- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-03
- Bylos Nr.
- eI-3355-1063/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02970-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jovita Einikienė, Tomas Blinstrubis, Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- UAB „Pigu“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos
- Advokatai
- Inga Kostogriz, Ieva Zablackaitė
- Kategorijos
- 11.5.1Klaidinanti reklama
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jovitos Einikienės ir Donato Vansevičiaus,
dalyvaujant pareiškėjos UAB „Pigu“ atstovėms advokatei Ingai Kostogriz – Vaitkienei, advokato padėjėjai Ievai Zablackaitei,
atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovams Gintarei Šukienei ir Pavelui Jacunskiui (Pavel Jacunskij),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Pigu“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi su skundu į teismą prašydama panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2016 m. birželio 21 d. nutarimą Nr. 2S-6 (2016) „Dėl UAB „Pigu“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (toliau – Nutarimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nutarimu pareiškėjos skleista reklama buvo pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 5 straipsnio reikalavimams. Už padarytus pažeidimus pareiškėjai buvo skirta 5 400 Eur bauda.
Šalies argumentai
Pareiškėja prieštaraudama Nutarimo teisėtumui nurodė, kad Nutarimas neteisėtas, todėl naikintinas, nes priimant Nutarimą nebuvo tinkamai pritaikytos Reklamos įstatymo nuostatos; priimant Nutarimą buvo nukrypta nuo ilgalaikės Tarybos praktikos tokio pobūdžio bylose; Taryba objektyviai neįvertino reklama skleistos informacijos ir reklamos skleidimo aplinkybių; Nutarimas pagrįstas vien tik subjektyvia tarybos darbuotojų nuomone, o ne objektyviais duomenimis; Nutarime nepasisakyta dėl dalies reikšmingų faktinių aplinkybių; Nutarimu Tarybos įrodinėjimo pareiga nepagrįstai perkelta pareiškėjai; Taryba neįrodė reklamos sklaidos masto.
Pareiškėjos teigimu, visi Reklamos įstatymo 5 straipsnyje nurodyti reklamos vertinimo kriterijai yra neapibrėžti, vertinamojo pobūdžio ir jų taikymas priklauso nuo kiekvienos konkrečios situacijos ir reklamos. Reklamos įstatyme nėra suformuluota konkreti ir aiški elgesio taisyklė reklamos davėjams, iš kurios reklamos davėjai galėtų įvertinti, kokią reklamą jie gali ar negali naudoti. Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamu atveju, reikšmingu reklamos teisinių santykių reglamentavimo šaltiniu yra būtent Reklamos įstatymo nuostatų taikymo praktika, kurią formuoja Taryba ir teismai. Tuo tarpu Reklamos įstatymo nuostatos yra abstrakčios ir nesukuriančios konkrečios elgesio taisyklės. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja reklamą skleidė tik internete ir kuri buvo pateikiama per interaktyvias nuorodas, todėl nagrinėjamam ginčui turėtų būti aktuali Tarybos praktika suformuota sprendžiant ginčus, susijusius su internetinės reklamos skleidimu. Kaip aktualias nagrinėjamam ginčui pareiškėja išskyrė kelias Taryboje nagrinėtas bylas („BIG Vilnius“ nutarimas, „Ermitažas“ nutarimas, „TEO“ raštas). Pažymėjo, kad šiose bylose Taryba suformavo taisykles, kaip internete skleista reklama turėtų būti vertinama Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytų reklamos vertinimo požymių – teisingumo, išsamumo ir pateikimo būdo aspektais. Atkreipė dėmesį, kad „BIG Vilnius“ byloje Taryba priėmė išvadą, kad mažai tikėtina, jog neteisinga informacija, esanti pradinėje žinutėje, kuri patikslinta aktyviose nuorodose esančia informacija, paveiks vidutinį vartotoją, nes informacija vartotojus pasiekia ne tik atsidarius pagrindinę žinutę (su neteisinga informacija), tačiau paspaudus žinutėje esančias aktyvias nuorodas, kurios nukreipia vartotojus į būtiną informaciją. Reklamos išsamumo principas buvo apibūdintas „Ermitažo“ byloje, kurioje taip pat priimta išvada, kad neišsami informacija, kuri papildoma interneto tinklalapiuose paspaudus aktyvias nuorodas, negali suklaidinti vartotojų dėl akcijos sąlygų. „TEO“ rašte buvo nurodyta, kad, kai reklama yra skelbiama internete, o papildoma informacija yra pateikiama taip pat internete, tik atidarius PDF formato dokumentą, neklaidina vidutinio vartotojo. Pareiškėja prieš skelbdama reklamą vadovavosi Tarybos priimtais išaiškinimais tikėdamasi, kad reklama bus vertinama pagal tuos pačius Tarybos praktikoje suformuotus kriterijus, tačiau pareiškėjos reklama buvo įvertinta pagal kitus kriterijus, nei iki tol buvo vertinamos internetinės reklamos. Pareiškėjos teigimu, tuo Taryba akivaizdžiai pažeidė UAB „Pigu“ pagrįstus lūkesčius ir sukūrė situaciją, kuomet pareiškėja nebeturėjo galimybės žinoti ir suprasti, jog jos reklama bus vertinama pagal kitus kriterijus nei kitų reklamos davėjų atžvilgiu.
