Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujanti ir pranešėja) ir Vidos Stonkuvienės,

2019 m. gruodžio 12 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. V. skundą atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (minėta, toliau – ir atsakovė, Administracija) Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus (toliau – ir Socialinės paramos skyrius) 2019-09-05 sprendimo „Dėl piniginės socialinės paramos A. V.” (toliau – ir ginčijamas sprendimas), kuriuo atsisakyta pareiškėjai skirti vienkartinę socialinę piniginę paramą, teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus ginčijamą sprendimą, pareiškėja prašo įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus - iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2018-10-04 prašymą dėl vienkartinės socialinės piniginės paramos skyrimo.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja 2018-10-04 Administracijos Socialinės paramos skyriui pateikė prašymą skirti vienkartinę socialinę piniginę paramą. Pareiškėjos 2018-10-04 prašymo turinys patvirtina, kad jame buvo nurodyta, jog už nuomojamas iš Klaipėdos miesto savivaldybės gyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), 2018 m. spalio pradžioje pareiškėja dėl sunkios materialinės padėties nesumokėjo 3 612 Eur nuomos mokesčio. Kartu su 2018-10-04 prašymu pateikti materialinę padėtį patvirtinantys įrodymai.

Socialinės paramos skyrius, išnagrinėjęs anksčiau minėtą pareiškėjos 2018-10-04 prašymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (minėta, toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalimi, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2018-09-27 sprendimu Nr. T2-200 patvirtinto Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašo 7 ir 8 punktais, 2018-10-25 sprendimu „Dėl vienkartinės materialinės paramos skyrimo A. V.” (toliau – ir 2018-10-25 sprendimas) atsisakė pareiškėjai skirti vienkartinę materialinę paramą būsto nuomai apmokėti, nurodydama, kad minėtuose teisės aktuose nenumatytas tokios materialinės paramos skyrimas.

Nustatyta, kad pareiškėja su Socialinės paramos skyriaus 2018-10-25 sprendimu nesutiko, todėl apskundė jį Regionų apygardos administraciniam teismui. Regionų apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eI-1976-243/2019, 2019-03-27 sprendimu tenkino pareiškėjos skundą: panaikino atsakovės 2018-10-25 sprendimą bei įpareigojo atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2018-10-04 prašymą dėl vienkartinės socialinės piniginės paramos skyrimo. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, bei nagrinėjamoje administracinėje byloje tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovė minėto teismo sprendimo įstatymų nustatyta tvarka neskundė; Regionų apygardos administracinio teismo 2019-03-27 sprendimas yra įsiteisėjęs (2019-04-27).

Nustatyta, jog Socialinės paramos skyrius 2019-05-28 raštu „Dėl piniginės socialinės paramos A. V.” informavo pareiškėją apie tai, kad vykdant Regionų apygardos administracinio teismo 2019-03-27 sprendimą, iš naujo išnagrinėjo 2018-10-04 prašymą. Aptariamu raštu atsakovė, siekdama visapusiškai išnagrinėti pareiškėjos prašymą, prašė iki 2019-05-31 raštu patikslinti informaciją, ar pareiškėja pageidauja, jog jai paskirta socialinė pašalpa būtų teikiama 2018-10-04 prašyme nurodytu būdu (apmokant už būsto nuomą, pervedant mokėtiną sumą VšĮ „Klaipėdos butai”). Pareiškėja, atsakydama į minėtą atsakovės raštą, 2019-05-30 prašyme „Dėl vienkartinės socialinės piniginės paramos skyrimo” prašė 2018-10-04 prašyme nurodytą 3 612 Eur sumą pervesti į VšĮ „Klaipėdos butai” atsiskaitomąją sąskaitą.

Pažymėtina, jog Socialinės paramos skyriaus 2019-06-03 įsakymo Nr. SP1-1810 1 priedo Eil. Nr. 218 patvirtina, kad pareiškėjai minėtu įsakymu skirta socialinė pašalpa nuo 2019-05-01 iki 2019-12-01; paskirta suma – 30,50 Eur.

Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas ir ribos yra ginčijamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas ta apimtimi, kuria atsakovė atsisakė skirti pareiškėjai vienkartinę socialinę piniginę paramą (pašalpą), apmokant skolą už būsto nuomą (3 612 Eur), tuo pagrindu, jog Tvarkos aprašas nenumato vienkartinės socialinės piniginės paramos skyrimo skoloms už buto nuomą apmokėti.

