Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Justo Namavičiaus ir Ernesto Rimšelio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo ir nuteistojo G. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2022 m. gegužės 2 d.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas G. A. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2021 m. balandžio 9 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2022 m. gegužės 2 d.

G. A. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo, po to ją panaikinant.

R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2022 m. gegužės 2 d.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas R. M. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2021 m. balandžio 7 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2022 m. gegužės 2 d.

R. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo, po to ją panaikinant.

Nukentėjusiojo Viktoro B. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam solidariai iš G. A. ir R. M. priteista 10 000 Eur neturtinei ir 1 076 Eur turtinei žalai atlyginti.

R. M. asmens kratos metu pas jį paimtus 39,20 Eur, priduotus saugoti į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato aptarnavimo skyrių, nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, nukreipti civiliniam ieškiniui padengti.

Taip pat išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. A. ir R. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad nužudė kitą žmogų, o būtent: 2021 m. kovo 28 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, apleisto namo, esančio (duomenys neskelbtini), trečiame aukšte, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, kilus konfliktui su nukentėjusiuoju N. B., tyčia abu kartu nukentėjusiajam suduodami rankomis, kojomis, o R. M. dar ir suduodamas ne mažiau nei vieną smūgį stalu, iš viso nukentėjusiajam sudavė ne mažiau 14 smūgių: penkis į galvą, penkis į rankas, po du į nugarą ir į krūtinę, taip bendrais veiksmais padarydami N. B. galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimais kaktoje, kairiame skruoste, poodinėmis kraujosruvomis akių vokuose, muštinėmis žaizdomis lūpose, kraujosruva liežuvio galiuke, minkštųjų audinių kraujosruva galvos minkštuosiuose audiniuose, daugiaskeveldriniu kairio nosikaulio ir pertvaros lūžiu su poslinkiu, poodines kraujosruvas rankose, odos nubrozdinimus nugaroje, dešinio V šonkaulio tiesioginį lūžį, kairio II šonkaulio tiesioginį lūžį, po to ištempė nukentėjusįjį į kitą patalpą, kur jis paliktas sumuštas ir sunkiai sužalotas, dėl daugybės jam padarytų sužalojimų, nuo galvos sumušimo, kuris komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, įvykio vietoje mirė.

II. Apeliacinių skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. M. gynėjas advokatas Jevgenijus Bogdanovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 2 d. nuosprendį pakeisti ir R. M. paskirti švelnesnę bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Skunde cituojami pirmosios instancijos teisme duoti nuteistųjų R. M., G. A. parodymai, kad nukentėjusįjį N. B. mušė tik R. M., o G. A. bandė juos išskirti. Taip pat cituojami liudytojos L. B. parodymai, kad ji matė, kaip susimušė abu nuteistieji ir nukentėjusysis. Pasak liudytojos, R. M. ir G. A. vartojo smurtinius veiksmus prieš N. B.. Gynėjo nuomone, iš šios liudytojos parodymų neaišku, ar į visas kūno vietas spardė tik R. M., ar spardė abu nuteistieji. Be to, teisme liudytoja parodė, kad buvo išėjusi iš kambario į koridorių, o durys buvo uždarytos, todėl ji nematė, kas vyko kambaryje. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu L. B. teigė, kad durys buvo praviros ir ji matė, kaip R. M. ir G. A. spardė kojomis gulintį N. B.. Taip pat prieštaringi liudytojos parodymai dėl vartotų necenzūrinių žodžių, t. y. teisme ji nurodė, kad negirdėjo, jog N. B. R. M. būtų pavadinęs žeminančiais žodžiais, nors ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad girdėjo žodžius „gaidys“, „pideras“, tačiau nesuprato, jog jie tarp nuteistųjų yra laikomi įžeidimu. Liudytoja L. B. taip pat parodė, kad atliekant jos apklausą ikiteisminio tyrimo metu tyrėjas jai pasakė, kad jei ji nepasakys tiesos, jos parodymai nesutaps, ji bus išvežta į Panevėžį. Pas tyrėją ji buvo apklausta du kartus ir tyrėjas jai sakė, kad parodymai nesutampa, nors jokių parodymų tyrėjas negarsino. Tai rodo, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojai buvo daromas spaudimas, kad ji duotų reikiamus parodymus.