Nurodė, kad pareiškėjos skleista reklama buvo skleista internete, reklama interaktyvi, o tai reiškia, kad kiekvienas asmuo paspaudęs ant reklaminio skydelio buvo nukreipiamas į www.pigu.lt internetinę parduotuvę. Šiame puslapyje buvo nurodytos visos akcijoje dalyvaujančių prekių kategorijos ir joms suteiktos nuolaidos. Taigi kiekvienas vartotojas 5 sekundžių bėgyje turėjo galimybę gauti visą informaciją apie akcijas. Tuo tarpu kaip aprašyta „TEO“ rašte, vartotojai, norėdami sužinoti informaciją apie akcijas, privalėjo atsisiųsti PDF formato dokumentą. Tačiau Taryba tokį veiksmą laikė tinkamu būdu pateikti informaciją, tuo labiau, kad tam reikėjo specialios programos. Pareiškėjos skleistoje reklamoje nereikėjo instaliuotis jokių programų, todėl vartotojas negalėjo būti suklaidintas pareiškėjos reklamos.
Nesutiko su Tarybos teiginiais, kad esamoje ginčo situacijoje negalima vadovautis „BIG Vilnius“ nutarime suformuota praktika. Nurodė, kad šioje reklamoje taip pat buvo vertinama maksimalios nuolaidos reklama. Pažymėjo, kad Taryba nepagrįstai nurodė, kad reklamoje buvo skelbiama, kad buitinei technikai taikoma 80 proc. nuolaida. Tokio teiginio nebuvo nei vienoje pareiškėjos skleistoje reklamoje. Reklamoje buvo nurodyta, jog skelbiamas kvepalų ir buitinės technikos super pasiūlymas vienai dienai. Toks Tarybos tyrimas, kai reklamai priskiriami nauji teiginiai, tik patvirtina, kad Tarybos tyrimas atliktas šališkai, neobjektyviai ir neišsamiai. Taryba privalėjo remtis „BIG Vilnius“ nutarime suformuotais kriterijais vertinant pareiškėjos reklamą.
Pažymėjo, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė remtis „BIG Vilnius“ byloje suformuotais nuolaidų reklamos internete vertinimo kriterijais taip pat ir teisingumo aspektu. Nurodė, kad negalima netaikyti „BIG Vilnius“ nutarime suformuotos praktikos remiantis ta aplinkybe, kad pareiškėjos reklamos atveju, vartotojai yra nukreipiami tiesiai į elektroninę parduotuvę. Tokia išvada diskriminuoja elektronines parduotuves kitų subjektų atžvilgiu vien dėl pasirinkto veiklos vykdymo modelio. Nurodė, kad reklamos pateikimas atskirame puslapyje yra tinkamas ir pakankamas. Aplinkybė, kad informacija buvo pateikiama internetiniame puslapyje, kuriame kartu yra ir elektroninė parduotuvė, nesudaro pagrindo informacijos vertinti kitaip, nei tai buvo vertinta „TEO“ ir „BIG Vilnius“ bylose.
Pareiškėjos nuomone, Tarybai nebuvo pagrindo remtis „Litfarmos“ byloje priimtu nutarimu, kuriame buvo nagrinėjamas reklamos, skleistos radijuje, pažeidimas. Pareiškėjos reklama skleista internete, o tai nėra adekvatu radijuje skleistai reklamai. „Litfarmos“ byloje vartotojai akcijų sąrašą galėjo gauti tik nuvykę į vaistinę, todėl Taryba nepagrįstai kriterijus, skirtus reklamai radijuje, sutapatino su reklama skleista internete. Be to, tokių reklamų poveikis vartotojams yra skirtingas. Internetinės reklamos atžvilgiu negali susiformuoti pirkėjo lūkestis dėl numatomos akcijos apimties, nes toks lūkestis formuojasi, kai vartotojas neturi visos informacijos apie akcijos prekes. Vartotojui pateikus visą informaciją, vartotojui nėra erdvės lūkesčiams.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, atsakovė neįrodė, kad pareiškėjos reklama buvo klaidinanti. Pareiškėja skelbė nuolaidas iki 80 proc., todėl įrodė, kad vieni kvepalai buvo siūlomi su 80 proc. nuolaida, o kiti buvo su iki 80 proc. nuolaida. Reklama būtų neteisinga, jei nebūtų prekės, kuriai taikoma 80 proc. nuolaida, ar nebūtų prekių, kuriems taikoma nuolaida iki 80 proc. Taip pat pareiškėjai nėra aišku, kokiu pagrindu Taryba vartotojų lūkestį sutapatino išimtinai su prekių kiekiu, kurioms taikomos maksimalios nuolaidos.
Pažymėjo, kad atsakovė netinkamai vertino reklamos sklaidos mastą, nes internetinių svetainių unikalūs vartotojai neatspindi reklamos masto, t. y. draugas.lt, delfi.lt, 15min.lt, pigu.lt (toliau – Internetinės svetainės) vartotojai gali dubliuotis. Reklama buvo rotuojama kartu su dar dviem kitais reklaminiais skydeliais, o prisijungus yra matomas tik vienas iš jų, o kadangi asmenys skaito straipsnius ne pradiniame tinklapio puslapyje, o atitinkamų temų, paskyrų ir konkrečių straipsnių puslapiuose, todėl neturi reikšmės tai, kiek kartų svetainė bus perkrauta, t. y. asmenų, kurie matė akcijos reklamą, skaičius atitinkamai mažėja tris kartus. Taip pat, reklamos sklaidos mastas turi būti vertinamas išimtinai pagal tai, kiek į pigu.lt akcijos dieną atėjo unikalių vartotojų, nes tik nuo to momento, kai vartotojas užeina į elektroninę parduotuvę galima teigti, kad jis buvo paveiktas UAB „Pigu“ reklama. Atkreipė dėmesį, kad pagal viešus duomenis, reklamos blokatoriais naudojasi apie 30 proc. asmenų, todėl atitinkamai vartotojų skaičius internetinėse svetainėse turi būti sumažintas 30 proc. Nurodė, kad akcijos reklama objektyviai galėjo pasiekti tik tuos asmenis, kurie naujienlaiškį atidarė, todėl nepriklausomai nuo to, kas buvo nurodyta UAB „Pigu“ naujienlaiškio pavadinime, apie 60 proc. asmenų, kuriems naujienlaiškis buvo siunčiamas, galimai nematė nei jų pavadinimų, nei jų turinio (specialios programos, dėl kurių naujienlaiškiai nesimato atidarius elektroninį paštą, dalis vartotojų nenaudoja elektroninio pašto, naudoja, bet retai ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovės palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimo argumentais prašė skundą atmesti.
