- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-20
- Bylos Nr.
- A-3765-575/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01504-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius, Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. liepos 27 d. skundu (b. l. 4–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 45 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų.Pareiškėjas skunde ir atsikirtime (b. l. 38–44) nurodė, kad nuo 2011 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio buvo kalinamas gyvenamosiose patalpose, kuriose teko vos 2 kv. m gyvenamojo ploto. Nebuvo užtikrintas patalpų vėdinimas, patalpose buvo tvanku ir trūkdavo oro, stogai buvo iš asbestinio šiferio, kas sukėlė asbesto dulkių pavojų. Nurodė, kad jam skirta lova, kuriai mažiausiai 20 metų, lova buvo dviejų aukštų, surūdijusi, klibėdavo, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, ant metalinių lovų čiužiniai pūdavo, nebuvo sąlygų išsidžiovinti išskalbtus rūbus, buvo per mažai sanitarinių įrenginių, sanitariniai įrenginiai buvo nevalomi, užsikimšę, tinkamai neatitverti, tualetai tinkamai neatitverti, juose neįmanoma užsirakinti, todėl nebuvo užtikrintas privatumas jais naudojantis, dažnai nebuvo karšto vandens ir nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Prašė netaikyti sutrumpinto 3 metų senaties termino, kadangi tik nuo individualaus išaiškinimo nuteistajam jo teisių ir pareigų datos galėtų būti skaičiuojamas 3 metų senaties terminas. Be to, kalinimo pažeidimai yra susiję su nusikaltimais žmoniškumui, su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimais, o tokiems pažeidimams senaties terminas netaikomas. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime (b. l. 9–14) pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas atliko bausmę Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje nuo 2011 m. birželio 27 d. iki 2016 m. vasario 11 d. Pažymėjo, kad duomenų apie tai, kiek asmenų buvo pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo bausmės atlikimą, minimali tenkančio vienam kalinamajam bendrabučio tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Pabrėžė, kad Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, per bausmės atlikimo laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Nuteistieji pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t.t. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Nurodė, kad teisės aktai reikalauja, jog įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valyti ten apgyvendinti nuteistieji. Gyvenamųjų patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje yra asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti nežymūs sveikatos sutrikimai. Pareiškėjo keliami argumentai dėl pablogėjusios sveikatos nesusiję su įkalinimo sąlygomis ir yra nepagrįsti. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus bei netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose nesikreipė. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas visiškai nepagrįstas. Prašė taikyti 3 metų ieškinio senatį.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 874 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią pareiškėjo skundo reikalavimų dalį atmetė kaip nepagrįstą.Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio. Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi ir, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2016 m. liepos 29 d. Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2011 gegužės mėnesio iki 2013 m. liepos 29 d., teismas taikė ieškinio senaties 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašė ir atsakovas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 56 str.). Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas prašė netaikyti sutrumpinto 3 metų senaties termino, kadangi tik nuo individualaus išaiškinimo nuteistajam jo teisių ir pareigų datos galėtų būti skaičiuojamas 3 metų senaties terminas, be to, kalinimo pažeidimai yra susiję su nusikaltimais žmoniškumui, su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimais, o tokiems pažeidimams senaties terminas netaikomas. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu daug nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, tesimas konstatavo, kad atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas tenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės mėnesio iki 2013 m. liepos 29 d. atmestas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iš Pravieniškių PN-AK išvyko 2016 m. vasario 11 d., šioje administracinėje byloje vertintas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2013 m. liepos 30 d. iki 2016 m. vasario 11 d. Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. ir 11¹.2. punktais ir pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 6 būryje, 4 gyvenamojoje patalpoje. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriuose laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas apskaičiuotas konkrečios kameros plotą padalinant iš konkrečios kameros miegamųjų vietų skaičiaus. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad 6 būrio 4 gyvenamosios patalpos plotas yra 35,25 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 7,05 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pateiktais duomenimis, nurodydamas, kad 6 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje miegamajame buvo įrengta 16 miegamųjų vietų ir savo teiginiui pagrįsti pateikė 2013 m. liepos 26 d. pažymą apie miegamųjų vietų skaičių 3 valdyboje Nr. 117-618, iš kurios turinio matyti, kad 6 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje yra įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 2,2 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pateikė duomenis apie miegamųjų vietų skaičių 6 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje 2016 m. balandžio 28 d. duomenimis, teismas jais nesirėmė. Teismas darė išvadą, kad atsakovo atstovas nagrinėjamoje byloje nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjui gyvenant 6 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais numatytas 3,1 kv. m gyvenamasis plotas. Taigi, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, 926 paras nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje (pareiškėjui trūko nuo 0,9 kv. m gyvenamojo ploto, be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai). Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 56 str.). Dėl pareiškėjo teiginio, jog jo gyvenamosiose patalpose buvo asbesto, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ ir pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsiliepime į skundą bei Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. rugpjūčio 17 d. pažymoje Nr. 77-1509 nurodyta, jog pastato, kuriame gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde neišdėstytos aplinkybės dėl asbestinio stogo remonto (ardymo, laužymo ir pan.), į bylą nepateikti pareiškėjo skundai Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo ir neigiamų pasekmių jo sveikatai, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl asbesto buvimo atmesti kaip nepagrįsti.Pareiškėjo teiginį dėl nevalomų sanitarinių įrenginių paneigia atsakovo pateiktas Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-415 patvirtintas „Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas“, jo 3, 6 ir 10 punktai.Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo laikomas, netinkamo vėdinimo, netinkamos lovos, nedezinfekuojamų čiužinių, sąlygų išsidžiovinti rūbams nebuvimo, karšto vandens nebuvimo. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, surašytų pareiškėjo buvimo vertinamose gyvenamosiose patalpose ar panašiu laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo vėdinimo, netinkamos lovos, nedezinfekuojamų čiužinių, sąlygų išsidžiovinti rūbams nebuvimo, karšto vandens nebuvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie netinkamą vėdinimą, netinkamą lovą, nedezinfekuojamus čiužinius, sąlygų išsidžiovinti rūbams nebuvimą, karšto vandens nebuvimą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo vėdinimo, netinkamos lovos, nedezinfekuojamų čiužinių, sąlygų išsidžiovinti rūbams nebuvimo, karšto vandens nebuvimo laikyti nepagrįstais ir atmesti (ABTĮ 56 str.). Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad tualetai tinkamai neatitverti, juose buvo neįmanoma užsirakinti. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Vis dėlto, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02; ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodė, jog naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas jo privatumas, jį kas nors stebėjo ar pan., o nurodė, jog tualetuose nebuvo įmanoma užsirakinti. Galimybės užsirakinti tualete nebuvimas nesudaro pagrindo konstatuoti, jog Pravieniškių PN-AK pareiškėjui naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas jo privatumas, be to, ir teisės aktai nenumato, jog pataisos namų bendrabučio tipo patalpose turi būti įrengtos rakinamos tualeto kabinos. Teismas rėmėsi Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Normos), ir pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog sanitariniuose mazguose trūko inventoriaus, įrenginių, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo (ko konkrečiai trūko), neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinti kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.Iš Pravieniškių PN-AK 2016 m. rugpjūčio 11 d. pažymos Nr. 73(3)-160 matyti, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK, į Psichologinę tarnybą dėl nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos, kuri kenkia jo sveikatai, nesikreipė. 2016 m. rugpjūčio 17 d. Medicinos dokumentų išraše įrašų, kad pareiškėjas kreiptųsi dėl laikymo sąlygų nėra, todėl teismas sprendė, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio, nei teisės aktuose nustatytas, ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gan ilgą laikotarpį (926 parų), tačiau nagrinėjamu atveju teismas akcentavo bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrąsias sąlygas. Pareiškėjui minimalus teisės aktuose nustatytas plotas nebuvo užtikrintas gyvenant bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla. Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla iš dalies kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 874 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo. Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.
III.
Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 63–68), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėjamą laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo dienos. Konvencijos 3 straipsnyje joks terminas nėra įtvirtintas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, asmenims padaryta žala turi būti visiškai atlyginta. Mano, jog pažeidimas buvo tęstinis.Pažymi, jog vertinant vienam asmeniui turintį tekti plotą, turi būti taikoma EŽTT praktikoje nustatyta 4 kv. m atskaičius baldus norma.Šio tipo bylose teismas turi būti aktyvus, nes pareiškėjas negali pateikti visų įrodymų, todėl pareiškėjo teiginiai nepagrįstai atmesti vien dėl to, kad nepateikė įrodymų.Vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesivadovavo EŽTT praktikoje nurodytomis sumomis.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70–73), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:Nesutinka su teismo vertinimu nesiremti pateikta 2016 m. rugpjūčio 16 d. pažyma Nr. 63-1961. Pažymi, kad administracija nekaupia informacijos, kiek tam tikru praėjusiu momentu buvo įrengta patalpose miegamųjų vietų ir kiek apgyvendinta asmenų, todėl atsiranda skirtumai tarp teikiamų duomenų. Nuteistųjų gyvenamosios patalpos ne visada būna užpildytos dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos. Mano, jog pareiškėjas negalėjo patirti neigiamų pasekmių dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, nes bausmę atliko bendrabučio, o ne kamerų tipo patalpoje.Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, be to, nėra įrodymų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, todėl nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 83–86), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsiliepime dėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovo apeliaciniame skunde.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų atlyginimo.Pirmosios instancijos teismas 2017 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 874 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią pareiškėjo skundo reikalavimų dalį atmetė kaip nepagrįstą.Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, jog teismas be pagrindo pritaikė ieškinio senaties terminą, taip pat pabrėžia, jog vertinant pareiškėjui tekusį plotą turėjo būti taikomas 4 kv. m vienam asmeniui standartas, mano, kad teismas netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju apskritai nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. liepos 29 d. (b. l. 7), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2016 m. vasario 11 d. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 10).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2011 m. gegužės mėnesio iki 2013 m. liepos 29 d.Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad vertinant pareiškėjui tekusį plotą jam taikytas ne 4 kv. m vienam asmeniui standartas.Pirmiausia pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas išlieka aktualus klausimas, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punktą (pakeistas 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85) numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose; 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namų gyvenamosiose patalpose bei 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Pažymėtina, kad nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojančioje Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punkto redakcijoje išliko iš esmės tokios pačios normos.Bylos duomenimis nustatyta, jog bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 6 būryje, 4 gyvenamojoje patalpoje. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriuose laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi pareiškėjo pateikta 2013 m. liepos 26 d. pažyma apie miegamųjų vietų skaičių 3 valdyboje Nr. 117-618, iš kurios turinio matyti, kad 6 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 2,2 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas pagrįstai nesirėmė atsakovo atstovo duomenimis, nes jie atspindėjo miegamųjų vietų skaičių 6 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje 2016 m. balandžio 28 d., o ne ginčui aktualiu laikotarpiu. Taigi teismas pagrįstai konstatavo, jog, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, 926 paras nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Akcentuotina, jog visą šį laikotarpį (926 paras) pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT 2017 m. spalio 17 d. paskelbė sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą, kuriame buvo vertinamos kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK. Nustatęs, kad pareiškėjai beveik 4 metus buvo laikomi mažesniame nei 3 kv. m plote, EŽTT konstatavo, jog toks pažeidimas negali būti laikomas trumpu ir atsitiktiniu ir konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į įkalinimo įstaigą, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo pobūdžio ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.). Kita vertus, EŽTT pažymėjo, kad nors ir turi būti atsižvelgiama į tai, ar elgesio tikslas buvo pažeminti ir sumenkinti auką, vis dėlto tokio tikslo nebuvimas visiškai nepašalina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimo galimybės (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimo byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08) 41 p.).Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas 7 400 Eur. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas priteisiant pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 7 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 7 400 Eur (septynis tūkstančius keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.