Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-09 · Administracinė byla Nr. I-4206-244/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-09
Bylos Nr.
I-4206-244/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02119-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
E. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4206-244/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02119-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 9 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska,dalyvaujant pareiškėjui E. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. P. pateikė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. 1. 1–2).

Skunde pareiškėjas paaiškina, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017-01-25 iki 2017-05-01. Kamerose buvo drėgna, šalta, žema temperatūra, vienam asmeniui nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas. Kamerų plotas realiai buvo dar mažesnis, kadangi dalį ploto užimdavo baldai ir sanitarinis mazgas. Kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais. Išvykstant iš Lukiškių TI-K asmens ir daiktų apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai pareiškėjas verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, kančias.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, prašo skundą atmesti (b. 1. 5–14).

Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2017-01-26 iki 2017-02-02, nuo 2017-02-10 iki 2017-02-12, nuo 2017-02-17 iki 2017-02-20, nuo 2017-03-24 iki 2017-03-28. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, teise pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi tokių kamerų nenumato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Taisyklės) ar kiti teisės aktai. Suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būkle įstaigoje, o taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žala laikytinas nepagrįstu ir traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaitą. Prašo iš pareiškėjo priteisti realiai patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, iš viso – 1,26 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje E. P. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjas skunde prašo priteisti jam žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2017-01-25 iki 2017-05-01. Atsakovės atstovas teismui pateikė informaciją, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas laikotarpiais nuo 2017-01-26 iki 2017-02-02, nuo 2017-02-10 iki 2017-02-12, nuo 2017-02-17iki 2017-02-20 ir nuo 2017-03-24 iki 2017-03-28. Taigi, kaip matyti iš atsakovės atstovo duomenų, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiais 2017-01-26 iki 2017-02-02, nuo 2017-02-10 iki 2017-02-12, nuo 2017-02-17iki 2017-02-20, nuo 2017-03-24 iki 2017-03-28, duomenų, paneigiančių Lukiškių TI-K informaciją pareiškėjas nepateikė. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų (b. 1. 5–6) matyti, kad kamerose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas visus laikotarpius atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 1.3.1 p. nurodytą minimalų gyvenamąjį plotą.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo bei lovų užimamas plotas, teismas atkreipia dėmesį, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1565-502/2017). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareiškėjo teisės, susijusios su minimalaus ploto užtikrinimu, pažeistos nebuvo.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo drėgna, šalta, žema temperatūra, langai užkamšyti laikraščiais, nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma 2015) 17 punktą, kameros vėdinamos per langus. Higienos normoje 2015 nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 punktas); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas); gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2017-01-25 patikrinimo akto (b. 1. 19) matyti, kad Lukiškių TI-K yra sudaryta galimybė kamerą Nr. 107 (pareiškėjas buvo laikomas 2017-02-10) vėdinti pro atidaromą langą. Patikrinimo metu išmatuota oro temperatūra kameroje Nr. 107 buvo 24 C, santykinė oro drėgme – 35 proc., tai atitiko Higienos normos 2015 16 punkto reikalavimus (b. 1. 19). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2017-02-23 patikrinimo akto (b. 1. 30) matyti, kad Lukiškių TI-K yra sudaryta galimybė kamerą Nr. 209 (pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017-02-17 iki 2017-02-19) vėdinti pro atidaromą langą. Patikrinimo metu išmatuota oro temperatūra kameroje Nr. 209 buvo 18 C, santykinė oro drėgmė – 64 proc., tai atitiko Higienos normos 2015 16 punkto reikalavimus (b. 1. 30). Iš nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2017-04-03 patikrinimo akto matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengtas natūralus apšvietimas, tai atitiko Higienos normos 2015 15 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengimas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val. (b. 1. 33). Iš kitų byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant konkrečioje kameroje Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai nebuvo atlikti, jokių kitų objektyvių įrodymų, kad konkreti kamera tuo metu neatitiko teisės aktų keliamų higienos normų reikalavimų nėra. Kadangi pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo atlikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai, kurie tiesiogiai atspindėtų realią vienos ar kitos kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, būklę ir atitikimą higienos reikalavimams, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K veiksmuose neteisėtumas nenustatytas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai susiję su drėgme, temperatūra, netinkamais langais ir apšvietimu yra atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose rūkantys laikomi kartu su nerūkančiais. Teismas pastebi, kad pareiškėjas nurodė tik bendro pobūdžio teiginius, susijusius su rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymu kamerose. Pareiškėjas skunde nenurodė, ar konkrečiai jis pats ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nerūkė, ar, kad būtų skundęsis dėl laikymo su rūkančiais asmenimis, ar prašęs perkelti į kamerą, kurioje laikomi nerūkantys asmenys, byloje nėra, to neteigia ir pats pareiškėjas. Pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiai, kad rūkantys nuteistieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais ir dėl to kyla konfliktų, yra nepakankami pažeidimui įrodyti. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad šie pareiškėjo argumentai nėra susiję su kokiomis nors paties pareiškėjo neteisėtai apribotomis teisėmis ir iš to kilusiomis neigiamomis pasekmėmis, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas pažymi, kad Lukiškių TI-K atliekamos asmens apžiūros pažeidžia asmens garbę ir orumą. Jos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, asmenys turėdavo nusirengti iki apatinių rūbų, esant žemai oro temperatūrai, o jų daiktai sudedami į nešvarias dėžes.

