- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-09-23
- Bylos Nr.
- A-146-1101-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00227-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. P. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 2-6), kurį patikslino (b. l. 45-49) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą ir prašė:
1) panaikinti Valstybinio socialinio fondo valdybos Radviliškio skyriaus (toliau – ir VSDFV Radviliškio skyrius, atsakovas) 2010 m. sausio 15 d. sprendimus „Dėl V. P. ligos pašalpos permokos nustatymo“ Nr. 6P-13, Nr. 6P-14, Nr. 6P-15, Nr. 6P-16, Nr. 6P-17, Nr. 6P-18 (toliau – ir Pašalpos permokos nustatymo sprendimai);
2) panaikinti VSDFV Radviliškio skyriaus perskaičiavimo 2010 m. sausio 15 d. spendimus „Dėl V. P. ligos pašalpos“ Nr. (6.5) PR171-33, Nr. (6.5) PR171-34, Nr. (6.5) PR171-35, Nr. (6.5) PR171-36, Nr. (6.5) PR171-37, Nr. (6.5) PR171-38 (toliau – ir Perskaičiavimo sprendimai);
3) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba) 2010 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1646 „Dėl ligos pašalpos permokos“.
Pareiškėja paaiškino, kad 2007 m. gruodžio 31 d. ji buvo atleista iš valstybės tarnybos Šiaulių apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje (toliau – ir Šiaulių apskrities VMI) panaikinus pareigybę. Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi 2008 m. sausio – balandžio mėnesių laikotarpiu jai buvo mokama išeitinė išmoka dalimis. Nuo 2008 m. sausio 1 d. pradėjo dirbti V. P. individualioje įmonėje „VIP PLIUS“ pagal darbo sutartį. Dirbdama šioje įmonėje nuo 2008 m. sausio 4 d. iki 2008 m. vasario 1 d., nuo 2008 m. vasario 19 d. iki 2008 m. kovo 7 d. ir nuo 2008 m. balandžio 4 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. buvo laikinai nedarbinga dėl ligos ir šiuo laikotarpiu negavo darbo pajamų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis jai (apdraustajai) už šiuos nedarbingumo laikotarpius buvo išmokėta ligos pašalpa. VSDFV Radviliškio skyrius 2010 m. sausio 18 d. raštu Nr. (6.10)-S-324 ,,Dėl ligos pašalpos permokos“ ją informavo apie nustatytą ligos pašalpos permoką (7 862,45 Lt) vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 straipsniu, 8 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų „Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų“ (toliau – ir Nuostatai) 36 bei 58 punktu, kadangi atsakovas vertino, jog ji nedarbingumo laikotarpiu neprarado draudžiamųjų pajamų.
Pareiškėja teigė, kad skundžiami atsakovo 2010 m. sausio 15 d. sprendimai kaip individualūs administraciniai aktai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje tokiam teisės aktui keliamų bendrųjų reikalavimų, nes jie nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nenurodyta jų apskundimo tvarka. Be to, buvo pateikti nepatvirtinti sprendimų nuorašai. Nors Perskaičiavimo sprendimuose teisės aktų normos nurodytos (LMSD įstatymo 2 str., 8 str. 1 d., Nuostatų 36 ir 58 p.), tačiau šie sprendimai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, t.y. nėra nustatyta, kad laikinojo nedarbingumo metu ji pažeidė nustatytą režimą; taip pat, kad ji šiuo laikotarpiu dirbo ir neprarado darbo pajamų. Nė viename teisės akte nėra numatyta, kad apdraustasis asmuo nedarbingumo laikotarpiu negali gauti draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjos nuomone, atsakovas jos draudžiamąsias pajamas, t. y. išeitinę išmoką, kurią ji gavo atleista iš valstybės tarnybos (VTĮ 41 str. 1, 2 ir 5 d., 44 str.1 p. 9 p.) nepagrįstai sutapatino su darbo pajamomis, t. y. nepagrįstai prilygino situacijai lyg ji 2008 m. sausio – balandžio mėnesiais būtų dirbusi pas buvusį darbdavį ir gavusi darbo pajamų. Išeitinė išmoka, kuri mokama valstybės tarnautojui įstatymo nustatyta tvarka atleidus jį iš tarnybos, yra viena iš valstybės tarnautojo garantijų. Pareiškėja akcentavo, kad jos iš buvusios darbovietės gauta išeitinė išmoka yra draudžiamosios pajamos ir pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio nuostatas galėjo turėti įtakos kompensuojamam darbo užmokesčiui pagal kurį nustatomos ligos pašalpos dydis.
