Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Olego Šibkovo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimis, 2 dalies 5 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį tęsti mokslus Lietuvos Sporto universitete ir per 5 mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas V. Z., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. kovo 23 d., apie 10 val., veikdamas bendrai su V. Z., tikslu apiplėšti kokį nors užsienio valstybės vairuotoją ir pagrobti iš jo kurą, atvyko į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), ten surado Baltarusijos Respublikos pilietį A. K., kuris vairavo krovininį automobilį. Žadėdami sumokėti už kurą, abu kaltinamieji paprašė nukentėjusiojo A. K. į S. D. priklausančio automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuro baką bei tris plastmasines talpas, bendros 60 litrų talpos, įpilti 200 litrus dyzelino, kurio vertė 892 Lt (atitinka 258,34 Eur). A. K. pripylus kuro, M. R. kuro talpas sudėjo į automobilio bagažinę ir, nesumokėję pinigų, abu kaltinamieji sėdo į automobilį bei M. R. vairuojamu automobiliu bandė pasišalinti iš nusikaltimo vietos ir pagrobti kurą, tačiau nukentėjęs A. K. pasivijo nuvažiuojantį automobilį ir pro priekines keleivio dureles įšoko į keleivio vietą, kurioje sėdėjo V. Z.. Nukentėjusiajam bandant sustabdyti automobilį, V. Z., siekdamas išlaikyti grobiamą dyzeliną, automobilio viduje sudavė A. K. ne daugiau kaip 15 smūgių į įvairias kūno vietas, tačiau A. K. ištraukė automobilio užvedimo raktelį ir sustabdė M. R. vairuojamą automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Tęsiant nusikalstamą veiką, 2013 m. kovo 23 d., apie 10.10 val., netoli Lietuvos-Lenkijos pasienio, kelyje Kaunas-Marijampolė-Suvalkai, Kalvarijos sav., tikslus laikas ir vieta įrodymų tyrimo metu nenustatyti, tačiau apie 400-500 metrų nuo kuro vagystės vietos, sustojus automobiliui, nes nukentėjęs ištraukė automobilio užvedimo raktelį ir variklis užgeso, M. R. nubėgo į netoliese buvusią degalinės aikštelę paimti Z. Z. priklausančio automobilio „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su kuriuo buvo atvykęs V. Z., tikslu nutemti automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) į kurį buvo supiltas 200 litrų dyzelinas. Tuo metu A. K. iš automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bagažinės išėmus dvi talpas su dyzelinu ir nukentėjusiajam imant iš bagažinės trečią kanistrą su dyzelinu, V. Z., sėdėdamas automobilyje „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ant priekinės sėdynės, siekdamas išlaikyti grobiamą dyzeliną, į A. K., kuris stovėjo prie automobilio bagažinės, nukreipė dujinį pistoletą. Tuo metu M. R. atvažiavus automobiliu „Audi A6“, ir bandant nutempti automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) to padaryti nepavyko, nes užsiblokavo automobilio „VW Passat“ ratai, dėl ko abu kaltinamieji pasikėsino pagrobti 200 litrus dyzelino, kurio vertė 892 Lt (atitinka 258,34 Eur), tačiau nusikalstamos veikos (plėšimo) nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes aktyviais veiksmais pasipriešino nukentėjęs asmuo, dėl ko užgeso kaltinamųjų vairuojamas automobilis ir jie negalėjo galutinai užvaldyti grobiamo kuro, nes iš įvykio vietos pabėgo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. R. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti, nepadarius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Jis apeliacine tvarka skundžia apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl iš esmės pažeisto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo, imperatyviai įpareigojančio teisėją įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir tai lėmusio neteisingo baudžiamojo įstatymo taikymo bei neteisingai (dviprasmiškai) paskirtos bausmės.

