- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-04-25
- Bylos Nr.
- 2A-291-378/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gražina Davidonienė (pirm.), Leonas Jachimavičius, Nijolia Indreikienė
- Atsakovas
- AB „Lietuvos geležinkeliai“, LR Susisiekimo ministerijai
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Aksa“
- Advokatai
- Gintaras Černiauskas, Laimundas Baršauskas
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Gražinos Davidonienės,
atsakovų AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovams advokatui Laimundui Baršauskui ir Antanui Mikalajūnui, LR Susisiekimo ministerijos atstovui Sauliui Kerzai ir VĮ Registrų centras atstovei Veronikai Juodėnaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Aksa“ ir atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Aksa“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“, LR Susisiekimo ministerijai, VĮ Registrų centras bei atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ priešieškinį dėl geležinkelio privažiuojamojo kelio teisinės registracijos panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ieškovas AB “Aksa“ Kauno miesto apylinkės teisme pareiškė ieškinį atsakovams AB “Lietuvos geležinkeliai“, LR Susisiekimo ministerijai ir VĮ Registrų centrui ir prašė pripažinti LR Susisiekimo ministerijos 1998-06-16 įsakymą dėl įmonės turto teisinio registravimo Nr.247 dalyje dėl 1050 m. geležinkelio atšakos, negaliojančiu ir panaikinti teisinę registraciją AB “Lietuvos geležinkeliai“ vardu 1050 m. geležinkelio atšakai.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad 1990-12-05 Kauno miesto mero potvarkiu Nr. 772 Gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 3 buvo perregistruota į VĮ “Aksa“, 1992-11-05 Kauno miesto mero potvarkiu Nr. 1985 VĮ “Aksa“ buvo perregistruota į AB “Aksa“. Pastatai, statiniai ir įrengimai perėjo AB “Aksa“ nuosavybėn, 1994-11-27 buvo atlikta statinių, esančių Elektrėnų g. 10, Kaune, AB “Aksa“ teritorijoje inventorizacija, kurios metu AB “Aksa“ vardu buvo inventorizuota geležinkelio atšaka (1050 m.). Bendrovės nuosavybės teisė į geležinkelio atšaką nėra užginčyta ar panaikinta. Ginčo geležinkelis yra AB “Aksa” teritorijoje, šalia ieškovui priklausančių pastatų ir pastatuose, bei jo išnuomotame žemės sklype. Šias aplinkybes patvirtina techninės apskaitos byloje esančios fotonuotraukos, taip pat išrašas iš centrinio duomenų banko. Ieškinyje nurodoma, kad pagal SPAB "Lietuvos geležinkeliai" užsakymą, 1998-01-29 buvo atlikti geležinkelio atšakos privažiuojamųjų kelių, esančių Elektrėnų g. 10, Kaune, kadastro matavimai. Tą pačią geležinkelio atšaką (1050 m.) (geležinkelio atšakos privažiuojamuosius kelius Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3), esančią Elektrėnų g. 10, Kaune, suformuotą atskirtu nekilnojamojo turto vienetu, vadovaujantis Susisiekimo ministerijos 1998-06-16 įsakymu "Dėl įmonės turto teisinio registravimo" Nr. 247, buvo leista įregistruoti SPAB "Lietuvos geležinkeliai" nuosavybės teise. Ieškovo teigimu, Susisiekimo ministerijos 1998-06-16 įsakymu Nr. 247 nurodytas leidimas teisiškai registruoti minėtus geležinkelio privažiavimo kelius SPAB “Lietuvos geležinkeliai“ vardu, negalėjo būti pagrindu nurodytus objektus registruoti kaip SPAB “Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybę. AB “Aksa“ vardu teisinė registracija buvo atlikta anksčiau, ir tuo metu, kai buvo registruojamos nuosavybės teisės į geležinkelio atšaką, esančią Elektrėnų g. 10, Kaune, AB “Lietuvos geležinkeliai“ vardu, ankstesnioji registracija AB “Aksa“ vardu nebuvo panaikinta. AB “Lietuvos geležinkeliai” nuosavybės teisės į ginčo objektą buvo įregistruotos remiantis neteisėtai priimtu 1998-06-16 