Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-740/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-10-04
Bylos Nr.: 2A-740/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Kazys Kailiūnas
Ieškovas: L. V., R. V.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybei
Trečiasis asmuo: D. Š.

Kategorijos

21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-740/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.7, 24.4, 44.5.2.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. V. ir R. V. bei atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1321-661/2011 pagal ieškovų L. V. ir R. V. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei atstovaujančiai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, akcinei bendrovei SEB bankui, Nacionalinei Žemės Tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, S. V., trečiasis asmuo D. Š., dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai L. V. ir R. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami:

1. Pripažinti negaliojančiu 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytinių aktą, kuriuo atsakovui S. V. parduotas nebaigtas statyti gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini);

Šalies argumentai

2. Pripažinti negaliojančiu 2000 m. birželio 21 d. prašymą (registro Nr. 2-6226) perrašyti S. V. investicinius čekius, kuriais buvo išpirkta žemė (duomenys neskelbtini) (šis prašymas yra civ. b. Nr. 2-845-450/2006);

3. Pripažinti negaliojančia žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/2000-23299, sudarytą 2000 m. rugpjūčio 22 d. tarp Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ir S. V.;

4. Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteisti 960 000 Lt už neteisėtai parduotą žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

5. Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisti 620 000 Lt už neteisėtai parduotą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini);

Šalies argumentai

6. Iš AB „Vilniaus bankas“- banko „Hermis“ teisių ir pareigų perėmėjo priteisti 20 687 Lt, kuriuos jis įgijo be pagrindo;

7. Priteisti neturtinę žalą 1 000 000 Lt iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir AB „Vilniaus bankas“ solidariai;

