Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pigu“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pigu“ skundą atsakovui Konkurencijos tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Pigu“ skundą atmetė.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Nutarimu UAB „Pigu“ nuolaidų 2015 m. liepos 29 d. reklama: „Didysis vasaros išpardavimas; Kvepalų ir buitinės technikos pasiūlymai vienai dienai!; iki – 80 %“; „Kvepalų ir buitinės technikos pasiūlymai vienai dienai!; iki – 80 %“; „Kvepalų ir buitinės technikos pasiūlymai vienai dienai!; iki – 80 %“; „SUPER pasiūlymas! Kvepalai ir buitinė technika iki – 80 % pigiau!“ (toliau – ir Reklama), skelbta internete ir naujienlaiškyje, pripažinta klaidinančia reklama ir UAB „Pigu“ skirta 5 400 eurų bauda. Teismas nustatė, kad atsakovas pareiškėjui nusiuntė 2015 m. rugpjūčio 10 d. raštą Nr. (5.5-36)6V-1740 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodė, kad 2015 m. liepos 29 d. ir 2015 m. liepos 30-31 d. buvo užfiksuotos įvairiomis priemonėmis skleistos reklamos bei paprašyta atsakyti į su jomis susijusius klausimus. Po UAB „Pigu“ atsakymų į pateiktus klausimus, 2015 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1S-114/2015 pradėjo procedūrą dėl UAB „Pigu“ 2015 m. liepos 29 d. skleistos reklamos, kurioje maksimali nuolaida buvo taikoma tik vieniems kvepalams, o buitinei technikai aukščiausia taikyta nuolaida buvo (duomenys neskelbtini) proc., atitikties Reklamos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) reikalavimams. Po pareiškėjo teiktų paaiškinimų, žodinių posėdžių, pranešimų, patikslintos informacijos pateikimo, atsakovas priėmė galutinį ir šioje byloje skundžiamą Nutarimą, kuriuo pareiškėjo Reklama pripažinta neteisinga, t. y. neatitinkanti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų reikalavimų. Teismas vadovavosi Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 5 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl klaidinančios reklamos, Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalies nuostata dėl vidutinio vartotojo sampratos. Pareiškėjas teigė, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai pripažino pareiškėjo reklamą klaidinančia: reklama skelbė ne „80 proc.“ nuolaida, o „iki 80“ proc. nuolaida; Konkurencijos taryba negrįstai rėmėsi vartotojų lūkesčiais, kurių turinį apibrėžė Konkurencijos taryba, remdamasi savo diskrecija; neaišku, kas yra „reikšmingas prekių kiekis“; pareiškėjas nuolaidą taikė prekei, kurios pardavimai lyginant su kitomis prekėmis ne akcijos metu siekė net (duomenys neskelbtini) proc. – tai ir pateisina „reikšmingo prekių kiekio“ kriterijų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas analizavo visus šiuos pareiškėjo argumentus Nutarime, dėl jų pasisakė, pareiškėjas tiesiog nesutinka su Konkurencijos tarybos pateiktu vertinimu. Tačiau šis nesutikimas yra grindžiamas tų pačių argumentų pakartojimu, o ne naujais argumentais, kodėl Konkurencijos tarybos pozicija neatitinka teisės aktų, teismų praktikos reikalavimų. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo motyvais, kodėl ginčo Reklama neatitinka Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 punkto reikalavimams. Pažymėta, kad pareiškėjo atstovė teismo posėdyje patvirtino, kad buitinei technikai maksimali Reklamoje nurodyta nuolaida iš viso nebuvo taikoma.Atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, kad vertinimas, ar tam tikra reklamoje pateikta informacija vidutiniam vartotojui yra esminė, priklauso nuo to, ar tokia informacija konkrečiu atveju daro įtaką vartotojo ekonominiam elgesiui – informacija apie paslaugos kainą neabejotinai yra esminė, daranti įtaką vartotojo ekonominiam elgesiui, teisėjų kolegija sutiko su atsakovo pozicija, kad informacija apie maksimalią nuolaidą galėjo nulemti vidutinio vartotojo apsisprendimą įsigyti prekes ar užeiti į elektroninę parduotuvę. Pažymėta, kad šioje byloje papildomų sąlygų ar informacijos, kurią