LR Susisiekimo ministerijos įsakymu Nr. 247. Šis įsakymas pažeidė AB “Aksa” teises, kadangi AB “Aksa“ yra pirmasis savininkas, nes atliko ginčo geležinkelio pirminę teisinę registraciją 1995-04-10, o nekilnojamasis turtas registre gali būti registruojamas tik vieną kartą. Ieškovas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusio 1996-09-24 LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo Nr.1-1539 17 str. 5 d. atsakovas kartu su prašymu įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį turėjo pateikti VĮ Registrų centras dokumentus apie teises į nekilnojamąjį turtą ar turto savininko prievoles, žemės sklypo plano, bei dokumentus apie žemės sklype esantį kitą nekilnojamąjį turtą. Ieškovo nuomone tokie dokumentai nebuvo pateikti, tuo tarpu Susisiekimo ministras priimdamas įsakymą privalėjo įsitikinti ar atsakovui nuosavybės teise priklauso ginčo geležinkelis. Tokiu būdu LR Susisiekimo ministras priimdamas ginčijamą įsakymą pažeidė minėto įstatymo nurodytą tvarką, nepareikalavo pateikti nuosavybės teisių įgijimo pagrindą patvirtinančių dokumentų, taip pat duomenų apie tai, ar nėra kito asmens teisių į nekilnojamąjį turtą.
Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti neteisėta bei panaikinti inžinerinių statinių – įrenginių – kiemo statinių (geležinkelis -1050 m.) unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) teisinę registraciją, kuria AB “Aksa“ buvo įregistruota nuosavybės teisė į nurodytus statinius.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad ieškovo nuosavybės teisė į ginčo kelius įregistruota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka duomenų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti. Be to, ieškovo vardu įregistruoti inžinierinio statinio kadastro duomenys buvo užfiksuoti tik 2002-11- 21 d., t.y. daug vėliau nei buvo išduoti daiktinių teisių įregistravimo pagrindu esantys dokumentai ir vėliau nei AB "Lietuvos geležinkeliai" nuosavybės teise įregistravo geležinkelio privažiuojamuosius kelius Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3. Ieškovas privažiuojamuosius kelius savo vardu įregistravo pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, t.y. pateikdamas dokumentus, kurių turinys ne tik kad neįrodė nuosavybės teisės į ginčo kelius, bet tuose dokumentuose toks objektas kaip geležinkelio kelias išvis nebuvo paminėtas. Teritorinis registratorius privalėjo atsisakyti registruoti minėtą objektą, kadangi jau buvo įregistruota AB “Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybės teisė į tą patį objektą, o dokumentas, kurio pagrindu ieškovas prašė įregistruoti daiktines teises, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsakovas nurodė, kad Susisiekimo ministerija, būdama AB “Lietuvos geležinkeliai“, 100 proc. akcijų valdytoja, 1998-06-16 įsakymu Nr. 247 leido bendrovei įregistruoti privažiuojamuosius kelius nuosavybės teise. Šis ministerijos įsakymas buvo tinkamas ir teisėtas pagrindas registruoti ginčo turtą AB “Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybe, nes minėtas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis minėtais nuostatais. Todėl AB “Lietuvos geležinkeliai“ privažiuojamuosius kelius Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, esančius Elektrėnų g. 10, Kaune, įgijo teisėtai teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka, ir yra teisėtas turto savininkas ir ginčo turtą apskaito ir nepertraukiamai valdo nuo 1965 m. , o nuosavybės teise valdo nuo 1995 m., kai VĮ “Lietuvos geležinkeliai“ buvo reorganizuota į SPAB “Lietuvos geležinkeliai“. Tuo tarpu ieškovas ginčo geležinkelio kelius apskaito tik nuo 1996 metų.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino.