Teismas akcentuoja, kad kratos ir apžiūros laisvės atėmimo vietose pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu buvo atliekamos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija). Instrukcijos 153 punkte nustatyti atvejai, kuomet privalomai atliekama nuteistųjų visuminė krata. Reikalavimai tokiai kratai atlikti nustatyti Instrukcijų 154 p, kuriame nurodyta, kad visuminė asmens krata atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Nors pareiškėjas nurodo, kad neturtinė žala kilo dėl to, kad jam buvo liepta nusirengti iki apatinių rūbų ir atiduoti daiktus, teismas pastebi, kad šie privalomi veiksmai yra neatsiejama kratos procedūros dalis. Pažymėtina, kad pareiškėjas taip pat neneigia aplinkybės, jog paimti daiktai nebuvo konfiskuojami ar gadinami, o tik laikinai sudėti į plastikinę dėžę, kol bus atlikta asmens ir jo daiktų apžiūra. Kratos ir apžiūros yra atliekamos siekiant užtikrinti, kad nuteistieji laisvės atėmimo vietoje neturėtų su savimi uždraustų daiktų, tarp jų ir narkotinių medžiagų, ginklų. Pagrindinis kratų ir apžiūrų tikslas yra užtikrinti kalinamų asmenų, pareigūnų ir kitų laisvės atėmimo vietoje dirbančių asmenų saugumą. Taip pat pastebėtina, kad krata atliekama ne lauke, o specialiai tam skirtoje patalpoje. Todėl vien natūraliai jaučiamas temperatūros pokytis nusirengus viršutinius drabužius, nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų priverstas nusirengti itin žemoje temperatūroje ar tam nepritaikytoje patalpoje. Pažymėtina, kad dėl pareiškėjo teises bei interesus pažeidžiančio kratos atlikimo būdo pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamai atliktų kratų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K, todėl pareiškėjo teisės šiuo aspektu pažeistos nebuvo.

Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais ir nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės grindžiami tik bendro pobūdžio, abstrakčiais teiginiais, jų pakankamai nedetalizuojant ir nepagrindžiant atitinkamais įrodymais. Taigi šiuo aspektu nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų. Atitinkamai, kaip minėta, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, o kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Remdamasis ištirtų rašytinių įrodymų visuma, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą, atsakovės atstovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. pvz. LVAT 2011-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012-01-20 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012).

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Atlyginimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 1,26 Eur sumą.

Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, LVAT 2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1–2 dalimi, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska