Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Teisiamajame posėdyje apklaustas kaltinamasis K. J. savo kaltę pripažino iš dalies. Kaltinime nurodytu laiku ir vietoje kartu su kaltinamuoju D. Ž. ėjo link Pavilnio. Pamatė priešais einantį nukentėjusįjį, matė, kad jis buvo su ausinėmis. Prasilenkiant paprašė nukentėjusiojo duoti telefoną, sakė, kad reikia paskambinti. Regis, prašė abudu su D. Ž., nors labiausiai tokį prašymą išsakė jis (K. J.). Kaltinamasis pripažino, jog realiai niekam skambinti neketino, iš tikrųjų norėjo tą telefoną pavogti. Nukentėjusysis sutiko duoti telefoną, ištraukė iš dešinės striukės kišenės ir padavė jam, o jis savo ruožtu iš karto įsidėjo jį į kišenę. Tuomet su D. Ž. ėjo tolyn, o nukentėjusysis vijosi, prašė grąžinti telefoną. Jis pastarajam telefono neatidavė, liepė eiti tolyn. Tuo metu D. Ž. priėjo prie nukentėjusiojo ir nieko nesakydamas nuėmė pastarajam nuo kaklo ausines ir jas pasiėmė, po ko abu su kaltinamuoju ėmė bėgti. Ar D. Ž. grasino nukentėjusiajam, negali atsakyti, negirdėjo. Kaltinamasis K. J. kategoriškai neigė sudavęs nukentėjusiajam bent kokį smūgį, negrasino pastarajam. Smūgių nesudavė ir D. Ž.. K. J. pažymėjo, jog iš nukentėjusiojo telefono išėmė SIM kortelę ir ją išmetė. Dėl savo veiksmų gailisi, atsiprašo nukentėjusiojo (t. 2, b. l. 143-153).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaltinamasis K. J. savo kaltę pripažino taip pat iš dalies. 2016-03-28, apie 16 val., jis su draugu D. Guriuose ėjo pas draugą T. Pastarojo namuose nerado, susiskambinus T. liepė jo laukti stotelėje. Jis kartu su D. ėjo link viešojo transporto stotelės. Kai jie praėjo viešojo transporto stotelę „Ašmenėlės“, prasilenkė su nepažįstamu vaikinu, kuris jų paprašė parūkyti. Jie šiam vaikinui atsakė, kad parūkyti neturi. Po to jis iš niekur nieko šio vaikino paprašė: „duok paskambinti“. Jis nežinojo, ar vaikinas turi telefoną ar ne. Vaikinas ištraukė iš striukės šoninės kišenės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S2“ ir pats jam padavė. Jis, paėmęs iš vaikino rankų telefoną, įsidėjo sau į striukės kišenę ir nuėjo link viešojo transporto stotelės „Grūdų“. Paskambinti jam nereikėjo, jis šį telefoną pavogė juokais. D. ėjo kartu su juo. Jiems paėjus apie 200 m, vaikinas juos pasivijo, rusų kalba paprašė grąžinti telefoną. Jis atsakė „ne“ ir nuėjo tolyn. Vaikinas vis tiek vijosi, prašė grąžinti telefoną, siūlė eiti pas šį į namus (į pirtį). Jis su D. pradėjo nuo vaikino bėgti, pastarasis juos vijosi. Jiems sustojus, vaikinas juos pasivijo. D.kažką kalbėjo su vaikinu, tačiau ką jie kalbėjo - neklausė. Jis pirmas nuėjo tolyn, o po to jį pasivijo D.. Jis matė, kad D. atsinešė ausines, tačiau kaip pavogė – jis nematė. Pasivijęs jį, D. parodė ausines, sakydamas „žiūrėk, ką turiu“. Jis matė, kad tokios ausinės prieš tai kabojo ant kaklo vaikinui, iš kurio jis pavogė mobiliojo ryšio telefoną. Paskui abu su D. pabėgo. Jis iš vaikino pavogė „Samsung Galaxy S2“ (juodos spalvos), į šį telefoną D. buvo įstatęs savo SIM kortelę, nes šio telefonas buvo išsikrovęs. SIM kortelę iš pavogto telefono jis išėmė ir išmetė. Po to jį ir D. sulaikė policijos pareigūnai prie prekybos centro „Iki“. Supranta savo veiksmais padaręs nusikaltimą, dėl kurio gailisi. Kaltę pripažįsta iš dalies, kadangi vaikinui jis netrenkė ir negrasino. Nematė, kad D. būtų sudavęs kokius nors smūgius minėtam vaikinui, taip pat negirdėjo grasinimų (t. 1, b. l. 135, 140).