Nesutikdama su VSDF valdybos 2010 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. (11.1)I-1646 pareiškėja teigė, kad ir šis sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Juo nebuvo panaikinti VSDFV Radviliškio skyriaus 2010 m. sausio 15 d. sprendimai, kurie neteisėti iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Atkreipė dėmesį, kad Sprendime Nr. (11.1)I-1646 pateiktas teiginys, kuris paremtas Ligos ir motinystės pašalpų nuostatų 36 punktu, iš esmės neatitinka šio punkto redakcijos nuostatų.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 98-99) rėmėsi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 straipsniu ir 8 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. kovo 12 d. nutarime valstybinio socialinio draudimo garantuojamą paramą šios rūšies draudimu apdraustam asmeniui susiejo ne tik su darbo, bet ir su kitomis pajamomis.
Teigė, kad pareiškėjai išmokėta išeitinė išmoka gali būti prilyginta kitoms pajamoms, jei pareiškėja nesutinka šią išmoką vadinti darbo pajamomis. Pasak atsakovo, pareiškėjai išmokėjus ligos pašalpą ir jai suteikus valstybės garantuojamą socialinę paramą tuo laikotarpiu, kai ji tuo pat metu gavo ir kitų pajamų, susijusių būtent su jos darbu, yra iškreipiamas visuomenės solidarumo principas, nes valstybės tarnyboje dirbusiems ir iš jos atleistiems asmenims tarsi sudaromos išskirtinės, geresnės sąlygos nei tiems, kurie yra atleidžiami nutraukiant darbo sutartį. Iš valstybės tarnybos atleistas asmuo tuo laikotarpiu, kai jam mokama išeitinė išmoka, ir toliau yra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, kas mėnesį, priklausomai nuo turimo stažo valstybės tarnyboje, gauna buvusio atlyginimo dydžio išmoką, kuri jam ir toliau užtikrina asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Pabrėžė, jog išeitinė išmoka, kurią numato Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnis, mokama todėl, kad darbuotojas neturi galimybės arba nenori jos mokėjimo laikotarpiu įsidarbinti valstybės tarnyboje, bet jeigu jis serga, akivaizdu, jog tuo metu jis neturi realios galimybės įsidarbinti nei valstybės tarnyboje, nei kur nors kitur.
Pasak atsakovo sprendimo kopijos nepatvirtinimas pats savaime nesudaro pagrindo naikinti administracinio akto, jeigu jo originalas įformintas tinkamai, pagal visus teisės aktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 100-102) savo nesutikimą su pareiškėjo skundu grindė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 ir 8 straipsnių bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 19, 69, 70 ir 71 punktais.
Paaiškino, kad pareiškėja buvo laikinai nedarbinga nuo 2008 sausio 4 d. iki 2008 m. vasario 1 d., nuo 2008 m. vasario 19 d. iki 2008 m, kovo 7 d. ir nuo 2008 m. balandžio 4 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. Pagal Apdraustųjų registro duomenis, Šiaulių apskrities VMI nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. V. P., kuri nuo 2008 m. sausio 1 d. dirba V. P. individualioje įmonėje „VIP PLIUS", mokėjo Valstybės tarnybos įstatyme numatytą vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. Kadangi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. pareiškėja neprarado darbo pajamų (neatsižvelgiant į laikinąjį nedarbingumą, iki 2008 m. balandžio 30 d. kiekvieną mėnesį jai išmokėta vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka), už minėtus laikinojo nedarbingumo laikotarpius ligos pašalpa negali būti mokama.
Teigė, jog pareiškėjos teiginys, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudžia laikinojo nedarbingumo laikotarpiu gauti draudžiamųjų pajamų, nepagrįstas. Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 ir 8 straipsnius, ligos pašalpos paskirtis yra kompensuoti dėl ligos prarastas pajamas ir jeigu apdraustasis asmuo ligos laikotarpiu turi draudžiamųjų pajamų, įgyvendinant ligos ir motinystės socialinio draudimo principą - kompensuoti prarastas pajamas, teisės aktai neleidžia mokėti ligos pašalpos nepraradusiam pajamų asmeniui. Priešingu atveju, asmuo už tą patį laikotarpį gautų ir darbo pajamas, ir ligos pašalpą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 21 d. sprendimu (b. l. 115-120) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 86 patvirtinti Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas nurodo asmenis, draudžiamus ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nustato teisę į šio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas.
