- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-25
- Bylos Nr.
- 1A-382-1058/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-43221-2023-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrė Telksnienė, Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas
- Nuteistasis
- K. G.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko ir Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 75 MGL (3 750 EUR) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, K. G. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 50 MGL (2 500 EUR) dydžio bauda.
K. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 68 straipsnyje, uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones – 3 metams 6 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. lapkričio 15 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, K. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – jam priklausančio turto, t. y. automobilio „Škoda“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.
K. G. ir F. G. prašymai dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atmesti.
Paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas automobiliui „Škoda“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), paliktas iki nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. K. G. nuteistas už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent, jis, 2023 m. lapkričio 10 d., apie 09.41 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau ir – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Škoda“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,04 promilės etilo alkoholio koncentracija. Tokiais savo veiksmais K. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. G. (toliau ir – apeliantas) prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį bei atleisti K. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal sutuoktinės F. G. laidavimą su 2 500 EUR užstatu ir taikyti baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. uždrausti naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemones – 2 metams; 2) netaikyti transporto priemonės konfiskavimo nesant tam pagrindo.
2.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 1 straipsnio 1 dalimi, nurodoma, kad su skundžiamu nuosprendžiu nesutinkama, nes pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – buvo visos sąlygos atleisti K. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal sutuoktinės F. G. laidavimą. Cituojant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimą dalyje dėl administracinio teisės pažeidimo ir nusikaltimo sampratų, pažymima, kad nors pirmos instancijos teismas suabejojo K. G. nusiteikimu nebedaryti daugiau grubių teisės pažeidimų dėl to, jog buvo baustas administracine tvarka, nors ir už vairavimą esant neblaiviam, tačiau jis paskirtą nuobaudą visiškai įvykdė. Atkreipiamas dėmesys, kad iš tiesų šį kartą nuteistasis įvykdė nusikaltimą, tačiau jį lėmusios aplinkybės ir priežastys yra visiškai skirtingos, todėl prašoma suteikti dar vieną šansą pasitaisyti.
2.2. Cituojant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d. nutarimą dalyje dėl įstatymuose nustatytų nuobaudų ir jų sistemos bei skyrimo, apeliaciniame skunde pažymima, kad, kaip gerai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, K. G. formaliai atitinka įstatymų leidėjo numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas. Apelianto teigimu, nuosekliai vertinant administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atskyrimą tarpusavyje, BK 40 straipsnyje įtvirtintas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas yra laikytinas kaip tarpinė atsakomybės sunkumo rūšis tarp administracinės ir baudžiamosios atsakomybės, kuri yra paskutinė valstybės prievartos priemonė, todėl esminę įtaką nusikaltimą padariusiam asmeniui daugiau nebedaryti grubių teisės pažeidimų gali turėti laiduotojas, kuris yra vertas teismo pasitikėjimo.
2.3. Pažymima, kad nagrinėjamu atveju tokiu asmeniu laikytina sutuoktinė F. G., su kuria santuokoje nuteistasis gyvena beveik 40 metų, turi bendrą būstą, jų vaikai jau yra suaugę ir gyvena atskirai, o paskutinius 5-7 metus sutuoktinės pajamos yra didesnės nei nuteistojo, todėl F. G. nėra materialiai priklausoma nuo nuteistojo ir atvirkščiai – šiuo metu apeliantas yra labiau priklausomas materialiai nuo savo sutuoktinės, todėl ji yra verta teismo pasitikėjimo ir gali daryti teigiamą įtaką. Atsižvelgiant į tai, kad kartu su F. G. gyvena kaip darni šeima, džiaugiasi vaikaičiais, teismui atleidus K. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal sutuoktinės laidavimą su užstatu, užstatas (jo dydis) tikrai būtų papildomas stimulas nebenusikalsti ateityje.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, o nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą bei nepriteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo K. G. apeliacinis skundas yra atmetamas.
5. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliaciniame skunde nuteistasis K. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti nuteistajam atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemones – terminu bei transporto priemonės konfiskavimu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir skundžiamu nuosprendžiu, įvertinusi įrodymus, apeliacinio skundo motyvus ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių nurodytus argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir pagrįstai K. G. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, skundžiamas nuosprendis patikrinamas tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo
6. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Teismas gali taikyti BK 40 straipsnio nuostatas tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-303/2019, 2K-114-628/2019). Tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis.
Žemesnės instancijos teismas
7. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 40 straipsnio taikymo galimybės šioje baudžiamojoje byloje, padarė išvadą, kad K. G. tik iš dalies atitinka sąlygas, būtinas atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas padarė nesunkų nusikaltimą, neteistas, savo kaltę pripažįsta ir dėl to nuoširdžiai gailisi, o žalos dėl nusikalstamų veikų padarymo faktas nebuvo užfiksuotas, tačiau teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad K. G. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, neturi pagrindo nesutikti su skundžiamo nuosprendžio išvadomis.
8. BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, liudijančiais asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje. Išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, be kita ko, gali pagrįsti ne tik ankstesnės jo padarytos nusikalstamos veikos, bet ir nustatyti administracinių nusižengimų padarymo atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2011, 2K-67-511/2017, 2K-221-693/2017, 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019). Jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų, ar jis nėra linkęs nusikalsti, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas, vadinasi, ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Sprendžiant šį klausimą neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2013).
9. Sprendžiant, ar yra BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta sąlyga, svarbu įvertinti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju K. G. padarė itin šiurkštų KET pažeidimą, kėlusį realią grėsmę kitų asmenų sveikatai ar net gyvybei, nes nuteistasis vairavo automobilį apie 45 km pakankamai stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo, K. G., vairavo automobilį, kai jam buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis – pirmuoju tikrinimu, alkoholio kiekio matuokliu jam nustatytas 2,16 promilių girtumas, o antruoju tikrinimu – 2,04 promilių girtumas (1 t., b. l. 33-34), atvykę policijos pareigūnai nustatė, jog apeliantui iš burnos sklinda alkoholio kvapas, girdima nerišli kalba. Taigi, nuteistasis K. G. neabejotinai turėjo jaustis apsvaigęs, tačiau ketinimo vairuoti transporto priemonę neatsisakė.
10. Nors K. G. teisiamas pirmą kartą, pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jis buvo pripažintas kaltu dėl to, jog 2019 m. sausio 10 d. 17.09 val. padarė administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 8 dalyje bei 423 straipsnio 3 dalyje, nes būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,36 promilių neblaivumas, vairuodamas automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus greičio, nesilaikė saugaus atstumo ir atsitrenkė į ta pačia kryptimi važiuojančio ir stabdančio automobilio „Opel“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), galinę dalį – dėl šių administracinių nusižengimų K. G. buvo paskirta galutinė 1 250 EUR dydžio bauda ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas (teisės vairuoti transporto priemones) 3 metams (1 t., b. l. 150-152). Taigi K. G., nors anksčiau ir nebuvo teistas, tačiau už automobilio vairavimą, esant neblaiviam, jau buvo baustas administracine tvarka, o specialiąją teisę (teisę vairuoti transporto priemones) atgavo tik 2022 m. Nežiūrint į tai, praėjus pakankamai trumpam, mažiau nei dviejų metų, laikotarpiui nuo teisės vairuoti transporto priemones atgavimo, K. G. vėl vairavo būdamas neblaivus – šį kartą pakankamai ilgą atstumą, t. y. apie 45 km, be to, viršijo greitį ir itin pavojingai manevravo keliose eismo juostose. Tokios aplinkybės, palyginus su 2019 m. padarytu administraciniu nusižengimu, rodo, kad nagrinėjamu atveju K. G. elgesys buvo pavojingesnis, nustatytas neblaivumo laipsnis didesnis, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo teisei priešingas elgesys yra linkęs sunkėti. Be to, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde cituojamą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimą dalyje dėl administracinio teisės pažeidimo ir nusikaltimo santykio, pažymi, jog administraciniai nusižengimai ir nusikalstamos veikos pagal pavojingumą nors ir skiriasi, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ankstesnį administracinį nusižengimą spręsdamas dėl laidavimo instituto taikymo galimybės. Ankstesnis nubaudimas už vairavimą neblaiviam neabejotinai neigiamai charakterizuoja K. G. ir rodo, kad asmuo nėra pavyzdingas vairuotojas bei linkęs nepaisyti teisės aktų reikalavimų. Toks apelianto elgesys neabejotinai didina tiek jo paties, tiek ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, rodo, kad apeliantas neatsakingai vertina įstatymų keliamus reikalavimus, jam taikyta švelnesnė atsakomybės rūšis jokio poveikio nepadarė, todėl yra reikšmingas BK 40 straipsnio nuostatų taikymui.
11. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantas nutylėjo ir neigė bet kokį jo ankstesnį vairavimą esant neblaiviam, nors ir buvo užduodami kryptingi klausimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apelianto elgesys rodo, kad jis nėra pakankamai kritiškas savo elgesiui ir nuoširdus, atskleisdamas įvykio aplinkybes, pripažindamas jam pareikštą kaltinimą, išreikšdamas gailėjimąsi dėl savo elgesio, todėl darytina išvada, jog yra reali tikimybė, kad K. G. ateityje gali tinkamai nesilaikyti įstatymų ir daryti naujas nusikalstamas veikas. Atsižvelgiant į tai, kad teismo pareiga yra paskirti tokią bausmę, kuri realiai, o ne formaliai paveiktų asmenį, kad pastarasis ateityje laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad nagrinėjamu atveju yra galimas apelianto atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Žemesnės instancijos teismas
12. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo sutuoktinės F. G. kaip laiduotojos netinkamumo. Pagal BK 40 straipsnio 3 dalį laiduotoju gali būti tik teismo pasitikėjimo vertas asmuo, kuris pagal savo asmenines savybes ar veiklos pobūdį gali daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Nagrinėjamu atveju K. G. pripažino, kad savo sutuoktinei ne viską papasakojo dėl 2019 m. padaryto administracinio nusižengimo, t. y. nenurodė, kad jam buvo atimta teisė vairuoti kelių transporto priemones. Paaiškino, jog padarė avariją bei buvo paskirta bauda ir nuo to laiko mašinos nevairavo – sakydavo, jog automobilis vis sugedęs ir yra taisomas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės rodo įtakos ir pasitikėjimo vienas kitu stoką, taip paneigiant teiginius dėl artimų santykių, ir pripažįstant, jog F. G. galimybės daryti įtaką apelianto elgesiui yra ribotos. Kita vertus, nenustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų visų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, iš esmės skundo argumentai dėl laiduotojos tinkamumo šiuo atveju jokios reikšmės neturi.
13. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės ir paskirties, sudaryti prielaidą nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų. Šiuo atveju apeliantas nepateikė jokių naujų aplinkybių, turinčių reikšmės K. G. galimam atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Nuteistasis, turėdamas gana didelę vairavimo patirtį, neblaivus vairuodamas automobilį ignoravo galinčias kilti pasekmes, nors žinojo, kad įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra nustatytų aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad K. G. laikysis visuomenei priimtinų taisyklių ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje, taikymo termino
14. BK 68 straipsnio 1 dalis numato teismui galimybę uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šia teise asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taip pat teismas nustato naudojimosi specialia teise draudimo terminą nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo vairuoti kelių transporto priemonės tikslas yra prevencinis, užkirsti kelią ateityje asmeniui vairuoti transporto priemones būnant apsvaigus nuo alkoholio. Taip pat baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti ir kitus bausmės tikslus (BK 67 straipsnio 1 dalis). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu K. G. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą vairuoti kelių transporto priemones 3 metams 6 mėnesiams. Apeliaciniu skundu K. G. prašo sutrumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą iki 2 metų.
15. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Pažymėtina, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymo leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatė baudžiamąją atsakomybę.
16. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį pripažino, kad K. G., naudodamasis specialia teise vairuoti transporto priemones, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nes būdamas neblaivus vairavo automobilį pakankamai ilgą atstumą, t. y. 45 km nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), ir šios kelionės metu vartojo alkoholinius gėrimus. Be kita ko, nustatyta, kad apeliantas viršijo greitį, vinguriavo tarp kelių eismo juostų, buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, taigi kėlė pavojų kitiems eismo dalyviams. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog dėl nurodytų aplinkybių K. G. turi būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones), o nustatytą šios priemonės terminą – 3 metus 6 mėnesius, laiko teisingu ir proporcingu.
17. K. G. paskirtos aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės terminas nustatytas tinkamai, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo reikalavimais, nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Pažymėtina, kad K. G. transporto priemonę vairavo, kai jo iškvėptame ore buvo 2,04 promilių etilo alkoholio koncentracija – ši koncentracija žymiai viršija įstatyme nustatytą ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, t. y. 1,51 promilių neblaivumas, be to, apie automobilio vairavimą esant neblaiviam asmeniui policijos pareigūnams pranešė su veika nesusijęs kito automobilio vairuotojas, kas akivaizdžiai rodo, jog nuteistojo vairavimo metu jis nebuvo vienintelis eismo dalyvis, todėl ir jo keliama grėsmė laikytina dar didesne. Kaip jau minėta, K. G. 2019 m. buvo baustas administracine tvarka už analogiško pažeidimo padarymą, t. y. automobilio vairavimą esant neblaiviam – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarimu, be kita ko, jam buvo paskirta ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas (teisės vairuoti transporto priemones) 3 metams. Nagrinėjamu atveju K. G., praėjus neilgam laikotarpiui nuo teisės vairuoti transporto priemones atgavimo, vėl sėdo už automobilio vairo būdamas neblaivus, todėl darytina išvada, jog toks apelianto elgesys nėra atsitiktinis ir jis iš nurodyto administracinio baustumo išvadų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nustatyti trumpesnį aptariamosios baudžiamojo poveikio priemonės terminą, nei nustatytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarimu. Akivaizdu, kad ankstesnis draudimas 3 metus vairuoti kelių transporto priemones buvo nepakankamas pakeisti neleistiną asmens elgesį, todėl skundžiamu nuosprendžiu nustatytas vos 6 mėnesiais ilgesnis terminas laikytinas teisingu ir proporcingu.
18. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas aukščiau iškelia visuomenės saugumą, todėl taikant prevencines priemones ir asmens, padariusio nusikalstamą veiką, nubaudimą, siekiama užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, teisingo atsako į daromus teisės pažeidimus, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Skiriama poveikio priemonė turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, atgrasyti nuo kitų nusikalstamų veikų darymo, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę, nes neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas skundžiamame nuosprendyje numatytam terminui suteiks K. G. galimybę įvertinti savo veiksmus naudojantis specialiąja teise ir motyvuos jį ateityje vairuoti padidinto pavojaus šaltinį daug atsakingiau.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje
19. Turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Turto konfiskavimo klausimus reglamentuoja BK 72 straipsnis, kurio 2 dalyje įtvirtinta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. G. prašo netaikyti transporto priemonės konfiskavimo nesant tam pagrindo.