Teismas iš VĮ Registro centro Kauno filialo 2003-08-12 pažymėjimo nustatė, kad yra registro pastabos, jog ginčo inžineriniams statiniams- įrenginiams- geležinkelio atšakos privažiuojamiesiems keliams Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, yra atlikta dviguba teisinė registracija, t.y. ginčo objektas Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas tiek ieškovo (įregistruota 2002-11-21, remiantis 1992-11-05 rejestro tvarkytojo įsakymo Nr.1985, 1995-03-23 Statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymo Nr.79 ir 2002-06-20 statybos inspekcijos tarnybos pažymos Nr.2B-2-2002 pagrindu), tiek atsakovo (įregistruota 1998-11-09, remiantis 1998-06-16 LR Susisiekimo ministerijos įsakymo Nr.247 pagrindu.) vardu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad Geležinkelio privažiavimo keliai (iš viso 3209 m.), pagal 1965-02-23 aktą, iš Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos Nr.3 žinios buvo perduoti Pabaltijo geležinkelių Kauno distancijos žinion. Šis perdavimas atitiko SSR Sąjungos geležinkelių statuto 80 str. 4 d. reikalavimus, kur buvo numatyta, kad naujai pastatyti įmonių, organizacijų ir įstaigų privažiuojamieji keliai, nesusiję su technologiniais vežimais, nustatyta tvarka perduodami geležinkelių žinion bei sutinkamai su minėtu statutu išleistų Krovinių pervežimo taisyklių 1 priedo reikalavimus .Taip pat teismas nustatė, kad geležinkelio kelias, kaip savarankiškas statinys, nekilnojamojo turto registre galėjo būti įregistruotas pagal LR Vyriausybės 1991-07-25 nutarimo Nr. 297 “Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo” patvirtintos instrukcijos nuostatas, kurios 8 p. nustatė baigtinį dokumentų sąrašą, pagal kuriuos gali būti registruojama nuosavybė. Todėl teismas konstatavo, kad nei ieškovo nurodyta instrukcija, nei teisinio statinių registravimo laikinoji tvarka (patvirtinta 1996-08-23LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1011), nenumatė, kad nuosavybė gali būti įregistruojama ministerijos įsakymu. Tik Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str. 1997-07-09 įsigaliojusi redakcija (1996-09-24 įst. Nr. I-1539 ) ir 1998 m. nekilnojamojo turto registro nuostatai (patvirtinti 1998-01-22 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 85) numatė valdymo institucijos teisę registruoti turtą tais atvejais, kai valstybės turtą patikėjimo teise valdo valstybės įmonė. VĮ “Lietuvos geležinkeliai” 1995-07-18 buvo reorganizuota į SPAB “Lietuvos geležinkeliai”; po reorganizavimo visų valstybei priklausančių akcijų turėtoja yra Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija. 1998-06-16 Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos įsakymas Nr. 247 “Dėl įmonės turto teisinio registravimo” atitiko faktines aplinkybes ir jau minėto Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei poįstatyminių aktų nuostatas. AB “Lietuvos geležinkeliai” nuolat prižiūrėjo ginčo kelius ir jais rūpinosi. Taip pat teismas nustatė, kad 1992-11-05 VĮ “Aksa” perregistruota į AB “Aksa“, todėl ministerija neturėjo teisės priimti administracinį aktą dėl bendrovės (privataus) turto teisinio likimo. Todėl Lietuvos Respublikos Statybos ir urbanistikos ministerijos 1995-03-23 įsakymą "Dėl pastatų ir statinių, esančių Kaune, Elektrėnų - 10 AB “Aksa“ teisinės registracijos Nr. 79 teismas vertino tik kaip buvusios valstybinės įmonės steigėjo pastangas atgaline data ištaisyti teisinę klaidą taip pat teismas konstatavo, kad šiame įsakyme išvardijamas konkretus turtas, kuriame ginčo turtas nenurodytas, todėl teismas padarė išvadas, kad ieškovas neįrodė ginčo turto jo vardu nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo, todėl jo vardu atliktą šio turto teisinę registraciją pripažino neteisėta ir naikintina. Taip pat teismas priteisė iš ieškovo atsakovui 100 Lt žyminio mokesčio bei 450 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas AB “Lietuvos geležinkeliai“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti dalyje, kuria buvo priteistos iš ieškovo atsakovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos ir priteisti iš ieškovo atsakovo AB “Lietuvos geležinkeliai“ naudai papildomai 4550 Lt advokato pagalbai apmokėti.