Rėmėsi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 straipsniu, kuriame nurodyta, kad ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, taip pat dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) dalį prarastų ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje negautų darbo pajamų. Šio įstatymo 5 straipsnis numato atvejus, kada skiriamos pašalpos, turintiems teisę jas gauti asmenims, tai yra: 1) apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų, išskyrus Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo numatytus ligos pašalpos skyrimo ir mokėjimo atvejus; 2) sergantiems šeimos nariams slaugyti. Ši pašalpa skiriama, jeigu gydytojo nurodymu būtina slaugyti susirgusį apdraustojo asmens šeimos narį; 3) dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų nušalintiems nuo darbo; 4) apdraustiesiems asmenims, kurie gydosi sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje ortopedines ir (ar) protezavimo paslaugas. Ši pašalpa skiriama apdraustiesiems asmenims už visą gydymosi tokioje įstaigoje laiką, taip pat vykimo į ją ir grįžimo iš jos laiką; 5) vaikų priežiūrai, jeigu vaikų įstaigose nustatytas infekcijų plitimą ribojantis režimas; 6) vaiko priežiūrai, jeigu asmuo, kuriam suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos ar atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai (toliau – vaiko priežiūros atostogos), dėl savo ligos ar traumos negali šio vaiko prižiūrėti; 7) apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl audinių, ląstelių ar organų paėmimo transplantacijai donorystės tikslu.
Teismas rėmėsi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog teisę gauti ligos pašalpą turi asmenys, jeigu jie tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų, taip pat jeigu tuo laikotarpiu jie negauna ligos pašalpos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą. Analogiškai numato Nuostatų 19 punktas. Ligos pašalpa skiriama, jeigu teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant bandomąjį laikotarpį, ir atleidimo iš darbo dieną, išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis, ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiami ligos, profesinės reabilitacijos, motinytės, tėvystės ir motinytės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms).
Teismas taip pat vadovavosi Nuostatų 36 punktu, kuriuo nustatyta, kad asmenims, pažeidusiems gydytojo nustatytą gydymo ir slaugos režimą, paskirtu laiku be pateisinamos priežasties neatvykusiems pas gydytoją arba, kaip nustatyta teisės aktų, pasitikrinti darbingumo, ligos pašalpa teritorinio skyriaus direktoriaus (pavaduotojo) arba skyriaus direktoriaus įgalioto teritorinio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimu gali būti neskiriama arba jos mokėjimas nutraukiamas nuo pažeidimo padarymo dienos, bet ne ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų, o neatvykusiems pagal gydytojų siuntimą patikrinimo į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą ar Asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinę komisiją – visam laikui nuo tos dienos, kurią jie turėjo atvykti pasitikrinti. To paties punkto antra dalis nustato – jeigu apdraustasis asmuo nedarbingumo, šeimos nario slaugos ar vaiko priežiūros laikotarpiu dirba ir dėl ligos, šeimos nario slaugos ar vaiko priežiūros nepraranda darbo pajamų arba elgiasi taip, kad jo veiksmai galėjo užtęsti laikinojo nedarbingumo, šeimos nario slaugos ar vaiko priežiūros trukmę, ligos pašalpa už tą laikotarpį nemokama. Šiuos pažeidimus gali nustatyti asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai, teritorinio skyriaus valstybės tarnautojai ar darbdavio sudaryta komisija.
Be to, teismas rėmėsi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje pateikta apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų sąvoka, kurioje apibrėžta, kad tai yra visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, šio įstatymo nustatytos ir apdraustajam priskaičiuotos ligos (įskaitant darbdavio mokamas 2 pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpos, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpos, mokamos vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, taip pat priskaičiuotos nedarbo socialinio draudimo išmokos, mokamos vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu.
Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjos laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (nuo 2008 m. sausio 4 d. iki 2008 m. vasario 1 d., nuo 2008 m. vasario 19 d. iki 2008 m. kovo 7 d. ir nuo 2008 m. balandžio 4 d. iki 2008 m. balandžio 30 d.) Šiaulių apskrities VMI (nuo 2008 m. sausio 31 d. iki 2008 m. balandžio 30 d.) mokėjo jai dalimis išeitinę išmoką ir kurios kiekvieną mėnesį išskaičiavo pajamų mokestį bei socialinio draudimo įmokas, kaip tai numato Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuriame nurodyta, kad socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ir mokamos ir nuo išeitinių išmokų.