Teisiamajame posėdyje apklausiamas kaltinamasis D. Ž. kaltę pripažino iš dalies. 2016-03-28, kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, ėjo kartu su kaltinamuoju K. J., kai prie jų priėjęs nukentėjusysis paprašė cigaretės. Jie rūkalų neturėjo ir nedavė. Tuomet abu su K. J. nusprendė paprašyti nukentėjusiojo telefono. Kaltinamojo teigimu, jam reikėjo skubiai paskambinti mamai (kokiu tikslu, nurodyti negalėjo). Kuriam konkrečiai iš jų nukentėjusysis padavė telefoną, jau tiksliai nebeatsimena. Gali pasakyti, kad jis (D. Ž.) eidamas nuo nukentėjusiojo tuo telefonu skambino mamai, kartu su K. J. ėjo nuo nukentėjusiojo tolyn, buvo nutolę iki 10 metrų, kai priėjęs nukentėjusysis prašė grąžinti telefoną. Jie su K. J. nesutiko, liepė nukentėjusiajam eiti šalin. D. Ž. sakė, kad telefono neturi, nurodė atstoti, po to nuėmė nuo nukentėjusiojo kaklo ausines, pagrasino nukentėjusįjį sumušti ir ėmė bėgti. Ką toliau darė nukentėjusysis, nematė. Taip pat negali pasakyti, ką darė K. J., jis jo tuo metu nestebėjo, su K. susitiko vėliau. Kaltinamasis D. Ž. parodė jokių smūgių nukentėjusiajam A. S. nesudavęs, jokio smurto nenaudojo ir K. J.. Daugmaž už valandos juos abu sulaikė, pas K. J. buvo nukentėjusiojo telefonas, o jis turėjo ausines. Tiksliau aplinkybes nurodė ikiteisminiame tyrime. Dėl to, kad pavogė telefoną ir grasino nukentėjusiajam, nuoširdžiai gailisi (t. 2, b. l. 143-153).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaltinamasis D. Ž. savo kaltę taip pat pripažino tik iš dalies. Parodė, jog 2016-03-28, apie 16 val., jis kartu su draugu K. J. ėjo susitikti su draugais. Pavilnio mikrorajone, už viešojo transporto stotelės „Ašmenėlė“, už tokio balto namo, jis su K. prisidegė cigaretę, ėjo ir rūkė. Prie jų priėjo nepažįstamas vaikinas ir paprašė pavaišinti cigarete. Jie tam vaikinui atsakė, kad cigaretės neturi, bet pastarasis vis tiek prašė, po ko jie šiam paaiškino, kad liko tik viena cigaretė. Jie matė, kad vaikinas rankoje laikė mobiliojo ryšio telefoną. Jie vaikinui pasakė, kad jis duotų jiems paskambinti telefoną. Vaikinas savo telefoną padavė K. Matė, kad pas vaikiną ant kaklo (ant rūbų) kabojo ausinės. Jis ranka nuėmė šiam ausines nuo kaklo. Paėmę vaikino telefoną ir ausines pasakė: „viskas, eik iš čia“. Taip pasakę ėjo gatve toliau. Vaikinas bėgo paskui ir prašė grąžinti telefoną ir ausines. Jie atsakė šiam atstoti. Jis vaikinui smūgio į veidą nesudavė, niekaip negrasino. Namuose gyvena su tėvais, tėvai dirbantys, namuose visko užtenka, todėl negali paaiškinti, kodėl padarė šį nusikaltimą. Apklausiamas D. Ž. taip pat pažymėjo, jog iš vaikino paėmė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S2“ juodos spalvos (be dėklo), ausinės taip pat buvo juodos spalvos. Netrukus prie prekybos centro „Iki“ juos abu su K. J. sulaikė policijos pareigūnai. Pas jį rado pavogtas ausines, o pas K. pavogtą telefoną. K. iš pavogto telefono buvo išėmęs SIM kortelę ir galimai ją išmetęs, o jis į pavogtą telefoną įdėjo savo SIM kortelę Nr. (duomenys neskelbtini). Gailisi padaręs nusikaltimą (t. 1, b. l. 153). Apklausiamas papildomai D. Ž. parodė tiksliai nebeatsimenantis, kuris iš jų (jis ar K. J.) paprašė vaikino duoti telefoną. Taip pat neatsimena, kam jie telefono prašė, ar vaikinas, priėjęs prie jų, jau laikė telefoną rankose, ar tik paprašius duoti – išsiėmė iš kišenės. Vaikinas savo mobiliojo ryšio telefoną padavė K. Ar K. J. išėmė iš vaikino telefono SIM kortelę, jis nežino, todėl to nurodyti negali. Kai K paėmė vaikino mobiliojo ryšio telefoną, jis nuėmė vaikinui nuo kaklo ausines (jos buvo didelės, kaušeliai užsidėjo ant ausų). Vaikinui pradėjus juos vytis, jis pastarajam pagrasino - grasino sumušti ar trenkti. K. negrasino. D. Ž. neigė sudavęs vaikinui smūgį, K. J. to taip pat nedarė (t. 1, b. l. 163-164).