Nurodė, kad pareiškėjai prevenciškai jau buvo išaiškinta, kad skelbiama maksimali nuolaida turėtų būti pritaikyta reikšmingam reklamuojamų prekių kiekui, todėl pareiškėjai turėjo būti žinoma Tarybos pozicija vertinant reklamas, kuriose nurodomos nuolaidos iki tam tikro procentinio dydžio. Nagrinėjamu atveju paskelbus, kad 80 proc. taikoma kvepalams ir buitinei technikai, o 80 proc. nuolaidą pritaikius 0,58 proc. akcijoje dalyvavusių prekių, negalima laikyti, kad tokia nuolaida taikoma reikšmingai prekių daliai.
Dėl „BIG Vilnius“ nutarimo taikymo nurodė, kad esamoje ginčo situacijoje šis nutarimas netaikytinas dėl skirtingų faktinių aplinkybių. Pareiškėjos reklamoje, priešingai nei „BIG Vilnius“, nebuvo minimos papildomos sąlygos ar informacija, kurią vartotojas galėjo pasitikslinti paspaudęs reklaminį skydelį, todėl „Big Vilnius“ bylos atveju buvo konstatuota, kad vartotojo ekonominis elgesys nebuvo paveiktas, kai tuo tarpu UAB „Pigu“ reklama skatino vartotoją ne patikslinti ar gauti papildomą informaciją, bet ateiti į pačią elektroninę parduotuvę, nes reklaminių skydelių paspausdinimas automatiškai nukreipdavo vartotojus būtent į pigu.lt. Pažymėjo, kad dėl skirtingų faktinių aplinkybių netaikoma ir „TEO“ rašte nurodyta informacija.
Nesutiko, kad negali būti taikomi „Litfarmos“ byloje priimti išaiškinimai. Šiuo aspektu pažymėjo, kad nėra svarbu, kokiomis priemonėmis skleidžiama reklama, svarbu tai, kad reklamos davėja bet kokiu atveju turi užtikrinti, kad nurodyta maksimali 80 proc. („Litfarmos“ byloje – 100 proc.) nuolaida būtų taikoma reikšmingam prekių kiekiui. Taip pat nurodė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kodėl reklaminis teiginys „iki 80 proc. nuolaida“, kuriame expressis verbis nurodytas 80 proc. nuolaidos dydis, vidutinio vartotojo turėtų būti suprantamas kitaip nei tai, kad „80 proc. nuolaida taikoma reikšmingam prekių kiekiui“. Pažymėjo, kad tai, jog pareiškėja akcijos metu taikė mažesnes nei 80 proc. nuolaidas, nepašalina vartotojų suklaidinimo galimybės ir reklamos klaidinančio pobūdžio. Be to, reklama apėmė ne tik kvepalus, tačiau ir buitinę techniką, tačiau šios rūšies prekėms 80 proc. nuolaida nebuvo taikoma. Nagrinėjamu atveju skleidžiama žinutė apie 80 proc. taikymą suformavo vartotojų lūkesčius apie galimybę įsigyti prekių su 80 proc. nuolaida, o ne prekių su mažesnėmis nuolaidomis.
Pažymėjo, kad ginčo atveju nėra reikšminga, kad vartotojas internetinėje parduotuvėje gali atsidurti per minimaliai trumpiausią laiką, ar tai, kad vartotojai galėjo prekes įsigyti kitu, nei internetu, būdu. Kito būdo, kaip įsigyti prekes, pareiškėja interneto puslapyje nenurodė. Nurodė, kad informacija apie kainą elektroninėje parduotuvėje, kaip ir kitose prekybos vietose, yra esminė, todėl vartotojo suklaidinimas gali įvykti dar prieš įsigyjant prekę, svarstant dėl užėjimo į elektroninę parduotuvę.
Atkreipė dėmesį, kad dėl Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto apibrėžimo reklamos sklaidos mastas nustatomas atsižvelgiant į vartotojų, kuriuos galėjo pasiekti reklama, o ne vartotojų, kuriuos realiai galėjo suklaidinti reklama, skaičių. Priešingu atveju, kai reklama skleidžiama ne internetu, o kitomis sklaidos priemonėmis, reklama galimai paveiktų vartotojų skaičiaus iš vis nebūtų galima nustatyti. Taip pat, galimybė, kad vartotojas neatidarė naujienlaiškio, nereiškia, jog reklama jo negalėjo pasiekti, nes naujienlaiškio pavadinimą vartotojai galėjo matyti ir neatidarę paties laiško. Teigė, kad pareiškėjos reikalavimas mažinti reklamos skydelį pamačiusį asmenų skaičių tris kartus yra nepagrįstas, nes kelis kartus atnaujindami tą patį pagrindinį naujienų svetainės puslapį tam, kad galėtų pamatyti visą naujienų sąrašą, pagal kurį išsirinktų straipsnį, kurį skaitytų toliau, vartotojai galiausiai vis tiek pamato rotuojamą UAB „Pigu“ reklamą. Nurodė, kad pareiškėjos argumentai yra atmestini, nes be pateiktų duomenų apie bendrą delfi.lt ir 15min.lt portalų pasiekiamumą (į kuriuos atsakovė atsižvelgė), pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad gali dubliuotis draugas.lt ir pigu.lt unikalūs vartotojai. Pažymėjo, kad nesutinka su pareiškėjos argumentu, kiek visų apsilankymų interneto svetainėse atliekami naudojant reklamos blokatorių, vadovaujantis byloje pateiktais įrodymais. Todėl atsižvelgiant į juos, unikalių vartotojų skaičius buvo sumažintas nuo 5 iki 15 proc.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovai prašė pareiškėjos skundą atmesti, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
1. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 2S-6 (2016) „Dėl UAB „Pigu“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ teisėtumo bei pagrįstumo.
2. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. liepos 29 d. internetu bei elektroniniais naujienlaiškiais vykdė akciją „Vidurvasario išpardavimas“ (toliau – ir Akcija) ir interneto svetainėse www.delfi.lt, www.pigu.lt, bei elektroniuose naujienlaiškiuose, platinamuose registruotiems vartotojams, patalpino reklaminį skydelį, kuriame buvo nurodyta: „Didysis vidurvasario išpardavimas; Kvepalų ir buities technikos super pasiūlymai vienai dienai; iki 80 proc“. Reklamoje buvo nurodyti skalbyklės, šaldytuvo ir kvepalų vaizdai. Reklaminio skydelio dešinėje pusėje nurodytas žodis „Rinkis!“ (toliau – ir Reklaminis skydelis Nr. 1).
Interneto svetainėse www.15min.lt, www.draugas.lt buvo patalpintas reklaminis skydelis, kuriame nurodyta: „Kvepalų ir buities technikos super pasiūlymai vienai dienai!”. Po teiginio nurodyta frazė „iki 80 proc.”. Reklamoje panaudoti kvepalų, skalbyklės ir šaldytuvo vaizdai. Reklaminio skydelio dešiniajame kampe yra žodis „Rinkis!” (toliau – Reklaminis skydelis Nr. 2).
Siųsti naujienlaiškiai buvo pavadinimu „SUPER pasiūlymas! Kvepalai ir buitinė technika iki 80 proc. pigiau!”. Naujienlaiškis buvo matomas neatidarius paties laiško.
Paspaudus reklaminius skydelius, atsidarydavo langas elektroninėje parduotuvėje www.pigu.lt, kuriame buvo skelbiama: „Vidurvasario išpardavimas: super pasiūlymas vienai dienai!”, taip pat nurodoma informacija apie prekių kategorijas ir joms taikomas nuolaidas: kvepalai iki 80 proc. pigiau, vaisių džiovintuvai ir vakuumatoriai iki 58 proc. pigiau, sulčiaspaudės iki 50 proc. pigiau, virduliai iki 55 proc. pigiau, dulkių siurbliai iki 50 proc. pigiau, televizoriai ir garso technika, trintuvai ir kombainai iki 50 proc. pigiau, gartraukiai iki 35 proc. pigiau, šaldytuvai, šaldikliai ir auto šaldytuvai iki 30 proc. pigiau, skalbimo mašinos iki 35 proc. pigiau. Lange taip pat buvo informacija, patalpinta eilutėje lango apačioje: „Vidurvasario išpardavimas iki – 80 proc. Kvepalų ir buitinės technikos super pasiūlymai vienai dienai Rinkis!”.
Reklamoje skelbiama 80 proc. nuolaida buvo taikoma tik vienos rūšies kvepalams – Elizabeth Arden Ardenbeauty EDP moterims 100 ml iš 171dalyvavusių Akcijoje ir tai sudarė 0,58 proc. kvepalų rūšių dalyvavusių Akcijoje.
3. Taryba atliko tyrimą dėl UAB „Pigu“ skleistos reklamos atitikties Reklamos įstatymo nuostatoms, kurio rezultatus užfiksavo 2016 m. gegužės 20 d. pranešime apie atliktą tyrimą Nr. 5S-8/2016.
Taryba konstatavo, jog pareiškėja 2015 m. liepos 29 d. interneto svetainėse www.pigu.lt, www.delfi.lt, www.15min.lt, www.draugas.lt bei naujienlaiškiuose savo iniciatyva ir interesais skleisdama reklamą, nurodytą Reklaminiuose skydeliuose Nr. 1 ir 2 bei naujienlaiškiuose, pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą teisingumo kriterijų ir 2 dalies 3 punkte nustatytą pateikimo būdo kriterijų. Taryba priėmė išvadą, jog reklama dėl klaidinančio pobūdžio galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį, todėl ji laikytina klaidinančia reklama. Tokią išvadą Taryba priėmė atsižvelgusi į tai, kad, nors Reklamoje buvo nurodyta, kad tiek kvepalams, tiek buitinei technikai taikomos nuolaidos iki 80 proc., tačiau maksimali 80 proc. nuolaida buvo taikoma tik vienos rūšies kvepalams, tuo tarpu buitinei technikai 80 proc. nuolaida iš viso nebuvo taikyta.
Taryba, susipažinusi su pareiškėjos pateiktomis pastabomis ir paaiškinimais, priėmė 2016 m. birželio 21 d. nutarimą Nr. 2S-6(2016), kuriuo pareiškėjos 2015 m. liepos 29 d. interneto svetainėse www.pigu.lt, www.delfi.lt, www.15min.lt, www.draugas.lt bei naujienlaiškiuose skleistą reklamą, nurodyta Reklaminiuose skydeliuose Nr. 1 ir 2 bei naujienlaiškiuose, pripažino klaidinančia reklama, o jos naudojimą pripažino Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimu. Už Reklaminiuose skydeliuose ir naujienlaiškiuose nurodytos klaidinančios reklamos skleidimą pareiškėjai skyrė 5 400 Eur baudą.