Skunde nurodoma, kad teismas priteisdamas iš ieškovo atsakovui UAB “Lietuvos geležinkeliai“ 450 Lt išlaidų advokatų pagalbai apmokėti, pažeidė CPK 98 str. nuostatas bei Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį. Teismas priteisdamas iš ieškovo tik 450 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, neatkreipė dėmesio ir nesivadovavo į nurodytų teisės aktų nuostatas. Pagal atsakovo paskaičiavimus teismas priteisė tik už 5 valandas atstovavimo teisme, tačiau atsakovo teigimu jų buvo 32 valandos. Teismas neatkreipė dėmesio į advokato atliktų teisinių paslaugų apimtis, neįvertino atlikto darbo, sugaištas darbo valandas, neįvertino, kad advokato darbo vieta yra Vilniuje ir dėl to atsirado kelionės išlaidos ir papildomas laikas kelionei iš Vilniaus į Kauną ir atgal. Atsakovas nurodė, kad pagal atstovavimo sutartį I- ojoje instancijoje advokatui buvo sumokėta 5 000 Lt. Ši suma buvo nustatyta atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, kilusio ginčo specifiką, ypatumus ir esmę, rašytinių įrodymų apimtį, į reikalingas įrodyti aplinkybes, įrodymų rinkimą, į tai, kad būtina nagrinėti SSRS teisės aktus (rusų kalba) galiojusius iki 1990 metų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas AB “Aksa“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Skunde nurodoma, kad teismas priimdamas sprendimą netinkamai taikė materialinės teisė normas. Teismas visai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl AB “Aksa" pateikto 1996-01-01 pagrindinių priemonių balansinės vertės ir amortizacijos apyrašo, kuriame nurodyta, kad 1964 m. statytas geležinkelis yra apskaitomas AB “Aksa“ balanse. Taip pat teismas neteisingai konstatavo, kad geležinkelio kelias, kaip savarankiškas statinys, nekilnojamojo turto registre galėjo būti įregistruotas pagal LR Vyriausybės 1991-07-25 nutarimo Nr. 297 “Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo" patvirtintos instrukcijos nuostatas. Ieškovas nurodė, kad tuo metu teisinė registracija buvo atliekama LR Vyriausybės 1991-07-25 nutarimo Nr. 297 pagrindu bei vadovaujantis lokaliniu teisės aktu dėl teisinės registracijos atlikimo, 1994-11-07 LR Vyriausybės nutarime Nr.1070 buvo nustatyta, kad LR Vyriausybės 1991-07-25 nutarimo Nr. 297 „Dėl privalomo registruoti įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto" pagrindu privalu įregistruoti ne tik pastatus, statinius ar jų dalis, bet ir priklausinius, inžinierinius tinklus, privažiavimus, teritorijos sutvarkymo elementus. Todėl atsižvelgiant į tai, AB “Aksa“ nuosavybė į geležinkelio atšaką buvo įregistruota teisėtai, kaip kiemo statinys, kuris tuo metu buvo suprantamas kaip priklausinys. Taip pat skunde nurodoma, kad AB “Lietuvos geležinkeliai“ pateiktose techninės apskaitos bylose nurodyta geležinkelio atšakos schema neatitinka jų pateikto geležinkelio projekto schemos ir dėl to ieškovo teigimu, atsakovas neįrodė, kad jiems buvo perduotas būtent ginčo geležinkelis. Ieškovo nuomone, teismas privalėjo nustatyti, kokiu statusu ginčo geležinkelis privalėjo būti įregistruotas nekilnojamojo turto registre, t.y. ar kaip kiemo statinys, ar kaip linijinis kelio objektas. Tik nustačius šias aplinkybes teismas galėjo spręsti ar ginčo geležinkelis teisėtai buvo registruotas AB “Aksa“ vardu, ar AB “Lietuvos geležinkeliai“ vardu. Skunde nurodoma, kad teismas sprendime pasisakydamas, kad ministerija neturėjo teisės priimti administracinį aktą dėl bendrovės (privataus) turto teisinio likimo, pažeidė CPK 329 str. 2 d. 2 p., t.y. pasisakė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB “Lietuvos geležinkeliai“ prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas LR Susisiekimo ministerija prašo ieškovo AB “Aksa“ apeliacinį skundą atmesti, atsakovo AB “Lietuvos geležinkeliai“ skundą tenkinti.