Teisiamajame posėdyje apklausiamas nukentėjusysis A. S. parodė, jog 2016-03-28 išbėgo pabėgioti. Vienu momentu sutiko priešais ateinančius kaltinamuosius (nė vieno asmeniškai nepažinojo, tik iš matymo), kurie, kaip suprato, kažko iš jo norėjo. Jis buvo su ausinėmis, iš pradžių nesuprato, ko jie nori. Nusiėmė ausines, po ko išgirdo prašant duoti telefoną paskambinti mamai. Padavė telefoną kaltinamajam K. J., kuris niekam neskambino, o jį iš karto įsidėjo į kišenę ir abu nuėjo. Jis pradėjo eiti paskui, prašė grąžinti telefoną. Kaltinamasis K. J. sakė, jog grąžins rytoj per kažkokią E., kurios nukentėjusysis net nepažinojo. Jam prašant toliau tas, kuris paėmė telefoną, t. y. K. J., priėjo, apglėbė ir sudavė (plekštelėjo) per skruostą. Smūgis nebuvo stiprus, žymių neliko, tačiau skausmas buvo, jam skaudėjo. Tuomet kažkuris iš kaltinamųjų nuėmė jam nuo kaklo ausines. Kuris konkrečiai nurodyti negali, buvo pasimetęs, jam buvo šokas. Kaltinamiesiems šalinantis, jis bandė vytis, sakė grąžinti pagrobtus daiktus, sakė, jog geruoju nesibaigs, jis kreipsis į policiją. Kaltinamieji nereagavo, tas, kuris paėmė telefoną, nubėgo, o D. Ž. pradėjo jam grasinti, sakė, jeigu jis toliau vysis ir neatstos, tai jis šį „virubyt“. Nukentėjusysis teigia supratęs, kad jis bus sumuštas. Pažymėjo, kad toks įvykis jam buvo pirmą kartą gyvenime, ištiko šokas, kaltinamuosius vijosi, kadangi norėjo atgauti mamos ir sesers dovanotus daiktus. Pabėgus kaltinamiesiems, kreipėsi į praeivius pagalbos. Nukentėjusysis A. S. kategoriškai paneigė prašęs kaltinamųjų cigaretės, nei tuo metu, nei dabar nerūko (t. 2, b. l. 143-153).

Ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiojo A. S. parodymai yra užfiksuoti pastarojo apklausų protokoluose, kuriuose išdėstytos iš esmės analogiškos, tačiau detalesnės aplinkybės, tarp jų ir tai, jog paprašius paskambinti vienas vaikinas paėmė jo mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S2“ ir bandė pasišalinti. Jis norėjo pastarąjį sustabdyti ir tuo metu tas vaikinas atsisukęs į jį sudavė kaire ranka delnu per veidą (papildomos apklausos metu patikslino, jog kairės rankos delnu plekštelėjo per dešinį skruostą, po ko jis pajuto fizinį skausmą, suskaudo skruostą). Jam pagrasinus kreiptis į policiją, kažkuris iš jį sustabdžiusių dviejų vaikinų, pasakęs: „na jei tu taip“, paėmė jam nuo kaklo kabojusias ausines ir laikydamas rankose bėgo nuo jo. Jis vijosi vaikinus, tačiau vienas jų, vilkėjęs striukę, jam pradėjo sakyti, kad neitų paskui juos, kad šis jį „virubit“. Tokius grasinimus jis suprato, kad pastarieji gali jam suduoti smūgius į veidą, nuo ko jis prarastų sąmonę (t. 1, b. l. 25, 31, 32).

Teisiamajame posėdyje apklausiama nukentėjusioji A. S. parodė, jog apie tai, kad buvo apiplėštas sūnus, sužinojo, kai pareigūnai atvyko į namus ir atvežė sūnų. Pastarasis buvo šoke, mažai kalbėjo, labai pergyveno, vos neverkė. Sužalojimų ant jo nematė, tačiau sūnus sakė, kad jam buvo suduota į skruostą. Po valandos paskambino pareigūnai, pasakė, jog surasti įtariamieji. Policijoje parašė pareiškimą. Vėliau ir telefonas, ir ausinės buvo sugrąžinti (ausinės buvo naujos, o telefonas naudotas, įsigytas jos vardu). Daiktai nesugadinti, tik telefone nebebuvo SIM kortelės (t. 2, b. l. 143-153).

Ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiosios A. S. parodymai užfiksuoti apklausų protokoluose, kuriuose nurodytos analogiškos aplinkybės, konkrečiau pasisakyta dėl pagrobto turto vertės (t. 1, b. l. 18, 22, 23).

Teisiamajame posėdyje apklausiama kaip liudytoja R. G. parodė, jog jai bevaikščiojant (atsimena, kad buvo Velykų diena) pamatė prabėgančius du vaikinus (vienas paskui kitą), paskui juos bėgo trečiasis. Šis sustojo ir paprašė jos pagalbos, sakė, kad prabėgusieji pagrobė iš jo telefoną. Kiek atsimena, vaikinas daugiau nieko nepasakojo. Ar minėjo, kad prieš jį buvo pavartotas fizinis smurtas, ar buvo matyti, kokios žymės, nebeatsimena. Ji paskambino bendruoju pagalbos telefonu Nr. 112 ir pranešė apie įvykį (t. 2, b. l. 162-171).

