į Lietuvos Respubliką tolesniam bausmės atlikimui palengvins nuteistojo socialinę reabilitaciją, jog Lietuva yra ta šalis, kurioje bus lengviau pasiekti nurodytą tikslą, kad Lietuvos Respublikoje yra nuteistajam artima aplinka, skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta, dėl skundo turėtų būti priimtas naujas sprendimas, o prašymas pripažinti ir vykdyti Borgartingo apeliacinio teismo nuosprendį turėtų būti atmestas.
4.11. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad apylinkės teismo buvo prašoma užklausti Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktoratą apie tai, kokioje pataisos įstaigoje bausmę atlieka nuteistasis E. G., kokiomis sąlygomis atliekama laisvės atėmimo bausmė, kokiose programose dalyvavo nuteistasis, kaip vyksta socialinės reabilitacijos procesas, ar yra kokios nors kliūtys, trukdančios tam procesui, kaip jis elgiasi bausmės atlikimo vietoje, kas lanko nuteistąjį bausmės atlikimo įstaigoje. Tačiau prašymas nebuvo patenkintas, todėl ši apylinkės teismo padaryta duomenų rinkimo spraga turėtų būti ištaisyta aukštesnės instancijos teisme, kadangi gynybos galimybės vis dėlto yra ribotos, todėl tik teismas gali gauti šią informaciją. Ir nors nuteistasis gavęs apylinkės teismo nutarties nuorašą, pats parašys skundą ir jame išdėstys nesutikimo su nutarties motyvais argumentus, tačiau aukštesnės instancijos teisme vertėtų išklausyti nuteistojo paaiškinimus naudojant nuotolinio vaizdo ir garso perdavimo priemones.
5. 2022 m. gruodžio 27 d. Kauno apygardos teisme buvo gautas nuteistojo E. G. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo pareiškimas, kuriuo prašoma paduoto skundo nenagrinėti tol, kol nebus gautas paties nuteistojo E. G. skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutarties.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. G. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo skundas atmetamas.
6. Dėl nuteistojo gynėjo advokato prašymo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) įtvirtintą teisinį reguliavimą žodinis nagrinėjimas privalomas tuo atveju, kai skundas paduotas nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais (BPK 362 straipsnio 6 dalis). Kitais atvejais gali būti rengiamas teismo posėdis. Šiuo atveju aplinkybių, dėl kurių būtų reikalinga skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, apygardos teismas nenustatė. Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartį skundžia nuteistojo gynėjas advokatas, t. y. skundas nėra paduotas nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais. Gynėjo skunde nurodomi nesutikimo su nutartyje padarytomis išvadomis motyvai ir argumentai, suformuluoti aiškūs prašymai, taip pat aiškiai išreikšta ir pačio nuteistojo pozicija. Teismui pateikta medžiaga yra išsami, joje esančių duomenų pakanka argumentuotai pasisakyti dėl visų esminių skundo argumentų. Taigi tenkinti nuteistojo E. G. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo prašymą ir skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka apygardos teismas neturi pagrindo.
7. BPK 364 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad skundas dėl apylinkės teismo nutarties paduodamas apygardos teismui per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos. Suimtam nuteistajam šis terminas skaičiuojamas nuo nutarties nuorašo įteikimo jiems dienos. Teismų informacinėje sistemoje LITEKO yra duomenys, kad nuteistajam apylinkės teismo nutartis buvo išsiųsta 2022 m. gruodžio 7 d., tačiau duomenų apie skundo gavimą, nėra. BPK 364 straipsnio 2 dalis nustato, kad skundą gali paduoti tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas. Apygardos teismas atsižvelgdamas į tai, kad skundą nagrinėjamu atveju padavė ne pats nuteistasis E. G., o jo gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas, 2022 m. gruodžio 27 d. prašymo nenagrinėti skundo, kol nėra gautas nuteistojo E. G. skundas, netenkina, kadangi tai nėra procesinė kliūtis išspręsti gynėjo skundą.
8. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su nuteistojo E. G. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo skundu bei patikrinęs skundžiamos Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą byloje esančių duomenų kontekste, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl Norvegijos Karalystės Bortgarting lagmannsrett apeliacinio teismo 2021 m. sausio 28 d. nuosprendžio pripažinimo ir nuteistajam E. G. paskirtos pagal šį nuosprendį likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymo Lietuvos Respublikoje, teisingai įvertino bylos aplinkybes, teisės taikymo klaidų nepadarė ir pagrįstai paskirtą E. G. laisvės atėmimo bausmę suderino su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju įstatymu.