Atsiliepimuose nurodoma, kad 1964 m. Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 3 pastatė ginčo privažiuojamuosius kelius. 1965-02-23 priėmimo-perdavimo aktu Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 3, vadovaudamasi TSRS Ministrų Tarybos 1962-05-25 nutarimu Nr. 478, perdavė į Pabaltijo geležinkelių Kauno kelio distancijos balansą 3209 metrus privažiuojamojo geležinkelio kelių kartu su kitu turtu, susijusiu su minėtų kelių aptarnavimu, bei atitinkamus planus bei fondus. Ir su šio akto pasirašymu 1965 m. baigėsi visos ieškovo teisės į ginčo kelius. Taip pat atsiliepimuose nurodoma, kad ieškovo motyvas dėl technologinių pervežimų yra nepagrįstas, kadangi remiantis SSR Sąjungos geležinkelių statuto komentare esančiu technologiniu vežimų sąvoka, bei byloje pateiktomis schemomis ir planais, matyti, kad ginčo keliai yra sujungti su centrine geležinkelio mazgo linija ir tokie keliai negali būti priskirti technologiniams pervežimams. Taip pat atsakovai nurodė, kad 1965 m. aktu buvo perduota 3209 m. ilgio geležinkelis atsakovo žinion, o prie akto pridėta pažymą nurodo, kad į nurodytą geležinkelį įėjo 1740 m. ilgio privažiuojamasis kelias. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas teigia, jog ginčo keliai jų vardu buvo įregistruoti 1995 m., teismas pagrįstai nustatė, jog turėjo būti taikoma 1991 m. pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kurioje nebuvo numatyta galimybė nuosavybę registruoti ministerijos įsakymu. Tik 1997 m. buvo galima registruoti nuosavybę ministerijos įsakymų. Tuo tarpu iš Statybos ir urbanistikos ministro 1995-03-23 įsakymo Nr.79 matyti, kad ieškovui priskiria konkrečius 27 objektus, tačiau geležinkelio kelių nepriskiria, nes jų priskirti negalėjo ir neturėjo teisės. Iš VĮ Registrų centro pateiktų bylų, atsakovų teigimu matyti, jog nei 1995 metais, nei vėliau, geležinkelio kelias ieškovo vardu nebuvo registruotas. Registrų centro įrašas, kad ieškovas yra geležinkelio savininkas, atsirado 2002 metais. Atsakovai taip pat nurodo, kad ieškovo teiginys, kad geležinkelio privažiuojamasis kelias yra kiemo statinys ar inžinerinis įrenginys ir neturėtų būti registruojamas atskirai yra nepagrįstas, kadangi pagal LR teisės aktus geležinkelio kelias yra priskiriamas prie inžinerinio statinio. Geležinkelio kelias yra savarankiškas statinys ir pagal 1991 instrukciją galėjo būti registruojamas. Taip pat atsakovų teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo kelius prižiūrėjo atsakovas, o ieškovas sudarinėjo su juo sutartis dėl krovinių vežimo. Taip pat nurodė, kad nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme ieškovas turėjo pakankamai laiko pateikti apeliaciniu skundu prašomus prie bylos prijungti įrodymus, tačiau nepadarė, todėl teismas negali remiantis CPK 314 str. šių įrodymų priimti. Taip pat nurodama, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog teismas sprendime pasisakė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų ir pažeidė CPK 329 str. 2 d. 2 p., kadangi teismas sprendime pasisakė apie neegzistuojančios Statybos ir urbanistikos ministerijos 1995 m. kovo 23 d. įsakymą, o ne apie Aplinkos ministerijos sprendimą. Statybos ir urbanistikos ministerija buvo panaikinta, o ne reorganizuota į Aplinkos ar kokią nors kitą ministeriją ir teismas sprendime pasisakė apie šiuo metu neegzistuojantį asmenį, todėl jo įtraukti į bylą nėra nei galimybės, nei būtinybės.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centras nurodė, kad jis įtrauktas atsakovu šioje byloje be pagrindo, kadangi remiantis LAT 2006-03-22 nutartimi Nr.3K-3-195/2006, VĮ Registrų centras nėra civilinio teisinio santykio dalyvis, kadangi šioje byloje ginčas vyksta dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, o ne dėl registro duomenų.