Ikiteisminiame tyrime apklausta kaip liudytoja R. G. parodė 2016-03-28, po 16 val., vedžiojusi šuniuką Pavilnio sodų 9-oje g., Vilniuje. Būdama prie mamos sodo, pastebėjo, kad sodų keliuku link Garsioji g. pro ją prabėgo du vaikinai, kurių visiškai neįsidėmėjo (jauni, galimai apie 16-18 metų amžiaus, kiek atsimena, vilkėjo tamsiais rūbais). Prabėgus nurodytiems vaikinams, netrukus prie jos pribėgo dar vienas vaikinas, kuris lietuvių kalba pasakė „gal galite padėti, iš manęs pavogė telefoną“. Ji suprato, kad telefoną iš šio pavogė būtent tie vaikinai, kurie pirmieji prabėgo pro ją. Ji tuomet vaikino paklausė „kaip galima padėti? Gal policiją iškviesti?“. Vaikinas šiek tiek pamindžiukavo, pasakė policijos nekviesti ir nubėgo link Garsioji g., t. y. link ten, kur nubėgo du pirmieji jos minėti vaikinai. Nukentėjusiajam vaikinui nubėgus, ji iš savo mobiliojo ryšio telefono paskambino policijai ir pranešė apie įvykį. Kiek prisimena, ji sakė, kad netoli Pavilnio bibliotekos pavogė telefoną. Pasakė, kad ne jos telefoną pavogė, kad skambina dėl to, kad nepažįstamas vaikinas paprašė pagalbos. Kaip atrodė telefoną pagrobę vaikinai – ji nepaminėjo. Paskambinusi į policiją, ji nuėjo pas savo seserį į svečius, į Garsioji g., Vilniuje. Paminėjo tai, kad nukentėjęs vaikinas sakė, kad buvo pavogtas mobiliojo ryšio telefonas. Ar vaikinas minėjo, kad iš jo buvo pavogti kokie nors kiti daiktai neatsimena, neįsidėmėjo. To, jog prieš nukentėjusįjį vaikiną būtų naudotas fizinis smurtas ar buvo grasinta tokį smurtą panaudoti, vaikinas nieko nesakė. Nepastebėjo, kad minėtas vaikinas būtų kaip nors sužalotas, nematė paraudimų ant veido, taip pat pati vagystės fakto nestebėjo (t. 1, b. l. 35-36).

Teisiamajame posėdyje apklausiamas kaip liudytojas M. R. (Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės antros kuopos pirmo būrio vyriausiasis patrulis) parodė, jog tarnybos metu pagal iškvietimą vyko į Pavilnį. Atvykus nukentėjusysis pasakojo, kad prie jo pristojo du vaikinai, smogė į veidą ir pagrobė telefoną bei ausines. Liudytojas patvirtino, jog nukentėjusysis tikrai minėjo aplinkybę dėl pavartoto smurto. Dabar jau nebeatsimena, ar ant pastarojo buvo matyti kažkokios smurto žymės, ar vaikinas sakė, kad jam skaudėjo. Įtariamuosius rado viešojo transporto stotelėje prie parduotuvės. Pas įtariamuosius vaikinus buvo rastas telefonas ir ausinės. Atsimena, jog telefono duomenys jau buvo ištrinti. Vaikinai neprisipažino, aiškino, kad tai jų daiktai. Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojas M. R. patvirtino, kad jie surašyti teisingai, tąkart apklausiamas iš karto po įvykio nurodė visas aplinkybes, prašė vadovautis minėtais jo parodymais (t. 2, b. l. 162-171).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas M. R. parodė, kad 2016-03-28, apie 16.40 val., patruliuojant iš Vilniaus aps. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo gavo pranešimą, kad netoli Pavilnio bibliotekos, adresu Garsioji g. 3, Vilniuje, du vaikinai išplėšė telefoną ir ausines, po ko pabėgo link viešojo transporto stotelės „Džiaugsmo“. Nurodė, kad nukentėjęs vaikinas lauks prie Pavilnio bibliotekos, Garsioji g. 3, Vilniuje. Budėtojas nurodė ir įtariamų vaikinų požymius: vienas iš vaikinų buvo be plaukų, vilkėjo sportiniu kostiumu „Nike“. Antrasis iš vaikinų vilkėjo juoda striuke, mūvėjo „Nike“ batais. Pavilnio bibliotekos, Garsioji g. 3, Vilniuje, vietoje prie jų priėjo vaikinas, kuris prisistatė A. S., (duomenys neskelbtini). Jaunuolis paaiškino, kad bėgiojo už Juodasis kelias 80, Vilniuje, kur jį sustabdė du vaikinai (panašaus amžiaus kaip jis pats). Sustabdę jaunuoliai, pagrasinę sumušti, iš šio pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung S2“ ir „Audio Technika“ ausines. A. S. pasakė bandęs tuos vaikinus vytis, bėgo iš paskos, tačiau vejantis jaunuoliai visą kelia grasino šį sumušti, o netoli Pavilnio bibliotekos jis pametė pastaruosius iš akiračio. A. S. nedetalizavo, ar grasino abu šį apvogę vaikinai, ar kažkuris vienas. Kokiais žodžiais buvo išsakyti grasinimai, nukentėjusysis neminėjo, tik sakė, kad grasino sumušti. A. S. taip pat nurodė, kad vienas iš vaikinų delnu sudavė vieną kartą šiam per skruostą (per kurį konkrečiai, nedetalizavo), minėjo, kad po smūgio jautė fizinį skausmą, medikų pagalbos nepageidavo. Akivaizdžių sužalojimo žymių pas A. S. nesimatė. Kartu su A. S. tarnybiniu automobiliu patikrino gatves, tačiau jaunuolių, atitinkančių nukentėjusįjį apvogusius vaikinus požymius, nepastebėjo, todėl A. S. nuvežė namo. Tą pačią dieną patruliuodamas kartu su kolega A. J., apie 18.10 val., netoli Juodasis kelias 38 C, Vilniuje, esančios viešojo transporto stotelės, pastebėjo du vaikinus, kurių požymiai atitiko A. S. apvogusių vaikinų požymius. Priėjus prie tų jaunuolių, šie prisistatė kaip D. Ž. ir K. J.. Paviršutinės apžiūros metu D. Ž. vidinėje striukės kišenėje rado „Audio technika“ ausines, o K. J. džinsų kišenėje – mobiliojo ryšio telefoną „Samsung S2“. Prisimena, kad pas K. J. rastame telefone jau buvo atstatyti gamykliniai parametrai, jame nebuvo SIM kortelės. Paklausus jaunuolių, iš kur šie gavo ausines ir telefoną, atsakė, kad telefonas priklauso K. J., o ausinės yra D. Ž.. Abu vaikinai tolimesniam aiškinimuisi buvo sulaikyti ir pristatyti į Vilniaus apskrities 3-iąjį policijos komisariatą (t. 1, b. l. 38).