Pažymėjo, jog teisme nekilo ginčas dėl to, kad pareiškėja nuo 2008 m. sausio 1 d. pradėjo dirbti V. P. individualioje įmonėje „VIP PLIUS“ ir sirgo. Pagrindinis ginčo objektas – ligos pašalpos mokėjimas ir tuo pačiu išeitinės išmokos mokėjimas iš buvusios darbovietės (Šiaulių apskrities VMI).Teismas vertino, kad nedarbingumo laikotarpiu V. P. prarado pajamas iš dabartinės savo darbovietės, t. y. iš V. P. individualios įmonės „VIP PLIUS“, o iš Šiaulių apskrities VMI nuo 2008 m. sausio 31 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. gavo išmokas, susijusias su darbo pajamomis, todėl atsakovas teisus teigdamas, jog negalėjo mokėti ligos pašalpos asmeniui, nepraradusiam pajamų iš buvusios darbovietės iki tol, kol buvo sumokėta visa išeitinė išmoka, tai yra iki 2008 m. balandžio 30 d. Atsižvelgdama į tai, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas buvo teisus, vadovaudamasis Nuostatų 69 punkto 2 dalimi, 70 ir 71 punktais ir perskaičiuodamas pašalpos gavėjai mokamas sumas.
Teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjos argumentu, jog ginčijami sprendimai atsakovo priimti pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, taip pat kad jie priimti nesant Nuostatų 36 punkte nurodytų pažeidimų. Pažymėjo, jog esant Nuostatų 36 punkto nurodytiems pažeidimams, ligos pašalpa gali būti neskiriama, tačiau to paties punkto antra dalis nurodo, kad jeigu apdraustasis asmuo nedarbingumo laikotarpiu nepraranda darbo pajamų, ligos pašalpa už tą laikotarpį nemokama. Teritoriniai skyriai ir draudėjai yra atsakingi už tai, kad pašalpos būtų apskaičiuojamos ir mokamos teisingai ir laiku. Pašalpų skyrimo ir mokėjimo teisingumą tikrina VSDF valdyba. Nustačius, kad pašalpos paskirtos klaidingai, jos perskaičiuojamos. Šiuo atveju VSDFV teritorinio skyriaus pareigūnai nustatė, jog ligos pašalpa pareiškėjai buvo išmokėta neteisingai, nesivadovaujant pirmiau nurodyto įstatymo tvarka, todėl buvo perskaičiuota, ir priimti nauji sprendimai. Vertindamas priimtų sprendimų pagrįstumą, teismas vertino, kad pareiškėjai buvo tinkamai išaiškinta, kodėl susidarė ligos pašalpos permoka, kokiomis įstatymų normomis remiantis buvo priimti ginčijami sprendimai bei nurodyta apskundimo tvarka.
Remdamasis šiais argumentais pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad atsakovo sprendimai priimti nepažeidžiant įstatymų, teisingi bei pagrįsti, todėl juos naikinti nėra pagrindo.
III.
Pareiškėja V. P. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 128-132), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą patenkinti.
Apeliaciniame skunde pareiškėja pakartoja argumentus, kuriuos buvo išdėsčiusi skunde pirmosios instancijos teismui. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, apeliantė remiasi šiais argumentais:
1. Išmokėta išeitinė išmoka nėra darbo pajamos valstybinio socialinio draudimo ligos pašalpos skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų prasme. Atsakovas jos gautą išeitinę išmoką nepagrįstai tapatina su darbo pajamomis. Apeliantė akcentavo, kad jos gauta išeitinė išmoka pagal galiojančius teisės aktus yra priskiriama draudžiamosioms pajamoms, kurių sąvoka yra apibrėžta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje ir pagal šio įstatymo 6 straipsnio nuostatas galėjo turėti įtakos kompensuojamajam darbo užmokesčiui, pagal kurį nustatomas ligos ir profesinės reabilitacijos pašalpų dydis, tačiau tik tuo atveju jei pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka būtų apdraustasis asmuo.
2. Apeliantė akcentuoja dėl ligos buvusi laikinai nedarbinga ir dėl to praradusi darbo pajamų, todėl būdama apdraustuoju asmeniu yra įgijusi teisę gauti ligos pašalpą. Teismas nepagrįstai pripažino, jog atsakovas negalėjo mokėti jai ligos pašalpos kaip asmeniui nepraradusiam pajamų iš buvusios darbovietės tol, kol buvo sumokėta visa išeitinė išmoka (iki 2008 m. balandžio 30 d.). Apeliantė akcentuoja, jog laikinojo nedarningumo laikotarpiu ji buvo apdraustasis asmuo (draudėjas esamas darbdavys), o buvęs darbdavys tik mokėjo jai išmokas, kurios priskiriamos draudžiamosioms pajamoms. Teigia, kad buvo visos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, kad teisėtai ir pagrįstai įgijo teisę į ligos pašalpą minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu atveju: tapusi nedarbinga dėl ligos ir dėl to praradusi darbo pajamų.
3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama.