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB “Aksa“ prašo atmesti atsakovo AB “Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje palikti nepakeistą. Ieškovo nuomone, teismas pagrįstai nustatė atsakovo naudai iš ieškovo priteistinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį, kadangi atsakovo AB “Lietuvos geležinkeliai“ atstovas advokatas L.Baršauskas realiai dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, kuriuose galėjo sugaišti ne daugiau kaip 5 valandas, ir jokių kitų procesinių veiksmų neatliko bei procesinių dokumentų neruošė. Ieškovo teigimu, atsakovas su atstovu pasirašė atstovavimo sutartį tik prieš įvykstant trečiam parengiamajam posėdžiui, tuo tarpu visus parengiamuosius veiksmus byloje atliko atsakovo Teisės ir personalo skyriaus viršininkas. Taip pat pagal LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymą Nr. 1R-85 3 p., atsakovui negalima priteisti jo atstovo turėtas kelionės išlaidas. Ieškovo teigimu, atstovavimas byloje, kurioje yra paruošti visi procesiniai dokumentai, kai yra aiškus ginčo objektas, apimtis, surinkti visi galimi įrodymai bei aptarti teisės aktai, nėra paslaugų teikimas itin sudėtingoje byloje.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovas ieškovo apeliacinį skundą prašė tenkinti, o atsakovo skundą atmesti. Atsakovų AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir LR Susisiekimo ministerijos atstovai ieškovo skundą prašė atmesti, o atsakovo apeliacinį skundą tenkinti. Atsakovo VĮ Registrų centras atstovė siūlė spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo skundas tenkintinas.
Dėl ieškovo AB „Aksa“ apeliacinio skundo
Nors ieškiniu ir priešieškiniu prašoma panaikinti nekilnojamojo daikto teisinę registraciją, tačiau iš esmės tarp šalių yra kilęs ginčas dėl nuosavybės teisės į geležinkelio privažiuojamojo kelio atšaką, kuri šiuo metu teisiškai įregistruota tiek ieškovo, tiek atsakovo vardu (t.1, b.l.8-16, 37). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pastatų teisinė registracija atliekama nuosavybės teisių įgijimo pagrindu, tačiau pats pastatų teisinės registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Atliekant pastatų teisinę registraciją, yra tik įregistruojami nuosavybės į pastatus atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau pati nuosavybė atsiranda kitais teisės aktuose numatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2000-10-09 nutartis civ.b. Nr. 3K-3-977/2000). Pirmosios instancijos teismas tyrė byloje surinktus įrodymus ir nustatinėjo kam nuosavybės teise priklauso ginčo nekilnojamasis daiktas – geležinkelio atšakos privažiuojamasis kelias. Atmesdamas ieškovo UAB „Aksa“ ieškinį teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė nuosavybės teisės į ginčo objektą atsiradimo pagrindo. Kolegija su tokia teismo išvada sutinka. CK 4.47 straipsnis nustato nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus, tačiau nei vieno iš jų ieškovas neįrodė (CPK 178 straipsnis). Ieškovo teigimu, AB „Aksa“ nuosavybės teisę įgijo kaip Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos Nr.3 teisių perėmėja, kadangi ginčo kelią pastatė minėtoji gamykla ir šis kelias atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“, kaip susijęs su technologiniais vežimais, perduotas nebuvo. Skunde nurodoma, jog ieškovo nuosavybės teisę patvirtina faktas, kad ginčo geležinkelio kelias buvo apskaitomas ieškovo pagrindinių priemonių balanse. Kolegija su šiais ieškovo argumentais nesutinka ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, materialinės teisės normas taikė teisingai. Turto apskaitymas įmonės balanse savaime nuosavybės teisės neįrodo. Turto priėmimo-perdavimo iš vienos valstybinės įmonės balanso į kitos valstybinės įmonės balansą metu galiojo 1964 m. CK 98, 99 straipsniai. Pagal šias normas valstybei priklausė pagrindinės gamybos priemonės pramonėje ir valstybės įsteigtų įmonių turtas (CK 98 str.). Vadinasi, ginčo turto savininkas buvo valstybė. Disponavimo valstybiniu turtu, priskirtu prie pagrindinių priemonių (tame tarpe pastatais bei statiniais) tvarką reglamentavo CK 99 str. Tai blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus. Iš šių normų turinio teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo geležinkelio kelias priklausė nuosavybės teise