9. BPK 365 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsienio valstybių teismų nuosprendžiai ir Tarptautinio baudžiamojo teismo sprendimai Lietuvos Respublikoje vykdomi Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu pagal jose ir šio kodekso VII dalyje nustatytas taisykles.
10. Prašymo dėl Norvegijos Karalystėje priimto sprendimo, kuriuo paskirta laisvės atėmimo bausmė, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindus ir sąlygas numato Lietuvos Respublikos 2014 m. kovo 20 d. įstatymu NR. XII-800 ratifikuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimas „Dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo“ (toliau – Susitarimas). Susitarimo preambulės 4 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad nuosprendžio vykdymas vykdančiojoje valstybėje turėtų suteikti geresnes nuteistojo asmens socialinės reabilitacijos galimybes. Kompetentinga išduodančiosios valstybės institucija, siekdama įsitikinti, kad vykdančiojoje valstybėje vykdomas nuosprendis suteiks geresnę nuteistojo asmens socialinės reabilitacijos galimybę, turėtų atsižvelgti į tokius aspektus, kaip asmens sąsajos su vykdančiąja valstybe, ar jis (ji) laiko valstybę savo šeimos vieta, į jo kalbinius, kultūrinius, socialinius ar ekonominius ryšius ar kitas sąsajas su vykdančiąja valstybe. Susitarimo 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija pripažįsta nuosprendį, kuris buvo perduotas šio Susitarimo nustatyta tvarka, ir nedelsdama imasi visų būtinų priemonių bausmei vykdyti, išskyrus atvejus, kai pritaikomas vienas iš 8 straipsnyje nurodytų nepripažinimo ir nevykdymo pagrindų.
11. Skundą nagrinėjantis teismas pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog šiuo atveju pagal byloje esančius duomenis nenustatyta pagrindų, numatytų Susitarimo 8 straipsnyje, dėl kurių galėtų būti atsisakoma pripažinti Norvegijos Karalystės nuosprendį ir vykdyti bausmę Lietuvos Respublikoje, kaip ir kitų sąlygų, dėl kurių tokio nuosprendžio pripažinimas ir bausmės vykdymas bent iš dalies Lietuvos Respublikoje būtų negalimas.
12. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties motyvų, apylinkės teismas įvertino tai, kad nuteistasis yra Lietuvos Respublikos pilietis, jo deklaruota gyvenamoji vieta iki 2022 m. birželio 2 d. buvo Lietuvos Respublikoje (1 t., b. l. 128), jo šeima taip pat gyvena Lietuvoje. Tuo tarpu analizuojant nuteistojo ryšius su Norvegijos Karalyste, skundžiamoje nutartyje pažymėta, kad duomenų, jog šioje valstybėje nuteistasis turėjo oficialų darbą, buvo deklaravęs gyvenamąją vietą, mokėjęs mokesčius ar nuomojęs būstą ir pan., nėra. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog nuteistasis pusantrų metų iki 2018 m. sausio 2 d. oficialiai dirbo Latvijoje (2 t., b. l. 3), o 2018 m. sausio 23 d. jau buvo suimtas Norvegijos Karalystėje (1 t., b. l. 153), todėl darytina išvada, kad nuteistąjį su šia šalimi siejo daugiau nusikalstami, o ne socialiniai ar ekonominiai ryšiai. Nuo 2015 m. birželio 1 d. nėra duomenų apie E. G. gaunamas draudžiamąsias pajamas Lietuvoje (2 t., b. l. 70-71). Bylos duomenys patvirtina, kad jis 2012-2013 m. buvo išvykęs į Jungtinę Karalystę (1 t., b. l. 161-187). Nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. sausio 2 d. oficialiai dirbo (duomenys neskelbtini) ir ten buvo deklaravęs gyvenamąją vietą (2 t., b. l. 8-9), taip pat turėjo Latvijos Respublikos tapatybės kortelę (2 t., b. l. 14-15), tačiau tai nepatvirtina, kad nuteistasis gyvenimą buvo susikūręs kitoje šalyje ir jo ryšiai su Lietuva buvo nutrūkę. Priešingai, nuteistojo sugyventinė I. K. apklausiama teisme nurodė, kad 2013 m. ir 2016 m. gimė dukros, ji gyveno Lietuvoje, o nuteistasis grįždavo kartą per mėnesį 2-3 paroms. Iš nuteistojo motinos J. G. teisme duotų parodymų taip pat matyti, kad ryšiai su sūnumi nėra visiškai nutrūkę, jie bendrauja telefonu. Ir nors nuteistojo sugyventinė I. K. pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis susijusius su darbo sutarties ir nuomos sutarties sudarymu Norvegijoje, taip pat skrydžių bilietus, tačiau apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad I. K. su dukromis faktiškai gyvena Lietuvoje ir į Norvegiją vyksta tik aplankyti E. G.. O tai, skundą nagrinėjančio teismo nuomone tik patvirtina, kad nuteistąjį E. G. su Lietuvos Respublika sieja ne tik oficialūs ryšiai, bet ir kultūriniai, socialiniai bei šeiminiai ryšiai, kurie užtikrins siekį palengvinti nuteistojo socialinę reabilitaciją, padės sėkmingai reintegruotis į visuomenę bei dar labiau sustiprins ryšius su šeima.
13. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir skundo argumentai, jog nuteistasis E. G. nerodo jokio noro grįžti į Lietuvą tolimesniam bausmės atlikimui ir į jo nuomonę turėtų būti atsižvelgta. Susitarimo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti atvejai, kuomet nuteistojo asmens sutikimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nereikalingas: a) kai nuteistasis asmuo yra vykdančiosios valstybės pilietis ir gyvena toje valstybėje; b) kai nuteistasis asmuo bus deportuotas į vykdančiąją valstybę po to, kai jis bus atleistas nuo bausmės atlikimo, remiantis į nuosprendį arba teisminį ar administracinį sprendimą įtrauktu įsakymu dėl išsiuntimo ar deportavimo ar bet kokia kita vadovaujantis nuosprendžiu pritaikyta priemone; c) kai nuteistasis asmuo pabėgo ar kitokiu būdu sugrįžo į vykdančiąją valstybę dėl to, kad išduodančiojoje valstybėje jam (jai) iškelta baudžiamoji byla ar priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Nagrinėjamu atveju byloje esantis 2021 m. spalio 6 d. Norvegijos Imigracijos direktorato sprendimas visam laikui deportuoti nuteistąjį E. G. su draudimu įvažiuoti į šalį (1 t., b. l. 42-46) patvirtina, kad nuteistojo sutikimas dėl likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymo Lietuvos Respublikoje nėra reikalingas. Ir nors nuteistojo gynėjas advokatas skunde teigia, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms šis draudimas nuteistajam E. G. gali būti panaikintas, tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad šiuo metu šis draudimas yra galiojantis ir duomenų, kad jis būtų apskųstas byloje nėra, todėl šie skundo argumentai yra deklaratyvūs bei nesudaro pagrindo Norvegijos Karalystės nuosprendžio nepripažinti.
14. Aukštesnysis teismas pažymi, kad gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikomas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys nepaneigti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019). Ir nors skunde teigiama, kad nuteistasis E. G. yra Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau jis nelaiko Lietuvos savo gyvenamąja vieta ir iš deklaruotos gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), jis buvo išregistruotas 2021 m. rugsėjo 7 d., tačiau patikrinus Registrų centro Gyventojų registro departamento oficialiai teikiamus duomenis (per sąsają su teismų informacine sistema LITEKO), nustatyta, kad E. G. vis dar yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, aukščiau paminėtu adresu, todėl skundo argumentai, kad Lietuvos Respublika nėra nuteistojo E. G. gyvenamoji vieta atmetami, kaip nepagrįsti bei nepaneigti jokiais objektyviais duomenimis. Apibendrinus konstatuotina, jog iš esmės teismui pateiktoje medžiagoje nėra jokių įtikinamų įrodymų, kad nuteistąjį su kita valstybe šiuo metu sietų glaudesni ryšiai nei su Lietuvos Respublika, todėl skundą nagrinėjantis teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad būtent Lietuvos Respublikoje yra nuteistojo E. G. įprasta gyvenamoji vieta, jo interesų centras.