Žemesnės instancijos teismas
Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-111/2009, kurioje be kita ko yra pasisakyta, kad teisės aktai nenumato, jog apdraustajam, kuris nedirba, tačiau laikinojo nedarbingumo metu gauna išeitinę išmoką, šios išmokos gavimo laikotarpiu nemokama ligos pašalpa. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, teismas, aiškindamas teisės normas, negali paneigti pareiškėjo teisės gauti ligos pašalpą, nes tokiu atveju būtų pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas.
4. Pagal įstatymus įgyta teisė galėjo būti panaikinta, t. y. ligos pašalpa perskaičiuota, tik esant teisės aktuose numatytiems pagrindams. Byloje nėra nustatyti Nuostatu 36 punkte nurodyti pažeidimai (atvejai, kad laikino nedarbingumo metu pažeidė gydytojo nustatytą gydymo ir slaugos režimą, paskirtu laiku be pateisinamos priežasties neatvyko pas gydytoją; kad dirbo ir dėl ligos, šeimos nario slaugos ar vaiko priežiūros neprarado darbo pajamų arba elgėsi taip, kad jos veiksmai galėjo užtęsti laikinojo nedarbingumo, šeimos nario slaugos ar vaiko priežiūros trukmę). Mano, kad teismas neteisingai išaiškino Nuostatų 36 punkto antrąją dalį, kurioje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytos 2 būtinos sąlygos kada ligos pašalpa nemokama, t. y. kai apdraustasis asmuo nedarbingumo laikotarpiu dirba ir nepraranda darbo pajamų.
5. Atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialine parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai pagal Konstituciją gali būti nustatyti tik įstatymu. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte aiškiai nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų, išskyrus Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo numatytus ligos pašalpos skyrimo ir mokėjimo atvejus. Atkreipė dėmesį, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies redakcijoje, kuri įsigaliojo nuo 2009 m. sausio 1 d., šis straipsnis papildytas 5 ir 6 dalimis, kuriose įvardyta kokiais atvejais skiriamos pašalpos asmenims, privalomai draudžiamiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms. Įstatymų leidėjas skirtingai reglamentuoja skirtingų pašalpų skyrimo atvejus. Priimdamas šiuos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimus įstatymų leidėjas paliko galioti normas, reglamentuojančias ligos pašalpos skyrimo atvejus, t. y. šio straipsnio 2 dalyje nenumatė atvejo, kad ši pašalpa neskiriama jeigu asmuo turi pajamų nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, t. y. nenustatė, kad ligos pašalpa negali būti skiriama, jeigu asmuo gauna draudžiamųjų pajamų. Apeliantės nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo, netesingai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą,
6. Skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyrius prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimą, kadangi jis yra pagrįstas ir teisėtas.
Atsiliepime (b. l. 142-143) pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus ir papildomai akcentuoja, kad buvusi pareiškėjos darbovietė, mokėdama jai išeitinę išmoką, kas mėnesį skaičiuodavo ir sumokėdavo pajamų mokestį, ir socialinio draudimo įmokas. Valstybinio socialinio draudimo įmokos apskaičiuojamos ir mokamos tik nuo valstybiniu socialiniu draudimu apdraustiems asmenims priskaičiuotų draudžiamųjų pajamų. Mano, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatyme vartojamos sąvokos „draudžiamosios pajamos" ir „darbo pajamos" iš esmės yra tapačios sąvokos.
Mano, kad pareiškėjos motyvas, jog jos nedarbingumo atveju sprendimas nemokėti ligos pašalpos turėtų būti vertinamas kaip konstitucinio teisėtų lūkesčių principo pažeidimas, yra neteisingas, kadangi toks vertinimas iškreiptų pačią valstybinio socialinio draudimo paskirties esmę – kompensuoti apdraustiems asmenims dėl ligos prarastas pajamas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (138-140) prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl to, ar VSDF teritorinis skyrius pagrįstai nustatė ligos pašalpos permoką asmeniui, kuris dirbdamas pagal darbo sutartį laikinojo nedarbingumo laikotarpiu gavo ligos pašalpą iš Valstybinio socialinio fondo biudžeto lėšų ir tuo pačiu laikotarpiu iš buvusio darbdavio gavo išeitinę išmoką, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnyje ir mokamą atleistam iš valstybės tarnybos dėl pareigybės panaikinimo valstybės tarnautojui (VTĮ 44 str.1 d. 9 p.).