2016-04-05 daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokole konstatuota, kad nukentėjusysis A. S. iš jam atpažinimui parodytų trijų juodos spalvos ausinių, atpažino ausines Nr. 3, kaip tas, kurios 2016-03-28, apie 16.30 val., iš jo buvo pagrobtos. Ausinės Nr. 3 2016-03-28 daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolu buvo paimtos iš D. Ž. (t. 1, b. l. 43-47).

2016-3-31 apžiūros protokolu apžiūrėtas mobiliojo ryšio telefonas „Samsung“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ir ausinės (t. 1, b. l. 39-42).

Teisiamajame posėdyje apklaustas kaltinamasis D. Ž. ir dėl šios nusikalstamos veikos kaltę pripažino iš dalies. Įvykio vakarą nukentėjusįjį D. J. matė pirmą kartą. Viskas atsitiko dėl to, kad susimušus merginoms (E. ir S.), jis bandė pastarąsias išskirti, kai tuo tarpu D. J. priėjo jam iš galo ir netikėtai ranka (kumščiu) trenkė jam į petį. Jis savo ruožtu trenkė nukentėjusiajam atgal – atsisuko ir vieną kartą ranka sudavė smūgį D. J. į veidą (žandą), po to vieną kartą spyrė koja, gali būti, jog pataikė į veido sritį. Po pirmojo smūgio (suduoto ranka) nukentėjusysis susiėmė už žando, o sulaukęs spyrio - nugriuvo ant žemės. Kaltinamasis pažymėjo, jog nukentėjusiam trenkė ranka ir spyrė, kadangi pastarasis pirmas jam sudavė. Jei nebūtų sureagavęs, nukentėjusysis greičiausiai būtų jam sudavęs dar kartą. Kodėl be suduoto smūgio ranka nukentėjusiajam dar ir spyrė, kaltinamasis paaiškinti negalėjo, kartojo, kad D. J. galėjo jį vėl pulti. Jis po visko nukentėjusiojo atsiprašė (pastarasis atleido, sakė viskas gerai), atnešė vandens apsiprausti, kadangi šiam iš lūpos bėgo kraujas. Išskyrus šį kraują, jokių sužalojimų nematė, nežinojo, kad nukentėjusiajam kažką sulaužė. Savo veiksmus vertina neigiamai, gailisi. Nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį vertina kaip per didelį (t. 2, b. l. 143-153).

Ikiteisminiame tyrime D. Ž. nurodė kaltę pripažįstantis, tačiau iš esmės analogiškai aiškino įvykio aplinkybes, t. y. tvirtino, kad būtent nukentėjusysis jam sudavė pirmas. D. Ž. parodė, jog 2016-04-30, būnant prie Gurių soduose esančio Platų ežero, prie kurio buvo pažįstami – K., S., E., K. J. ir du E. draugai, kurių jis nepažinojo (pastarieji abu buvo neblaivūs), susimušė merginos (S. su E.). Jis pradėjo skirti merginas, rankomis traukė vieną nuo kitos ir jam pavyko pastarąsias išskirti. Tuomet vienas iš E. draugų jam pasakė nelįsti prie merginų, sakė „tegul jos mušasi“. Tas vaikinas priėjęs prie jo sudavė vieną kartą rankos kumščiu jam į petį (kurios rankos kumščiu sudavė, neįsidėmėjo). Vaikinui sudavus, jis pajuto skausmą, skaudėjo kairį petį. Kadangi jam skaudėjo, trenkė vaikinui atgal, suduodamas dešinės rankos kumščiu vaikinui į veidą. Po to, kai sudavė smūgį kumščiu vaikinui į veidą, dar vieną kartą spyrė dešine koja vaikinui į veidą (spyrė kojos pirštais, tuomet jis avėjo „Croks“ tipo šlepetėmis). Nuo jo suduotų smūgių vaikinas nugriuvo ant žemės. Matė, kad pastarojo draugas padėjo vaikinui atsikelti nuo žemės. Matė, kad vaikinui, kuriam jis sudavė smūgius, iš nosies bėgo kraujas. Po šio įvykio E. jam pasakojo, kad jis sulaužė vaikinui nosį, išmušė dantį. Jis neatmeta galimybės, kad suduodamas vaikinui minėtus smūgius, galėjo padaryti sužalojimus. Dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi. Minėto vaikino atsiprašė dar tą pačią dieną, pastarasis atsakė „viskas gerai“ (t. 1, b. l. 159, 163-164).

