- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-12
- Bylos Nr.
- 2A-1441-467/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24304-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Atsakovas
- V. R., A. R.
- Ieškovas
- O. M.
- Kategorijos
- 30.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Romualda Janovičienė, Eglė Surgailienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo O. M. ieškinį atsakovėms V. R. ir A. R. dėl skolos iš bendraturčių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas O. M. 2014-07-18 pateikė teismui ieškinį, prašydamas jo naudai priteisti iš atsakovės A. R. 378,42 Lt skolą, iš atsakovės V. R. – 9 784,13 Lt skolą, bei iš abiejų atsakovių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nutraukdami santuoką ieškovas ir atsakovė A. R. pasidalino santuokoje įgytą turtą – žemės sklypą, bendras plotas 0,0102 ha ir pastatą – gyvenamąjį namą su rūsiu, bendras plotas 170,27 kv.m, esančius (duomenys neskelbtini) , nustatydami, kad kiekvienam priklauso po ½ dalį šio turto. Atsakovė A. R. savo dalį gyvenamojo namo ir žemės sklypo 2011 m. rugpjūčio 4 d. dovanojimo sutartimi perleido atsakovei V. R., nors apie šios sutarties sudarymo faktą ieškovas informuotas nebuvo. Atsakovės nevykdo savo kaip bendraturčių pareigos išlaikyti joms nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, dėl ko šiuo metu visas išlaidas šio turto išlaikymui apmoka išimtinai ieškovas. Minėto nekilnojamojo turto išlaikymo išlaidas, kurias ieškovas patyrė, t.y. 18 906,77 Lt už gyvenamajame name suvartotas dujas nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2014 m. gegužės 8 d., atsakovės turėtų jam atlyginti taip: atsakovė A. R. už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. – 378,42 Lt, atsakovė V. R. už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 5 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. – 9 074,90 Lt; taip pat atsakovė V. R. nuo 1 418,46 Lt sumos turi atlyginti jai tenkančią skolos dalį už gyvenamojo namo apsaugos paslaugas, t.y. 709,23 Lt. Ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakoves, informuodamas jas apie susidariusią skolą bei prašydamas ją apmokėti, tačiau atsakovė V. R., atsakydama į ieškovo raginimus, nenurodydavo jokių pagrįstų priežasčių, paneigiančių jos, kaip bendraturtės, pareigą išlaikyti jai priklausantį turtą. Šią atsakovių pareigą įsiteisėjusiais teismo sprendimais jau yra konstatavę teismai, nagrinėdami šalių teisminius ginčus.
Atsiliepimas
Atsakovės V. R. ir A. R. atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepagrindė savo prašomų priteisti sumų. Patirtas išlaidas ieškovas nepagrįstai dalino, neatsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1741-553/2012 nustatytas faktines aplinkybes - kad atsakovas name gyvena kartu su savo motina bei dukra Greta, o atsakovė A. R. nuo 2009 m. spalio 5 d. negyvena ginčo name, abi atsakovės neturi raktų ir negali patekti į savo nuosavybę, ja naudotis ir jos valdyti. Dėl to ieškovui tenka neteisėtai „užvaldyto“ daikto išlaikymo išlaidos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės V. R. ieškovo O. M. naudai 8 638,34 Lt skolą ir 259,25 Lt bylinėjimosi išlaidas, ieškinį atsakovės A. R. atžvilgiu atmetė bei priteisė iš ieškovo O. M. atsakovės A. R. naudai 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, nagrinėdamas tarp ieškovo ir atsakovių kilusį ginčą dėl įstatyminės pareigos bendraturčiui apmokėti gyvenamojo namo išlaikymo išlaidas, skolos už šios pareigos nevykdymą bei klausimą dėl šios skolos padalijimo tarp atsakovių, rėmėsi įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. ir 2013 m. birželio 25 d. nutartimis) nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis aktualiomis nagrinėjamoje byloje, įvertindamas pasikeitusių aplinkybių buvimo galimybę. Teismo vertinimu, visos atsakovių nurodytos aplinkybės dėl galimo neteisėto dalies gyvenamojo namo užvaldymo, naudojimo, valdymo bei disponavimo teisės apribojimo, galėtų būti atskiros civilinės bylos nagrinėjimo dalyku, tačiau duomenų, patvirtinančių, kad bent viena iš šalių būtų kreipusis į teismą su tokio pobūdžio reikalavimais, byloje nėra pateikta. