Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 str. 1 d. ir nuteistas 20 MGL (2600 Lt / 753,01 Eur) dydžio bauda.

S. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir priteista jai 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti iš draudimo bendrovės ERGO Insurance SE, į šią sumą įskaityta jau atlyginta 1860 Lt žala ir priteista 3140 Lt (909,41 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

S. P. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 4 d., apie 12 val. 54 min., (duomenys neskelbtini) teritorijoje, kelio (duomenys neskelbtini) kilometre, vairuodamas automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukdamas į kairę pusę, neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, už jo stovint kitam automobiliui, susidūrė su ta pačia kryptimi važiuojančiu ir lenkiančiu kitą automobilį automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 9 p. (Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti.), 19 p. (Vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo, keleivių ir krovinio saugumui kelionės metu užtikrinti.), 106 p. (Prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas, prieš sukdamas į kairę ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams.), 111 p. (Prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu) vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto. Kelio ženklai ir (arba) ženklinimo linijos gali šį reikalavimą pakeisti) ir sukėlė eismo įvykį, per kurį sužalojo automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivę S. S., padarydamas galvos smegenų sukrėtimą, kompleksinį dešinio skruostikaulio ir viršutinio žandikaulio lūžimą, tuo sukeldamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą..

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad LAT teismų praktikos biuletenyje paskelbtoje 2006-01-17 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2006 įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas siejamas su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu (BPK 44 str. 6 d.), jog nutartyje taip pat yra pažymėta, kad asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Ši LAT pozicija, kaip nurodo apeliantas, atspindi BK 2 str. nuostatas: asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Nurodo, kad bylos nagrinėjimas buvo atliktas pažeidžiant BPK 20 str. 5 d., 44 str. 6 d. ir LAT įrodymų vertinimo praktiką. Aplinkybės, kad byloje yra iš esmės prieštaraujantys vieni kitiems liudytojų parodymai bei eksperto išvada, kad negalima nustatyti susidūrusių automobilių judėjimo trajektorijų, greičių ir kitų techninių duomenų, sudarė teismui objektyvią kliūtį priimti teisingą procesinį sprendimą dėl jam pateikto kaltinimo pagrįstumo. Teigia, kad teismas, negalėdamas nustatyti autoįvykyje susidūrusių automobilių vairuotojų veiksmų, nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nes baudžiamoji atsakomybė yra pritaikyta asmeniui, kurio nusikalstama veika nėra nustatyta, t. y. apelianto nuomone, buvo padarytas BK 2 str. pažeidimas. Taip pat nurodo, kad BPK yra implicitiškai įtvirtinta teismo pareiga neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras ir nukentėjusioji S. S. prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis S. P. apeliaciniu skundu neneigia dalyvavimo autoįvykyje, tačiau pateikia savitą įrodymų vertinimą, tvirtindamas, kad autoįvykis kilo ne dėl jo kaltės. Apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, mano, kad įrodymai byloje buvo vertinami nesilaikant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, dėl to teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 1 d.

Dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 str. 5 d. nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Pažymėtina, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįsti, prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek ginčijamo teismo sprendimo turiniui. Priešingai, negu nurodo apeliantas savo skunde, pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi apylinkės teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, o nuteistojo S. P. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai iš esmės yra paremti tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu ir perteikia tik jo nuomonę dėl jam nepriimtino įrodymų vertinimo, tačiau esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų nepagrindžia.

Pagrindinis argumentas, į kurį apeliuoja nuteistasis, kritikuodamas ekspertizės akte suformuluotas išvadas (jomis paremtas teismo sprendimas sprendžiant apelianto kaltės klausimą), yra tai, kad ekspertizės akte nėra atskleistas autoįvykio mechanizmas, nenustatyti automobilių greičiai bei automobilių susidūrimo vieta, o išvada dėl autoįvykio priežasties, apelianto nuomone, padaryta remiantis ne faktais, o nepagrįstomis prielaidomis.

