Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės, Laimos Šeputienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. Š. paskirta 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. Š. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, 2024 m. sausio 25 d. apie 14.00 val., šarvojimo salėje, adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu smurtavo prieš savo šeimos narį – sūnų L. Š., t. y. tyčia vieną kartą kumščiu sudavė jam į kairę veido pusę ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam L. Š. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant jo ribų. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai.

5. Susipažinus su nuteistojo apeliacinio skundo turiniu matyti, kad R. Š. neginčija pirmosios instancijos teismo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, veikos kvalifikavimo ar savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau nesutikdamas su jam paskirta arešto bausme prašo ją pakeisti į viešųjų darbų bausmę. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendį tik bausmės skyrimo bei individualizavimo kontekste.

6. Teismas, skirdamas asmeniui bausmę vadovaujasi BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje įtvirtintomis bausmėmis bei BK bendrosios dalies nuostatomis, kurios detalizuoja sankcijos taikymą. Sprendžiant skirtinos bausmės klausimą, teismas privalo atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 – 8 punktai).

7. Be to, teismas, skirdamas bausmę privalo vadovautis BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bausmės paskirtimi bei įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs siekiant asmenį sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta, ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. BK 61 straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę atsižvelgęs į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, įvertinęs jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat vertindamas kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę arba griežtesnę bausmės rūšį ir dydį, kurį nustato skaičiuodamas nuo bausmės vidurkio.

8. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, prokurorės atsiliepimu, apylinkės teismo nuosprendžio turiniu bei baudžiamosios bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę R. Š. laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir nurodė pakankamus jos rūšies ir dydžio parinkimo motyvus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam parinkta bausmė už nusikalstamą veiką yra teisinga ir proporcinga, todėl ji kita bausmės rūšimi nekeistina.

9. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. Š. už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, buvo paskirta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė, kuri pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, buvo sumažinta vienu trečdaliu paskiriant jam 30 (trisdešimties) parų arešto bausmę.

10. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nustatyta, kad R. Š. veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė viena jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. kad šią nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Apylinkės teismas skirdamas bausmę nuteistajam įvertino ir tai, kad praeityje R. Š. teistas, tačiau ne keturis kartus, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, o tris kartus, nes teistumas už nusikalstamą veiką numatytą BK 225 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią jis buvo nuteistas Kauno rajono apylinkės teismo 1999 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu, yra išnykęs (1 t., b. l. 78–85). Apeliantas praeityje yra teistas už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas – transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis neturint tikslo jas platinti, taip pat už vengimą atlikti baudžiamojo poveikio priemonę, o šiuo atveju yra nuteistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, kurią įvykdė savo artimojo giminaičio – sūnaus atžvilgiu. Taip pat nuteistasis trejų metų laikotarpiu šešis kartus baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, nėra sumokėjęs jam paskirtų baudų (1 t., b. l. 105–110). Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo argumentams, kad nuteistojo asmenybė nėra charakterizuojama itin teigiamai, jis nėra linkęs laikytis įstatymų nuostatų ar visuomenėje priimtų elgesio ir moralės normų, o nusikalstamų veikų dinamika leidžia spręsti, kad R. Š. turi polinkį nusikalsti.

11. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis teigė, kad yra dirbantis – vykdo individualią veiklą, bei skunde prašydamas jam pakeisti bausmės rūšį nurodo, kad arešto bausmės negalės atlikti, nes augina nepilnametį sūnų. Vis tik, baudžiamojoje byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad R. Š. iš tiesų vykdo individualią veiklą ir augina nepilnametį sūnų. Šias aplinkybes patvirtinančių duomenų nuteistasis nepateikė ir kartu su skundu apeliacinės instancijos teismui. Iš baudžiamojoje byloje esančio SODRA išrašo matyti, kad nuteistasis oficialiai nedirba nuo 2008 metų, nuo 2023 m. birželio 20 d. registravosi Užimtumo tarnyboje (1 t., b. l. 112–114). Be to, kaip teisingai atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą atkreipė dėmesį prokurorė, šią nusikalstamą veiką nuteistasis įvykdė būtent savo kito artimojo giminaičio atžvilgiu, taigi tai suponuoja išvadą, kad nepilnamečio sūnaus, kuriuo reikia pasirūpinti, turėjimas jo ne tik nesulaikė nuo teisei priešingo elgesio, tačiau nuteistojo smurtinis elgesys gali kelti pavojų ir kitiems jo artimiems giminaičiams ar šeimos nariams. Nuteistasis net ir žinodamas, kad jo teigimu, šiuo metu gyvena tik dviese su nepilnamečiu sūnumi, vis tik rinkosi nusikalsti, todėl įvertinus tai kas išdėstyta, spręsti, kad šiuo atveju nepilnamečio sūnaus turėjimas yra išskirtinė aplinkybė, galinti turėti įtakos bausmės rūšies pakeitimui, pagrindo nėra. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju būtent arešto bausmė bus tinkama siekiant įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

12. Svarbu ir tai, kad nors apeliaciniame skunde nuteistasis prašo vietoje arešto bausmės paskirti jam viešųjų darbų bausmę, tačiau kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pastebėjo apylinkės teismas, R. Š. vienu iš ankstesnių tesimų procesinių sprendimų buvo skirta laisvės apribojimo bausmė, tačiau net ir ši, griežtesnė nei viešųjų darbų, tačiau švelnesnė nei arešto bausmė, nepaskatino nuteistojo koreguoti savo elgesį teigiama linkme. Priešingai – atlikęs laisvės apribojimo bausmę bei kitais procesiniais sprendimais paskirtas arešto bausmes, nuteistasis nusikalsdavo pakartotinai. Be kita ko, už šį nusikaltimą nuteistajam buvo paskirta ne maksimali arešto bausmė, tačiau artima vidurkiui, bei pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažinta vienu trečdaliu paskiriant trisdešimties parų arešto bausmę, todėl dar labiau švelninti nuteistajam skirtą bausmę ar ją pakeisti kita bausmės rūšimi apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo.

13. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pasisakė ir dėl BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų (ne)taikymo galimybės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad nagrinėjamu atveju šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta arešto bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų, nes nuteistajam kitais teismų procesiniais sprendimais arešto bausmė buvo skirta ne kartą, be to, R. Š. nusikalsta jau ketvirtą kartą, daro administracinius nusižengimus, bei išvadų dėl savo neteisėto elgesio nedaro. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo.

14. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pateikė išsamius savo sprendimo motyvus ir nepažeisdamas BK 61 straipsnyje nustatytų taisyklių, pagrįstai nuteistajam paskyrė BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą griežtesnę nei viešųjų darbų – arešto bausmę bei jos dydį nustatė artimą straipsnio sankcijos vidurkiui. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nuteistajam vietoje arešto bausmės skirti viešųjų darbų bausmę. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.