2.1. Skundo autorius nurodo, kad iš aprašomosios nuosprendžio dalies matyti, jog iš sumanymo padaryti atvirąją vagystę į nusikalstamu – pasikėsinimu plėšti, peraugusius apelianto veiksmus teismas pripažino tai, kad jis pirmasis atsisėdo į, teismo nuomone, tyčia neužgesintą automobilį (prieš tai už kurą nesumokėjus), ir, V. Z. prieš nukentėjusįjį naudojant fizinį smurtą, apeliantas automobiliu nuvažiavo apie 500 metrų, kas teismo įvertinta kaip bendrais su V. Z. veiksmais prieš nukentėjusįjį padarytas pasikėsinimas plėšti. Nuteistojo manymu, surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų faktinių duomenų, kuriuos apylinkės teismas pripažino jo kaltės įrodymais, vertinimas laikytinas ydingu, juo labiau, kad jis aiškiai prieštarauja patikimai nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, įskaitant ir paties apelianto pagrįstą ir teisiamajame posėdyje nepaneigtą įsitikinimą, kad už kurą neabejotinai bus sumokėjęs V. Z.. Pastebėtina, kad niekas, išskyrus nuosprendį priėmusį teisėją, daugiau nemano, kad automobilio variklis buvo tyčia neišjungtas. Šiame kontekste nebuvo įvertinti ir nuteistųjų nuoseklūs parodymai, kad variklio jie neišjungė tik todėl, jog buvo silpnas automobilio akumuliatorius. Dėl apelianto veiksmų tuo metu, kai V. Z. tariamai smūgiavo nukentėjusiajam apie 15 kartų į įvairias kūno vietas, skunde pažymėta, kad lengvojo automobilio priekinėje keleivio sėdynėje susigrūdus dviem pakankamai stambaus sudėjimo asmenims apskritai nėra net mažiausios galimybės smūgiuoti, kita vertus, jeigu V. Z. ir muistėsi, tai jis taip elgėsi ne tik su apeliantu nesitaręs, bet ir be jo pritarimo, juo labiau, kad tokio veikimo laikas skaičiuotinas sekundėmis, taigi nuteistasis negalėjo to proceso nutraukti. Skunde M. R. taip pat pažymi, kad su jo veiksmais, kuriuos teismas pripažino nusikalstamais, niekuo nesusijęs teismo argumentas dėl liudytojo T. M. parodymų, kad jis neva jam sakė, kad kuro neatiduos, nes nurodė ir taip daug nuostolių patyręs. Kritiškai vertinant įrodomąją šių parodymų reikšmę, pastebėtina, kad nėra aišku apie kokius nuostolius kalbama, juo labiau, kad tokius nuostolius, pasak šio liudytojo, apeliantas buvo patyręs ne inkriminuoto nusikaltimo padarymo dieną, bet prieš dieną. Visa tai leidžia pagrįstai nuspręsti, kad su įprastu nuteistojo noru įsigyti dyzelino susiję veiksmai, kurie pasienyje yra plačiai paplitę, neturi jokios nusikalstamos veikos, įskaitant sumanymo padaryti atvirąją vagystę, jau nekalbant apie pasikėsinimą plėšti, požymių, taigi laikytina, kad jis pripažintas kaltu nepagrįstai.

2.2. Dėl teismo paskirtos bausmės apeliaciniame skunde nurodoma kad M. R. paskyrus 2 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmę ir nutarus jos vykdymą atidėti 1 (dvejiems) metams, nėra aišku ar bausmės vykdymo atidėjimo terminas yra l (vieneri) ar 2 (dveji) metai. Atkreipus dėmesį į tai, kad nuosprendžio vykdymo atidėjimo trukmė nesvarstyta ir šis terminas neaptartas motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje, pagrįstai laikytina, kad tokia klaida negali būti laikoma vien tik rašymo apsirikimu ar kokia nors abejone, kuri gali būti pašalinta BPK 361, 362 straipsnių tvarka, nes teismo padarytas proceso pažeidimas neabejotinai esminis, jau nekalbant apie įpareigojimą tęsti mokslą (duomenys neskelbtini), kuriame baigiant nagrinėti bylą M. R. jau nesimokė ir apie tai informavo teismą. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminu, kuris yra aiškiai neteisingas, lyginant su bausme, kuri paskirta kitam nuteistajam, šio nusikaltimo metu panaudojusiam ginklą. Apelianto nuomone, nuteistajam V. Z. nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra ir negali būti tokia svarbi, dėl kurios apeliantui būtų teisinga skirti vos 6 mėnesiais trumpesnę bausmę.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo M. R. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija atliktą įrodymų vertinimą ir neigia bendrininkavęs su V. Z. pasikėsinant apiplėšti užsienio valstybės vairuotoją, pagrobiant iš jo dyzelinį kurą, taip pat kelia alternatyvų bausmės individualizavimo klausimą.