Kaip ir bet kuris individualus administracinis aktas, ginčijamas sprendimas administracinio teismo gali būti panaikintas, pripažinus jį neteisėtu iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtu dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar (ir) neteisėtu dėl to, kad priimant jį buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis).

Sprendžiant pareiškėjos argumentų pagrįstumo klausimą pažymėtina, kad atsakovė, įgyvendindama įstatymuose ir kituose teisės aktuose jai pavestus uždavinius, savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog ši institucija privalo laikytis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų.

VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs” (VAĮ 3 straipsnio 2 punktas). VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pastarosios VAĮ nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, 2010-11-15 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2008-11-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012 ir kt.).

Sprendžiant, ar atsakovė teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimą neskirti pareiškėjai vienkartinės socialinės piniginės paramos (pašalpos), apmokant skolą už būsto nuomą (3 612 Eur), teisėjų kolegija privalo įvertinti ginčijamame sprendime išdėstytų faktinių bei teisinių argumentų pagrįstumą. Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad atsakovė pareiškėjai nurodo, kad Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašas nenustato pagrindų, kai socialinė parama skiriama kitais Įstatyme nenustatytais atvejais ir jos teikimo tvarkos; bei informuoja, kad tokius atvejus bei tvarką nustato Materialinės paramos teikimo aprašas. Ginčijamame sprendime atsižvelgus į tai, kad Tvarkos apraše nurodyti visi piniginės socialinės paramos skyrimo išimties tvarka atvejai, skyrimo ir teikimo (mokėjimo) tvarka bei galimi skiriamos socialinės pašalpos dydžiai, atsisakyta skirti prašomą skirti vienkartinę socialinę piniginę paramą (pašalpą), nes nėra teisinio pagrindo (Tvarkos aprašas nenumato vienkartinės socialinės piniginės paramos skoloms už buto nuomą apmokėti).

Vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas nustato būtent šis įstatymas. Aptariamo Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad piniginę socialinę paramą nepasiturintiems asmenims teikia savivaldybės, vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų. Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame, be kita ko, nustato: piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką; pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė, tikslinė, periodinė, sąlyginė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita) ir kuriems esant ši parama didinama, mažinama, skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas ir kt. Nepanaudotos savivaldybių biudžetų lėšos piniginei socialinei paramai skaičiuoti ir mokėti savivaldybės tarybos nustatyta tvarka naudojamos šioms socialinės apsaugos sritims ir šios dalies 12 punkte nurodytai sričiai finansuoti: 1) socialinę riziką patiriančių asmenų (šeimų) socialinės reabilitacijos ir integracijos priemonėms įgyvendinti; 3) finansinei paramai, skirtai skurdui bei socialinei atskirčiai mažinti ir kt. (Įstatymo 4 straipsnio 5 dalis).

Pažymėtina, jog Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2018-09-27 sprendimu Nr. T2-200 patvirtino Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, o 2018-09-13 sprendimu Nr. T2-191 patvirtino Materialinės paramos teikimo tvarkos aprašą (minėta – Aprašas). Iš Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2018-09-13 sprendimo Nr. T2-191 matyti, kad Materialinės paramos teikimo tvarkos aprašas patvirtintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi ir Įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2018-09-27 sprendimas Nr. T2-200 patvirtina, kad Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašas patvirtintas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 punktu, 18 straipsnio 1 dalimi ir Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi. Lyginant nurodytus aprašus, matyti, kad Materialinės paramos teikimo aprašas reglamentuoja kreipimosi dėl materialinės paramos, materialinės paramos skyrimo ir teikimo (mokėjimo) tvarką (1 punktas), o Piniginės paramos teikimo aprašas nustato piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką, taip pat pagrindus, kai piniginė socialinė parama skiriama Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais (išimties tvarka) bei šios paramos teikimo sąlygas ir tvarką ir kt. (1 punktas). Materialinės paramos teikimo aprašo 3 punkte išvardytos materialinės paramos rūšys (skoloms už komunalines ir telekomunikacines paslaugas apmokėti; gyvenamajam būstui nukentėjus nuo inžinerinių tinklų avarijos, gaisro, stichinės nelaimės ar nusikalstamos veikos gyvenantiems skurdžiomis buities sąlygomis ir kt.), tarp kurių nėra numatytas apmokėjimas už būsto nuomą. Materialinės paramos teikimo apraše nurodyta materialinė parama gali būti skiriama, tais atvejais, kai asmuo kreipėsi dėl tokios paramos suteikimo ir kai savivaldybės turi nepanaudotų lėšų tokiai paramai suteikti. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiame Regionų apygardos administracinio teismo 2019-03-27 sprendime buvo padaryta išvada, kad: „pareiškėja nesikreipė į atsakovę dėl tokios materialinės paramos suteikimo, todėl jos prašymas negalėjo būti nagrinėjamas taikant šį teisės aktą”.