4. Pareiškėja prieštaraudama Nutarimo teisėtumui, su skundu kreipėsi į teismą. Byloje nėra ginčo dėl nurodytų esminių faktinių aplinkybių. Reklamos skydeliuose ir naujienlaiškiuose skleistos reklamos fakto, taip pat tai, kad reklamose skelbta 80 proc. nuolaida buvo pritaikyta tik vienai prekei, nepaneigė ir pati pareiškėja. Tačiau pareiškėja iš esmės nesutinka, kad 2015 m. liepos 29 d. interneto svetainėse ir naujienlaiškiuose skleista reklama buvo pripažinta kaip klaidinanti.
5. Reklamos įstatymo tikslas – gerinti vartotojų informavimą apie prekes ir paslaugas, ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę bei sudaryti sąlygas reklaminei veiklai plėtoti (Reklamos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2015 m. birželio 25 d. redakcija). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas klaidinančios reklamos apibrėžimas, tai reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti.
Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina draudimą naudoti klaidinančią reklamą. Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus: reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančiais duomenimis nepripažįstami liudijimai ir rekomendacijos asmenų, kurių kompetencija nėra susijusi su pateikiamos informacijos turiniu (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas); reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas, kad būtų išvengta reklamos vartotojų suklaidinimo. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija vartotojams būtų prieinama kitais būdais (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas); reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį (Reklamos įstatymo 5 straispnio 2 dalies 3 punktas). Sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti, ypač atsižvelgiama į joje esančią informaciją apie: 1) reklamos davėją ar kitą asmenį, jų veiklą, buveinę, pavadinimą (jeigu fizinis asmuo, – šio asmens vardą ir pavardę), teisinę formą, turtą, pramoninės ar intelektinės nuosavybės teises, licencijas (leidimus), kvalifikaciją, narystę, apdovanojimus ir nuopelnus; 2) prekes ar paslaugas, jų gamybos vietą ar kilmę, pagaminimo datą, gamybos būdą, paskirtį, kiekį, sudėtį, energinę vertę, vartojamąsias savybes, pavojingumą, kaip atitinka paskirtį ir vartojimo (naudojimo) tinkamumą, patikros laiką, vietą, būdą ir įvertinimus, vartojimo (naudojimo) būdą, ar atitinka nustatytą standartą, sertifikavimą, oficialų prekės ar paslaugos pripažinimą ir apdovanojimą mugėse, parodose; 3) prekių (paslaugų) įsigijimo ir vartojimo (naudojimo) sąlygas – kainą ar jos apskaičiavimo būdą ar ypatingo kainos pranašumo buvimą, mokėjimo, pristatymo, grąžinimo sąlygas, garantijas, keitimo, remonto, aptarnavimo sąlygas ir poreikį; 4) reklamos davėjo įsipareigojimus, ūkinės komercinės, finansinės ar profesinės veiklos motyvus ir prekės ar paslaugos pardavimo būdą, bet kokį pareiškimą arba žymenį, susijusį su reklamos davėjo arba prekės ar paslaugos tiesioginiu arba netiesioginiu rėmimu arba patvirtinimu; 5) vartotojo teises, riziką, su kuria jis gali susidurti, ir skundų nagrinėjimą (Reklamos įstatymo 5 straispnio 5 dalis).
Reklama bet kuriomis aplinkybėmis laikoma klaidinančia, jeigu ji turi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1-21 punktuose nustatytų klaidinančios komercinės veiklos požymių (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalis). Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš vidutinio vartotojo (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalis).
Iš aptartų teisės nuostatų turinio darytina išvada, kad Reklamos įstatymo 5 straipsnyje imperatyviai įtvirtintas draudimas ūkio subjektams naudoti klaidinančią reklamą. Minėta, kad kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar reklama yra klaidinanti, yra įtvirtinti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje. Vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą ir įvertinti tą kriterijų paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A-1-931/2005, A-556-997/2008).
6. Skundžiamame Nutarime Taryba gana detaliai bei išsamiai aprašė faktinį ir teisinį konstatuoto pažeidimo pagrindą, todėl, nagrinėjamu atveju, pasisakytina dėl pareiškėjos skunde teismui pateiktų nesutikimo su ginčijamu Nutarimu argumentų.
7. Pareiškėja kritiškai vertina Tarybos priimtas išvadas, kad pareiškėjos skleista Reklama pripažintina pažeidžianti Reklamos įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Šiuos prieštaravimus pareiškėja grindžia keliais esminiais argumentais. Pareiškėjos įsitikinimu, Reklamos įstatymo nuostatos yra gana abstrakčios, kuriose nėra suformuluota aiški taisyklė reklamos davėjams, iš kurios reklamos davėjai aiškiai galėtų įvertinti, kokią reklamą jie gali ar negali naudoti.