vartotojas sąmoningai galėtų pasitikslinti paspaudęs reklaminį skydelį nebuvimas, tiesiogiai nulėmė, kad vartotojo ekonominis elgesys buvo paveiktas netinkamai – Reklama jį skatino paspaudus reklamos skydelį ne pasitikslinti ar gauti visą reikalingą informaciją, bet, remiantis pirmine reklamos žinute (kuri pripažinta klaidinga, t. y. neteisinga), ateiti į elektroninę parduotuvę ir įsigyti akcijos prekių su iki 80 proc. nuolaida. Teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad maksimali nuolaida buvo taikoma populiariausiai savo kategorijos prekei, todėl turi atitikti reikšmingo prekių kiekio kriterijų. Teisėjų kolegija palaikė atsakovo poziciją, jog nepagrįsta būtų esant maksimalios nuolaidos reklamai prekių reikšmingumo kriterijų vertinti informacija, kurios nežino ir negali sužinoti vidutinis vartotojas, t. y. reklamos davėjo pardavimų dydžiais. Teismo vertinimu, atsakovas priėmė pagrįstą išvadą, jog elektroninėje reklamoje, nesant jokių papildomų sąlygų ar informacijos apie konkrečias prekes, dalyvaujančias akcijoje, nurodžius maksimalią nuolaidos ribą vartotojui sukuriamas pagrįstas lūkestis, jog akcijoje turės galimybę išsirinkti iš reikšmingo prekių kiekio prekes su maksimalia nuolaida.Teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad ūkio subjektai nežino, kokio elgesio modelio iš jų reikalaujama. Teismas pažymėjo, kad nesant teisės aktuose įtvirtintų konkrečių taisyklių, praktika formuojama kompetentingiems subjektams priimant motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Tą ir daro Konkurencijos taryba. Pats pareiškėjas nurodė, kad praktika byloje aktualiais klausimais jau pradėta formuoti. Atitinkamai ūkio subjektai turi savo elgesį derinti prie šios praktikos. Teismas taip pat nurodė, jog Konkurencijos taryba pareiškėjui jau buvo taikiusi prevencines priemones panašiu nagrinėjamam klausimui atveju: 2014 m. gegužės 16 d. raštu UAB „Pigu“ buvo informuota, jog jos skleidžiama reklama, kurioje iš viso siūlomo įsigyti prekių asortimento su (duomenys neskelbtini) proc. nuolaida buvo galima įsigyti (duomenys neskelbtini), gali turėti klaidinančios reklamos požymių. Pareiškėjo atstovė pripažino, kad šis raštas buvo gautas, tačiau su jo turiniu ir Konkurencijos tarybos pozicija pareiškėjas nesutiko. Tai paneigė pareiškėjo argumentus, kad jis nežinojo, kokio elgesio modelio iš jo tikisi Konkurencijos taryba. Atvirkščiai – teisėjų kolegija laikė, kad pareiškėjas aiškiai žinojo Konkurencijos tarybos poziciją, tačiau su ja nesutiko ir pasirinko elgtis kitokiu dar rizikingesniu būdu nei tas, dėl kurio buvo įspėtas.Teisėjų kolegija išanalizavusi pateiktus duomenis laikė, kad Konkurencijos taryba įrodė, jog Reklama buvo klaidinančio pobūdžio. Teisėjų kolegija nenustatė, kad Konkurencijos taryba būtų pažeidusi teisės aktų ar teismų praktikos reikalavimus.Teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl Konkurencijos tarybos praktikos nenuoseklumo. Pirma, atsakovas aiškiai ir išsamiai nurodė, kuo skiriasi pareiškėjo ir prekybos centro „Big Vilnius“ atvejai. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė dar kartą patvirtino, kad situacijos skiriasi, nes „Big Vilnius“ reklamos skydelyje buvo nurodyta, kad yra papildomų sąlygų, o pareiškėjo reklamos skydelyje tokių teiginių nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo veikla yra specifinė – elektroninė prekyba bei į tai, kad (duomenys neskelbtini), su pareiškėjo teiginiais dėl papildomų sąlygų teisėjų kolegija nesutiko, t. y. pareiškėjo nurodytas veiklos modelis ir veiklos pobūdis savaime pats negali leisti suprasti, kad reklaminiame skydelyje yra tik dalis informacijos, o paspaudus nuorodą (nes kitaip apsipirkti neįmanoma) vartotojui bus pateikta visa informacija. Reklaminiame skydelyje nurodyta informacija vertinama kaip ne visa, jei tai aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma pačiame reklaminiame skydelyje. Tokia atsakovo pozicija buvo pateikta ir „Big Vilnius“ atveju, kai vartotojas skaitydamas pirminę reklamos informaciją reklamos skydelyje jau buvo informuojamas, kad jam paspaudus aktyvią nuorodą, jis sužinos nuorodoje nurodytą ir įvardintą papildomą informaciją apie akciją, t. y. vartotojas iš pateiktos nuorodos galėjo suprasti, kokia informacija jam bus pateikta ir galėjo pasirinkti, ar papildoma informacija jam yra reikalinga. Pareiškėjo atveju vartotojas neturėjo tokios galimybės pasirinkti. Teisėjų kolegijos vertinimu, to negalima pateisinti specifišku informacijos pateikimo būdu ar veikimo modeliu. Teismas taip pat nurodė, jog atsakovas savo nutarime nurodė, kodėl nesiremia TEO byla. Pareiškėjas nesutiko su Konkurencijos tarybos vertinimu, tačiau tai subjektyvi pareiškėjo nuomonė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konkurencijos taryba nurodė, kodėl nesiremia nurodyta praktika, savo sprendimą pagrįstai motyvavo, šiems motyvams teisėjų kolegija pritarė, pareiškėjas kitaip vertina tuos pačius faktus, tačiau nenurodo kodėl.Atsakovas nesutiko, kad Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime remiasi Litfarmos byla ir nurodė, kad elektroninė veiklos forma turi būti vertinama specifiškai. Pareiškėjo teiginiai, kad šia praktika remtis negalima, nes reklama buvo ne elektroninė, atmesti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad negalima jokia diskriminacijos forma prieš elektronines parduotuves ir jų skleidžiamas reklamas ar kitus ūkio subjektus, kuri trukdytų jiems sąžiningai konkuruoti ar mažintų jų galimybes konkuruoti. Šioje nagrinėjamoje byloje pareiškėjo elektroninei reklamai Konkurencijos taryba nustatė reikšmingo prekių kiekio reikalavimą. Ginčo nebuvo, kad pareiškėjo reklama yra maksimalios nuolaidos reklama. Atitinkamai, Konkurencijos taryba, remdamasi Litfarmos byloje pateiktu išaiškinimu dėl maksimalios nuolaidos reklamų, pareiškėjo atveju nurodė, kad vartotojas, pamatęs Reklamoje didžiausią nuolaidos ribą, tikisi, kad (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nesvarbu, ar reklama elektroninė ar ne, reikšmingo prekių kiekio reikalavimas keliamas visoms reklamoms, kurios nurodo maksimalią nuolaidą. Todėl, teisėjų kolegija laikė, kad Konkurencijos taryba laikėsi Viešojo administravimo įstatymo 36¹ nustatyto nuoseklumo reikalavimo ir pagrįstai rėmėsi savo formuojama maksimalios nuolaidos reklamų praktika pareiškėjo atžvilgiu.Pareiškėjas teigė, kad jo veiklos modelis lemia specifiką, į kurią atsakovas neatsižvelgė: prekes galima įsigyti ne tik elektroninėje parduotuvėje, bet ir klientų aptarnavimo padaliniuose, elektroninių parduotuvių pirkėjas nėra impulsyvus, elektroninę parduotuvę pirkėjui galima palikti taip pat lengvai kaip ir į ją ateiti, elektroninėje parduotuvėje pirkėjus kaina veikia mažiau nei įprastoje parduotuvėje. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bet kokiu atveju, vertinant, ar reklama klaidina ar gali suklaidinti vidutinį vartotoją, turi būti atsižvelgiama į elektroninės parduotuvės ypatumus: ten, kur yra pagrindas, elektroninei reklamai turi būti taikomos specialios taisyklės palyginti su neelektronine reklama. Tačiau nesant pagrindo negalima taikyti skirtingų sąlygų elektroninei ir neelektroninei formai, įskaitant ir reklamą, ir elektroninę prekybą. Teisėjų kolegija nenustatė, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo Reklamą, būtų diskriminavęs pareiškėją dėl jo pasirinkto veiklos modelio specifiškumo. Pažymėta, kad atsakovo vertinimo objektas buvo ginčo Reklama, o ne UAB „Pigu“.Teisėjų kolegija nenustatė, kad atsakovas, priimdamas Nutarimą, būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus, nesilaikydamas savo suformuotos praktikos ar pažeisdamas nuoseklumo reikalavimą.Pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, 2015 m. liepos 29 d. į elektroninę parduotuvę užėjo (duomenys neskelbtini) vartotojai – todėl reklamos sklaidos mastas turi būti pripažintas nedideliu. Atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, jog konstatuojant, kad reklama yra klaidinanti, nėra būtina įrodyti kad buvo realiai paveikti vartotojai, nes tokia įrodinėjimo pareiga nepagrįstai apsunkintų Konkurencijos tarybos funkcijų vykdymą, neleistų nustatyti tinkamos pusiausvyros tarp vartotojų ir ūkio subjektų interesų, iškreiptų vartotojų teisių apsaugos sistemos prasmę bei tikslus, teisėjų kolegija atmetė nurodytą pareiškėjo argumentą ir sutiko su atsakovu, jog reklamos sklaidos mastas turi būti nustatomas atsižvelgiant į vartotojų, kuriuos galėjo pasiekti reklama, o ne vartotojų, kuriuos realiai pasiekė reklama, skaičių. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas reklamos sklaidos mastą vertino preliminariai ir pareiškėjui nepalankiausiu būdu: reklamos sklaidos mastas buvo vertinamas pagal Internetinių svetainių vartotojų skaičių, kuris neatspindi reklamos masto ir yra netinkamas rodiklis reklamos mastui nustatyti, kadangi (i) Internetinių svetainių vartotojai gali dubliuotis, taip pat (ii) ginčo reklama buvo rotuojama su dar dviem kitais reklaminiais skydeliais, todėl asmenų, mačiusių reklamą skaičius turi būti mažinamas tris kartus. Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo argumentais nesutiko. Pirma, atsakovas, priimdamas Nutarimą, atsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl vartotojų dubliavimosi. Antra, teisėjų kolegija sutiko su atsakovo pozicija, kad reklamą mačiusių asmenų skaičius neturi būti sumažintas tris kartus. Naršant svetainėje yra didelė tikimybė, kad puslapis atsinaujins. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pareiškėjas būtų pateikęs objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad yra maža tikimybė, jog reklama, rotuojama kartu su kitais dviem reklaminiais skydeliais, pasirodys pradiniame puslapyje po svetainės atsinaujinimo (naršymo).Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatant pažeidimo mastą bei atsižvelgiant ir į tai, kad naujienlaiškio pavadinime buvo ginčo reklamos tekstas, kuris galėjo būti pamatytas ir nebūtinai atidarius atsiųstą laišką ar užėjus į elektroninę parduotuvę, atsakovas tinkamai atsižvelgė į tai, kiek naujienlaiškių buvo išsiųsta vartotojams, t. y. atsižvelgė į potencialų atitinkamos reklamos poveikį vartotojams. Teisėjų kolegija sutiko su pareiškėjo pozicija, kad atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjo argumentą dėl reklamos internete blokatorių poveikio reklamos sklaidos masto vertinimui. Atsakovui pareiškėjas pateikė viešai skelbtus žiniasklaidos planavimo agentūros „Media House“ kartu su „Synopticom Ad Research“ duomenis apie atliktą tyrimą, kurio metu buvo nustatyta, jog 29 proc. 18-50 metų interneto vartotojų Lietuvoje yra įsidiegę reklamos blokatorius „Adblock“ arba „Adblock Plus“. Atsakovas, vertindamas pažeidimo mastą, rėmėsi kitais šaltiniais, t. y. Delfi, UAB direktoriaus viešai išsakyta nuomone ir UAB „15min“ vadovo teiginiais, kad „Adblock“ sistema naudojasi nuo 5 iki 15 proc. vartotojų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas Nutarime nenurodė jokių motyvų, kodėl remiasi ne pareiškėjo pateiktais duomenimis. Esant prieštaringiems įrodymams, kai nė vienas negali būti pripažintas patikimu, teismas laikė būtina vadovautis pareiškėjui palankesniais įrodymais. Vis dėlto teisėjų kolegija laikė, kad ši Konkurencijos tarybos klaida nekeičia reklamos sklaidos masto įvertinimo kaip didelio. Pirma, reklamos sklaidos mastas buvo nustatytas įvertinus naujienlaiškius, reklamą internetiniuose puslapiuose delfi.lt, 15min.lt, draugas.lt, pigu.lt. Klaida nustatyta tik dėl internetinių puslapių delfi.lt, 15min.lt blokatorių procento vertinimo (vienas iš vertinimo kriterijų apie (duomenys neskelbtini) procentų galimai buvo netikslus). Antra, Konkurencijos taryba atsižvelgė į tą faktą, kad lankytojai delfi.lt, 15min.lt gali sutapti – atitinkamai galėjo sutapti lankytojai, kurie turi blokatorius. Taigi sklaidos mastas jau buvo sumažintas ir į tą sumažinimą galėjo