valstybei, o konkreti įmonė statinį valdė operatyviojo tvarkymo teise. Priėmimo-perdavimo aktais nebuvo perduodama ir perimama nuosavybės teisė, nes turto savininku ir toliau liko valstybė, todėl tas faktas, kad ginčo objekto statytoju buvo Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 3, jokios reikšmės neturi. Kolegija konstatuoja, kad faktas ar šis kelias yra susijęs su technologiniais vežimais byloje nenustatinėtinas, kadangi patį kelio perdavimo Pabaltijo geležinkelių Kauno kelio ruožui faktą patvirtina 1965 m. vasario 23 d. Aktas, kurį pasirašė tiek Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos Nr.3, tiek Kauno kelio ruožo atstovai (t.2, b.l.24-27). Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šis perdavimas atitiko SSR Sąjungos geležinkelių statuto 80 str. 4 d. reikalavimus, kur buvo numatyta, kad naujai pastatyti įmonių, organizacijų ir įstaigų privažiuojamieji keliai, nesusiję su technologiniais vežimais, nustatyta tvarka perduodami geležinkelių žinion bei sutinkamai su minėtu statutu išleistų Krovinių pervežimo taisyklių 1 priedo reikalavimus ( t.2, b.l. 53-54, 141-143). Sandorio šalys siekė perduoti teisę statinį valdyti ir tai įgyvendino, nes surašė perdavimo aktą ir įgijėjas pradėjo valdyti turtą kaip savo. Nesukelia teisinių pasekmių niekinis sandoris. Pagal tuo metu galiojusias įstatymu nuostatas tai turėjo būti įmonės sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų (CK 47 str.), sandoris, sudarytas turint žinomai priešingą visuomenės interesams tikslą (CK 48 str.), juridinio asmens sandoris, sudarytas prieštaraujantis jo tikslams (CK 49 str.). Įstatymo reikalavimų neatitinkantis sandoris pagal CK 47 str. 1 d. buvo laikomas niekiniu tuo atveju, kai įstatymo pažeidimas buvo ne bet kokios teisės normos nuostatos nesilaikymas, o esminis ir akivaizdus neatitikimas įstatymo reikalavimams. Kitais atvejais sandorio neatitikimą įstatymo reikalavimams ir jo niekines pasekmes reikėjo įrodyti, t.y. sandorio neatitikimas įstatymui tapdavo ginčo objektu ir išsispręsdavo ginčo tvarka. Šiuo atveju ginčo dėl turto valdymo teisių perdavimo ir sandorio įvykdymo neiškilo, turtas buvo perduotas, sandoris (1965 m. vasario 23 d. aktas) byloje nebuvo ginčijamas. Įgijėjas pradėjo įgyvendinti turto tvarkytojo teises. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tuometiniam Pabaltijo geležinkelių Kauno kelio ruožui atsirado operatyviojo tvarkymo teisė sandorio pagrindu. Atmestina galimybė ir dėl teisėto ginčo geležinkelio kelio įgijimo nuosavybės teise privatizavimo metu. Kai 1965 m. sandorio pagrindu objekto operatyviojo tvarkymo teisė buvo perduota kitam asmeniui, tai Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos Nr.3 valstybės turto operatyviojo tvarkymo teisė tam nekilnojamajam daiktui pasibaigė ir ieškovas, esantis šios įmonės teisių perėmėju, negalėjo jos pagrindu įgyti jokių naujų teisių. Ta aplinkybė, kad ieškovo vardu šiuo metu yra atlikta inžinerinio statinio – geležinkelio kelio nuosavybės teisinė registracija nėra esminis argumentas. Kaip jau minėta, pastatų teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, o tik nuosavybės teisės atsiradimo pagrindu esančių juridinių faktų registravimas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė visus byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad Statybos ir urbanistikos ministerija neturėjo teisės priimti administracinį aktą dėl bendrovės (privataus) turto teisinio likimo, todėl Lietuvos Respublikos Statybos ir urbanistikos ministerijos 1995-03-23 įsakymą "Dėl pastatų ir statinių, esančių Kaune, Elektrėnų - 10 AB "Aksa" teisinės registracijos" Nr. 79 vertino tik kaip buvusios valstybinės įmonės steigėjo pastangas atgaline data ištaisyti teisinę klaidą (1992-01-17 Centrinės privatizavimo komisijos posėdžio protokolas Nr. 26, 1 p.). Be to, kaip pažymėjo teismas, šiame įsakyme išvardijamas konkretus turtas, kuriame ginčo turtas nenurodytas ( t.1, b.l. 17), todėl ieškovo vardu atliktą ginčo turto teisinę registraciją pripažino neteisėta ir naikintina.
Kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo šioje byloje buvimo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas savo sprendimu pasisakė dėl neįtraukto byloje asmens Aplinkos ministerijos, kaip Statybos ir urbanistikos ministerijos teisių perėmėjos, teisių ir pareigų, kadangi vertino jau minėtą 1995-03-23 įsakymą "Dėl pastatų ir statinių, esančių Kaune, Elektrėnų - 10 AB "Aksa" teisinės registracijos" Nr. 79. Sutinkamai su CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Skundžiamo teismo sprendimo pagrindu jokios teisės ar pareigos Aplinkos ministerijai neatsirado.
Dėl išdėstytų argumentų ieškovo apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinio skundo
Atsakovas skundžia teismo sprendimo dalį, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas, pilnai patenkindamas atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai priešieškinį, priteisė atsakovui iš ieškovo 450 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nors buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, jog atsakovas turėjo 5000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (t.3, b.l.14). Teismas tokio savo sprendimo nemotyvavo. Teismo išlaidos apmokamos, jeigu jos yra faktiškai turėtos, būtinos ir protingos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 6 punktas). Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatyti advokatams priteistini užmokesčio dydžiai yra rekomendaciniai. Ar jie atitinka protingumo kriterijus, kiekvienu atveju patikrina teismas. Nagrinėjama byla priskirtina prie sudėtingos kategorijos bylų ne tik pagal jos apimtį, bet ir pagal pačią ginčo esmę: byloje vyksta ginčas dėl nuosavybės teisių į geležinkelio kelią, ginčo santykiai yra atsiradę dar 1965 metais, kuomet galiojo visiškai kitos valstybės SSSR norminiai aktai. Pažymėtina tai, kad pats ginčo objektas – geležinkelio kelias yra labai specifinio pobūdžio, civilinėje teisinėje apyvartoje sutinkamas retai. Į visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, priteisdamas atsakovui tik 450 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti nesivadovavo CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įpareigojančiomis teismą, sprendžiant išlaidų, susijusių su advokato pagalba, priteisimo klausimą, atsižvelgti į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo laiko sąnaudas. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-580/2005). Atsakovo turėtų išlaidų pagrįstumą patvirtina jų iššifravimas (t.3, b.l.74). Dėl paminėtų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, keistina, atsakovui priteistinos visos jo turėtos advokato atstovavimo išlaidos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsakovui taip pat priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, susidedančios iš sumokėto žyminio mokesčio (t.3, b.l.73).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu
nutaria:
Ieškovo AB „Aksa“ apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą patenkinti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimą pakeisti.
Iš ieškovo AB “Aksa”, į.k. 133502520, priteistą atsakovui AB “Lietuvos geležinkeliai”, į.k. 110083643, išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumą padidinti iki 5000 (penkių tūkstančių) litų.
Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo AB “Aksa”, į.k. 133502520, atsakovui AB “Lietuvos geležinkeliai”, į.k. 110083643, 136,50 (vieną šimtą trisdešimt šešis litus 50 centų) žyminio mokesčio ir 5900 (penkis tūkstančius devynis šimtus) litų išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.