8. Iš visų atsakovų solidariai priteisti teismo išlaidas.

Ieškovai nurodė, kad jie 1995 m. gegužės l d. su buvusio banko „Hermis“ Alytaus filialu sudarė paskolos sutartį Nr. 304 dėl 99 000 Lt paskolos ir pagal 1995 m. gegužės 4 d. įkeitimo sutartį Nr. 222 bankui buvo įkeistas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Tariamai negrąžinus paskolos AB „Hermis“ kreipėsi dėl išieškojimo į Vilniaus miesto 20-ąjį notarų biurą, kuris 1996 m. gegužės 21 d. išdavė vykdomąjį įrašą Nr. F-806 dėl 63 894,90 Lt išieškojimo. Šį vykdomąjį įrašą 1996-05-23 vykdymui gavo teismo antstolė D. Š., kuri, neįvykus varžytynėms, minėtą namą 2000-01-11 už 80 000 Lt be varžytynių pardavė atsakovui S. V.. Pastarasis netrukus privatizavo ir žemės sklypą, o po to visą šį nekilnojamąjį turtą perpardavė atsakovams V. ir S. K., o šie - A. P.. Kadangi parduodant gyvenamąjį namą ir žemės sklypą buvo pažeisti įstatymų reikalavimai ieškovai kreipėsi į teismą dėl minėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. balandžio 27 d. išnagrinėjo ieškinį dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) mieste pardavimo akto bei žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. balandžio 17 d. nutartimi iš dalies patenkino ieškovų apeliacinį skundą, pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 27 d. sprendimą: pripažino negaliojančiu 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytinių aktą ir priteisė iš Lietuvos valstybės 364 000 Lt kompensacijos. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad išieškojimas iš įkeisto turto negalėjo būti vykdomas pagal notaro vykdomąjį įrašą, nes teismo antstolis priverstinai parduoti turtą galėjo tik pagal hipotekos teisėjo nutarimą dėl už skolą įkeisto turto pardavimo iš varžytinių (1964 m. CK 47 str. 1 d., Hipotekos įstatymo 43 str. l d.). Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad vyriausiojo teismo antstolio sudarytos komisijos nustatyta be varžytynių parduodamo turto kaina – 80 tūkst. Lt buvo per maža, neatitiko realios to meto kainos ir vadovavosi teismo paskirtos ekspertizės duomenimis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 19 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutartį pakeitė: pripažino negaliojančiu 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytynių aktą ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 40 tūkst. Lt nuostolių atlyginimo bei dalį teismo išlaidų, kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutarties dalį paliko nepakeistą. Šia nutartimi Lietuvos Aukščiausiais Teismas konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismas pritaikė netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą. Teisėjų kolegija nurodė, kad šio ginčo atveju turto pardavimo be varžytinių akto neteisėtumo ir ieškovų turto praradimą pirmiausia lėmė valstybės pareigūno - teismo antstolės - atlikti neteisėti veiksmai. Vykdymo procese skolininko turtą parduodantis teismo antstolis nėra sandorio šalis, jis yra valstybės pareigūnas ir neįgyja vykdymo procese parduodamo turto. Dėl to teismas negali taikyti restitucijos atsakovui Lietuvos valstybei už teismo antstolio veiksmus vykdymo procese ir šiuo atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo. Ieškovų, praradusių savo turtą prieš savo valią teisės ginamos sprendžiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo subjektui, dėl kurio kaltės asmuo turtą prarado prieš savo valią. Žalos atlyginimo institutas, kurio pagrindinis principas - visiškas žalos atlyginimas (1964 m. CK 483 str., 6.251 str. 1 d.), leidžia grąžinti nukentėjusį asmenį į tą padėtį, kurioje jis buvo iki jo nuosavybės teisės pažeidimo. Dėl to prarasto daikto savininkams turi būti visiškai atlyginami nuostoliai. Turtinė žala ieškovams padaryta netinkamai įvertinus be varžytynių parduotą gyvenamąjį namą ir neteisėtai jį pardavus, be pagrindo bankui išmokėjus pinigus už parduotą be varžytinių namą ir neteisėtai pardavus žemės sklypą. Nei vienas teismas nepasisakė dėl to, kodėl teismas vengė teisminių ginčų, o neesant teisminės kontrolės, buvo pažeisti ieškovų interesai, t.y. nepagrįstai ir neteisėtai parduoti gyvenamasis namas ir žemės sklypas. Ieškovų iniciatyva UAB „Inreal“ turto vertintojas turto vertės nustatymo pažymoje Nr. 1- 10-1396-1 nurodė, kad nebaigto statyti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) rinkos vertė 2000 m. sausio mėn. buvo 379 000 Lt, o pagal Lietuvos apeliacinio teismo paskirtą ekspertizę, kurią atliko korporacija „Matininkai“, šio gyvenamojo namo rinkos vertė 2000-01-11 buvo 400 000 Lt, 2006-01-01 – 580 000 Lt, o 2008-10-16 740 000 Lt. Todėl, pagal CK 6.249 str. 5 d., žalos dydis neteisėtai parduodant gyvenamąjį namą turėtų būti apskaičiuotas 120 000 Lt, kuriuos teismas priteisė, atimant iš 740 000 Lt, t. y. 620 000 Lt. Iš esančių dokumentų išnagrinėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-845-450/2006 matyti, kad ieškovai nesutiko su banko „Hermis“ pretenzijomis, kreipėsi į banko vadovybę bei prokuratūrą prašydami išsiaiškinti ar nėra piktnaudžiavimo, kadangi, ieškovų paskaičiavimais bankui jie nebuvo skolingi. Hipotekos registro steigimo įstatymo 5 straipsnis nustatė reikalavimų, kylančių iš įkeitimo sandorių, sudarytų iki 1998 m. balandžio 1 d., tenkinant tvarką. Įrašant duomenis į tokius sandorius į hipotekos registrą jų teisinis tyrimas nebuvo atliekamas (Hipotekos registro steigimo įstatymo 4 str. l d.), todėl jiems netaikoma hipotekos duomenų teisingumo prezumpcija. Tokiu atveju, jei skolininkas pagal minėtą sandorį nesutinka su skolos dydžiu, kreditorius privalo jį įrodyti ginčo tvarka. Pagal 1996 m. rugsėjo 12 d. orderį Nr. 317 bankui „Hermis“ už paskolos pratęsimą ieškovai buvo sumokėję 1 760 Lt. Tai reiškia, kad paskolos sutartis Nr. 304 buvo pratęsta. Kaip matyti iš pateiktos suvestinės, kuri sudaryta pagal banko pajamų orderius ir buvusio šio banko filialo valdytojo V. M. pakvitavimą, viso iki 1997 m. gegužės 5 d. ieškovai sumokėjo 32 687 Lt palūkanų ir 130 313 Lt paskolos. Banko veiksmai kreipiantis į notarą dėl vykdomojo įrašo skolai išieškoti ir šio įrašo pateikimas vykdymui 1996 m. gegužės 23 d. ieškovų atžvilgiu buvo