Dėl įrodymų vertinimo ir teisinės veikos kvalifikacijos

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, tai yra juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai inkriminavo M. R. veiksmus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 1 dalį ir pripažino jį V. Z. bendrininku pasikėsinant apiplėšti A. K.. Bendrininkavimo ir bendrai padarytos nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje 180 straipsnio 1 dalyje, požymiai skundžiamame teismo nuosprendyje nustatyti, išanalizuoti ir pagrįsti teisminio nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma – nukentėjusiojo A. K., liudytojų T. M. ir A. Y., iš dalies ir nuteistųjų V. Z. ir M. R. parodymais, ir kita rašytine bylos medžiaga. Todėl pagal byloje patikimai nustatytas faktines aplinkybes konstatuoti, kad apeliantui netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

Skundžiamu nuosprendžiu M. R. nuteistas už tai, kad kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis, veikdamas bendrai su V. Z., panaudojant fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti A. K. priklausantį turtą – 200 litrus dyzelino. Apeliantas skunde ginčydamas savo, kaip bendrininko, vaidmenį darant šią nusikalstamą veiką, teigia, kad jis nebuvo iš anksto susitaręs apiplėšti kokį nors užsienio valstybės vairuotoją, pagrobiant iš jo kurą, ir analizuojamu atveju manydamas, kad už kurą sumokėjo V. Z., nesuvokė, jog dalyvauja nusikaltimo padaryme.

Bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnio 1 dalį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Be to, susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką susitarimas gali būti tiek suplanuotas iš anksto, tiek kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o susitarimą gali įvykdyti ir konkliudentinių veiksmų pasekoje. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, tai yra iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-521-511/2015, 2K-214/2011, 2K-630/2011). Apie bendrininkų susitarimo padaryti nusikalstamą veiką buvimą, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes, pavyzdžiui, veiksmų bendrumą, jų suderintą atlikimą (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-67-511/2016).

Nors tiek V. Z., tiek apeliantas M. R. viso proceso metu teigė, kad jie į pasienyje esančią automobilių stovėjimo aikštelę atvyko nusipirkti kuro ir nebuvo iš anksto susitarę jo pagrobti, tačiau tyčios kryptingumas ir jų veikimas bendrai suderintais veiksmais, siekiant realizuoti nusikalstamą sumanymą – siekį bendrai užvaldyti svetimą turtą, pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Viso proceso metu nukentėjusiojo duoti itin nuoseklūs parodymai, patvirtinti kitais byloje ištirtais įrodymais, išsamiai atskleidžia nuteistųjų nusikalstamų veiksmų grandinę. Nors sutinkamai su apeliaciniu skundu, aplinkybė, kad atvykę į automobilių stovėjimo aikštelę nuteistieji neišjungė automobilio variklio dėl silpno akumuliatoriaus (tai jie nurodė ir nukentėjusiajam), byloje nėra paneigta ir savaime nepatvirtina jų nusikalstamų ketinimų, tačiau tolesnė įvykių eiga visiškai paneigia apelianto versiją, kad jis nesuprato dalyvavęs svetimo turto pagrobime. Nukentėjusiojo ir liudytojo A. Y. parodymais nustatyta, kad po to, kai kuras buvo supiltas į talpas ir sudėtas į apelianto automobilį, nuteistasis M. R. staigiai sėdo prie automobilio vairo ir, V. Z. net nespėjus uždaryti priekinės keleivio pusės automobilio durelių, pradėjo važiuoti. Apeliacinio skundo autorius tokį savo staigų elgesį aiškina tuo, jog jis manė, kad už kurą sumokėjo V. Z. ir todėl, šiam atsisėdus į automobilį, jis pradėjo važiuoti. Tačiau apygardos teismas šią versiją vertina kaip neįtikinamą. Visų pirma, abu nuteistieji teisme patvirtino, kad tarpusavyje jie nebuvo labai gerai pažįstami ir įsigyti kuro kartu važiavo pirmą kartą, be to, iniciatorius dėl kuro įsigijimo buvo būtent apeliantas, kartu su savimi turėjęs ir visą kuro išsiurbimui ir supilstymui reikalingą įrangą. Todėl M. R. aiškinimas, jog jis tikėjosi, kad už kurą sumokės V. Z., nors dėl to jie net nebuvo taręsi, nėra logiškas ir pagrįstas. Be to, nuteistasis jau vien iš staigios nukentėjusiojo reakcijos, jam įšokant į važiuojantį automobilį ir reikalaujant sumokėti už kurą arba jį grąžinti, pačioje epizodo pradžioje turėjo ir galėjo aiškiai suprati savo neteisėtų veiksmų pobūdį.