Piniginės socialinės paramos teikimo aprašo 4 punkte pateikta prašymų-paraiškų dėl piniginės socialinės paramos suteikimo priėmimo ir pateikimo tvarka. Piniginės paramos teikimo aprašo 9 punktas nustato, jog socialinės pašalpos dydis apskaičiuojamas, vadovaujantis Įstatymu ir kitais piniginės socialinės paramos teikimą reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus dokumentus ir kt. Piniginės socialinės paramos teikimo aprašo 16 punkte nustatyta, jog socialinė pašalpa asmenims teikiama pasirenkant vieną ar kelis iš šių būdų arba derinant teikimo formas: 16.1. pinigais; 16.2 nepinigine forma: 16.2.1) kortelėmis, skirtomis pirkti parduotuvėse (prekybos centruose) parduodamas prekes, išskyrus alkoholio, tabako gaminius bei loterijos bilietus, ir (ar) atsiskaityti už komunalinių bei telekomunikacijos paslaugų teikimą; 16.2.2) prekėmis, kurios parduodamos parduotuvėse (prekybos centruose), išskyrus alkoholio, tabako gaminius bei loterijos bilietus; 16.2.3) apmokant už šilumos, kuro, geriamojo ir karšto vandens, dujų, elektros energijos tiekimą ir kitų komunalinių bei telekomunikacijos paslaugų teikimą; 16.2.4) apmokant už būsto nuomą ir kt.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Regionų apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiame 2019-03-27 sprendime nurodė: „Teisėjų kolegija vertindama nurodytas Piniginės socialinės paramos teikimo aprašo nuostatas, sprendžia, jog asmuo turi teisę teikti prašymą-paraišką dėl piniginės socialinės paramos suteikimo ir prašyti socialinės pašalpos – apmokant už būsto nuomą. Pagal Piniginės socialinės paramos teikimo aprašą tokia pašalpa yra viena iš socialinės paramos rūšių, todėl atsakovės argumentas, kad Piniginės paramos teikimo aprašo 16.2.4 punkte nurodytas apmokėjimas už būsto nuomą nėra paramos rūšis, laikytinas nepagrįstu”. Be kita ko, aptariamame Regionų apygardos administracinio teismo sprendime taip pat pažymėta, kad „tokia atsakovės argumentacija prieštarauja Pinginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 5 straipsniui, numatančiam dvi piniginės socialinės paramos rūšis: socialinę pašalpą ir būsto šildymo išlaidų geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas ir Įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, numatančiai kad socialinė parama (pašalpa) gali būti skiriama apmokant skolą už būsto nuomą”. Minėta, jog atsakovė įstatymų nustatyta tvarka Regionų apygardos administracinio teismo 2019-03-27 sprendimo neginčijo, t. y. sutiko su šiuo sprendimu; jis yra įsiteisėjęs. Pažymėtina, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamame sprendime padaryta išvada, jog piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašas nenustato pagrindų, kai socialinė parama skiriama kitais Įstatyme nenustatytais atvejais ir jos teikimo tvarkos, prieštarauja anksčiau nurodytoms Regionų apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiame 2019-03-27 sprendime padarytoms išvadoms.

Pareiškėjos 2018-10-04 prašymo turinys patvirtina, kad buvo prašoma skirti vienkartinę socialinę paramą, vadovaujantis Piniginės paramos teikimo tvarkos aprašo 16.2.4 punktu. Iš ginčijamo sprendimo iš esmės nėra aišku, kuriuo Tvarkos aprašu vadovaujantis, atsakovė daro išvadą, kad jame nėra numatyta vienkartinės socialinės piniginės paramos skoloms už buto nuomą apmokėti. Teisėjų kolegija sutinka, jog atsakovė įstatymų nustatyta tvarka turi teisę neskirti socialinės piniginės paramos asmeniui, tačiau toks sprendimas turi būti pagrįstas teisės aktų nuostatomis bei motyvuotas. Nagrinėjamu atveju atsakovė tinkamai neįvykdė Regionų apygardos administracinio teismo įsiteisėjusio 2019-03-27 sprendimo, nes neišsprendė pareiškėjos prašymo pagal Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos apraše numatytą teisinį reguliavimą, t. y., iš esmės ginčijamame sprendime nėra pagrįsta, dėl kokių priežasčių Piniginės paramos teikimo tvarkos aprašo 16 punkte nurodytos socialinės paramos formos nelaikytinos socialinės pašalpos rūšimi, kodėl pareiškėja nėra socialinę riziką patiriantis asmuo dėl skurdo ar kitų veiksnių (Įstatymo 2 straipsnio 14 dalis), neįvertinta pareiškėjos materialinė padėtis ir pan.

