Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjai D. Š. ir Č. P. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundais, prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2025 m. vasario 4 d. įsakymą Nr. 1PV-4-(1.2 E.) „Dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), ir juose esančių statinių paėmimo visuomenės poreikiams (viešojo transporto terminalui įrengti) procedūros pradžios“ (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėja Č. P. patikslintame skunde papildomai prašė įvertinti ginčijamo Įsakymo teisėtumą, pagrįstumą, teisingumą bei jo atitiktį galiojantiems įstatymams ir administracinio proceso reikalavimams.

2. Pareiškėjai skunduose nurodė, kad NŽT direktoriaus pavaduotoja, laikinai vykdanti direktoriaus funkcijas, 2025 m. vasario 4 d. priėmė ginčijamą įsakymą, kuriuo buvo pradėta žemės sklypų ir juose esančių pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių patalpų statiniuose paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Pareiškėjų vertinimu, ši procedūra ir pats administracinis sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.100 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatų bei bendrųjų viešojo administravimo principų.

3. Akcentavo, kad nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams yra išimtinė priemonė, taikytina tik tada, kai konkretus visuomenės poreikis negali būti patenkintas kitomis, mažiau nuosavybės teises ribojančiomis priemonėmis. Pareiškėjų teigimu, Įsakyme nėra pateikta pakankamų ir aiškių motyvų, pagrindžiančių, kodėl būtent (duomenys neskelbtini), esantys sklypai ir statiniai yra būtini viešojo transporto terminalui įrengti, taip pat neatskleista, kodėl nebuvo įvertintos ar pasirinktos kitos galimos alternatyvos.

4. Pareiškėjai nurodė, kad Įsakyme formaliai remiamasi teritorijų planavimo dokumentais ir savivaldybės sprendimais, tačiau neatskleidžiamas konkretus ir aiškiai apibrėžtas visuomenės interesas, kuris pateisintų nuosavybės paėmimą bei nusvertų pareiškėjų nuosavybės teises. Dėl šių priežasčių, pareiškėjų nuomone, ginčijamas Įsakymas yra nepakankamai motyvuotas, nepagrįstas ir prieštaraujantis konstitucinei nuosavybės apsaugai, todėl turi būti panaikintas.

5. Pareiškėjai pažymėjo, kad Konstitucijos 23 straipsnyje ir CK 4.100 straipsnyje aiškiai nustatyta, jog nuosavybė gali būti paimama tik išimtiniais atvejais, tik įstatymų nustatyta tvarka ir tik tada, kai egzistuoja konkretus, aiškiai pagrįstas ir neišvengiamas viešasis interesas. Tačiau ginčijamame Įsakyme neatskleidžiama, kodėl viešojo transporto terminalo įrengimas būtent šiuose sklypuose yra laikytinas išimtiniu atveju, kodėl konkrečiai ši nuosavybė yra būtina ir kodėl numatytų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis. Pats faktas, kad planuojama autobusų stoties pertvarka, negali savaime būti laikomas pakankamu pagrindu privačiai nuosavybei nusavinti, ypač kai nėra pateikta duomenų apie esamos infrastruktūros nepakankamumą ar nepajėgumą tenkinti viešuosius poreikius.