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovių argumentai, jog joms nebuvo (nėra) galimybės naudotis gyvenamojo namo dalimi dėl ieškovo veiksmų, nepanaikina įstatyme nustatytos jų pareigos išlaikyti bendrą turtą. Teismas atsižvelgė į tai, kad gyvenamasis namas šiuo metu yra šildomas dujomis, kurias ieškovas naudoja ne tik šio namo šildymui, bet ir kasdieninių poreikių tenkinimui, ką patvirtina aplinkybė, jog ieškovas vienu mokėjimo pavedimu mokėdavo už vieną mėnesį, o kartais ir už kelis mėnesius, įskaitant ir pavasario-vasaros sezonu suvartotas dujas. Todėl teismas laikė, kad yra pagrindas ieškovo turėtos 18 906,77 Lt išlaidas už gyvenamajame name suvartotas dujas mažinti. Teismas nurodė, kad ieškovo 378,42 Lt dydžio reikalavimas atsakovei A. R. gyvenamojo namo išlaikymo išlaidų už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. laikytinas, jog yra atsiradęs už ne šildymo sezono metu suvartotas dujas. Į tai buvo atsižvelgta ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartyje. Atsižvelgdamas į tai, jog šios faktinės aplinkybės (dėl namo šildymo būdo, dujų katilo kiekio ir pan.) nėra pasikeitusios, ieškovo reikalavimą atsakovei A. R. teismas atmetė, kadangi laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. atsakovė neturėjo pareigos mokėti išlaidų, patirtų naudojant dujas. Teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų įrodymų nustatyti, kiek vidutiniškai per mėnesį ne šildymo sezono metu suvartojama dujų, nėra galimybės, kadangi ieškovas mokėdavo už ne šildymo sezono metu suvartotas dujas įprastai jau esant šildymo sezonui (arba atvirkščiai). Atsižvelgdamas į tai, teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartyje nustatyta gyvenamajame name per vieną mėnesį suvartotų dujų dalimi, tenkančia abiems asmenims ir sudarančia 82 m³ bei padarė išvadą, jog vienam asmeniui atitinkamai ne šildymo sezono metu tenkanti suvartojamų dujų dalis yra 41 m³. Nustatęs, kad ginčo laikotarpį sudaro 36 mėnesiai, kurių metu suvartotų dujų kiekis buvo 9154 m³, teismas padarė išvadą, kad iš gyvenamojo namo dalies savininkės – atsakovės V. R. priteistina ieškovo naudai 7 929,11 Lt suma už gyvenamajame name suvartotas dujas. Kadangi atsakovė V. R. neginčijo ieškovo prašomos priteisti 709,23 Lt sumos už gyvenamojo namo apsaugos paslaugas ir nėra išreiškusi valios, kad gyvenamajam namui nebūtų teikiamos apsaugos paslaugos, teismas laikė, kad atsakovei kyla pareiga apmokėti už apsaugos paslaugas dalį išlaidų.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė V. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą iš dalies ir panaikintoje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atsakovei V. R. atmesti, o kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš ieškovo atsakovės V. R. naudai bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartimi taikytus skolos dalies nustatymo kriterijus, dėl ko atliko neteisingus paskaičiavimus. Nurodytoje Vilniaus apygardos teismo byloje buvo skirtingas vartotojų skaičius, skirtingi laikotarpiai ir suvartotų dujų kiekiai, buvo galimybė nustatyti ne šildymo sezono metu suvartotų dujų kiekius, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad ieškovui mokėjus už ne šildymo sezono metu suvartotas dujas jau esant šildymo sezonui, nustatyti, kiek