nesąžiningi ir nepagrįsti. Tuo pačiu nebuvo ir teismo priežiūros, dėl ko ir buvo pažeistos ieškovų teisės. Todėl darytina išvada, kad bankas AB „Hermis“ iš antstolės D. Š. 20 687 Lt už parduotą be varžytynių gyvenamąjį namą 2000-02-17 gavo be pagrindo. Ieškovai dėl įmokų už žemės sklypą perrašymo teisėtumo nurodo, kad 600 kv. m. žemės sklypas Vilniuje, Šarkų g. 25, 1990 m. sausio 10 d. buvo suteiktas ieškovams gyvenamojo namo statybai ir buvo sudaryta neterminuota nuomos sutartis, vėliau leista ją išpirkti ir 1993 m. gruodžio 22 d., kurią ieškovai išpirko investiciniais čekiais. Buvo paruošti ir ieškovų pasirašyti žemės pirkimo dokumentai, jie buvo informuoti, kad gaus pranešimą, kada žemės pirkimo-pardavimo sutartį patvirtins notaras, tačiau jokio pranešimo negavo. Nagrinėjant minėtą civilinę bylą teismuose paaiškėjo, kad ieškovų pasirašytos žemės pirkimo sutarties nepasirašė Vilniaus miesto valdybos atstovas. Jeigu apie tai ieškovams būtų buvę žinoma anksčiau, pagal įstatymą turėjo teisę kreiptis į teismą ir prašyti pripažinti šį sandorį įvykusiu. Šiuo atveju buvo piktavališkas susitarimas tarp Vilniaus apskrities Žemėtvarkos skyriaus darbuotojų ir teismo antstolės D. Š. siekiant nusavinti jiems išnuomotą, o vėliau ir išpirktą žemės sklypą, nes nepasirašyti pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo jokio kito pagrindo. Šiuo atveju namų valda buvo įgyta ne iš ieškovų gera valia, o turtas parduotas priverstinai ir pasinaudojant ieškovų sunkia padėtimi. Kadangi namas (duomenys neskelbtini) buvo statytas už paskolą gautą iš AB „Ūkio bankas“ ir jam yra skolingi apie 900 000 Lt, visas nekilnojamasis turtas yra areštuotas, o iš gaunamų pajamų vykdomi išskaitymai pagal vykdomuosius raštus, tai patvirtina sunkias ieškovų šeimos sąlygas, todėl akivaizdu, kad sutikimas perrašyti investicinius čekius už žemės sklypą yra ieškovams nuostolingas, o notariškai patvirtintas 2000-06-21 prašymas (registro Nr.2-6226) pripažintinas negaliojančiu. Kadangi žemės sklypo natūra susigrąžinti nėra galimybių, todėl turėtų būti atlyginti nuostoliai. Pagal korporacijos „Matininkai“ atliktos ekspertizės aktą (įvertinimo ataskaita Nr. 08-10-1-489) šio žemės sklypo kaina 2000 m. sausio 11 d. buvo 135 000 Lt, 2006 m. sausio 1 d. - 740 000 Lt, o 2008 m. spalio 16 d.- 960 000 Lt, todėl remiantis CK 6.249 str. 5 d. ir 6.251 str. 1 d. žala už neteisėtai parduotą žemės sklypą turėtų būti paskaičiuota pagal kainas buvusias teismo sprendimo priėmimo dieną tai yra 960 000 Lt, kuriuos turėtų atlyginti Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Ieškovai neturtinės žalos reikalauja dėl patirtų išgyvenimų ir nepatogumų, susijusių su vykimu į Alytaus policijos komisariatą bei prokuratūrą, kuriose iš jų buvo imami parašų pavyzdžiai ir ištisomis valandomis buvo apklausinėjami pareigūnų, nors paskolą bankui „Hermis“ buvo grąžinę. Dėl žemės sklypo bei gyvenamojo namo statybos trukdymo daug metų vyko teisminiai ginčai. Šie visi ginčai per daugelį metų atsiliepė ieškovų sveikatai, dėl nervinės įtampos abu susirgo ir tapo antros grupės invalidais, o dėl publikacijų spaudoje apie parduodamą turtą iš varžytynių neteko reputacijos darbo kolektyve.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovams L. V. ir R. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kitus ieškovų reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad ieškovė L. V. ir AB bankas ,,Hermis“ sudarė paskolos sutartį dėl 99 tūkst. Lt sumos namo statybai. Negrąžinus paskolos, Vilniaus miesto 20-ajame notarų biure išduotas vykdomasis įrašas dėl 63 894,90 Lt išieškojimo iš L. V.. Įrašas pateiktas vykdyti antstolei D. Š.. Antstolė 1997 m. birželio 24 d. areštavo nebaigtą statyti namą. Namas įkainotas 400 tūkst. Lt. Su šiuo įkainojimu skolininkas sutiko. 1998 m. birželio 9 d. paskelbtas namo pardavimas iš varžytynių, pradinė pardavimo kaina 400 tūkst. Lt. Neatvykus pirkėjams antstolis 1998 m. birželio 4 d. aktu konstatavo, kad varžytynės neįvyko. Paskelbtos pakartotinės varžytynės, bet dėl tų pačių priežasčių (neatvykus pirkėjams) 1998 m. liepos 14 d. aktu konstatuota, kad jos neįvyko. Teismo antstolis paskelbė antrąsias varžytynes, įvyksiančias 1998 m. lapkričio 10 d. Antrosiose varžytynėse teismo antstolis nustatė 250 tūkst. Lt pradinę pardavimo kainą. 1998 m. lapkričio 10 d. aktu teismo antstolis konstatavo, kad, neatvykus pirkėjams, varžytynės neįvyko. Išieškotojui atsisakius pasiimti neparduotą varžytynėse namą, teismo antstolis organizavo pardavimą be varžytynių. Neįvykus varžytynėms, namas 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytynių aktu parduotas atsakovui S. V. už 80 tūkst. Lt, t. y. kainą, nustatytą vyresniojo teismo antstolio sudarytos komisijos 1999 m. kovo 8 d. turto įkainojimo aktu, su kuria sutiko kreditoriai (bankai). Ieškovei L. V. Vilniaus m. Lenino rajono vykdomojo komiteto 1990 m. sausio 10 d. sprendimu individualaus namo statybai suteiktas 600 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). 1990 m. rugsėjo mėn. L. V. ir Vilniaus m. vykdomojo komiteto sudaryta žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui individualiai statybai sutartis. Vilniaus m. valdyba 1993 m. gruodžio 3 d. aktu žemės sklypą (duomenys neskelbtini), įkainojo ir Vilniaus miesto valdybos 1994 m. kovo 17 d. potvarkiu Nr. 494-V ieškovei L. V. leista ne aukciono tvarka nusipirkti šį žemės sklypą. 1993 m. parengta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kurią ieškovė pasirašė. Sutartis nepasirašyta pardavėjo – Vilniaus miesto valdybos atstovo. Ieškovė už žemės sklypą 1993 m. gruodžio 22 d. sumokėjo, bet po to, kai namas buvo parduotas be varžytynių, ji įmoką už žemės sklypą notarine tvarka perleido atsakovui S. V., įsigijusiam namą. Atsakovas S. V. ir VAVA 2000 m. rugpjūčio 22 d. sudarė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovui S. V. parduotas žemės sklypas, esantis po ginčo namu. Vėliau šis atsakovas turtą (namą ir žemės sklypą) 2001 m. sausio 15 d. perleido kitiems atsakovams K. už 144 tūkst. Lt (120 tūkst. Lt už namą ir 24 tūkst. Lt už žemę), o šie – 2001 m. lapkričio 17 d. A. P. už 284 tūkst. Lt (184 Lt už namą ir 100 tūkst. Lt už žemę).