papulti ir lankytojai, turintys blokatorius. Taigi ir pakoregavus blokatorius turinčių asmenų skaičių iki (duomenys neskelbtini) procentų vertinimo reklamos sklaidos mastas išlieka didelis.Teisėjų kolegija pažymėjo, jog nors ir nesutiko su vienu iš atsakovo pasirinktu reklamos sklaidos masto nustatymo kriterijų, tačiau jis neturi reikšmingos įtakos galutiniam reklamos sklaidos masto konstatavimui, t. y. nėra paneigiamas didelis reklamos sklaidos mastas. Pažymėta, kad nebuvo paneigtos kitos Konkurencijos tarybos nustatytos individualios šios bylos faktinės aplinkybės, jų vertinimo kriterijai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių pagrįstai nebuvo nustatyta, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad Konkurencijos tarybos parinkta poveikio priemonė yra netinkama.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 2S-6 (2016) „Dėl UAB „Pigu“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ teisėtumo ir pagrįstumo.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neatliko savarankiško įrodymų vertinimo.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnyje numatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Pagal ABTĮ nuostatas administraciniame procese yra įtvirtintas aktyvaus teismo principas (ABTĮ 10 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 80 straipsnis). ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktai).Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas iš esmės sutiko su Konkurencijos tarybos Nutarimo motyvais (dėl reklamos klaidinančio pobūdžio, praktikos nuoseklumo) ir juos sprendime tik pakartojo, o didelės dalies pareiškėjo skundo argumentų ir nurodytų aplinkybių, atsižvelgęs į tai, kad jie buvo vertinti Konkurencijos tarybos, teismas pats savarankiškai iš viso nevertino. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas jokio savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo. Pažymėtina, jog kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos konkrečiam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsižvelgiant į ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2, 3 ir 4 punktus, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje privalu nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pareiga bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, t. y. priimti motyvuotą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-724/2010). Nagrinėjamu atveju vien tik Konkurencijos tarybos nustatytų aplinkybių išdėstymas ir pritarimas atsakovo atliktam šių aplinkybių vertinimui, savarankiškai neatlikus bylai svarbių aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo bei jų teisinio įvertinimo, neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Pagal ABTĮ nustatytą kompetenciją apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis, 80, 86 straipsniai). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus ginčui išspręsti faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista su teismo sprendimu nesutinkančios bylos proceso šalies (šalių) teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Dėl išvardytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas perduodant visą bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 4 punktas).Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau išdėstytos pirmosios instancijos teismo padarytos procesinės teisės normų pažaidos negali būti ištaisytos apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai išspręsti svarbių aplinkybių, jų neištyrė visapusiškai ir objektyviai (ABTĮ 80 straipsnis), bylos aplinkybėms išaiškinti reikia surinkti naujus įrodymus, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas perduodant bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 straipsnio 1 dalis).ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas šios administracinėje byloje dar nėra priimtas, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pigu“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.