vidutiniškai per mėnesį ne šildymo sezono metu suvartojama dujų, nėra galimybės. Teismas ieškinį atsakovės A. R. atžvilgiu 378,42 Lt sumai už ne šildymo sezono metu suvartotas dujas per laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. atmetė, tokiu būdu pats sau prieštaraudamas. Teismas atsakovei V. R. ginčo laikotarpį skaičiuoja nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2014 m. gegužės mėn., kai ji savininke tapo tik nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. Taip pat byloje neteisingai nustatytas ir 9154 m³ suvartotas dujų kiekis, nes atmesto ieškinio dalyje už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. suvartotų dujų kiekis turėjo būti mažinamas. Mano, kad ginčo laikotarpis skaičiuotinas tik nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2014 m. gegužės mėn. ir yra 18 mėnesių (5 ne šildymo sezono mėnesiai atimtini), o kadangi ieškovo mokėjimai už vieno mėnesio suvartotas dujas vidutiniškai yra 525,19 Lt, tai atsakovei V. R. tenkanti ½ dalis už 18 mėnesių sudaro tik 4 726,71 Lt. Tokiu būdu, įskaitant namo apsaugą, iš atsakovės priteistina suma sudarytų ne daugiau nei 5 435,94 Lt. Be to teismas nepagrįstai vadovavosi ir minėtos Vilniaus apygardos teismo nutarties aplinkybėmis dėl atsakovės A. R. negalėjimo naudotis turtu, nes ir šioje dalyje bylose yra skirtingos faktinės aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovas jokiais būdais nesuteikė atsakovei galimybės patekti į namą, kas minėtoje Vilniaus apygardos teismo byloje nustatinėjama nebuvo. Teismas nevertino to, jog atsakovei nebuvo perduotas namo raktas, ji neturėjo galimybės naudotis turtu, dėl ko iš atsakovės negali būti priteisiamos ir daikto išlaikymo išlaidos. Teismas nevertino ieškovo nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo subjektine teise, nes ieškovas jokių nuostolių nepatyrė, priešingai, vienasmeniškai naudojosi turtu. Atsakovė nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos priteista 709,23 Lt suma už namo apsaugą, nes savininkas neprivalo sumokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Ieškovas nepateikė į bylą namo saugos sutarties, o iš pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų ir kasos pajamų orderių neaišku, už kokias paslaugas jis mokėjo.
Atsiliepimas
Ieškovas O. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad įstatyme įtvirtinta bendroji taisyklė, jog savininkas privalo mokėti turto išlaikymo mokesčius proporcingai turimai savo turto daliai, nepriklausomai nuo to, ar jis faktiškai gyvena bute/name, ar ne. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, t.y. už gamtines dujas vandens katilui bei už namo apsaugą. Kadangi šildymas namui yra būtinas, teismas pagrįstai nurodytą sumą priteisė iš atsakovės. Atsakovės argumentai, kad išlaidos už namo apsaugą yra nebūtinos, nepagrįsti, nes apsaugos sistema name įvesta ieškovo ir atsakovės A. M. santuokos metu, t.y. 2003 m. lapkričio 24 d. sutartimi. Per visą ši laikotarpį nei atsakovė A. M., nei namo dalies bendraturtė V. R. pretenzijų ieškovui dėl to nereiškė, ką konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 11 d. nutartyje. Atsakovės apeliacinio skundo teiginiai dėl negalėjimo naudotis turtu yra nepagrįsti, nes nei viena iš bendraturčių niekada nesikreipė nei į ieškovą, nei į teisėsaugos institucijas, jog joms yra trukdoma patekti į namą ir kitaip apribojamos jų teisės. Be to nebuvo kreiptasi ir į teismą dėl naudojimosi turto tvarkos nustatymo ar atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarkos patvirtinimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovės V. R. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš esmės yra pagrindas skundžiamam teismo sprendimui pakeisti.
Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas O. M. ir atsakovė V. R. yra gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių K.Borutos g. 60, Vilniuje, bendraturčiai nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. dovanojimo sutarties tarp atsakovių sudarymo. CK 4.76 straipsnis nustato, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Taigi įstatymas numato pareigą kiekvienam iš bendraturčių apmokėti tik tokias išlaidas, kurios yra susijusios su bendro turto tvarkymo ir šio turto išlaikymo išlaidomis. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spendžiant pastato namo bendraturčių ginčus, kai pareikštas reikalavimas dėl įstatyminių pareigų vykdymo priteisimo, svarbu atriboti, kurios išlaidos skirtos bendrajam turtui išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jo būtiniems pagerinimams atlikti, o kurios - bendraturčio asmeniniams interesams ir poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausojo Teismo 2009-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad iš byloje pateiktų įrodymų nustatyti, kiek vidutiniškai per mėnesį ne šildymo sezono metu suvartojama dujų, nėra galimybės, kadangi ieškovas mokėdavo už ne šildymo sezono metu suvartotas dujas įprastai jau esant šildymo sezonui (arba atvirkščiai). Atsižvelgdamas į tai, teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartyje nustatyta gyvenamajame name per vieną mėnesį suvartotų dujų dalimi, tenkančia abiems asmenims. Atsakovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas netinkamai taikė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartimi nustatytus skolos dalies nustatymo kriterijus, dėl ko atliko neteisingus paskaičiavimus. Teisėjų kolegija iš dalies pritaria apeliantei.
Iš Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarties kitoje civilinėje byloje matyti, kad toje byloje buvo nustatytas skirtingas vartotojų skaičius, skirtingi laikotarpiai ir suvartotų dujų kiekiai, todėl buvo galimybė nustatyti ne šildymo sezono metu (nuo gegužės iki rugsėjo mėn.) suvartotų dujų kiekius. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, ieškovui mokėjus už ne šildymo sezono metu suvartotas dujas jau esant šildymo sezonui, nustatyti, kiek vidutiniškai per mėnesį ne šildymo sezono metu suvartojama dujų, nėra galimybės. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju, nustatant vidutinį suvartojamų dujų kiekį, nėra pagrindo nesiremti jau minėtos nutarties nuostatomis. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir pasirinko iš esmės teisingą skaičiavimo būdą, tačiau paskaičiavimus atliko neteisingai, todėl iš apeliantės priteistina suma mažintina.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atsakovės A. R. atžvilgiu 378,42 Lt sumai už ne šildymo sezono metu suvartotas dujas per laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. atmetė. Šioje dalyje teismo sprendimas nėra apskųstas, todėl teisėjų kolegija jį laiko teisėtu ir pagrįstu (CPK 320 str.). Vadinasi, atsakovei V. R. nurodytą ginčo laikotarpį (nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2014 m. gegužės mėn. – 36 mėnesius) pirmosios instancijos teismas įskaičiavo nepagrįstai. Be to, kaip jau buvo minėta, ginčo buto bendraturte apeliantė tapo tik nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d., todėl ne anksčiau nei nuo šios datos jai turėjo būti skaičiuojamas ir įsiskolinimo laikotarpis, o nustatytas 9154 m³ suvartotas dujų kiekis mažintinas. Tokiu būdu ginčo laikotarpis atsakovei V. R. skaičiuotinas nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2014 m. gegužės mėn. ir yra 18 mėnesių (kiekvienais metais ne šildymo sezono penki mėnesiai – nuo gegužės iki rugsėjo mėn. atimtini). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo mokėjimai už vieno mėnesio suvartotas dujas vidutiniškai yra 525,19 Lt (18 906,77 Lt padalinta iš 36 mėn.), tai atsakovei V. R. tenkanti ½ dalis už 18 mėnesių sudaro 4 726,71 Lt (525,19 Lt padauginta iš 18 mėn. ir padalinta iš 2). Todėl apskųstasis pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, sumažinant priteistiną skolos sumą iki 4 726,71 Lt.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, susijusius su jos negalėjimu naudotis savo nuosavybe ir dėl to neturėjimu mokėti namo išlaikymo išlaidų. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad nesutarimai tarp gyvenamojo namo bendraturčių vyksta jau ilgą laiką, tačiau nė viena iš atsakovių įstatymų nustatyta tvarka nesikreipė nei dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo, nei dėl atsidalijimo iš bendros nuosavybės. Byloje taip pat nėra duomenų, kad jos būtų kreipęsi į ieškovą ar į teisėsaugos institucijas dėl to, kad joms yra trukdoma patekti į namą ir kitaip apribojamos jų teisės. Taigi, atsakovės nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekdamos apginti savo tariamai pažeistas teises. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovių argumentai, jog atsakovėms nebuvo (nėra) galimybės naudotis gyvenamojo namo dalimi dėl ieškovo veiksmų, nepanaikina įstatyme nustatytos jų pareigos išlaikyti bendrą turtą.