Reklamos skleidimas valstybėje nėra neteisėta veikla, tačiau kaip ir daugelis kitų ūkio subjektų veiklų, reklama ir jos naudojimas yra reglamentuojami įstatymų, todėl ūkio subjektai negali visiškai laisvai pasirinkti reklamos formos ir turinio ir privalo laikytis tam tikrų reikalavimų, nes jų nesilaikymas gali sukelti neigiamų pasekmių. Įstatymais draudžiama ūkio subjektui atlikti bet kokius veiksmus, prieštaraujančius sąžiningai ūkinės veiklos praktikai ir geriems prekybos papročiams, įskaitant ir reklamos, kuri pagal įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimą. Minėta, kad draudimą naudoti klaidinančią reklamą įtvirtina Reklamos įstatymas (5 straipsnio 1 dalis). Nors, kaip teigia pareiškėja, Reklamos įstatymas ir nepateikia konkretaus klaidinančios reklamos atvejų sąrašo, o tik apibrėžia, kokia reklama gali būti klaidinanti, tačiau iš aukščiau aptartų Reklamos įstatymo 5 straipsnio nuostatų turinio aiškiai matyti, jog bendrine prasme, klaidinanti reklama – tai reklama, kurioje pateikiama neteisinga ar netiksli informacija ir veikiamas šios informacijos pirkėjas nori įsigyti prekę ar dėl šios konkurentams sumažinama galimybė pateikti alternatyvius pasiūlymus. Kitaip tariant, reklamos davėjas turi pareigą formuoti sąžiningus reklaminius pasiūlymus, kuriuos įvertinus „vartotojo akimis“ jie atrodytų neklaidinantys. Ar reklama klaidinanti, ją reikėtų vertinti teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijų kontekste, o kaip apibūdinamas kiekvienas iš minėtų kriterijų, nurodyta Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose. Taigi, priešingai, nei skunde nurodė pareiškėja, iš Reklamos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių skleidžiamos reklamos formos ir turinio reikalavimus, galima aiškiai įvertinti ir suprasti, kokią reklamą galimą naudoti ir kokios ne. Reklama turėtų būti tokio turinio, kad vartotojas galėtų suvokti tikrąjį pateikto pasiūlymo turinį ir jo vertę, t. y. reklama pirmiausia turėtų atitikti tikrovę (būti teisinga) aiški ir nedviprasmiška. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skunde išdėstytos abejonės dėl ginčui aktualių Reklamos įstatymo nuostatų tikrosios reikšmės vertintinos nepagrįstomis.
8. Pareiškėjos nuomone, Reklamos įstatymo nuostatos yra gana abstrakčios, todėl ginčo išsprendimui turėtų būti aktuali pačios Tarybos formuojama praktika analogiško pobūdžio ginčuose. Pareiškėja prieštaravo, kad būtent šio ginčo nagrinėjimo atveju, Taryba nukrypo nuo jos pačios ilgą laiką formuojamos praktikos ginčuose, susijusiuose su reklamos skleidimu internete. Pareiškėja išskyrė tris Taryboje nagrinėtus ginčus, kurių teisinis vertinimas, pareiškėjos nuomone, taikytinas ir nagrinėjamu atveju. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos skleista reklama pripažinta pažeidžianti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (teisingumo reikalavimas) ir 3 punkto (pateikimo būdo) reikalavimus, todėl artimiausi nagrinėjamam ginčui būtų Tarybos išnagrinėti ginčai „BIG Vilnius“ byloje (Tarybos 2011 m. kovo 31 d. nutarimas Nr. 2S-9) bei ginčas dėl „TEO“ skleistos reklamos (Taryba 2012 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. (5.5-26)6V-1865 atsisakė pradėti tyrimą).
Iš bylos medžiagos ir proceso šalių argumentų nustatyta, kad pareiškėjos nurodytuose ginčuose buvo sprendžiami reklamų, skleistų internete, atitikimas Reklamos įstatymo nuostatoms. Pastebėtina, kad pareiškėja šių visų ginčų tapatumą iš esmės sieja su tuo, kad visos nagrinėtos reklamos buvo skleidžiamos internete, todėl turėtų būti vadovaujamasi praktika, kuri buvo suformuota vertinant internete skleidžiamas reklamas. Sutiktina su pareiškėjos argumentais, kad, nagrinėjamu atveju, būtų aktuali Tarybos ir teismų formuojama praktika su reklamos skleidimu internete susijusiuose ginčuose, tačiau ne mažiau svarbios ir neretai jau suformuotą praktiką keičiančios, būtent individualaus ginčo faktinės aplinkybės. Byloje nėra ginčo, kad vartotojas paspaudęs pareiškėjos Reklaminiuose skydeliuose skleistą reklamą patekdavo tiesiai į „Pigu“ elektroninę parduotuvę. Vartotojui, prieš patenkant į elektroninę parduotuvę, nebuvo pateikiama jokia papildoma, patikslinanti informacija. Tuo tarpu „BIG Vilnius“ ginčo faktinės aplinkybės kiek kitokios. Šiuo atveju interneto tinklalapyje buvo skelbiama: „Visoms prekėms prekybos centre „BIG“ nuolaidos nuo 21 ir net iki 70 procentų <...> Nuolaidos galioja tik akcijoje dalyvaujančiose parduotuvėse. Sąrašą rasite čia“. Taigi, vartotojui reikėjo pasirinkti nuorodą į papildomą informaciją ir tik tada vartotojas sužinodavo, kokios nuolaidos bus taikomoms kiekvienoje parduotuvėje. Šioje byloje Taryba pripažino, kad susipažinus su tokio turinio reklama vartotojo ekonominis elgesys nebuvo paveiktas, nes norint sužinoti daugiau apie akcijas, vartotojui buvo būtina susipažinti su papildoma informacija, t. y., esant papildomai informacijai vartotojas galėjo suprasti ir žinoti, kokia informacija bus pateikta papildomoje nuorodoje. Minėta, kad klaidinanti reklama pripažįstama tokia, kuri pagal jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti vartotojo ekonominį elgesį. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos skleista reklama, kurios formuluotė aiškiai skelbė apie vienos dienos didįjį išpardavimą, kurio metu kvepalams ir buities technikai taikoma iki 80 proc., galėjo turėjo tiesioginį poveikį vartotojo ekonominiam elgesiui, o paspaudus reklamą vartotojas iš karto buvo nukreipiamas į „Pigu“ internetinę parduotuvę, prieš tai nepateikus jokios papildomos informacijos apie skelbiamą Akciją. Pažymėtina, jog „BIG Vilnius“ byloje nagrinėta reklama apie skelbiamas nuolaidas, norint apie kurias sužinoti vartotojui reikėjo paspausti kitą nuorodą, natūraliai sudarė mažesnį įspūdį, nei pareiškėjos skleista reklama, kurią paspaudus vartotojas buvo perkeliamas tiesiai į elektroninę parduotuvę, prieš tai nepateikus jokios informacijos, kaip pvz. tai, kad buities technikai 80 proc. nuolaida nebus taikoma ar pan. Vartotojas „BIG Vilnius“ reklamos atveju apie skelbiamas nuolaidas buvo papildomai informuotas, priešingai nei „Pigu“ reklamos atveju. Taigi, nagrinėjama reklama būtų atitikusi Tarybos formuojamą praktiką, tačiau tuo atveju, jei „Pigu“ skleistoje reklamoje būtų papildoma nuoroda, kurią paspaudus būtų galima sužinoti Akcijos sąlygas ir iš papildomos nuorodos vartotojui būtų aišku, su kokia informacija, ją atidarius, jis susipažins (ko tikėtis). „TEO“ ir pareiškėjos minėtoje „Ermitažas“ bylose nagrinėtų reklamų vertinimas atitikimo Tarybos formuojamą praktiką. „TEO“ ir „Ermitažas“ skleistos reklamos turėjo tam tikras sąlygas, su kuriomis vartotojai turėjo galimybę susipažinti paspausdami papildomas nuorodas. Taigi Taryba pagrįstai sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamo ginčo ir pareiškėjos nurodytose bylose išspręstų ginčų faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl jau išnagrinėtose bylose suformuotos taisyklės, nagrinėjamu atveju, netaikytinos. Pareiškėja kitų sąsajų su Tarybos išnagrinėtomis bylomis nenurodė, išskyrus tai, kad nagrinėtos reklamos taip pat buvo skleidžiamos internete, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentais, kad Taryba nukrypo nuo jos pačios ilgą laiką formuojamos praktikos ginčuose, susijusiuose su reklamos skleidimu internete. Pareiškėjos teiginiai dėl pažeistų lūkesčių vertintini kaip nepagrįsti.
Pareiškėja, vertindama jos skleistą reklamą Tarybos suformuotos praktikos kontekste, taip pat akcentavo, kad skirtingai nei kitose reklamose, kuriose reikėjo atidarinėti papildomas nuorodas, jos reklamuota Akcija buvo pateikiama labai paprastai ir primityviai, o apie skelbiamą Akciją buvo galima sužinoti vienu paspaudimu, beveik kelių sekundžių bėgyje. Pareiškėjos nuomone, toks reklamos internete pateikimas laikytinas pranašesniu prieš reklamas, kuriose reikalinga spausti papildomas nuorodas ar tam, kad sužinoti papildomą informaciją reikalinga atsisiųsti papildomas programas. Kaip matyti iš jau aptartos Tarybos suformuotos praktikos, minėtas pranašumo aspektas nėra reikšmingas, nes tam, kad pareiškėjos skleistai reklamai būtų galima taikyti Tarybos suformuotą praktiką, pareiškėjos skleistoje reklamoje turėjo būti pateikti papildomi paaiškinimai apie Akciją, o ne nukreipiant vartotoją tiesiai į internetinę parduotuvę. Minėta, kad šios faktinės aplinkybės būtent ir skiria pareiškėjos skleistą reklamą nuo kitų nagrinėtų reklamų, todėl nesutiktina su pareiškėjos teiginiais, kad tyrimas atliktas nukrypstant nuo pačios Tarybos suformuotos praktikos.
9. Nesutiktina su pareiškėja, kad Taryba jos skleistos reklamos atžvilgiu nepagrįstai pritaikė maksimalios nuolaidos dydžio taikymo reikšmingam akcijoje dalyvaujančių prekių kiekiui taisyklę. Pareiškėjos nuomone, ši taisyklė taikytina reklamoms, kai vartotojai neturi visos informacijos apie akcijos prekes ir taikomas nuolaidas, todėl formuojasi pirkėjo lūkestis dėl numanomos akcijos apimties. Pareiškėjos skleistos reklamos atveju nebuvo erdvės formuotis pirkėjų lūkesčiams, nes neliko nežinomų akcijos sąlygų. Pareiškėja prieštaravo Tarybos argumentams dėl reklamos neteisingumo (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Pareiškėja reklamavo taikanti tam tikroms prekėms iki 80 procentų nuolaidą, tačiau tyrimo metu buvo nustatyta, kad su minėta maksimalia nuolaida pirkėjai galėjo įsigyti vos vienus kvepalus iš 171 skirtingo pavadinimo kvepalų (sudarė 0,58 proc. į akciją įtrauktų kvepalų asortimento), o vietoje reklamuotos 80 procentų nuolaidos buitinės technikos prekėms maksimali taikyta nuolaida nesiekė nė 60 procentų. Pareiškėja aiškina, kad jos skleista reklama teisinga, nes ji turėjo vieną prekę (viena rūšis kvepalus) su maksimalia reklamuojama nuolaida.
Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Šioje teisės nuostatoje įtvirtintas formalus ir konkretus reikalavimas, iš kurio akivaizdu, kad reklamos davėjas gali skleisti tik tokią reklamą, kurios teisingumą įmanoma įrodyti. Tačiau jei reklamos davėjas savo rizika skleidžia reklamą, kurios teisingumo įrodyti neįmanoma, ši aplinkybė negali panaikinti ūkio subjekto atsakomybės už klaidinančios reklamos skleidimą.
