Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-10-31 · Civilinė byla Nr. 2-2502/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-31
Bylos Nr.
2-2502/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Artūras Driukas
Ieškovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Auruma“
Kategorijos
  • 126.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2502/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 126.4. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuria sprendžiant bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Auruma“ klausimą ieškovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos buvo įpareigota sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos (kreditorius) kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti atsakovui UAB „Auruma“ bankroto bylą. Ieškovo manymu, atsakovas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme yra nemokus, todėl jam keltina bankroto byla.

Atsakovas UAB „Auruma“ nepateikė atsiliepimo į šioje byloje pareikštą ieškinį. Be to, atsakovo vadovas nepateikė teismui ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų duomenų, inter alia bendrovės kreditorių ir skolininkų sąrašų, ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki ieškovo pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinio.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pasiūlė ieškovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos 5 darbo dienų terminu, skaičiuotinu nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo (gavimo) dienos, įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 9000 Lt sumą ir pateikti teismui duomenis, patvirtinančius nurodytos sumos įmokėjimą į teismo depozitinę sąskaitą faktą. Teismas nustatė, jog atsakovo skola valstybės biudžetui sudaro 25 735,87 Lt, o Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui - 1 114,91 Lt. Šie atsakovo įsipareigojimai yra pradelsti. Atsakovo balanso duomenimis jo turto vertė 2012 metų ataskaitiniu laikotarpiu sudarė 27 002 Lt, o įsipareigojimai – 37 765 Lt. Šių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, jog egzistuoja atsakovo pripažinimo nemokia įmone ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme pagrindas ir pagrindas pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktą iškelti atsakovui bankroto bylą. Kita vertus, ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog teismas turi atsisakyti kelti bankroto bylą, jeigu įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad UAB „Auruma“ dirba vienas darbuotojas, atsakovo buveinėje nebuvo rasta nei atsakovo vadovo, nei darbuotojo, kas sudaro pagrindą manyti, jog atsakovas de facto nevykdo įstatuose nurodytos ūkinės komercinės veiklos. Remiantis balanso duomenimis, atsakovo valdomą turtą sudaro ilgalaikis materialusis turtas, kurio vertė 3846 Lt, ir trumpalaikis turtas, kurio vertė yra 33 156 Lt (net 98,98 proc. šio turto sudaro per vienerius metus gautinos sumos). Atsakovas nuosavybės teise nevaldo nei nekilnojamųjų daiktų, nei transporto priemonių. Atsakovas nepateikė teismui inter alia ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinio, kas sudaro pagrindą manyti, kad atsakovo šiuo metu faktiškai valdomo turto vertė yra mažesnė už turto, įrašyto balanse, vertę. Šių nustatytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo turimo (valdomo) turto nepakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai bei ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos, sudarančios pagrindą pasiūlyti ieškovui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą, kuri bus naudojama teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Ieškovas kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė teismui administratoriaus L. V. M. sutikimą administruoti šią įmonę savo komercinės veiklos rizikos pagrindu.Teismo reikalavimas dėl skundžiamoje nutartyje nurodytos pinigų sumos sumokėjimo pažeidžia teisingumo ir protingumo principus, nes didina Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto nuostolius. Ieškovas yra valstybės išlaikoma institucija, atstovaujanti valstybę surenkant ir išieškant įstatymų nustatytus mokesčius ir rinkliavas. Ieškovui nebuvo skirta lėšų iš biudžeto teismo nurodytiems tikslams. Skundžiama nutartis pažeidžia viešąjį interesą, nes atsisakius atsakovui iškelti bankroto bylą ir administratoriui neleidžiant patikrinti per 36 mėnesius sudarytų sandorių, atsakovui suteikiama galimybė ir toliau sudarinėti įmonei nenaudingus sandorius bei pažeidinėti kitų kreditorių teisėtus interesus. Ieškovas savo teises gali apginti tik įmonei iškėlus bankroto bylą, nes susidariusios mokestinės nepriemokos išieškojimui į valstybės biudžetą ieškovas buvo atlikęs visus įstatyme nustatytus išieškojimo veiksmus. Iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad UAB „Auruma“ neturi turto ar jo nepakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies prasme.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos pasiūlyta 5 darbo dienų terminu, skaičiuotinu nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo (gavimo) dienos, įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 9000 Lt sumą ir pateikti teismui duomenis, patvirtinančius nurodytos sumos įmokėjimą į teismo depozitinę sąskaitą faktą, teisėtumo klausimas.