Nagrinėdamas šiuos apelianto argumentus apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių pašalinti nuteistojo dėstomas abejones dėl atlikto tyrimo išvadų, tuo tikslu atliko įrodymų tyrimą, teismo posėdyje apklausė ekspertą E. Grigelį. Į apeliaciniame skunde keliamus klausimus dėl ekspertizės išvadų ekspertas paaiškino išsamiai ir logiškai, aiškiai nurodė, kokiais duomenimis rėmėsi atlikdamas tyrimą. Abejoti eksperto E. Grigelio kompetencija kolegija neturi pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas E. Grigelis patvirtino savo pateiktą išvadą, kad atlikto tyrimo rezultatai leidžia teigti, jog nagrinėjamoje eismo situacijoje automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojas S. P., prieš pradėdamas važiuoti, tinkamai neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir nedavė kelio link jo artėjusiam automobiliui „ (duomenys neskelbtini)“ bei su juo susidūrė, ir techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus ekspertas paaiškino, jog tyrimas buvo atliekamas remiantis liudytojų ir paties S. P. nurodytomis aplinkybėmis, taip pat tais duomenimis, kurie buvo užfiksuoti įvykio vietos plane, atsižvelgiant į transporto priemonių sugadinimo pobūdį. Eksperto teigimu, automobilis „(duomenys neskelbtini)“, lenkdamas automobilį „(duomenys neskelbtini)“, į priešpriešinę eismo juostą buvo įvažiavęs didesniu, negu 0,42 m atstumu, jog šie paskaičiavimai padaryti remiantis liudytojų, paties S. P. parodymais ir jo pateikta schema. Iš tikrųjų, ekspertas nenustatė, kokie buvo transporto priemonių greičiai susidūrimo momentu, tai savo skunde akcentuoja apeliantas, ir paaiškino, kad iš tyrimui pateiktos medžiagos duomenų tai nustatyti neturėjo galimybių, tik gali teigti, kad susidūrimo momentu automobilio „ (duomenys neskelbtini)“ greitis buvo didesnis nei automobilio „(duomenys neskelbtini)“. Dėl automobilių greičių nustatymo ekspertas paaiškino, kad, nesant duomenų, iš kurių būtų galima apskaičiuoti automobilio važiavimo greitį, imamas greitis, kurį nurodo automobilio vairuotojas, ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju A. K. nurodytas važiavimo greitis (70–80 km/h) neprieštarauja nustatytiems automobilių sugadinimams. Kitų objektyvių duomenų, jog A. K. vairuojamo automobilio greitis buvo didesnis negu jo paties nurodytas, byloje nėra. Taip pat ekspertas parodė, jog nesant eismo įvykio vietoje užfiksuotų automobilio „ (duomenys neskelbtini)“ stabdymo pėdsakų, negalima nustatyti, ar minėto automobilio vairuotojas A. K. iki eismo įvykio stabdė vairuojamą automobilį, kokioje vietoje pradėjo stabdyti ir koks buvo automobilio „(duomenys neskelbtini)“ greitis stabdymo pradžios momentu.

Liudytojas A. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis važiavo apie 70–80 km/h greičiu, S. P. išvažiavo ant kelio ir sustojo, sudarydamas jam kliūtį, ir jam nebuvo kito pasirinkimo kaip atsitrenkti į S. P. vairuojamą automobilį, nes apvažiuoti jau buvo neįmanoma, atstumas buvo 10–15 m. Šis liudytojas taip pat paaiškino, jog gal prieš 100 m pamatė stovinčius kelkraštyje du automobilius, kurie jam netrukdė važiuoti tiesiai, jis važiavo dešine kelio dalimi. Atkreipiamas dėmesys, jog liudytojo A. K. parodymai teisminio nagrinėjimo metu dėl esminių įvykio aplinkybių nesiskiria nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kaip savo skunde teigia apeliantas. Liudytojas O. K. parodė, kad jis važiavo automobilio „(duomenys neskelbtini)“ priekinėje keleivio sėdynėje, matė, kad kelkraštyje stovi du automobiliai, vienas automobilis darė apsisukimo manevrą ant kelio, staiga išlindo prieš pat juos, todėl negalima buvo išvengti susidūrimo. O. K. teigimu, automobilis, kuriuo jis važiavo, prieš susidūrimą buvo stabdomas, greitis nebuvo didelis. Tai, kad S. P. ketino sukti į kairę, buvo įjungęs automobilio kairiojo posūkio signalą, parodė liudytoja L. Ž.. Ši liudytoja – nuteistojo S. P. duktė, taip pat paaiškino, kad S. P. rengėsi daryti posūkį, ir tuo metu per veidrodėlį ji pamatė juos lenkiantį automobilį. Artėjantis automobilis, liudytojos L. Ž. teigimu, neviršijo greičio, bet ji nepastebėjo, kad jis greitį būtų sumažinęs juos lenkdamas, lenkiantis automobilis buvo kirtęs ašinę liniją, susidūrimas įvyko dešinėje kelio pusėje, jos tėtis nebuvo kirtęs ašinės kelio linijos, smūgis nebuvo stiprus, nematė, kad lenkiantis automobilis būtų stabdęs. Liudytojai A. Ž. ir T. Č., kurie įvykio metu buvo automobilyje „(duomenys neskelbtini)“, parodė, kad jų automobilis stovėjo už S. P. automobilio, S. P. ruošėsi sukti į priešingą pusę, tuo metu jie pamatė, kaip pro jų automobilį pravažiavo automobilis „(duomenys neskelbtini)“ ir trenkėsi į priekinę S. P. automobilio dalį. Liudytojas E. S. parodė, kad atvykęs į eismo įvykį rado tris automobilius, iš jų du buvo apgadinti. E. S. teigimu, vairuotojas S. P. jam paaiškino, kad norėdamas apsisukti kelyje, pavažiavo truputį į priekį, pasuko į kairę pusę pažiūrėti, ar nėra automobilio, o tuo pačiu metu lenkė „(duomenys neskelbtini)“ ir kliudė jo automobilį, nukentėjo mergina, sėdėjusi „(duomenys neskelbtini)“ automobilyje.