Nagrinėjamai bylai yra reikšmingos faktinės aplinkybės, kad pareiškėja 2007 m. gruodžio 31 d. buvo atleista iš valstybės tarnybos Šiaulių apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje panaikinus jos pareigybę (VTĮ 44 str.1 d. 9 p.). Nuo 2008 m. sausio 1 d. pareiškėja pradėjo dirbti V. P. individualioje įmonėje „VIP PLIUS“ pagal darbo sutartį. Nuo 2008 m. sausio 4 d. iki 2008 m. vasario 1 d., nuo 2008 m. vasario 19 d. iki 2008 m. kovo 7 d. ir nuo 2008 m. balandžio 4 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. buvo laikinai nedarbinga dėl ligos ir gavo ligos pašalpą vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu (2 str., 5 str.1 d. 1 p., 8 str.1 d. 1 p., 9 str.) bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais (17.1, 19.1, 32 p.), t. y. už dvi pirmąsias kalendorines nedarbingumo dienas ligos pašalpą mokėjo darbdavys, už kitas – VSDFV Radviliškio skyrius iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Šios faktinės aplinkybės nustatytos remiantis pateiktais į bylą įrodymais ir dėl jų ginčo nėra.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (byloje aktuali 2007 m. gruodžio 20 įstatymo Nr. X-1338 redakcija) yra specialusis įstatymas. Jo paskirtis – nustatyti asmenis, draudžiamus ligos ir motinystės socialiniu draudimu, teisę į šio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas (LMSDĮ 1 str.). Šio įstatymo 2 straipsnis apibrėžia, kad ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, taip pat dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) dalį prarastų ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje negautų darbo pajamų. Ligos ir motinystės socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys išvardyti aptariamo įstatymo 4 straipsnyje, tarp jų numatyti asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ar fizinius asmenis (LMSDĮ 4 str.1 d. 1 p.), valstybės tarnautojai (LMSDĮ 4 str. 1 d. 2 p.). Atvejai, kuriais numatytas ligos pašalpų skyrimas, turintiems teisę jas gauti asmenims, išvardyti aptariamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, tarp jų numatytas atvejis - apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų, išskyrus Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo numatytus ligos pašalpos skyrimo ir mokėjimo atvejus (LMSDĮ 5 str. 1 d. 1 p.). Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje išvardyti apdraustieji asmenys, jeigu jie: 1) tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų, taip pat jeigu tuo laikotarpiu jie negauna ligos pašalpos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą; 2) prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse. Be to, įstatymų leidėjas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnyje nustatė sąlygas, kuriomis ligos pašalpa nemokama. Šios įstatymo normos 1 dalyje nurodyta, kad ligos pašalpa nemokama, jeigu kompetentingos institucijos nustato, kad: 1) apdraustasis asmuo tapo laikinai nedarbingas dėl traumos, kurią gavo darydamas nusikalstamą veiką; 2) apdraustasis asmuo sužalojo savo sveikatą arba apsimetė sergančiu; 3) apdraustasis asmuo tapo nedarbingas dėl neblaivumo (girtumo) ar dėl piktnaudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis. Be to, šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmenims, pažeidusiems gydytojo nustatytą gydymo ir slaugos režimą, paskirtu laiku be pateisinamos priežasties neatvykusiems pas gydytoją arba, kaip teisės aktų nustatyta, pasitikrinti darbingumo, ligos pašalpa gali būti neskiriama arba jos mokėjimas nutraukiamas nuo pažeidimo padarymo dienos Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka.
Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo seka išvados, kad ligos pašalpą pagal šį įstatymą gali gauti asmuo, kuris atitinka šių sąlygų visumą: 1) apdraustasis tampa laikinai nedarbingas dėl ligos ar traumos ir dėl to praranda darbo pajamų, taip pat jeigu tuo laikotarpiu negauna ligos pašalpos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą; 2) prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turi įstatymu nustatytą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą (išskyrus LMSDĮ 8 str.2 ir 3 d. numatytas išimtis); 3) kompetentingos institucijos nenustato, jog yra sąlygos (LMSDĮ 15 str.), kuriomis ligos pašalpa nemokama. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas ligos pašalpos skyrimui ir mokėjimui nenustato jokių kitų sąlygų.