CPK 1 straipsnyje įtvirtinta, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Bankroto bylų procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto materialiųjų teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pasiūlė apeliantui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 9 000 Lt sumą padaręs išvadą, jog atsakovo turimo turto nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Teismas vadovavosi nutarties priėmimo metu galiojančia ĮBĮ redakcija, inter alia 10 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 10 dalies nuostatomis, pagal kurias teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, o padaręs tokią prielaidą, teismas turi pasiūlyti asmeniui, pateikusiam pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą. Apeliantas nesutikdamas su teismo priimta nutartimi padavė atskirąjį skundą. Taigi, byloje kilo ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, pateikusios pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įpareigojimo įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą, skirtą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.

Visų pirma, pirmosios instancijos teismo daroma prielaida, jog atsakovo turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti turi būti pakankamai argumentuota (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-480/213). ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies taikymo prielaida yra ne kreditorių reikalavimų dydžio ir įmonės valdomo turto santykis, bet aplinkybė, ar įmonės turto galimai pakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį, pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Nagrinėjamos bylos duomenimis, atsakovas UAB „Auruma“ turi 3 846 Lt vertės ilgalaikio turto ir 33 156 Lt vertės trumpalaikio turto. Ši aplinkybė, nepaisant to, kad 98,98 procento trumpalaikio turto sudaro gautinos sumos, neleidžia daryti vienareikšmiškos prielaidos, kad atsakovo turimo turto nepakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Atvirkščiai – yra prielaidų spręsti, kad lėšų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti gali būti gauta, o tokiu atveju šios išlaidos galimai bus apmokamos ne iš administratoriaus lėšų. Todėl teismo išvados, jog atsakovas nuosavybės teise nevaldo nekilnojamojo turto ar transporto priemonių, o jo valdomo turto vertė galimai yra mažesnė už balansinę vertę, negalima pripažinti pakankamai pagrįsta.

Antra, pagal aktualią ĮBĮ redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d., bankroto byla keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka, kai mokesčių nemokėjimo, paskolų ar paramos negrąžinimo atvejais kreditorius – valstybės institucija, įpareigota šias lėšas administruoti, pateikė teismui pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą ir pasiūlė administratoriaus kandidatūrą bei pateikė administratoriaus sutikimą administruoti įmonę, prisiimant riziką (ĮBĮ 10 str. 10 d. 2 p.). Taigi, pagal galiojančios ĮBĮ redakcijos nuostatas, teismas, nors ir padaręs pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, atsižvelgiant į tai, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padavė valstybės institucija, kuri yra pateikusi bankroto administratoriaus sutikimą tokią įmonę administruoti, turi kelti bankroto bylą bei ją nagrinėti supaprastinto proceso tvarka, o ne minėtam kreditoriui pasiūlyti įmokėti pinigų sumą, reikalingą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2322/2013).

Apeliacinės instancijos teismas pritaria apelianto argumentui, kad administratorius L. V. M. sutiko administruoti UAB „Auruma“ savo komercinės veiklos rizikos pagrindu. (b. l. 29). Teismo vertinimu administratorius, veikdamas kaip savo veiklos srities profesionalas, sutikdamas administruoti UAB „Auruma“, prisiėmė riziką, jog įmonės likvidavimo metu gali būti ir negauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti arba jų gali būti gauta nepakankamai ir šios išlaidos galimai bus apmokamos iš administratoriaus lėšų. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymai ar kiti teisės aktai nenustato aptariamo administratoriaus sutikimo formos ir turinio reikalavimų. Be to, administratoriaus raštu išreikštas sutikimas adresuotas ieškovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos, o tai leidžia daryti išvadą, kad administratorius, prieš duodamas sutikimą vykdyti bankroto procedūras, preliminariai buvo susipažinęs tiek su šios valstybės institucijos būsimu procesiniu statusu šioje byloje, tiek su atsakovo finansine padėtimi.

Pažymėtina, kad skundžiama nutartis priimta galiojant ankstesnės redakcijos ĮBĮ, tačiau nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojus ĮBĮ pakeitimams, nebūtų racionalu ir protinga (CPK 3 str. 1 d., 7 str.) atsisakyti nagrinėti bankroto bylos iškėlimo klausimą ieškovui Valstybinei mokesčių inspekcijai neįmokėjus į teismo depozitinę sąskaitą teismo nurodytos pinigų sumos teismo ir administravimo išlaidoms padengti, kadangi ieškovas nuo 2013 m. spalio 1 d. įgijo teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nagrinėjimo supaprastinto proceso tvarka, neįmokant į teismo depozitinę sąskaitą lėšų teismo ir administravimo išlaidų atlyginimui užtikrinti.

Remiantis išdėstytu spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasiūlė apeliantui įmokėti teismo nustatytą pinigų sumą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjas Artūras Driukas