Abejonių dėl to, kad M. R. suprato savo neteisėtus veiksmus, nekelia ir jo paties tolesnis elgesys, kuomet V. Z., sėdinčiam šalia vairuotojo, smurtaujant prieš nukentėjusįjį, apeliantas, net ir prašomas sustoti, automobilio nestabdė ir V. Z. veiksmų nenutraukė. Dar daugiau, automobiliui sustojus (nukentėjusiajam ištraukus užvedimo raktelius iš spynelės), apeliantas nubėgo atsivaryti netoliese degalinėje palikto V. Z. automobilio „Audi A6“. Nors skunde M. R. nurodo, kad nukentėjusiajam išmetus jo automobilio raktelius, jis automobiliu „Audi A6“ ketino važiuoti namo, tačiau V. Z., nukentėjusiojo ir liudytojo T. M. parodymai patvirtina aplinkybę, kad būtent M. R. prieštaravo kuro grąžinimui nukentėjusiajam ir visais būdais stengėsi, kad jis šių daiktų neatgautų (automobiliu „Audi A6“ bandė nutempti automobilį „VW Passat“, kuriame buvo sudėtas kuras), tačiau savo veiksmų nebaigė dėl nuo nuteistųjų valios nepriklausančių aplinkybių.

Taigi ištirtų įrodymų visuma patvirtina apylinkės teismo išvadą, kad šioje byloje sumanymas atvirai pagrobti turtą peraugo į plėšimą, nes, atskleidus turto pagrobimo faktą, nuteistieji sąmoningai tęsė pagrobimą ir siekdami užvaldyti svetimą turtą, panaudojo fizinį smurtą ir grasinimus. Nors sutiktina, kad dėl plėšimo nebuvo iš anksto tartasi, tačiau nuteistieji pritarė vienas kito neteisėtiems veiksmams (fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį) ir taip išreiškė savo tikrąją valią – norą užvaldyti ir pagrobti svetimą turtą. Apygardos teismo vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad M. R. bendri veiksmai darant nusikalstamas veikas atitiko BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytos bendrininkų grupės požymius.

Aukštesniojo teismo vertinimu, išdėstytų aplinkybių analizė leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, kritiškai vertindamas nuteistojo keliamas gynybines versijas, jo kaltę pagrįstai grindė nuosprendyje išdėstytais rašytiniais įrodymais, o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis, kaip teigiama nuteistojo skunde. Apylinkės teismas teisingai įrodymus sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę, vertino visus įrodymus bendrame (visumos) kontekste ir pagrįstai laikė, kad jų pakanka išvadai, jog M. R. pasikėsino atlikti kaltinime nurodytus veiksmus, atitinkančius nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius.