2.2. Teismas nepagrįstai suteikė prioritetą liudytojos L. B. parodymams ir tik jais vadovaudamasis nustatė, kad R. M., G. A. ir N. B. konfliktas kilo dėl neaiškių ir nenustatytų piniginių lėšų, o ne dėl to, kad N. B. ne kartą pavadino R. M. žeminančiais žodžiais. Ši liudytoja kambaryje buvo tik konflikto pradžioje, vėliau iš jo išėjo, todėl detaliai visų įvykio aplinkybių nematė. Dėl to liudytojos parodymus reikėtų vertinti kritiškai. Be to, teismas ignoravo kitų liudytojų, nukentėjusiųjų ir nuteistųjų parodymus, kad N. B. negalėjo turėti, gauti ar paskolinti didelės pinigų sumos. Teismo išvada, kad konfliktas kilo dėl pinigų, yra paremta prielaidomis.

2.3. Teismas nepagrįstai nenustatė nuteistojo R. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio1 dalies 2 punkte. R. M. pripažino sumušęs nukentėjusįjį, davė išsamius parodymus apie savo atliktus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, suduotus smūgius bei padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusiojo artimųjų, nuoširdžiai gailėjosi dėl savo veiksmų. Taip pat nuteistasis sutiko atlyginti nukentėjusiajam V. B. B. turtinę ir neturtinę žalą, nustatytą teismo. Šiuo atveju nustatyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti požymiai – prisipažinimas, nuoširdus gailėjimasis ir padėjimas išaiškinti jam inkriminuotą nusikaltimą. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad nuteistojo kaltės prisipažinimas nebuvo pakankamai nuoširdus, jis neparodė, jog gailėjosi dėl įvykdytos nusikalstamos veikos. R. M., kaip sugebėjo pagal savo socialinę brandą, išsilavinimą, charakterio bruožus, taip pripažino kaltę ir gailėjosi dėl N. B. mirties, neigiamai vertino padarytą nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusiųjų ir pažadėjo atlyginti žalą.

2.4. Teismas nepagrįstai nenustatė, kad konflikto metu nukentėjusysis N. B. ne kartą pavadino R. M. jo garbę ir orumą įžeidžiančiais žodžiais, kas išprovokavo jo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai padaryta išvada, kad konfliktas kilo ne dėl N. B. pavartotų įžeidžiančių žodžių, o dėl pinigų. Abu nuteistieji nuo pat pradžių parodė, kad konfliktas kilo dėl N. B. vartotų R. M. įžeidžiančių žodžių. Kadangi N. B., R. M. ir G. A. ne kartą teisti ir yra atlikę bausmes pataisos įstaigose, jiems buvo žinoma pavartotų įžeidžiančių žodžių prasmė ir kaip jais išvadintas asmuo reaguotų. Visiems žinoma, kad tarp nuteistųjų tokiais žodžiais bandoma pažeminti ir įžeisti asmens garbę ir orumą ir tai iš karto išprovokuoja greitą atsaką kumščių pagalba. Toks santykių aiškinimasis tarp nuteistųjų yra suprantamas, priimtinas ir toleruotinas. Šiuo atveju R. M., išgirdęs iš N. B. jo garbę ir orumą įžeidžiančius žodžius, suprato, kad jį įžeidė ir pažemino, todėl į tai atsakė smurtiniais veiksmais. Kadangi po pirmų suduotų smūgių N. B. nenutraukė R. M. įžeidinėjimo, nuteistasis toliau sudavė smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas. Toks nukentėjusiojo N. B. elgesys buvo provokuojantis ir rizikingas, jis turėjo numatyti, kad jo pasakyti R. M. įžeidžiantys žodžiai neliks be atsako ir nuteistasis puls nukentėjusįjį mušti. Taigi, šiuo atveju yra ir R. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