Byloje nustatyta, kad atsakovas išeitinę išmoką, mokamą dalimis atleidžiamam iš valstybės tarnybos dėl pareigybės panaikinimo valstybės tarnautojui (VTĮ 41 str. 2, 3, 4, 5 d., 44 str. 1 d. 9 p.) priskyrė pareiškėjos darbo pajamoms Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio, 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Atsižvelgiant į tai nagrinėjamoje byloje turi būti aptarta Valstybės tarnybos įstatymu nustatytos išeitinės išmokos paskirtis, taip pat valstybės tarnautojų darbo užmokesčio struktūra.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis nustato, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos. Šio įstatymo prasme priedai yra už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; už laipsnį arba tarnybinį rangą; už diplomatinį rangą; pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (VTĮ 25 str.). Valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos: už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą (VTĮ 26 str.). Valstybės tarnybos įstatymas valstybinio socialinio draudimo klausimų nereglamentuoja, nukreipdamas į specialiuosius įstatymus. Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta tik tai, kad valstybės tarnautojai privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu ir privalomuoju sveikatos draudimu Valstybinio socialinio draudimo ir kitų atskiras valstybinio socialinio draudimo rūšis reglamentuojančių įstatymų ir Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka bei sąlygomis. Taigi sprendžiant kokios pajamos laikytinos valstybės tarnautojo darbo pajamomis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo taikymo prasme turėtų būti atsižvelgiama į Valstybės tarnybos įstatymu nustatytą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio struktūrą.
Valstybės tarnybos įstatymo (bylai aktuali 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcija) 41 straipsnio 2 dalis numato, kad pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui išmokama iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, atsižvelgiant į valstybės tarnautojo tarnybos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje stažą (atitinkamai 2, 3 arba 4 mėnesių). Aptariamo įstatymo 41 straipsnio 3 ir 4 dalys reglamentuoja, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatytą išeitinę išmoką valstybės institucija ar įstaiga, kurios vadovas priėmė sprendimą dėl pareigybės panaikinimo, pradeda mokėti praėjus mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos ir moka kas mėnesį lygiomis dalimis. Jos mokėjimas nutraukiamas, jei asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas. Remdamasi minėtu teisiniu reguliavimu Šiaulių apskrities VMI atleisdama pareiškėją iš valstybės tarnybos dėl pareigybės panaikinimo nustatė, kad jai turi būti išmokėta 4 mėnesių gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ir išmokėjo šią išmoką 2008 m. sausio – balandžio mėnesiais lygiomis dalimis per 4 kartus, t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Nagrinėjama ginčui aktualus Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnis yra Valstybės tarnybos įstatymo VIII skyriuje „Valstybės tarnautojų socialinės ir kitos garantijos“ (35-41 str.). Tai patvirtina, kad pagal įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą išeitinė išmoka yra socialinė garantija, kuria atleistam iš valstybės tarnybos dėl pareigybės panaikinimo valstybės tarnautojui iš dalies kompensuojama už valstybės tarnautojo statuso praradimą.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) ir remdamasis pirmiau aptartu teisiniu reguliavimu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo, neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl pareiškėjos gautą pagal Valstybės tarnybos įstatymą (VTĮ 41 str. 2, 3, 4 d., 44 str. 1 d. 9 p.) išeitinę išmoką nepagrįstai priskyrė darbo pajamoms Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo taikymo prasme (LMSDĮ 2 str., 5 str. 2 d. 1 p. 8 str. 1 d. 1 p.). Įstatymų leidėjas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte visiškai aiškiai nustatė, kad ligos pašalpą turi teisę gauti ir ji skiriama apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų. Minėtose įstatymo normose žodžiai „ir dėl to“ pabrėžia darbo pajamų praradimo priežastį – apdraustojo laikinasis nedarbingumas dėl ligos ar traumos. Pareiškėja laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (nuo 2008 m. sausio 4 d. iki 2008 m. vasario 1 d., nuo 2008 m. vasario 19 d. iki 2008 m. kovo 7 d. ir nuo 2008 m. balandžio 4 d. iki 2008 m. balandžio 30 d.) nedirbo, negavo darbo užmokesčio ir būtent dėl laikinojo nedarbingumo prarado darbo pajamų. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėja atitinka pirmiau aptartų Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu nustatytų sąlygų visumą (yra apdraustoji, prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turėjo įstatymu nustatytą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą; laikinojo nedarbingumo metu dėl ligos prarado darbo pajamų; kompetentingos institucijos nenustatė, jog yra sąlygos (LMSDĮ 15 str.), kuriomis ligos pašalpa nemokama). Todėl atsakovas ligos pašalpos permoką pareiškėjai buvo paskyręs pagrįstai ir teisėtai.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad socialinės garantijos nustatomos įstatymais. Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai yra skirti reglamentuoti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu nustatytą pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką. Dėl Perskaičiavimo sprendimuose nurodyto Nuostatų 36 punkto pažymėtina, kad šio punkto antrosios pastraipos nuostata, kuria numatyta, kad jeigu apdraustasis asmuo nedarbingumo laikotarpiu dirba ir nepraranda darbo pajamų, arba elgiasi taip, kad jo veiksmai galėjo užtęsti laikinojo nedarbingumo trukmę, ligos pašalpa už tą laikotarpį nemokama, nagrinėjamam ginčui nėra aktuali, nes į bylą nepateikta įrodymų, kad kompetentingos institucijos nustatė, jog pareiškėja laikinojo nedarbingumo metu dirbo ir dėl laikinojo nedarbingumo neprarado darbo pajamų, ar kad dėl jos kokių nors veiksmų užsitęsė laikinojo nedarbingumo trukmė. Todėl atsakovas remdamasis šia Nuostatų pastraipa pareiškėjai ligos pašalpą perskaičiavo nepagrįstai. VSDF valdyba ir pirmosios instancijos teismas Nuostatų 36 punkto antrosios pastraipos taikymo klaidos neištaisė.