15. Aptariamu aspektu teisiškai nėra reikšminga ir skunde nurodyta aplinkybė, kad Teisingumo ministerija nesiėmė jokių aktyvių veiksmų ir nesikonsultavo su išduodančios valstybės kompetentinga institucija ar iš tiesų bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje užtikrins siekį palengvinti Norvegijos Karalystėje nuteisto ir ten bausmę atliekančio E. G. socialinę reabilitaciją. Iš byloje esančio Teisingumo ministerijos 2022 m. birželio 14 d. rašto (1 t., b. l. 146-147) matyti, kad ministerija vidines konsultacijas pagal Susitarimo 4 straipsnio 4 dalį inicijuoja tik tuomet, kai kyla pagrįstų abejonių dėl nuteistojo ryšių su Lietuva. Nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerija susipažinusi su iš Norvegijos gautas dokumentais, inicijavo konsultacijas su kompetentingomis Lietuvos Respublikos institucijomis dėl E. G. socialinių, ekonominių ir šeimyninių ryšių Lietuvoje ir nenustačiusi, kad nuteistasis E. G. su Norvegijos Karalyste turi glaudesnius socialinius ryšius nei su Lietuva, nusprendė, kad nėra pakankamo pagrindo kreiptis į Norvegijos Karalystę. Tuo tarpu pažymėtina, jog Susitarimo 4 straipsnis nustato konsultavimosi galimybę, bet ne privalomumą, todėl vien tai, kad Teisingumo ministerija nesikreipė į Norvegijos Karalystę nereiškia, kad šiuo atveju buvo pažeistos Susitarimo nuostatos.
16. Nuteistojo gynėjo advokato skunde apygardos teismui daug dėmesio skiriama E. G. elgesiui bausmės atlikimo metu, nurodoma, kad įkalinimo sąlygos Norvegijos karalystėje yra geresnės ir, kad perkėlus nuteistąjį į Lietuvą jam bus padaryta žala, tačiau aukštesnysis teismas nesutikdamas su šiais skundo argumentais atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas pataisos įstaigose nuteistiesiems atliekantiems laisvės atėmimo bausmę taip pat yra suteikiama galimybė dirbti, mokytis ir dalyvauti įvairiose socialinės reabilitacijos programose, o priklausomai nuo teigiamo nuteistojo elgesio bausmės atlikimo režimas gali būti švelninamas. Tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad Europos Žmogaus teisių konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimas Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą). Nagrinėjamu atveju, nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad minėtų reikalavimų Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigoje E. G. atliekant laisvės atėmimo bausmę nebus laikomasi ar, kad jo teisės ir teisėti interesai nebus užtikrinti, nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą apylinkės teismo nutartį panaikinti.
17. Ir nors skundu yra prašoma užklausti Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktoratą apie tai, kokioje pataisos įstaigoje ir kokiomis sąlygomis bausmę atlieka nuteistasis E. G., kokiose programose jis dalyvavo, kaip vyksta socialinės reabilitacijos procesas, ar yra kokios nors kliūtys, trukdančios tam procesui, kaip elgiasi nuteistasis bausmės atlikimo vietoje, kas lanko nuteistąjį bausmės atlikimo įstaigoje ir ar išnaudojamos visos galimybės bendrauti su nuteistuoju, tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad Susitarimas nenumato, jog reikalinga gauti duomenis susijusius su bausmės atlikimo vieta, sąlygomis, nuteistojo elgesiu ir pan., sprendžiant nuosprendžio pripažinimo ir bausmės vykdymo klausimą, todėl šis gynėjo advokato prašymas netenkinamas. Derinant bausmes svarbu atsižvelgti į bausmės rūšį ir trukmę, o ne jos vykdymo sąlygas, kadangi tarptautiniai teisės aktai nenumato bausmės vykdymo sąlygų suderinimo.
18. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apygardos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį nepažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų ir tarptautinių teisės aktų. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo gynėjo advokato nurodytas priežastis, dėl kurių E. G. negalėtų atlikinėti laisvės atėmimo bausmės Lietuvoje. Tuo tarpu nuteistojo noras tęsti bausmės atlikimą Norvegijos Karalystėje neįpareigoja teismo priimti jam palankų sprendimą. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad E. G. yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Nuteistąjį su šia šalimi sieja tiek kultūriniai, tiek socialiai bei šeimyniniai ryšiai, todėl akivaizdu, kad šios aplinkybės teigiamai įtakos nuteistojo E. G. socialinę reabilitaciją bei padės nuteistajam integruotis į visuomenę, todėl nuteistojo E. G. gynėjo advokato skundas atmetamas, kaip nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,
nutaria:
atmesti nuteistojo E. G. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo skundą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 24 d. nutartį.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.