2.5. Nagrinėjamoje byloje nebuvo užtikrintas teisingumo principas, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino minėtų R. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nepaskyrė jam švelnesnės bausmės. Taip pat teismas nesivadovavo BK 54 straipsnio nuostatomis, nes nenustatė esminių faktinių aplinkybių, o nustatytas kai kurias aplinkybes aiškino netinkamai, pateikė abejotinus ir neatitinkančius tikrovės argumentus ir motyvus, padarė netinkamą išvadą dėl R. M. ir G. A. atliktų veiksmų. Dėl to teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę. Šiuo atveju ištirti įrodymai ir nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad yra pagrindas R. M. skirti mažesnę bausmę, nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytas terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

2.6. R. M. sutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria iš dalies tenkintas nukentėjusiojo V. B. B. civilinis ieškinys. Taip pat R. M. sutinka asmeniškai atlyginti nukentėjusiajam priteistą turtinę ir neturtinę žalą, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustatys, kad dėl N. B. nužudymo yra kaltas tik R. M..

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. A. prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 2 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

3.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino kaltę patvirtinančius įrodymus, neaptarė nusikaltimo sudėties įrodytumo klausimo, nesiaiškino nusikaltimo padarymo motyvų ir tikslų, prielaidomis grindė nusikalstamos veikos padarymą, todėl nepagrįstai G. A. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamas nuosprendis pažeidžia jo surašymą reglamentuojančias baudžiamojo proceso normas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nuostatas, neatitinka Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) patvirtintų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų reikalavimų. Baudžiamoji byla nuo įtarimo G. A. pareiškimo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo buvo tiriama neobjektyviai ir šališkai. Skundžiamas nuosprendis G. A. atžvilgiu yra formalus, pagrįstas tikimybių pusiausvyros principu, neindividualizuotas, jame nesilaikyta nekaltumo prezumpcijos principo, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas.

3.2. Teismo išvados neatitinka baudžiamosios bylos aplinkybių, nes jos paremtos selektyviai iš bylos konteksto paimtų duomenų dalimis, su įvykiu, nusikaltimo sudėtimi, nuteistojo kaltumu nesusijusiais dokumentais, tokiu būdu paneigiant nekaltumo prezumpcijos principą, kas laikytina esminiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 7 dalies pažeidimu. Apygardos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, priėmė skundžiamą nuosprendį neišanalizavęs teismų precedentų analogiškose bylose, neištyręs byloje surinktų įrodymų visumos, todėl taip pat pažeidė BK 54 straipsnį ir paskyrė nuteistajam neteisingą bausmę. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintas ar G. A. veika perkvalifikuota pagal nusikalstamos veikos atlikimo tikslus.

3.3. Teisiamojo posėdžio metu G. A. ir R. M. parodė, kad nukentėjusįjį N. B. dėl jo įžeidžiančių žodžių mušė tik R. M., o G. A. sudavė smūgius ne nukentėjusiajam, o kitam nuteistajam. Apeliantas nukentėjusiojo nemušė ir tik padėjo R. M. paslėpti nukentėjusiojo kūną. Liudytoja L. B., kurios parodymais rėmėsi teismas, nebuvo įsitikinusi, ar iš tikrųjų matė G. A. mušantį nukentėjusįjį. Ji nei karto nenurodė, kad G. A. mušė nukentėjusįjį, spyrė jam į galvos sritį. Apygardos teismas padarė neteisingą išvadą, kad nuteistasis G. A. sudavė 5–7 smūgius kumščiais N. B. į veidą. Nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad G. A. smurtavo prieš nukentėjusįjį. Teismas nepagrįstai rėmėsi G. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių metu jis save apkalbėjo, nes neteisingai suvokė situaciją. Apeliantas, duodamas parodymus apie fizinį smurtą, kalbėjo apie R. M. suduotus smūgius.

3.4. G. A. gailisi, kad nesugebėjo sustabdyti R. M. ir nutraukti jo prieš nukentėjusįjį naudoto fizinio smurto. Taip pat gailisi, kad nesuteikė nukentėjusiajam pagalbos ir padėjo paslėpti jo kūną, tačiau jis smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo ir nepritarė R. M. veiksmams. R. M. prisipažino vienas sumušęs nukentėjusįjį, todėl G. A. turėtų būti išteisintas dėl N. B. nužudymo.