Teisiamajame posėdyje apklausiamas nukentėjusysis D. J. parodė iki įvykio nė vieno iš kaltinamųjų nepažinojęs. 2016-04-30 kartu su draugu A. K. ir E. (J.) nuvyko prie ežero, esančio Gurių soduose. Būdami prie ežero, visi trys bendravo, buvo praėjęs gal pusvalandis, kai E. pasiūlė pakviesti savo draugę S.. Jie su A. tokią idėją palaikė, pagalvojo, kad taip bus linksmiau. S. atvyko kartu su dar trimis vaikinais (D., K., trečiojo vaikino vardo nežino). Visi bendravo, kalbėjosi, kai daugmaž po pusvalandžio E. ir S. pradėjo muštis. Jis norėjo merginas išskirti, ėjo link jų, bet dar nepradėjus skirti D. Ž. pasakė prie merginų nelįsti, leisti joms aiškintis toliau. Kadangi merginos mušėsi, muštynės buvo intensyvios, jis vis tiek ėjo link jų, norėdamas išskirti. Tuomet D. Ž. jį pašaukė ir, jam vos tik atsisukus, sulaukė smūgio į veidą (iš dešinės rankos kumščio). Jis (nukentėjusysis D. J.) pasilenkė, o tada gavo smūgį iš dešinės kojos, pataikė vėl į veidą. Po spyrio nukrito ant žemės, gulėjo daugiau nei minutę, po ko A. jam padėjo atsisėsti ant akmens. Iš pradžių nieko nejuto, po to pajuto didelį skausmą dantų, nosies ir akių srityse, iš numušto danties bėgo kraujas. Sėdėjo ir laukė, kol praeis skausmas ir šokas. A. bandė jam padėti, ramino, padavė servetėlę. Nukentėjusysis kategoriškai paneigė, jog kaltinamasis D. Ž. jo atsiprašė. Jis pats pastarojo klausė, kodėl šis taip pasielgė, o D. Ž. pasakė, kad pats kaltas, nereikėjo lįsti prie merginų ir nebandyti jų skirti. Apsiginti nebandė, nes smūgių visai nesitikėjo, iki tol su D. Ž. nekonfliktavo, jie asmeniškai tarpusavyje beveik ir nebendravo. Grįžęs namo iš pradžių tėvams teisybės nepasakojo, sakė, kad jį sumušė mieste, bijojo, kad tėvai supyks. Dėl smurto jam labai skaudėjo, veide buvo mėlynės, iki šiol nėra priekinio danties ir jo iki 18 metų negali sutvarkyti, vienas dantis kliba. Dėl dantų gėdijasi, negali šypsotis, mažiau bendrauja, daugiau būna namuose, kas tęsiasi iki pat šiol, toks įvykis jo gyvenime buvo pirmą kartą (t. 2, b. l. 143-153).

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis D. J. davė iš esmės analogiškus parodymus, kurių metu nurodė, jog norėdamas išskirti besimušiančias merginas (E. ir S.), atsistojo tarp šių, po ko vaikinas, vardu D., matyt, norėjęs pažiūrėti, kaip mušasi merginos, puolė jį už tai, kad jis kišasi. Pirma sudavė jam kumščiu į veidą, jis (D. J.) pasilenkė ir iš karto gavo nuo D. smūgį iš kojos į veidą, po ko nugriuvo, atsidūrė ant žemės, be abejo, patyrė fizinį skausmą. Grįžęs namo bijojo tėvams pasakyti teisybę, kad šie jo nebartų. Pamelavo buvęs sumuštas prie prekybos centro VCUP. Ligoninėje jam diagnozuotas nosies kaulų lūžis keliose vietose, išmuštas dantis, kitas dantis skilęs, dėl trečio tikslinama (t. 1, b. l. 60-63).

Teisiamajame posėdyje apklausiama nukentėjusioji J. V.-S. parodė, jog 2016-04-30 sūnus su draugais buvo išėjęs į miestą, namo turėjo grįžti iki 18 val., tačiau negrįžo. Ji su vyru namo parvažiavo apie 23 val., nusistebėjo, jog sūnus jų nepasitiko, nors įprastai tą darydavo. Nuėjusi į sūnaus kambarį, rado jį lovoje, ant galvos užsidėjusį antklodę. Priėjusi nuėmė antklodę, po ko vos nenugriuvo, kadangi pamatė, kad vaikas yra labai sumuštas, išsigandęs. Iš karto apžiūrėjo jo rankas, pažiūrėjo krumplius, tačiau ant jų nebuvo jokių žymių (suprato, kad jis pats niekam nesudavė). Iš pradžių sūnus jai pasakojo neva nepažįstami vaikinai sumušė prie VCUP. Vyko į Santariškes, buvo nustatyti nosies lūžiai keliose vietose, iš karto duotas siuntimas operacijai. Tą pačią naktį vyko ir į Žalgirio kliniką dėl išmušto ir pažeistų dantų. Bebūnant ligoninėje, sulaukė skambučio iš policijos, susitarė atvykti kitą dieną apklausai. Kitą rytą prieš važiuojant į policiją, ji dar kartą paklausė sūnaus, kaip viskas buvo, ir tuomet pastarasis papasakojo, kaip viskas vyko, nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir apklausiamas teisme. Civilinį ieškinį reiškia dėl turtinės ir neturtinės žalos. Turtinę žalą sudaro dantų gydymo išlaidos. Didesnė dalis yra būsimas gydymas, kadangi vietoje išmušto danties šiuo metu negalima sriegti implanto (kol nesulauks pilnametystės), dėl kito klibančio danties situacija kol kas taip pat neaiški (laukia konsultacijos), pilnai atstatytas tik trečiasis dantis, kuris buvo nuskeltas. Neturtinė žala kilo dėl sūnaus patirto skausmo. Po įvykio visas gyvenimas ženkliai pasikeitė. Sūnus tapo uždaras, daugiausia laiko praleidžia namuose, ilgą laiką negali daug ko valgyti, tenka smulkinti maistą. Neturėdamas priekinio danties, o kitam klibant, labai gėdijasi, nebendrauja su merginomis, tenka nuolat lankytis pas gydytojus (t. 2, b. l. 143-153).