Nagrinėjamu atveju vartotojai reklamoje matydami, kad nuolaidos iki 80 proc. taikomos kvepalams ir buitinei technikai pagrįstai galėjo tikėtis, kad ras pakankamai prekių iš kvepalų ir iš buitinės technikos asortimento, su reklamoje nurodomomis didžiausiomis nuolaidomis. Tarybos ir teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad jei reklamoje nurodoma maksimali nuolaida, prekių kiekis su tokia nuolaida turi būti reikšmingas, o ne deklaratyvus. Vartotojų atžvilgiu nėra teisinga skelbti, kad taikoma nuolaida iki 80 proc., jei ta nuolaida taikoma tik vienai prekei, o kito asortimento prekėms tokio dydžio nuolaida iš viso netaikoma. Toks prekių su 80 proc. nuolaida kiekis, kai maksimali nuolaida taikoma tik vienai prekei, nelaikomas reikšmingu prekių kiekiu, todėl darytina išvada, kad Reklamų skydeliuose ir naujienlaiškiuose nurodyti teiginiai galėjo suklaidinti vidutinį vartotoją, suformuodami lūkesčius apie skelbiamas nuolaidas negu jos iš tikrųjų tokios buvo. Reklamos davėjas turi įvertinti reklamą iš vartotojo pozicijos ir atitinkamai pateikti tikrovę atitinkančią informaciją, kurios teisingumą jis galės pagrįsti. Reikšmingo prekių kiekio taisyklė taikytina visoms reklamoms be išimties, todėl pareiškėjos teiginiai, kad taisyklė suformuota ne internetinės reklamos atžvilgiu, todėl negali būti taikoma, vertintini nepagrįstais. Šiuo aspektu svarbu paminėti ir tai, kad, kaip nurodė atsakovė, pareiškėja dar 2014 metais buvo informuota, kad maksimali nuolaida turėtų būti pritaikyta reikšmingam reklamuojamų prekių kiekiui, tačiau akivaizdu, kad pareiškėja šios taisyklės nepaisė. Aptartų argumentų kontekste darytina išvada, kad Taryba pagrįstai nustatė, jog pareiškėjos Reklaminiuose skydeliuose ir naujienlaiškiuose skleista reklama neatitiko teisingos reklamos kriterijaus, todėl teisingai konstatavo Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą.
10. Pareiškėjos teiginiai, kad Reklaminiuose skydeliuose ir naujienlaiškiuose rodomas tekstas negalėjo būti suprantamas taip, kad ir buitinei technikai taikoma nuolaida iki 80 proc., atmestini kaip nepagrįsti, nes iš skelbtų reklamų turinio aiškiai matyti, kad didysis išpardavimas buvo skelbiamas kvepalams ir buitinei technikai bei nurodyta iki 80 proc. Toks reklamos tekstas ir jos tekstinė išraiška (kvepalai ir buitinė technika atskirti žodeliu ir) leidžia aiškiai suprasti, kad nuolaida iki 80 proc. bus taikoma ir buitinei technikai. Darytina išvada, kad reklama buvo pateikta tokiu būdu, kad vidutinis vartotojas, pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (vidutinio vartotojo sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje) galėjo suprasti, kad reklamose pateikiama 80 proc. nuolaida bus taikoma tiek kvepalams, tiek buitinei technikai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Taryba pagrįstai nustatė, jog pareiškėjos skleista reklama galėjo suklaidinti vartotojus, taip suformuodama lūkesčius apie galimybę daugiau prekių įsigyti su 80 proc. nuolaida, bei tai, kad su 80 proc. nuolaida bus galima įsigyti ne tik kvepalus bet ir buitinės technikos. Taryba teisingai konstatavo, kad pareiškėjos skleista reklama apie Akciją neatitiko Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto reklamos pateikimo kriterijaus.
11. Konstatuojant, kad skelbta reklama yra klaidinanti, nėra būtina įrodyti, kad buvo realiai paveikti vartotojai, nes tokia įrodinėjimo pareiga nepagrįstai apsunkintų Konkurencijos tarybos funkcijų vykdymą, neleistų nustatyti tinkamos pusiausvyros tarp vartotojų ir ūkio subjektų interesų, iškreiptų vartotojų teisių apsaugos sistemos prasmę bei tikslus. Reklamos klaidinantis poveikis gali būti įrodytas ir tikėtinu poveikiu vartotojams, vertinant jį vidutinio vartotojo atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1235/2010). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skunde gana plačiai nurodyti teiginiai dėl unikalių vartotojų, kuriuos skleidžiama reklama galėjo paveikti (reklamos rotacija, naujienlaiškių atsidarymas/neatsidarymas), skaičiaus, taip pat reklamos internete blokatorių, nagrinėjamo ginčo kontekste, teisinės reikšmės neturi, todėl plačiau neanalizuotini.
12. Vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto reklamos vartotojo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-997/2008). Šioje byloje ginčijamu Tarybos nutarimu buvo konstatuota, kad pareiškėjos skleista reklama neatitiko reklamos teisingumo ir jos pateikimo kriterijų (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai), todėl galėjo suklaidinti vartotoją.
Išnagrinėjus bylą nustatyta, kad Taryba tinkamai įvertinusi reikšmingas ginčo faktines aplinkybes, teisingai aiškinusi bei taikiusi materialines teisės normas, taip pat atsižvelgdama į suformuotą savo pačios ir teismų praktiką, pagrįstai konstatavo Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėja skundo argumentais Tarybos Nutarimo ydingumo neįrodė, todėl Tarybos 2016 m. birželio 21 d. nutarimas Nr. 2S-6 (2016) „Dėl UAB „Pigu“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ pripažintinas teisėtu, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Netenkinus skundo bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Pigu“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai, arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.