20. Nagrinėjamu atveju konkuruoja asmens (kaltininko) interesai patirti kuo mažiau suvaržymų ir praradimų dėl padarytos nusikalstamos veikos bei valstybės ir visuomenės interesai, kurie įtvirtinti baudžiamajame įstatyme. BK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog baudžiamojo kodekso paskirtis yra baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Taigi netaikant baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – tyčinių nusikaltimų padarymo atveju, gali susidaryti situacija, kad kaltininko asmeniniai interesai vertinami aukščiau nei valstybės ir visuomenės. Tuo tarpu įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas veikas dėl transporto priemonių vairavimo esant apsvaigus nuo alkoholio, kai nustatytas vidutinis ar sunkus apsvaigimo laipsnis, t. y. daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas, siekė užtikrinti visuomenės saugumą, formuoti visuomenės įpročius, kad alkoholio vartojimas ir transporto priemonių vairavimas yra nesuderinami dalykai, keisti visuomenės požiūrį ir formuoti teigiamus įpročius kelyje.
21. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už motorinės transporto priemonės, traktoriaus ar savaeigės mašinos vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,51 promilės alkoholio, taigi akivaizdu, kad be kelių transporto priemonės šios nusikalstamos veikos padarymas būtų neįmanomas. Tad automobilis „Škoda“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį vairavo K. G., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje rasta 2,04 promilių etilo alkoholio, atitinka nusikalstamos veikos priemonės sąvoką ir laikytinas konfiskuotinu turtu. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad konfiskuotinas turtas būtų paslėptas ar perleistas kitiems asmenims, automobilis nuosavybės teise priklauso pačiam apeliantui. Jokios objektyviai egzistuojančios priežastys, dėl kurių šiuo atveju nebūtų galima taikyti automobilio konfiskavimo apeliaciniame skunde nenurodytos.
22. Teisėjų kolegija neabejoja, kad šiuo atveju apelianto vairuoto automobilio konfiskavimas, siekiant tinkamo įstatymo leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas vidutinis ar sunkus neblaivumo laipsnis, t. y. daugiau kaip 1,51 promilių, yra ne tik galimas, bet ir būtinas. Naudojantis minėta transporto priemone padaryta tyčinė nusikalstama veika, K. G. veikė tiesiogine tyčia, būdamas jau baustas iš esmės dėl analogiško pobūdžio administracinio nusižengimo, be to, jo padarytas nusikaltimas yra susijęs su itin šiurkščiu KET nesilaikymu, jo veiksmai kėlė pavojų ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams ir tik palankiai susiklosčius aplinkybėms buvo išvengta pavojingesnių padarinių. Nurodytas nuteistojo elgesys rodo visišką abejingumą bet kokioms gresiančioms pasekmėms, atitinkamai, įvykdęs nusikalstamą veiką, turi prisiimti ir iš įstatymo kylančias pasekmes.
23. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Škoda“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), konfiskavimas – skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirta pagrįstai bei atitinka visus įstatyme numatytus turto konfiskavimo požymius, yra teisinga ir proporcinga, padėsianti įgyvendinti bausmės paskirtį ir tikslus, todėl keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje, taikymo nėra pagrindo.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo
24. Vilniaus apygardos teisme dėl patirtų išlaidų gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. rugpjūčio 29 d. pirminė pažyma Nr. APD-2024-08339, kurioje nurodoma, kad iš nuteistojo K. G. priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 166,67 EUR.
25. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, be to, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).
26. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas, gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Apeliantui paskirta advokatė apeliacinės instancijos teismo prašė teisinės pagalbos išlaidų iš jos ginamojo nepriteisti. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartas aplinkybes ir tai, jog nuteistasis skunde nurodė, kad jo gaunamos pajamos yra nedidelės, iš esmės yra finansiškai priklausomas nuo sutuoktinės, t. y. jo finansinė padėtis yra pakankamai sudėtinga, vertina, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šioje situacijoje pažeistų teisingumo principą, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo K. G. dėl būtino gynėjo dalyvavimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
nuteistojo K. G. (K. G.) apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 166,67 EUR iš nuteistojo K. G. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.