Ikiteisminiame tyrime duoti nukentėjusiosios J. V. – J. parodymai yra užfiksuoti apklausos protokole, kuriame nurodytos iš esmės tapačios aplinkybės (t. 1, b. l. 68-69).

Teisiamajame posėdyje apklausiamas liudytojas A. K. (A. K.) parodė, jog būnant prie ežero susimušė dvi merginos – E. ir S. Pastarosios kažko nepasidalino, ėmė bartis, tampė viena kitą už plaukų. Jo draugas D. J. bandė merginas išskirti, nuraminti, atsistojo tarpų sakė, kad jos baigtų pyktis. Tuo tarpu kaltinamasis D. Ž., priėjęs prie D., pasakė „palauk“ ir ranka trenkė šiam į galvą. D. nuo smūgio pasilenkė, o tada D. Ž. koja spyrė draugui į veidą. Po spyrio D. nugriuvo ant žemės, prašė jį palikti ramybėje. Matė, jog D. J. iš burnos ir nosies bėgo kraujas, D. pasakė, jog nebėra vieno danties. Kaltinamasis neatsiprašė nukentėjusiojo, nesiūlė jam jokios pagalbos, neaiškino, kodėl taip pasielgė. Teismui perskaičius liudytojo ikiteisminio tyrimo metu parodymus, A. K. patvirtino, kad jie surašyti teisingai (t. 2, b. l. 162-171).

Kaltinamieji savo kaltę pripažino iš dalies, neneigė pagrobę iš nukentėjusiojo A. S. mobiliojo ryšio telefoną ir ausines, tačiau tikino jokio smurto nevartoję ir smūgių nė vienas nesudavę. Kaltinamasis K. J. taip pat pabrėžė neišsakęs jokių grasinimų, taip pat negirdėjo, jog grasinęs būtų ir D. Ž. Tuo tarpu kaltinamasis D. Ž., iš pradžių neigęs grasinimus, dar ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklaustas pripažino visgi grasinęs nukentėjusįjį sumušti (jam trenkti), jei pastarasis juos toliau vysis (t. 1, b. l. 163-164). Analogiškai nurodytą aplinkybę D. Ž. aiškino ir teisme (t. 2, b. l. 143-153). Tiesa, D. Ž. tuomet neigė, kad jo draugas K. J. būtų trenkęs nukentėjusiajam (t. 1, b. l. 163-164), nors teisme laikėsi abstraktesnės pozicijos ir tikino nematęs ir nestebėjęs, ką veikė K. J. (t. 2, b. l. 143-153). Iš kaltinamųjų viso proceso metu duotų parodymų turinio matyti, jog pastarieji siekė sušvelninti tiek savo individualius veiksmus, tiek stengėsi kiek įmanoma neapsunkinti vienas kito padėties. Grįsdamas K. J. Ir D. Ž. kaltę dėl įvykdyto plėšimo prieš nukentėjusįjį A. S., teismas remiasi rašytine bylos medžiaga, pačių kaltinamųjų, liudytojų ir visų pirma nukentėjusiojo parodymais. Apklaustas A. S. davė nuoseklius parodymus, kuriais pirmiausia paneigė kaltinamųjų nurodytą aplinkybę neva jis pirmas užkalbino kaltinamuosius, prašydamas pavaišinti cigarete. Nukentėjusysis pabrėžė nei tuo metu, nei dabar nerūkantis. Jį bebėgiojantį sustabdė kaltinamieji ir paprašė paskolinti telefoną paskambinti mamai. Jam davus telefoną, kaltinamasis K. J. niekam nė nebandė skambinti, iš karto įsidėjo telefoną į kišenę ir abu su kitu kaltinamuoju D. Ž. nuėjo tolyn. Jis, eidamas iš paskos, prašė grąžinti telefoną, po ko telefoną paėmęs vaikinas (K. J.) priėjo, apglėbė ir kairės rankos delnu sudavė (plekštelėjo) jam į dešinį skruostą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą. Pagrasinus, jog kreipsis į policiją, kažkuris iš vaikinų (dėl šoko ir pasimetimo neįsidėmėjo, kuris konkrečiai) priėjo, apglėbė ir nuėmė jam nuo kaklo ausines, po ko abu kaltinamieji pradėjo bėgti. Nukentėjusiajam bandant vytis ir prašant grąžinti pagrobtus daiktus, kaltinamasis D. Ž. pradėjo grasinti, jog jis nukentėjusįjį, jei šis vysis toliau, „virubyt“, ką A. S. teigia supratęs kaip grasinimus sumušti (t. 1, b. l. 25, 31-35; t. 2, b. l. 143-153). Taigi nors kaltinamieji ir bandė tikinti neva nukentėjusiojo telefoną ir ausines tiesiog pavogė, nukentėjusiojo A. S. parodymai leidžia daryti išvadą, kad jis buvo apiplėštas. Nors nagrinėjamu atveju ir nenustatyta, kad K. J. ir D. Ž. turėjo iš anksto sutartą tikslą apiplėšti nukentėjusįjį A. S., tačiau nusikalstamos veikos metu pastarųjų elgesys rodo jų veiksmų bendrumą. Kaltinamieji, būdami dviese, turėjo akivaizdų pranašumą prieš nukentėjusįjį, kuriam realiai (ne žodžiais, o fiziškai) pasipriešinti buvo iš esmės sudėtinga. Tai, kad A. S., patikėjęs prašymu, jog kaltinamajam reikia skubiai paskambinti mamai, telefoną K. J. padavė pats, nepaneigia buvus plėšimą, ką rodo vėlesnės aplinkybės. Supratęs tikruosius kaltinamųjų ketinimus, A. S. eidamas iš paskos prašė grąžinti telefoną, tačiau vietoje to sulaukė smūgio į skruostą, vėliau jam nuo kaklo buvo nuimtos ausinės, išsakyti grasinimai. Nepaisant to, kad smūgis buvo nestiprus (labiau pliaukštelėjimas), tačiau nukentėjusysis kategoriškai patvirtino pajutęs skausmą, dėl suduoto smūgio ir grasinimų jį ištiko šokas. Pažymėtina, jog aplinkybę dėl suduoto smūgio nukentėjusysis nurodė ne proceso eigoje, o iš karto, ką patvirtino apklausiamas liudytojas M. R. (t. 1, b. l. 38; t. 2, b. l. 162-171).