Visgi apygardos teismas nustatė, kad skundžiamame nuosprendyje konstatuojant įrodytomis pripažintas aplinkybes, apylinkės teismo išvada, jog V. Z., siekdamas išlaikyti grobiamą dyzeliną, automobilio viduje sudavė A. K. ne daugiau kaip 15 smūgių į įvairias kūno vietas, neatitinka bylos aplinkybių. Byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad nukentėjusiojo krūtinės sumušimas paremtas tik jo paties nusiskundimais be objektyvios simptomatikos, dėl to sveikatos sutrikdymo mastas nevertintinas. Šiame kontekste svarbu įvertinti ir įvykio aplinkybes – V. Z. su nukentėjusiuoju grūmėsi jiems abiem sėdint ant priekinės keleivio sėdynės ir gana trumpą laiko tarpą, todėl, nors nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad jam buvo suduota apie 15 smūgių į įvairias kūno vietas, tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, nurodytoje situacijoje tiksliai nustatyti smūgių skaičių objektyviai neįmanoma.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms. Pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Todėl nuosprendžio aprašomoji dalis patikslintina, nustatant, kad V. Z. nukentėjusiajam sudavė A. K. nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas. Tačiau pažymėtina, kad patikslinta aplinkybė nei M. R., nei V. Z. veikos kvalifikacijai ir teisiniam vertinimui bei bausmės individualizavimui įtakos neturi.

Dėl nuteistajam M. R. skirtos bausmės

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas bausmės individualizavimo klausimas, nurodant, kad M. R. buvo paskirta dviprasmiška ir tuo pačiu per griežta bausmė. Su šiais argumentais apygardos teismas sutinka.

Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad M. R., pripažintam kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 1 dalį, paskirta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Tuo tarpu aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas nurodo, kad vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nuteistajam skiria laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam bausmės minimumui. Tačiau, kaip matyti, M. R. buvo paskirta bausmė, artimesnė ne sankcijoje numatytam bausmės minimui, o vidurkiui. Taigi susidarė situacija, kuomet apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirta bausmė prieštarauja nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytiems bausmės skyrimo motyvams, tokiu būdu sunkinant nuteistojo padėtį. Dėl to nuteistajam M. R. teismo nuosprendžiu skirta bausmė švelninama, skiriant BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui artimą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir su kitais skundo argumentais dėl skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistajam nustatyto dviprasmiško bausmės vykdymo atidėjimo taikymo termino. Teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad M. R., vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidedamas 1 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, nuteistąjį įpareigojant tęsti mokslus Lietuvos Sporto universitete ir per 5 mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje. Taigi, kaip matyti, teismo nurodytas bausmės vykdymo atidėjimo taikymo terminas skaitmenimis ir žodžiais skiriasi. Kadangi teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje šio instituto taikymo terminas nemotyvuotas, apygardos teismas konstatuoja, kad M. R. nustatytinas palankesnis terminas, tai yra konstatuotina, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam atidėtas 1 metams 6 mėnesiams.

Apeliaciniame skunde M. R. nesutinka ir jam kartu su bausmės vykdymo atidėjimu skirtu įpareigojimu tęsti mokslus Lietuvos sporto universitete, kadangi jis šioje mokslo įstaigoje jau nesimoko ir apie tai teisiamajame posėdyje buvo informavęs pirmosios instancijos teismą. Įvertinus šią aplinkybę ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad M. R. nuosprendžio priėmimo metu studijavo Lietuvos sporto universitete, jam teismo skirtas įpareigojimas tęsti mokslus šioje mokymo įstaigoje, yra visiškai nepagrįstas, todėl naikintinas, atitinkamai, keičiant apylinkės teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 75 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, sprendžia, kad M. R., kuris anksčiau nėra teistas, už bendrininkų grupėje pasikėsintą padaryti apysunkį nusikaltimą skirtina BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam minimui artima bausmė – 1 metai laisvės atėmimo, atidedant bausmės vykdymą 1 metams 6 mėnesiams, ir įpareigojant jį per 5 mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, yra tinkamai individualizuota ir nėra aiškiai per griežta. Manytina, kad tokio dydžio bausmė kartu su BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta pareiga ribos nuteistojo elgesį, skatins laikytis įstatymų ateityje ir sudarys prielaidas siekti ir kitų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų. Argumentai dėl M. R. bendrininkui paskirtos pernelyg švelnios bausmės neturi jokios įtakos apelianto baudžiamajai atsakomybei, kadangi bausmė kiekvienam asmeniui yra individualizuojama pagal padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktai).

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo M. R., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 81,06 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš M. R. neišieškotinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo M. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. nuosprendį pakeisti:

Nustatyti, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis V. Z. sudavė A. K. nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas.

M. R., pripažintam kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 1 dalį, skirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Nustatyti, kad M. R. bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.