Dėl ieškinio reikalavimo panaikinti 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytinių aktą teismas nurodė, kad kitoje civilinėje byloje Nr. 2-845-41/2006 buvo nagrinėjamas klausimas dėl 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytynių akto panaikinimo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje 2009 m. spalio 19 d. nutartimi išspendė šį klausimą – pripažino negaliojančiu 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytynių aktą ir priteisė ieškovams iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 40 000 Lt nuostolių atlyginimo. Todėl teismas šį reikalavimą laikė pakartotiniu ir atmetė.

Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2000 m. birželio 21 d. prašymą (registro Nr. 2-6226) perrašyti S. V. investicinius čekius bei pripažinti negaliojančia žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/2000-23299, sudarytą 2000 m. rugpjūčio 22 d. tarp Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ir S. V. teismas nurodė, kad nepagrįstas ieškovų argumentas, jog žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini) buvo neva neteisėtai parduotas atsakovui S. V.. Šis ieškovų reikalavimas taip pat buvo reikštas civilinėje byloje Nr. 2-845-41/2006, be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2009 konstatavo, kad ieškovai negali pretenduoti į nuostolių atlyginimą dėl parduotos žemės. Po 2000 metais įvykusio namo pardavimo be varžytynių kasatorė L. V. notarine tvarka perleido atsakovui S. V. įmoką už žemės sklypą. Tai atitiko Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)" 2.4 punktą, pagal kurį tais atvejais, kai namų valda įsigyjama iš asmens, kuris yra sumokėjęs už tos namų valdos žemės sklypą valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais, bet žemės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, sumokėta suma gali būti įskaityta namų valdą įsigijusiam asmeniui, jeigu buvusios namų valdos savininkas duoda notariškai patvirtintą sutikimą įskaityti jam sumokėtą sumą. Ieškovė L. V. savo noru, laisva valia perrašė S. V. investicinius čekius, kuriais buvo išpirktas žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad ieškovės turtinė padėtis yra sunki ieškovė nei prieš sandorį, nei po sandorio sudarymo S. V. nenurodė, todėl atsakovas negalėjo pasinaudoti nepalankiomis ieškovei aplinkybėmis. Teismo teigimu, byloje nėra duomenų, o ir ieškovai neįrodė, kad atsakovas žinojo ar galėjo žinoti, kad, ieškovė skolinga AB „Ūkio bankas“ 900 000 litų, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas primetė ieškovei savo valią sudarant sandorį (perrašant investicinius čekius) - šis sandoris sudarytas pas notarą, kuris užtikrina sudaryto sandorio teisėtumą. Tas aplinkybes patvirtina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2009, kurioje konstatavo, kad S. V., įsigydamas namą iš varžytinių, buvo sąžiningas.

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti turtinę žalą teismas nurodė, kad galioja įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas tarp tų pačių ginčo šalių dėl turtinės žalos atlyginimo ieškovams tuo pačiu pagrindu. 2009 m. spalio 19 d. Lietuvos Aukščiausiasis teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2009, kuria buvo konstatuota, kad dėl teismo antstolio veiksmų pagal 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytynių aktą parduodant ieškovų turtą (nebaigtą statyti gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini)) iš varžytinių ieškovams buvo padaryta 40 000 litų dydžio turtinė žala. Kasacinės instancijos teismas nusprendė, kad ši žala priteistina iš Valstybės, kurią byloje atstovavo Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija (pagal Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnį neteisėtais teismo antstolių veiksmais iki 2003 m. sausio 1 d. padarytą žalą atlygina Valstybė). Ši galutinė ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra įsiteisėjusi, neskundžiamą ir turi res judicata ir prejudicinę galią šalims šioje byloje (CPK 279 str. 4 d.). Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovų reikalavimas priteisti turtinę žalą iš valstybės dėl neteisėtai parduoto namo yra pakartotinis, todėl netenkintinas. Taip pat teismas nurodė, kad analogiškai teismas jau pasisakė ir dėl žemės sklypo – Lietuvos Aukščiausiasis teismas nenustatė, kad ginčijama valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta pažeidžiant teisės aktus, todėl ją naikinti nėra pagrindo.

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš AB „Vilniaus bankas“- banko „Hermis“ teisių ir pareigų perėmėjo 20 687 Lt, kuriuos jis įgijo be pagrindo teismas nurodė ieškovai šį reikalavimą suformulavo tik savo patikslintame ieškinyje, surašytame 2010 m. rugpjūčio 12 d., iki tol ieškovai neneigė savo prievolių, kylančių iš 1995 m. gegužės 1 d. paskolos sutarties Nr.304. Paskolos grąžinimo laikotarpis buvo numatytas iki 1996 m. gegužės 1 d. Jie ginčijo skolos išieškojimo procedūras, tačiau neginčijo savo prievolių bankui. Ieškovai neginčijo ir iki šiol neginčija vykdomojo dokumento – 1996 m. gegužės 21 d. notaro vykdomojo įrašo, kurio pagrindu buvo išieškoma iš ieškovų skola. Todėl teismas padarė išvadą, jog ieškovai pripažino savo prievoles bankui. Pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį bendras ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Todėl teismas sprendė, kad reikalavimas priteisti iš AB SEB banko, kuris yra AB „Vilniaus bankas“ - banko „Hermis“ teisių ir pareigų perėmėjo 20 687 Lt, kaip įgijusio be pagrindo ir atmestinas. Išnagrinėjęs ieškovų R. V. ir L. V. kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 19 d. nutartyje (civilinė byla Nr.3K-3-434/2009) konstatavo, jog esminės 1964 m. CK 208 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad įkeistas turtas būtų realizuotas, o kreditoriaus reikalavimas tenkinamas iš įkeisto turto vertės, parduodant ieškovės turtą priverstine tvarka, buvo laikomasi. Teismo teigimu, šis konstatavimas atleidžia AB SEB banką nuo įrodinėjimo, jog bankas skolos išieškojimo procedūrų nepažeidė (CPK 182 str. 2 p.). Todėl, teismas sutiko su atsakovo AB SEB banko pozicija, kad pripažinus tai, jog bankas turėjo reikalavimo teisę, kylančią pagal paskolos sutartį, ir pripažinus tai, kad bankas teisėtai pateikė vykdomąjį dokumentą, ieškovai neturi pagrindo reikalauti, kad bankas jiems atlygintų moralinę (neturtinę) žalą. Bankas neatsako už vykdomojo dokumento vykdymo procesą ir šio proceso neįtakojo.