Pažymėtina, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme pateikta apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų sąvoka (LMSDĮ 3 str. 2 d.) yra reikšminga nustatant kompensuojamąjį uždarbį, pagal kurį nustatomas ligos pašalpos dydis. Taigi apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų struktūra yra reikšminga apskaičiuojant konkretų skiriamos ligos pašalpos dydį (LMSDĮ 6 str.), kai yra nuspręsta ją paskirti, o ne nustatant, ar asmuo atitinka Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas. Aplinkybė, kad išeitinė išmoka, kurią pareiškėja gavo pagal Valstybės tarnybos įstatymą (VTĮ 41 str. 2, 3, 4 d., 44 str. 1 d. 9 p.) yra draudžiamosios pajamos ir 2008 m. sausio – balandžio mėnesiais iš pareiškėjai išmokėtų išeitinės išmokos dalių buvo išskaičiuotos atitinkamos socialinio draudimo įmokų sumos, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo prasme nėra reikšmingos.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl skundžiamų atsakovo priimtų sprendimų atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žiūrėti, pavyzdžiui, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žiūrėti, pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008).
Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad Pašalpos permokos nustatymo sprendimai Nr. 6P-13, Nr. 6P-14, Nr. 6P-15, Nr. 6P-16, Nr. 6P-17, Nr. 6P-18 visiškai, o Perskaičiavimo sprendimai iš dalies neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Kiekviena valdžios institucija (įstatymų leidžiamosios, įstatymų vykdomosios ar viešojo administravimo) yra saistoma bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.). Todėl atsakovas, nusprendęs, jog yra pagrindas perskaičiuoti pareiškėjai ligos pašalpą, privalėjo motyvuoti savo sprendimus pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Pašalpos permokos nustatymo sprendimai be jokių motyvų. Perskaičiavimo sprendimuose nenurodyta kokiomis būtent nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir materialinės teisės aktų normomis remtasi konstatuojant ligos pašalpos permoką. Nuoroda į teisės akto normą, kuri susideda iš atitinkamų dalių, punktų, negali būti laikoma atitinkančia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Atsakovo pozicija, kad permokos perskaičiavimo priežastys ir pagrindai pareiškėjai buvo paaiškinti 2010 m. sausio 18 d. rašte, prie kurio buvo pridėti Pašalpos permokos nustatymo ir Perskaičiavimo sprendimai, yra ydinga, kadangi remiantis įstatymais individualiu administraciniu aktu asmeniui suteikiamos teisės ar nustatomos pareigos turi būti aiškiai pagrįstos (motyvuotos) pačiame akte ir išaiškinta apskundimo tvarka, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis. Pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką konstatavimas, kad individualus administracinis aktas neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų gali būti pagrindas panaikinti skundžiamą aktą vien tik dėl šios priežasties.
Remdamasi išdėstytai argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 143 str.), taip pat naikinami atsakovo priimti sprendimai bei VSDF valdybos sprendimas, priimtas išnagrinėjus ginčą išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, kadangi jie prieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendž i a:
Pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą patenkinti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.
Panaikinti Valstybinio socialinio fondo valdybos Radviliškio skyriaus 2010 m. sausio 15 d. sprendimus „Dėl V. P. ligos pašalpos permokos nustatymo“ Nr. 6P-13, Nr. 6P-14, Nr. 6P-15, Nr. 6P-16, Nr. 6P-17, Nr. 6P-18, 2010 m. sausio 15 d. spendimus „Dėl V. P. ligos pašalpos“ Nr. (6.5) PR171-33, Nr. (6.5) PR171-34, Nr. (6.5) PR171-35, Nr. (6.5) PR171-36, Nr. (6.5) PR171-37, Nr. (6.5) PR171-38 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1646 „Dėl ligos pašalpos permokos“.
Sprendimas neskundžiamas.