Atsižvelgus į nurodytus bylos duomenis yra akivaizdu, kad atliekant tyrimą jokie autoįvykio mechanizmo nustatymui reikšmingi duomenys nebuvo ignoruojami, proceso dalyvių parodymai ir visi bylos dokumentai su juose užfiksuota informacija buvo įvertinti eksperto – tai matyti iš atlikto tyrimo ir eksperto apklausos. Esant tokioms aplinkybėms sprendžiama, kad apelianto reiškiama kritika ekspertizės akto išvadoms yra nepagrįsta ir deklaratyvi.

Apeliantas teigia, kad prieš pradėdamas manevrą, jis įsijungė automobilio kairį posūkį, apsidairė, kelias buvo laisvas, pradėjo manevrą artėdamas prie skiriamosios juostos, o kai buvo likęs gal pusmetris iki jos, dar kartą gręžėsi pasižiūrėti, ar nėra už nugaros atvažiuojančio automobilio, bet tuo momentu pajuto smūgį į savo automobilį. Neginčytina, kad S. P. nenumatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau pagal nustatytas veikos padarymo aplinkybes (važiavimo aplinką) ir savo asmenines savybes (gyvenimišką ir dalyvavimo automobilių sporte patirtį, įžvalgumo laipsnį, adekvatų situacijos vertinimą) jis turėjo ir galėjo tai numatyti. Kaip jau aptarta anksčiau, byloje nustatyta, kad A. K. vairuojamas automobilis lenkė stovintį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, į priešpriešinę eismo juostą buvo įvažiavęs didesniu, negu 0,42 m atstumu, ir, kaip nurodė ekspertas, jeigu ne S. P. automobilis, tapęs kliūtimi pravažiuojančiam automobiliui, šio eismo įvykio nebūtų buvę. Šios faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog prieš pradėdamas važiuoti apeliantas vis dėlto tinkamai neįsitikino, kad tai daryti saugu, kad pravažiuojančiam automobiliui jis nesudarys kliūties. Taigi nuteistasis S. P. KET pažeidė dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 3 d.).

Taip pat pažymima, jog vertinant nagrinėjamo įvykio situaciją, tai, kad buvo įjungtas apelianto vairuojamo automobilio kairysis posūkis, informuojantis apie ketinimą atlikti manevrą, nesuteikia važiavimo pirmumo teisės, ir S. P. galėjo numatyti, jog nesilaikant KET reikalavimų gali įvykti eismo įvykis su įvairiais padariniais.

Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus byloje esančius įrodymus, galima daryti neabejotiną išvadą, jog S. P. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti – sukdamas į kairę jis neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, tapo kliūtimi pravažiuojančiam automobiliui. Duomenų, kad automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojas būtų pažeidęs kelių eismo taisykles ir jo veiksmai būtų nulėmę šio eismo įvykio kilimą, byloje nėra. Jau minėta, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismas įpareigotas įrodymus vertinti ne atsietai, o visumoje, juos analizuodamas ir lygindamas tarpusavyje. Šiuo atveju daroma išvada, jog siekiant nustatyti bei išsiaiškinti visas nusikalstamos veikos aplinkybes, byloje buvo tinkamai įvertinti teismui pateikti įrodymai ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nepažeisti. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir dar kartą išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl S. P. padarytų kelių eismo taisyklių 9 p., 19 p., 106 p., 111 p. pažeidimų, kurie susieti priežastiniu ryšiu su įvykio pasekmėmis – nesunkiu nukentėjusiosios S. S. sveikatos sutrikdymu.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistasis S. P. apeliuoja ir į tai, kad pačios nukentėjusiosios S. S. padaryti KET pažeidimai turėjo priežastinį ryšį su jos patirtu sužalojimu. Apelianto akcentuojama aplinkybė, kad nukentėjusioji nebuvo prisisegusi saugos diržų, kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, jog tai buvo eismo įvykio metu atsiradusių padarinių (sužalojimo) priežastis. Kaip jau konstatuota anksčiau, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad būtent S. P. padaryti KET pažeidimai vairuojant automobilį buvo pagrindinė priežastis, nulėmusi eismo įvykio metu atsiradusius padarinius, o nukentėjusiosios elgesys neprisegant saugos diržų, nors ir neatitiko KET reikalavimų, pats savaime nebūtų sukėlęs kokių nors pasekmių, jeigu šių taisyklių nebūtų pažeidęs apeliantas.

Apeliacinius skundu nuteistasis S. P. taip pat prašo atmesti byloje pateiktą civilinį ieškinį kaip nepagrįstą.

BPK 109 str. nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Nukentėjusiosios S. S. sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustatė teismo medicinos ekspertai. S. P. pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, kurio metu S. S. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, nenukrypo nuo įstatymo nuostatų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose, spręsdamas civilinį ieškinį tinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.254 str. 2 d. nuostatas, taigi nėra pagrindo priimti priešingą sprendimą – atmesti civilinį ieškinį, kaip skundu prašo apeliantas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip skundu prašo apeliantas, ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo S. P. apeliacinį skundą atmesti.