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti neturtinę žalą teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2009 konstatavo, jog civilinė atsakomybė už ieškovams padarytą neturtinę žalą kyla tik Valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad buvo nustatyta antstolės neteisėti veiksmai parduodant ieškovų turtą, ieškovai patyrė išgyvenimus, nepatogumus, konstatavo, kad ieškovams priteistina 5 000 Lt neturtinės žalos iš Valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 30 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovo S. V. naudai iš ieškovų 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovai L. V. ir R. V. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Hipotekos registro steigimo įstatymo 5 straipsnis nustatė reikalavimų, kylančių iš įkeitimo sandorių, sudarytų iki 1998-04-01, tenkinant tvarką. Įrašant duomenis į tokius sandorius jų teisinis tyrimas nebuvo atliekamas, todėl jiems netaikoma hipotekos duomenų prezumpcija. Tokiu atveju, jei skolininkas pagal minėtą sandorį nesutinka su skolos dydžiu, kreditorius privalo jį įrodyti ginčo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-01-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-187/2001). Šiuo atveju bankas turėjo kreiptis į teismą, įrodyti skolos dydį ir tik teismas galėjo išduoti vykdomąjį dokumentą skolos išieškojimui. Teismas nenagrinėjo klausimo ar buvo pagrindas reikšti pretenzijas dėl skolos bei nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, taip pat nesprendė klausimo apie ieškovų reiškiamas pretenzijas bankui dėl skolos, todėl reikalavimas šiais pagrindais pripažinti gyvenamojo namo pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu negali būti laikytinas pakartotiniu.

2. Teismas nepagrįstai nepripažino negaliojančiu 2000-06-21 prašymą perrašyti S. V. investicinius čekius, nes investiciniai čekiai buvo išgauti apgaulės ir piktavališko susitarimo būdu, apsinaudojant sunkiomis aplinkybėmis ir aiškiai nenaudingomis ieškovams sąlygomis, apie kurias žinojo teismo antstolė D. Š., kuri nepagrįstai ir neteisėtai pardavė S. V. gyvenamąjį namą.

Šalies argumentai

3. Nuo 1992 metų vyko ginčai tarp ieškovų ir Vilniaus miesto valdybos, atstovaujamos Žemėtvarkos skyriaus, dėl ginčo žemės sklypo ir namo statybos. Vilniaus miesto valdyba nepasirašė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties ir apie tai neinformavo ieškovų. Teismo antstolė D. Š. apie tai nutylėjo ir gyvenamojo namo pardavimo akte apie žemės sklypą nieko nenurodė, todėl buvo sudarytos sąlygos S. V. jį įsigyti lengvatinėmis sąlygomis. Dėl to yra pagrindas pripažinti, kad tarp šalių buvo piktavališkas susitarimas, todėl žemės 2000 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia.

4. Turtinė žala ieškovams padaryta netinkamai įvertinus be varžytynių parduotą gyvenamąjį namą ir be pagrindo bei neteisėtai jį pardavus, o taip pat neteisėtai pardavus žemės sklypą.

5. Teismas nustatė nepagrįstai mažą ieškovams priteistinos neturtinės žalos dydį.

Šalies argumentai

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, apeliacinius skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skunde nurodo, kad ieškovų reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo neturėjo būti tenkinamas, kadangi atsakovų neteisėti veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu nėra susieti su galimai atsiradusia ieškovams žala, nesant šios civilinės atsakomybės sąlygos, žalos atlyginimas negalimas. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, reikia įvertinti dėl kokių neteisėtų veiksmų ieškovams atsirado žala ir ar šie veiksmai nulėmė neturtinės žalos atsiradimą. 2000-01-11 turto pardavimo be varžytynių aktas, kuriuo buvo parduotas ieškovams priklausantis nebaigtas statyti gyvenamasis namas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-19 nutartimi buvo panaikintas dėl to, kad namas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kaina. Šiuo atveju ieškovams negalėjo atsirasti žymūs pergyvenimai bei kiti neturtinės žalos atsiradimo požymiai, kadangi pati aplinkybė – nebaigto statyti namo pardavimas priverstine tvarka, siekiant padengti ieškovų įsiskolinimus, dėl kurių preziumuojama bet kuriam žmogui galėjo būti padaryta žymi neturtinė žala, liko nenuginčyta.

Atsiliepimas

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti, o ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad dėl ieškovų reikalavimo pripažinti negaliojančia žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/2000-23299, sudarytą 2000 m. rugpjūčio 22 d. tarp Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ir S. V. jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2009). Ieškovų reikalavimas dėl turtinės žalos iš atsakovo priteisimo neturėtų būti tenkinamas, nes atsakovų neteisėti veiksmai nesusieti tiesioginius priežastiniu ryšiu su galimai atsiradusia ieškovams žala, todėl nesant šios civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246-6.250 str.), žalos atlyginimas negalimas.

Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovų skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad 1997 m. gegužės 5 d. negrąžintos paskolos likutis sudarė 20 687 Lt. Prievolė buvo įvykdyta 2010-02-10 iš skolininkų realizuoto turto vertės. Tik patikslintame ieškinyje, pateiktame 2010-08-12 ieškovai suformulavo savo reikalavimą bankui, kaip atsakovui. Iki tol ieškovai ginčijo ne skolą, o jos išieškojimo procedūras.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-19 išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2009 buvo įvertintas reikalavimas dėl pripažinimo negaliojančia žemės pirkimo-pardavimo sutarties. Ta aplinkybė, kad pripažinti negaliojančia žemės pirkimo-pardavimo sutartį ir prašymą perrašyti S. V. investicinius čekius nagrinėjamoje byloje prašoma dėl piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ir susidariusių sunkių aplinkybių, nepanaikina jau nustatytų faktų prezumpcijos.

Atsiliepimas

Atsakovas S. V. atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovų skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad su ieškovų apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais argumentais nesutinka, apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl turėtų būti atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Ieškovų apeliacinis skundas netenkintinas. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl ieškovų reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytinių aktą bei turtinės žalos priteisimo.

Ieškovai prašo pripažinti negaliojančiu 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytinių aktą, kuriuo atsakovui S. V. parduotas nebaigtas statyti gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), tuo pagrindu, kad ieškovams ginčijant skolą, bankas privalėjo kreiptis į teismą ir tik teismas galėjo išduoti vykdomąjį dokumentą skolos išieškojimui. Taip pat ieškovai prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 620 000 Lt už neteisėtai parduotą gyvenamąjį namą. Bylos duomenys patvirtina, kad tokius pat reikalavimus ieškovai jau buvo pareiškę kitoje civilinėje byloje, kurioje yra priimta ir įsiteisėjusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis bylos Nr. 3K-3-434/2009. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad dėl teismo antstolio veiksmų pagal 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytynių aktą parduodant ieškovų turtą (nebaigtą statyti gyvenamąjį namą adresu Šarkų g. 25, Vilnius), ieškovams buvo padaryta 40 000 Lt dydžio turtinė žala, kuri priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią, tampa neginčytinu ir privalomu visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytinu visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.). Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo (reikalavimo) kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 str. 4 d.). Kadangi įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (sprendimu, nutartimi) iš esmės atsakoma į ieškovų, pareiškėjų, kt. suinteresuotų asmenų reikalavimus, išsprendžiamas ginčas, jeigu jis yra kilęs, apginamos asmenų subjektinės teisės arba įstatymų saugomi interesai, tai civilinio proceso teisė netoleruoja situacijų, kai, esant teisme išnagrinėtai civilinei bylai, pakartotinai būtų nagrinėjamas tapatus ginčas (reikalavimas). CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. L. R., bylos Nr. 3K-3-214/2008). Tais atvejais, kai nustatoma, kad yra įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, priimtas dėl ginčo (reikalavimo) tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, taikomas CPK 293 straipsnio 3 punkte įtvirtintas mechanizmas – naujai iškelta byla nutraukiama.

Nagrinėjamu atveju šioje byloje pareikštas reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytinių aktą bei priteisti iš Lietuvos valstybės turtinę žalą už neteisėtai parduotą gyvenamąjį namą yra tapatus minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2009. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad minėti reikalavimai yra tapatūs, turėjo šią civilinės bylos dalį nutraukti, bet ne atmesti ieškinio reikalavimus. Dėl nurodytų procesinės teisės normų pažeidimų skundžiama nutarties dalis panaikintina, o civilinės bylos dalis dėl turto pardavimo be varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu bei turtinės žalos priteisimo nutrauktina (CPK 293 str. 3 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais 1964 m. CK 57 straipsnio (2000 m. CK 1.91 str.) pagrindu.

1964 m. CK 57 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sandoris, sudarytas apgaulės, smurto ar grasinimo įtakoje arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, taip pat sandoris, kurį fizinis asmuo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sau sąlygomis, gali būti teismine tvarka pripažįstamas negaliojančiu.

Ieškovai prašo pripažinti negaliojančiu L. V. 2000 m. birželio 21 d. prašymą perrašyti S. V. investicinius čekius, kuriais buvo išpirkta žemė (duomenys neskelbtini), kaip sudarytą dėl susidėjusių sunkių aplinkybių.

Dėl susidėjusių sunkių aplinkybių gali būti pripažintas negaliojančiu tik toks sandoris, kuris sudarytas susiklosčius sunkioms aplinkybėms ir aiškiai nenaudingomis sudariusiam asmeniui sąlygomis, kai kita sandorio šalis, žinodama tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo. T.y. šiuo atveju turi būti įrodyta: a) kad susidėjusios šaliai sunkios aplinkybės buvo tokio pobūdžio, jog, nesant kitos išeities, ji buvo priversta sudaryti nenaudingą sau sandorį; b) kad šias aplinkybes žinojo antroji šalis ir tuo pasinaudojo, sudarydama sandorį; c) sandorio sąlygos buvo šaliai pernelyg sunkios, o ne šiaip sau nenaudingos.