Pažymėtina, jog pagal LVAT formuojamą praktiką pareiga vykdant viešojo administravimo veiklą laikytis teisėtumo principo apima tiek reikalavimą priimti administracinį sprendimą, kuris atitiktų tam teisiniam santykiui taikytiną konkrečią teisės normą (turinio požiūriu sprendimas turi būti pagrįstas tinkamu teisiniu pagrindu), tiek reikalavimą priimtame sprendime expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyti teisinį pagrindą atitinkančią konkrečią teisės normą (žr., pvz., LVAT 2013-08-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-834/2013, 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1240-556/2018 ir kt.).

Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi byloje esančią medžiagą, pripažįsta, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų. Ginčijamas sprendimas nurodytos teisės normos požiūriu surašytas ydingai, nes jame nėra pakankamai aiškiai išdėstyti motyvai, kurių pagrindu atsisakyta suteikti pareiškėjai vienkartinę socialinę piniginę paramą, iš esmės nėra nurodytas teisinis reglamentavimas, kuris leistų daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja pagal teisės aktų nuostatas neturi teisės gauti prašomos paramos. Atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, konkrečiai ir aiškiai nesusiejo faktinių aplinkybių su taikomomis teisės normomis, todėl nėra aiškus pareiškėjos prašymo atmetimo pagrindas. Tai, be kita ko, reiškia, kad, visų pirma, nebuvo aiškiai apibrėžtos ginčo teisinių santykių ribos, taip apribojant pareiškėjos teisę į teisminę gynybą; antra, apsunkinta galimybė teismui patikrinti, ar sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareigos motyvuoti individualius administracinius aktus ir nurodyti teisės normas, kuriomis remiantis priimtas ginčo sprendimas, nepaisymas, apsunkina administracinio teismo atliekamą tokių aktų teisėtumo patikrą. Viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai. Teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, bei po to, pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti. Administracinių teismų pagrindinė paskirtis – spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis) ir tokiu būdu ginti asmens teises santykiuose su valstybės institucijomis. Viešasis administravimas, visų pirma, yra siejamas su įstatymų ir kitų norminių teisės aktų įgyvendinimu, kurį vykdo viešojo administravimo subjektai (žr., pvz., LVAT 2014-03-25 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014, 2018-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, ir kt.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovės atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodyti ginčijamo sprendimo priėmimo argumentai, jog socialinės pašalpos dydis, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašo 16.2.4 papunkčiu, pasirinkus mokėjimo būdą nepinigine forma – apmokant už būsto nuomą, negali būti didesnis už paskirtos socialinės pašalpos dydį (nagrinėjamu atveju - 30,50 Eur), nagrinėjamoje byloje negali būti vertinami pareiškėjos ginčijamo administracinio akto faktiniu bei teisiniu pagrindimu, kurį atsakovė privalėjo išdėstyti pačiame individualiame administraciniame akte, atlikusi pareiškėjos prašymo pagrįstumo vertinimą. Ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2018-04-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-88-756/2018 ir kt.). Be kita ko, nagrinėjamu atveju ginčijamu sprendimu pareiškėjai nebuvo skirta socialinė pašalpa išimties tvarka, o buvo atsisakyta skirti vienkartinę socialinę piniginę paramą, apmokant skolą už būsto nuomą, nesant tam pagrindo. Pati atsakovė atsiliepime nurodo, kad 30,50 Eur dydžio per mėnesį socialinė pašalpa laikotarpiu nuo 2019-05-01 iki 2019-12-01 išimties tvarka pareiškėjai buvo skirta pagal jos 2019-05-07 pateiktą prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. SP23-14240, o ne pagal 2018-10-04 prašymą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog negalima tokia viešojo administravimo subjekto veikloje susiklostanti teisinė situacija, kuri neužtikrintų teisinio tikrumo bei aiškumo šio teisinio santykio dalyviams. Nagrinėjamu atveju atsakovė privalėjo tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą, atsakydama dėl jame pareiškėjos iškelto reikalavimo, motyvuoti savo poziciją taip, jog motyvų išdėstymas būtų adekvatus, aiškus ir pakankamas, pagrįsdama ne tik objektyviais duomenimis (faktais), bet ir konkrečiomis teisės normomis. Vadovaudamasi iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančiu teisinės valstybės principu, VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga motyvuoti individualius administracinius aktus ir VAĮ 3 straipsnio 1 punkte nurodytu įstatymo viršenybės principu, teisėjų kolegija sprendžia, jog priimtas individualus administracinis aktas nelaikytinas pagrįstu objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atsakovė adekvačiai, aiškiai ir pakankamai nemotyvavo, kodėl pareiškėjos prašymas atmestas. Nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai yra esminiai ir ribojantys tiek pareiškėjos teises į teisminę gynybą, tiek ginčui persikėlus į teismą, atima galimybę pareiškėjai suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o kartu teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės priimtas ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl laikytinas neteisėtu ir naikintinu.

Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus

Pareiškėja prašo įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti jos 2018-10-04 prašymą „Dėl vienkartinės socialinės piniginės paramos skyrimo”.

Pripažinus, kad ginčijamas sprendimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, vadovaujantis ABTĮ 94 straipsnyje numatytomis akto panaikinimo pasekmėmis, atsakovė privalo tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą. Vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 14 dalimi sprendimas dėl piniginės socialinės paramos skyrimo priimamas nurodant šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygą (sąlygas), kuriai (kurioms) esant paskirta piniginė socialinė parama, ne vėliau kaip per mėnesį nuo prašymo-paraiškos ir visų reikalingų dokumentų gavimo dienos savivaldybės administracijos nustatyta tvarka, todėl atsakovė įpareigotina išnagrinėti pareiškėjos prašymą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija mano, jog tikslinga pažymėti ir tai, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, jog teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, kad jame nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, jog viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., LVAT 2014-01-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2008/2013; 2014-02-04. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-120/2014, 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1240-556/2018 ir kt.).

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ 42 straipsnyje įtvirtinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei tvarka. Pagal šio straipsnio 1 dalį jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą. Aptariamo straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas priimant sprendimą išnagrinėjus bylą iš esmės, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojanti institucija turi teisę ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo pateikti teismui prašymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei. Šiuo atveju teismas išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą priimdamas papildomą sprendimą.

Už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio dydžiai nustatyti Už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-04-13 nutarimu Nr. 364 (toliau – ir Taisyklės; aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2017-09-05). Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019-12-11 pažymos matyti, jog valstybės patirtos išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą apskaičiuotos vadovaujantis Taisyklių 6 punktu „Apskaičiuojant antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kai šios išlaidos turi būti grąžinamos ar išieškomos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, advokato, kuris nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, vienos profesinio darbo valandos užmokesčio dydis prilyginamas 1 UBD”.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 12 dalis numato, jog kai įstatymų nustatytais atvejais antrinės teisinės pagalbos išlaidos turi būti išieškomos ar grąžinamos į valstybės biudžetą, antrinę teisinę pagalbą teikiantys advokatai privalo pateikti tarnybai prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo ir duomenis apie apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidas pateikti teismui procesą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Vertinant ABTĮ 42 straipsnio ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 12 dalies nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog valstybei priteistinų išlaidų dydžio apskaičiavimas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pareiga, todėl nėra pagrindo abejoti Klaipėdos skyriaus pateiktoje pažymoje dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apskaičiuotų dydžių pagrįstumu. Tokios nuostatos laikosi ir LVAT savo praktikoje (žr., pvz., 2014-11-25 sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1307/2014; 2014-10-28 sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1486/2014 ir kt.).

Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis numato, kad išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas tenkintas visa apimtimi, iš atsakovės priteisiamos visos pareiškėjos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Taigi, pareiškėjos skundas tenkintinas, jai paskirta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba apmokant 100 procentų jos išlaidų dalį, todėl vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalimi, valstybės naudai iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos priteistina 419,25 Eur išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos A. V. skundą atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus tenkinti.

Panaikinti atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2019-09-05 sprendimą „Dėl piniginės socialinės paramos A. V.”.

Įpareigoti atsakovę Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti pareiškėjos A. V. 2018-10-04 prašymą „Dėl vienkartinės socialinės piniginės paramos skyrimo”.

Priteisti iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Lietuvos valstybės naudai 419,25 Eur (keturis šimtus devyniolika eurų ir 25 euro centus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.