4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikta. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdžio metu nuteistieji R. M. ir G. A. bei jų gynėjai apeliacinius skundus palaikė ir prašė tenkinti juos skunduose nurodytais motyvais, o prokuroras prašė apeliantų apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo R. M. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo ir nuteistojo G. A. apeliaciniai skundai atmetami.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis – patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinių skundų ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje apeliaciniame skunde nuteistojo R. M. gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė dviejų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir R. M. paskyrė per griežtą bausmę, taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad nusikaltimą padarė ne vienas R. M., bet kartu su G. A. (nutarties 2.1 – 2.6 punktuose nurodyti skundo motyvai). Nuteistasis G. A. apeliaciniame skunde teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, yra pagrįstas prielaidomis, priimtas, netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą, ir prašo jį išteisinti arba jo veiką perkvalifikuoti pagal nusikalstamos veikos tikslus, teigdamas, kad jis neįvykdė nužudymo, bet tik padėjo paslėpti nužudytojo lavoną (nutarties 3.1 – 3.4. punktuose nurodyti motyvai). Dėl šių apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija pasisako toliau nutartyje.

Dėl įrodymų vertinimo ir G. A. pripažinimo kaltu dėl nužudymo

6. R. M. ir G. A. skundžiamu nuosprendžiu pripažinti kaltais pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jie bendrais veiksmais, veikdami bendrininkų grupe, suduodami ne mažiau kaip keturiolika smūgių rankomis ir kojomis, o R. M. papildomai suduodamas ir ne mažiau kaip vieną smūgį stalu, nužudė N. B..

7. Apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamas R. M. pripažinimas kaltu dėl N. B. nužudymo, suduodant smūgius rankomis, kojomis bei stalu į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį – galvą, nėra ginčijamas nužudytajam padarytų sužalojimų kiekis, pobūdis, mechanizmas ir jų priežastinis ryšys su N. B. mirtimi, tačiau teigiama, kad visus nuosprendyje išvardintus smūgius N. B. sudavė tik R. M., o G. A. smūgių nužudytajam nesudavė ir todėl nepagrįstai buvo nuteistas dėl N. B. nužudymo, veikiant kartu su R. M.. Apeliaciniuose skunduose, ginčijant skundžiamame nuosprendyje konstatuotą aplinkybę, kad smūgius N. B. sudavė abu nuteistieji (R. M. ir G. A.), nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė tik prielaidomis ir nepagrįstai nesirėmė R. M. ir G. A. teisiamajame posėdyje duotais parodymais apie tai, kad G. A. smurto prieš N. B. nenaudojo ir netgi priešingai – bandė jį apginti nuo R. M. smurtinių veiksmų, bet rėmėsi nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais neteisingais parodymais. Taip pat apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nepagrįstai apygardos teismas rėmėsi prieštaringais ir nenuosekliais liudytojos L. B. parodymais, jog ji matė, kaip prieš N. B. smurtavo abu nuteistieji. Šie apeliacinių skundų argumentai grindžiami tuo, kad liudytojos parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nebuvo vienodi, o ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu liudytojai buvo daromas spaudimas duoti ikiteisminiam tyrimui reikalingus parodymus.

8. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį teisės ir įrodymų vertinimo aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, trūkumų, kurie nurodomi apeliaciniuose skunduose, neturi, o keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįstos. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti, nuosprendyje nuosekliai išdėstė ikiteisminio tyrimo metu teisėtais būdais surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, juos išanalizavo gretindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, susiejo juos į vientisą loginę grandinę ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas dėl R. M. ir G. A. kaltės kaltinime nurodytomis aplinkybėmis padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

9. Nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų asmenų yra nužudymo vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi yra nužudymo vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje (tiek kilęs iš anksto, tiek veikos darymo metu), iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-200-696/2017, Nr. 2K-231-303/2018).

10. Kaip minėta, apeliaciniuose skunduose, ginčijant faktines skundžiamame nuosprendyje nustatytas aplinkybes bei nesutinkant su apygardos teismo atliktu įrodymų vertinimu, vienas esminių argumentų yra susijęs su nuteistųjų parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, patikimumo vertinimu, todėl pirmiausia atsakoma į šį apeliacinių skundų argumentą.