Taip pat pasitvirtino ir kitas D. Ž. inkriminuotas kaltinimas – nukentėjusiajam D. J. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kaltinamasis D. Ž. nors ir neneigė po vieną kartą kumščiu sudavęs ir koja spyręs nukentėjusiajam D. J. smūgius į veidą, tačiau tikino, jog tokius jo veiksmus išprovokavo pats nukentėjusysis, kuris pirmas jam sudavė smūgį. Anot kaltinamojo, jis bandė išskirti besimušančias merginas, kai tuo tarpu iš galo priėjęs D. J. netikėtai rankoms kumščiu trenkė jam į petį. Tai, kad tokie kaltinamojo parodymai neatitinka tikrųjų įvykio aplinkybių, rodo nukentėjusiojo bei eilės liudytojų parodymai, iš kurių akivaizdu, jog būtent D. Ž. iniciavo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, kuris norėjo išskirti besistumdančias E. J. ir H. P.. Nustatyta, jog ne kaltinamasis, o nukentėjusysis skyrė merginas, kas nepatiko D. Ž., norėjusiam toliau stebėti konfliktą, dėl ko kaltinamasis, iš pradžių kelis kartus nurodęs D. J. prie merginų nelįsti ir jų neskirti, vėliau priėjo ir tyčia sudavė dešinės rankos kumščiu nukentėjusiajam į veidą. Nuo smūgio D. J. pasilenkus, D. Ž. dar dešinės kojos pėda spyrė pastarajam vėlgi į veidą, po ko D. J. nugriuvo ant žemės. Būtent tokios aplinkybės užfiksuotos nuosekliuose nukentėjusiojo parodymuose, kurie iš naujo nekartojami, jie išdėstyti ankstesnėje nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Pažymėtina, jog nė vienas iš liudytojų nepatvirtino kaltinamojo nurodytų aplinkybių dėl nukentėjusiojo suduoto smūgio (ne tik į petį, bet apskritai bent kokio smūgio). Priešingai, liudytojas A. K. parodė, jog tai D. Ž. kumščiu sudavė D. J. į veidą, šiam pasilenkus dar spyrė ir koja (taip pat į veidą), po ko nukentėjusysis nugriuvo. Liudytojos E. J., K. J. ir H. P. pirmojo smūgio (ranka) nematė, tačiau jos visos patvirtino, kad D. Ž., priėjęs prie besipykstančias merginas nuraminti norėjusio D. J., koja spyrė pastarajam į veidą, po ko D. J. nugriuvo ant žemės (t. 1, b. l. 78-79, 83-84, 88-89; t. 2, b. l. 162-171). Dėl kaltinamojo ranka ir koja suduotų smūgių nukentėjusiajam D. J. buvo padaryta nosies nugarėlės, dešinės akies apatinio voko poodinės, kairės akies vokų, dešinio lūpų kampo srities poodinės kraujosruvos (su vokų odos ir lūpų kampo srities nubrozdinimais), nosikaulių lūžis, viršutinio 2-o danties iš dešinės pilnas išnirimas, viršutinio 1-o danties iš dešinės panirimas, apatinio 1-o danties iš dešinės dalinis vainiko lūžis, taip pat viršutinės bei apatinės lūpos gleivinės kraujosruvos (su apatinės lūpos gleivinės nubrozdinimu), kairio dilbio odos nubrozdinimai. Specialisto išvadoje šie sužalojimai visumoje įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Atskirai dešinio lūpų kampo srities poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu, viršutinio 2-o danties iš dešinės pilnas išnirimas, viršutinio 1-o danties iš dešinės panirimas, apatinio 1-o danties iš dešinės dalinis vaikino lūžis, viršutinės lūpos gleivinės kraujosruva, apatinės lūpos gleivinės kraujosruva su nubrozdinimu, kairio dilbio odos nubrozdinimai įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 98-99).