- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-02
- Bylos Nr.
- e2-331-798/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02396-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, Vilniaus miesto tarybos administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „EOLO Baltica“, G. Q.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „ETN Baltic“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto tarybos administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutarties, kuria atsakovėms pritaikytos laikinosios apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-6494-656/2016, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ETN Baltic“ ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „EOLO Baltica“, G. Q. dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo 915-oji Daugiabučio namo savininkų bendrija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „ETN Baltic“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 1-512 „Dėl Tarybos 2014-11-12 sprendimo Nr. 1-2098 „Dėl viešame aukcione parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašo tvirtinimo“ pakeitimo“ dalyje dėl Pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), įtraukimo į šį sąrašą, ir įpareigoti atsakoves Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per tris mėnesius nuo Teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti visus administracinius sprendimus ir pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį dėl Pastatų pardavimo ieškovei ne aukciono tvarka, vadovaujantis Paramos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 3 dalies nuostatomis, už 49 861,64 Eur be atsakovės UAB „EOLO Baltica“ ir atsakovo G. Q. sutikimo (notarinio susitarimo).Ieškovė savo ieškinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – uždrausti atsakovams bet kokius veiksmus ir procedūras, susijusias su Pastatų (pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. 1094-0142-1040; pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. 1094-0142-1050; pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. 1094-0142-1061; pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. 4400-2676-7568, esančių adresu (duomenys neskelbtini) ir jiems priskirto žemės sklypo ir/ar jo dalies parengimu aukcionui ir aukciono organizavimu bei padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į Pastatus perleidimo draudimo.Ieškovė reikalavimą grindė tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. 1-512 „Dėl Tarybos 2014-11- 12 sprendimas Nr. 1-2098 „Dėl viešame aukcione parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašo tvirtinimo“ pakeitimo“, kurio nuspręsta pastatus įtraukti į Viešame aukcione parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą, yra neteisėtas, kadangi pažeidžia ieškovės teises ir interesus įstatymų nustatyta išimties tvarka įsigyti pastatus ne aukciono tvarka.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 16 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė pagrindė savo pareikštus reikalavimus pateiktais duomenimis, todėl tikėtina, kad jos reikalavimai, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti patenkinti. Iš ieškinio turinio spręstina, kad ieškovas siekia Paramos įstatyme nustatyta tvarka pirmenybės teise išpirkti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančius pastatus, kurie ginčijamu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 1-512 įtraukti į viešame aukcione parduodamos Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą. Tuo atveju, jei ginčo pastatai būtų parduoti viešame aukcione, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų negalimas. Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, padarė išvadą, kad yra pagrindas taikyti ieškoves prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovės nurodo, kad šioje byloje ieškovė nepateikė pakankamai argumentų, lemiančių palankaus ieškovei sprendimo tikėtinumą. Remiantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 str. 2 d. 3 p. ir 3 d., pirmenybė teikiama namo savininkams, tačiau pageidavimą įsigyti pastatus pareiškė tik vienas iš jų – ieškovė. Ieškovė nepateikė Vilniaus miesto tarybos administracijai jokių įrodymų, kurie leistų teigti, kad kito savininko išpirkimo teisė nebus pažeista. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad būsimojo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Be to, ieškovė nepateikia jokių duomenų dėl galimo aukciono organizavimo. Ieškovė rėmėsi Administracijos Finansų departamento 2016-09-26 rašte Nr. A51-71298/16 pateikta informacija apie tai, kad sutvarkius žemės sklypo dokumentus Vilniaus miesto savivaldybė galės parduoti minėtus sklypus aukciono būdu. Teismas, uždrausdamas atsakovėms atlikti bet kokius veiksmus ir procedūras, susijusias ne tik su pastatų, bet ir su jiems priskirto žemės sklypo ir/ar jo dalies parengimu aukcionui ir aukciono organizavimu pažeidžia proporcingumo principą. Akivaizdu, kad administracinės procedūros ir veiksmai, susiję su šių pastatų parengimu aukcionui yra nekaip nesusiję nei su ieškinio reikalavimais, nei su ieškovės teisėmis ar teisėtais interesais. Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemones suteikia nepagrįstą pranašumą ieškovei, neteisėtai varžo Vilniaus miesto savivaldybės turimą teisę laisvai disponuoti jai priklausančiu turtu, kas pažeidžia viešąjį interesą. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė UAB „ETN Baltic“ prašo atmesti atsakovių atskirąjį skundą ir nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Atskirajame skunde pateikti argumentai dėl neva nepakankamų (netinkamų) ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumą įrodančių aplinkybių savo prigimtimi yra argumentai dėl ieškovės reiškiamų materialinių teisinių reikalavimų nepagrįstumo, kuriuos pirmosios instancijos teismas turėtų vertinti bylos nagrinėjimo iš esmės metu atliekant įrodymų tyrimą.Teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimą įrodo kartu su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai bei ta aplinkybė, jog Vilniaus miesto savivaldybė ginčo Pastatus planavo parduoti. Šią aplinkybę įrodo tai, kad, vadovaujantis Paramos įstatymu, pirmiausiai ginčo pastatus buvo pasiūlyta pirkti ieškovei, o jie iki šiol neparduoti tik dėl to, kad tarp šalių kilo šis ginčas bei trūko laiko, reikalingo suorganizuoti viešąjį aukcioną bei sutvarkyti visus su žemės sklypu, priskirtu Pastatams, reikalingus dokumentus.Laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos laikantis proporcingumo principo, kadangi parduodant pastatus ieškovei atsakovė turės ir pareigą parduoti (ar išnuomoti) žemės sklypą, priskirtą pastatams, tačiau šio žemės sklypo teisinė padėtis, laikinąsias apsaugos priemones panaikinus, jau gali būti pasikeitusi (apsunkinta).Iš atskirojo skundo argumentų nėra aišku, kokį būtent viešojo intereso pažeidimą įžvelgia atsakovės. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas atsakovei Vilniaus miesto tarybos administracijai kaip viešojo administravimo subjektui savaime viešojo intereso nepažeidžia.Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovai UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q. prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą ir nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Tiek ieškovė, tiek atsakovas bendru raštu bei kiekvienas atskirai išreiškė savo norą ginčo pastatus įsigyti, todėl Vilniaus miesto savivaldybės taryba, įraukdama ginčo pastatus į aukciono tvarka parduodamo turto sąrašą, tikėtinai pažeidė pagrindinio pastato bendrasavininkų subjektines teises.Pardavus pastatus viešame aukcione atsirastų naujas trečiasis asmuo, dėl to ieškovei palankaus sprendimo įvykdymas pasunkėtų. Tai, kad šiuo metu sprendimas dėl konkrečios ginčo pastatų pardavimo aukcione datos nepriimtas, nereiškia, kad jis artimiausiu metu negalės būti pradėtas. Atskirojo skundo teiginiai dėl viešo intereso pažeidimo yra klaidingi, nes šiuo konkrečiu atveju viešuoju interesu laikytinas būtinumas užtikrinti, kad iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo nebūtų galimybės paties sprendimo įvykdymo padaryti nebegalimu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas prašymas atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir administracijai taikyti laikinąsias pasaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).Apeliančių nuomone, šioje byloje ieškovė nepateikė pakankamai argumentų, lemiančių palankaus ieškovei sprendimo tikėtinumą, tačiau su šiais argumentais sutikti negalima, kadangi į klausimą, ar pareiškėjo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011 ir kt.). Pagal prima facie doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškinio turiniu bei kartu su juo pateiktais dokumentais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinio reikalavimai, išnagrinėjus bylą iš esmės, galimai galėtų būti patenkinti, kadangi ieškinys atitinka jo turiniui ir formai keliamus įstatymo reikalavimus, ieškovė tinkamai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, pateikė faktinį ieškinio pagrindą pagrindžiančius įrodymus.Ieškovė kaip būsimojo teismo sprendimo pasunkėjimo pagrindą nurodė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 1-512, kurio pagrindu ginčo objektas galės būti parduodamas viešo aukciono metu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tuo atveju, jei ginčo pastatai būtų parduoti viešame aukcione, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų negalimas. Nors apeliantės teigia, kad ieškovė nepateikia jokių duomenų dėl galimo aukciono organizavimo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pats ginčo dalykas bei pobūdis lemia, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir apeliantėms iki sprendimo priėmimo turint teisinį pagrindą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ginčo sprendimą vykdyti, kyla grėsmė būsimam teismo sprendimo įvykdymui, jei būtų priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo klausimu (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2699/2011, taip pat žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje JGK Statyba ir Guselnikovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 3330/12), pažymėtina, kad byloje gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais materialiaisiais teisiniais reikalavimais ir neiškreipia bylos šalių interesų pusiausvyros, t. y. taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti proporcingumo principo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju sutiktina su ieškovės teiginiais, kad parduodant pastatus ieškovei atsakovė turės pareigą parduoti (ar išnuomoti) ir žemės sklypą, priskirtą pastatams, todėl, teismo vertinimu, akivaizdu, kad laikinosios apsaugos priemonės žemės sklypo atžvilgiu yra neatsiejamai susijusios su materialiuoju ieškinio reikalavimu dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ginčo sprendimo ir ieškovei palankaus sprendimo įvykdymu, dėl ko nėra pagrindo teigti, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos pareikštiems materialiniams reikalavimams.Apeliantės, teigdamos, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia viešąjį interesą, nenurodė, nei koks interesas pažeidžiamas, nei kuo tai pasireiškia. Argumentuodamos šį teiginį, apeliantės iš esmės pasisakė vėlgi dėl proporcingumo principo pažeidimo ieškovei suteikiant nepagrįstą pranašumą, o ne dėl viešojo intereso. Kaip jau konstatuota aukščiau, nėra pagrindo teigti, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos pareikštiems materialiniams reikalavimams.Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7- 38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3- 107/2010, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiančiais motyvais, todėl atskirąjį skundą atmeta, o teismo nutartį palieka nepakeistą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.