Įvertinus bylos duomenis darytina išvada, kad ieškovai neįrodė, jog susidėjusios šaliai sunkios aplinkybės buvo tokio pobūdžio, jog, nesant kitos išeities, jie buvo priversti sudaryti 2000 m. birželio 21 d. prašymą perrašyti investicinius čekius. Ieškovės L. V. prašymas užskaityti, kad piniginės įmokos už žemės sklypą būtų užskaitytos S. V. vardu buvo patvirtintas notarine tvarka (civilinė byla Nr. 2-845-41/2006, t. 2, b. l. 83). Šis sandoris buvo išdava anksčiau (2000-01-11) įvykusio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), varžytynių. Ieškovė perleido atsakovui S. V. už žemės sklypą, kuriame buvo namas, sumokėtus investicinius čekius. Byloje nėra įrodymų, kad sandorio sąlygos ieškovams buvo pernelyg sunkios ir kad šias aplinkybes žinojo atsakovas S. V. ir tuo pasinaudojo. Ginčijamas ieškovės prašymas perrašyti investicinius čekius yra vienašalis sandoris ir byloje nėra įrodymų, kad atsakovas S. V. kaip nors būtų įtakojęs ieškovės valią sudaryti šį sandorį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu ieškovės 2000 m. birželio 21 d. prašymą perrašyti S. V. investicinius čekius.

Ieškovai 1964 m. CK 57 straipsnio pagrindu prašo pripažinti negaliojančia žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/2000-23299, sudarytą 2000 m. rugpjūčio 22 d. tarp Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ir S. V., motyvuodami tuo, kad šiuo atveju buvo piktavališkas susitarimas tarp Vilniaus apskrities Žemėtvarkos skyriaus darbuotojų ir teismo antstolės D. Š. siekiant nusavinti ieškovams išnuomotą žemės sklypą.

Piktavališkas susitarimas, kaip pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu, yra vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi atvejis, nes pirmosios šalies atstovas veikia ne išreikšdamas tikrąją atstovaujamojo valią, o veikia kitos sandorio šalies naudai dėl susitarimo su pastarąja.

Byloje nustatyta, kad 600 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini), 1990-01-10 suteiktas individualiam namui statyti L. V., kuri 1993-12-22 sumokėjo už žemės sklypą ir pasirašė sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, bet sutarties nepasirašė kitos šalies – pardavėjo Vilniaus miesto valdybos – atstovas. Taigi ieškovė neįgijo nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą. Tuomet, kai įvyko žemės sklypo pardavimas, žemė priklausė valstybei. Ginčijama 2000 m. rugpjūčio 22 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tarp šalių – Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ir S. V.. Teismo antstolė D. Š. nebuvo nei ginčijamos sutarties šalimi, nei sutarties šalies atstove. Todėl ieškovų argumentai neva buvus piktavališkam susitarimui tarp Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ir teismo antstolės D. Š., nėra pagrindas ginčijamą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia 1964 m. CK 57 straipsnio pagrindu.

Dėl nurodytų aplinkybių nėra ir pagrindo tenkinti ieškovų prašymą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, priteisti 960 000 Lt už neteisėtai parduotą žemės sklypą Šarkų g. 25, Vilniuje.

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti be pagrindo įgytą turtą

Ieškovai ieškiniu prašo priteisti iš AB SEB banko (banko ,,Hermis” teisių ir pareigų perėmėjo) 20 687 Lt, kuriuos, ieškovų manymu, bankas įgijo be pagrindo, motyvuodami tuo, kad ieškovai ginčijo banko skolą, todėl bankas skolą turėjo įrodyti ginčo tvarka, įrodyti skolos dydį ir tik teismas galėjo išduoti vykdomąjį dokumentą skolos išieškojimui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2009 konstatavo, kad išieškojimo į ginčo turtą nukreipimo metu (1996 m. gegužės 23 d.) galiojusios Notariato įstatymo redakcijos 26 straipsnio 13 punkte buvo nustatyta, kad notarai daro vykdomuosius įrašus pagal notaro patvirtintus skolos dokumentus (ši nuostata ir tokia funkcija daryti vykdomuosius įrašus panaikinta nuo 1998 m. liepos 1 d. (1998 m. gegužės 14 d. įstatymo Nr. VII-737 redakcija). Pagal notaro vykdomojo įrašo pateikimo vykdyti teismo antstoliui metu (1996 m. gegužės 23 d.) galiojusio 1964 m. CPK 372 straipsnio 6 punktą, 373 straipsnio 4 punktą notaro vykdomasis įrašas buvo laikomas tiek vykdytinu, tiek vykdomuoju dokumentu. Tai reiškia, kad teismo antstolis galėdavo pradėti išieškojimą iš skolininko turto, kai išieškotojas jam pateikdavo notaro vykdomąjį įrašą, ir vykdymo veiksmams pradėti nereikėjo teismo sprendimo.

Kaip minėta, įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią (CPK 182 str. 2 p., 279 str. 4 d.), t. y. šalys netenka teisės kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų bei teisinių santykių ir reikšti tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu.

Banko ,,Hermis“ ir ieškovės sudarytoje paskolos sutartyje paskolos grąžinimo laikotarpis buvo numatytas iki 1996 m. gegužės 1 d. (t. 1, b. l. 38-39). Bylos duomenimis, ieškovai ginčijo skolos išieškojimo procedūras, tačiau neginčijo savo prievolių bankui. Nors ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad kitoje byloje reiškė pretenzijas bankui dėl skolos, tačiau kaip matyti iš prijungtos civilinės bylos Nr.2-845-41/2006 duomenų, bankas nebuvo atsakovu minėtoje byloje ir jam jokie reikalavimai nebuvo pareikšti. Todėl negalima daryti išvados, kad skola AB SEB bankui (bankui ,,Hermis“) ieškovų buvo ginčijama. Ieškovai neginčijo ir iki šiol neginčija vykdomojo dokumento – 1996 m. gegužės 21 d. notaro vykdomojo įrašo, kurio pagrindu buvo išieškoma iš ieškovų skola. Todėl darytina išvada, jog ieškovai pripažino savo prievoles bankui.

Pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį bendras ieškinio senaties terminas buvo treji metai; ieškinio senaties termino eigos pradžia buvo apibrėžta 1964 m. CK 86 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiškai ieškinio senaties termino pradžios momentas apibrėžtas CK 1.127 straipsnio 1 dalyje.

Pradėjus išieškojimo procedūras, t. y. 1998 m. birželio 9 d. paskelbtus namo pardavimą iš varžytynių, ieškovams neabejotinai buvo žinoma apie skolą bankui ir nuo šios datos skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Kadangi šis terminas, kaip minėta buvo treji metai, ieškinys šioje byloje paduotas 2010 m. sausio 12 d., o atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl teisėjų kolegija, taikydama ieškinio senatį šį reikalavimą atmeta kaip paduotą praleidus ieškinio senaties terminą.

Dėl neturtinės žalos

CK 6.272 straipsnyje nustatyta, kad teisėsaugos institucijų padaryta turtinė ir neturtinė žala yra atlyginama visiškai. 1964 m. Civilinio kodekso 486 straipsnyje buvo analogiškai įtvirtinta valstybės pareiga nukentėjusiajam atlyginti visą turtinę ir moralinę žalą. Padarytos ir atlygintos žalos dydis valstybės deliktinės atsakomybės dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų atveju nustatomas pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles. Neturtinė žala gali pasireikšti dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų nukentėjusiojo patirtais neigiamais vidiniais išgyvenimais, fiziniu skausmu, reputacijos pablogėjimu ir kitais panašiais būdais (CK 6.250 str. 1 d.). Valstybės civilinės atsakomybės atveju atlyginama tik ta žala, kuri su neteisėtais veiksmais yra susijusiu priežastiniu ryšiu (gali būti laikoma valstybės institucijų veiksmų rezultatu). Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumpcijos, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat kitos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003, 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Nagrinėjamoje byloje ieškovai prašė priteisti neturtinę žalą 1 000 000 Lt iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir AB „Vilniaus bankas“ solidariai. Prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo grindė tuo, kad buvo pažeistos jų teisės į nuosavybę, dėl vykusių teisminių ginčų pablogėjo jų sveikata, ieškovai tapo antros grupės invalidais, o dėl publikacijų spaudoje apie parduodamą turtą iš varžytynių neteko reputacijos darbo kolektyve. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, reikia įvertinti dėl kokių neteisėtų veiksmų ieškovams atsirado žala ir ar šie veiksmai nulėmė neturtinės žalos atsiradimą. Kaip minėta anksčiau, nebuvo nustatyta, jog atsakovai Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir AB „Vilniaus bankas“ atliko kokiuos nors neteisėtus veiksmus.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartimi buvo pripažintas negaliojančiu 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytynių aktas, kuriuo buvo parduotas ieškovams priklausantis nebaigtas statyti gyvenamasis namas, tuo pagrindu, kad namas buvo parduotas už mažesnę, nei rinkos kaina, ir priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 40 000 Lt. Nors minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis turi res judicata galią bylos šalims, ji negali būti besąlyginiu pagrindu žalos atlyginimui nagrinėjamoje byloje. Ieškovams priklausiusio nebaigto statyti namo pardavimą priverstine tvarka lėmė ieškovų įsiskolinimas, kuris nebuvo nuginčytas. Todėl negalima daryti išvados, kad namo pardavimas už mažesnę nei rinkos kainą galėjo ieškovams sukelti žymius pergyvenimus ar sveikatos sutrikdymus. Nors ieškovai teigia, kad ieškovai tapo antros grupės invalidai, tačiau nepateikė įrodymų, kad jų sveikata pablogėjo būtent dėl atsakovo veiksmų parduodant namą už per mažą kainą. Taip pat byloje nėra įrodymų, jog dėl turto pardavimo mažesne nei rinkos kaina pablogėjo ieškovų reputacija.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos padarymą bei šios žalos dydį, todėl nenustačius civilinei atsakomybei taikyti visų būtinų sąlygų, nėra pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo (CK 6.272 str. 1, 3 d., 6.250 str., CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas padarydamas priešingą išvadą, netinkamai taikė materialinės bei proceso teisės normas, todėl ši teismo sprendimo dalis panaikintina ir ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą ir atmetus ieškovų apeliacinį skundą, paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi buvo atleidęs nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, o 2010 m. spalio 20 d. nutartimi 5 894 Lt dydžio žyminio mokesčio mokėjimą atidėjo iki teismo sprendimo priėmimo. Atmetant ieškovų apeliacinį skundą iš ieškovų priteistina 5 894 Lt žyminio mokesčio už ieškinį valstybei. Ieškovai paduodami apeliacinį skundą žyminio mokesčio nesumokėjo. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovų turtinė padėtis nėra pasikeitusi, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad už apeliacinį skundą iš ieškovų priteistina tokio pateis dydžio, t. y. 5 894 Lt žyminio mokesčio valstybei. Iš viso iš ieškovų priteistina 11 788 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą pakeisti.

Civilinės bylos dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytinių aktą, kuriuo atsakovui S. V. parduotas nebaigtas statyti gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), ir reikalavimo Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisti 620 000 Lt už neteisėtai parduotą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), nutraukti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria priteista ieškovams L. V. ir R. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir šią ieškinio dalį atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų L. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 11 788 Lt (vienuolika tūkstančių septynis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus) žyminio mokesčio valstybei.

TeisėjaiAlė Bukavinienė Audronė Jarackaitė Kazys Kailiūnas