Apeliantė taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos priteista 709,23 Lt suma už namo apsaugą. Apeliantė mano, kad savininkas neprivalo mokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Teisėjų kolegija su tokia atsakovės pozicija sutinka ir teismo sprendimą šioje dalyje panaikina bei ieškinį atmeta.
Kaip jau buvo minėta, buto ar kitų patalpų savininkas neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (CK 4.83 str. 4 d.). Tokio sutikimo ginčo namo apsaugai atsakovė V. R. nėra davusi. Nagrinėjamu atveju, kaip tvirtina bylos duomenys, apsaugos sistema ginčo name įvesta ieškovo ir buvusios savininkės atsakovės A. M. santuokos metu, t.y. 2003 m. lapkričio 24 d. sutartimi. Todėl, atsižvelgiant į CK 4.83 straipsnio 4 dalies nuostatas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog tam, kad priteisti namo saugos išlaidas pakanka, kad apeliantė nėra išreiškusi valios, jog tokios paslaugos gyvenamajam namui nebūtų teikiamos. Minėtas įstatymas reikalauja ne išreikšti valią, kad neteikti tam tikrų paslaugų, o duoti sutikimą. Be to išlaidos turi būti susijusios su teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, o namo apsauga pagal teisės aktus nėra privaloma.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, dėl ko priėmė iš dalies neteisėtą sprendimą. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, sumažindama iš atsakovės V. R. ieškovui priteistiną skolą iki 4 726,71 Lt, kas atitinka 1 368,95 EUR, kitą sprendimo dalį palieka nepakeistą.
Pakeitus teismo sprendimą, pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str.). Apeliacinės instancijos teismas atsakovės V. R. apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir sumažina ieškovo naudai priteistiną iš atsakovės sumą, t.y. iš viso patenkindama 48 proc. ieškinio ir atitinkamai 52 proc. apeliacinio skundo reikalavimų. Todėl išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.), t.y. priteista ieškovui iš atsakovės V. R. 259,25 Lt bylinėjimosi išlaidų suma pirmosios instancijos teisme mažinama iki 124,44 Lt, kas atitinka 36,04 EUR, bei priteistina 278,03 EUR išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (b.l. 143-144). Atitinkamai apeliantei iš ieškovo priteistina 676 Lt, kas atitinka 195,78 EUR, jos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (b.l. 132-134). Paduodant apeliacinį skundą atsakovei V. R. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartimi 259 Lt žyminis mokestis buvo atidėtas, todėl atitinkamai proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų sumai valstybei iš ieškovo priteistina 124,32 Lt, kas atitinka 36 EUR, iš atsakovės V. R. – 134,68 Lt, kas atitinka 39 EUR žyminio mokesčio.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą pakeisti: priteistą iš atsakovės V. R. ieškovo O. M. naudai 8 638,34 Lt skolos sumą sumažinti iki 4 726,71 Lt, kas atitinka 1 368,95 EUR (vieno tūkstančio trijų šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų 95 centų), priteistą 259,25 Lt bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 124,44 Lt, kas atitinka 36,04 EUR (trisdešimt šešis eurus 4 centus).
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės V. R. ieškovo O. M. naudai 278,03 EUR (du šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus 3 centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir valstybei 134,68 Lt, kas atitinka 39 EUR (trisdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio.
Priteisti iš ieškovo O. M. atsakovės V. R. naudai 676 Lt, kas atitinka 195,78 EUR (vieną šimtą devyniasdešimt penkis eurus 78 centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir valstybei 124,32 Lt, kas atitinka 36 EUR (trisdešimt šešis eurus) žyminio mokesčio.