11. Prieš pradedant analizuoti šioje byloje nuteistųjų ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, visų pirma, pažymėtina, kad viena esminių įtariamojo (kaltinamojo) teisių yra teisė tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 188 straipsnio 3 dalis, 272 straipsnio 1 dalis). Įtariamieji ir kaltinamieji prieš jų apklausą nėra įspėjami dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl įtariamųjų (kaltinamųjų) parodymai kaip įrodymai byloje turi būti vertinami itin atidžiai, turint omenyje tai, kad melagingų (neteisingų, klaidinančių) parodymų davimas gali būti pasirinktas kaip jų gynybos taktika.

12. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizavo R. M. ir G. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, aptarė minėtų parodymų prieštaringumą, jų pakeitimo aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistųjų teisiamajame posėdyje duoti parodymai dėl G. A. veiksmų (kad prieš N. B. smurtinius veiksmus atliko tik R. M., o G. A. bandė apginti N. B.) yra neatskleidžiantys objektyvios tiesos ir prieštaraujantys kitiems objektyviems byloje surinktiems įrodymams.

13. Nustatyta, kad apklausiamas teisiamojo pasėdžio metu G. A. teigė, jog jis nukentėjusiojo N. B. nemušė, tai darė R. M., G. A. juos ramino, suduodamas smūgius R. M., tiksliai konflikto priežasties tarp R. M. ir N. B. nežino, bet jie abu apsižodžiavo necenzūriniais žodžiais (t. 5, b. l. 186–192). 2021 m. balandžio 9 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo pareigūną G. A. dėl pareikštų įtarimų kaltu prisipažino ir nurodė, kad iš pradžių, „L.“ (N. B.) R. M. pavadinus „gaidžiu“, R. M. sudavė N. B. smūgius kumščiu į galvą ir dar spardė į šonus, o vėliau, N. B. pradėjus įžeidinėti ir jį (G. A.), ir jis neištvėręs trenkė N. B. 4–5 smūgius plaštaka per veidą, taip pat G. A. nurodė, kad 3–4 kartus spyrė „L.“ per kojas (t. 3, b. l. 71–72). Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu G. A. taip pat nurodė sudavęs „L.“ į galvą kumščiais 4–5 kartus bei nurodė, kad spyrė iš kojų 4–6 kartus per blauzdas, klubus (t. 3, b. l. 109–113). Tai, kad sėdinčiam nukentėjusiajam prišokęs sudavė 5–7 smūgius į veidą tiek iš dešinės rankos, tiek iš kairės į abi veido puses G. A. patvirtino ir savo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 94–106). 2021 m. spalio 15 d. įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą, G. A. nurodė, kad laikosi savo ankstesnių duotų parodymų, neneigė, kad sumušė nukentėjusįjį, tačiau nurodė, kad, jo nuomone, nukentėjusysis mirė ne nuo jo suduotų smūgių (t. 3, b. l. 116). Taigi, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas G. A. tiek tyrėjui, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad jis kelis kartus trenkė ranka į galvą N. B. (tik apklausos pas tyrėją metu jis teigė, kad trenkė plaštaka, o ikiteisminio tyrimo teisėjui teigė, kad trenkė kumščiu). Taip pat minėtų apklausų metu G. A. nurodė, kad jis kelis kartus spyrė nukentėjusiajam į kojas, klubus.

14. Nors nuteistasis G. A. minėtus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bandė paneigti apklausiamas pirmosios instancijos teisme, teigdamas, kad jis ikiteisminio tyrimo metu pravarde „L.“ vadino ne nukentėjusįjį N. B., bet R. M. ir būtent apie pastarojo (o ne N. B.) mušimą kalbėjo ikiteisminio tyrimo metu, iš įtariamojo G. A. ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų protokolų turinio akivaizdu, kad būtent nukentėjusįjį N. B. G. A. vadino pravarde „L.“ arba N., o kaltinamąjį R. M. vadino tik vardu. Kaip teisingai nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, G. A., teisiamojo posėdžio metu užduodamas klausimą liudytojui T. A., taip pat nukentėjusįjį N. B. pavadino pravarde „L.“.

15. Apeliaciniame skunde apeliantas G. A. teigė, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi šių parodymų davimo metu jis save apkalbėjo, nes neteisingai suvokė situaciją. Teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių apie tai, kad G. A. būtų riboto protinio mąstymo ar turėtų psichinių sutrikimų, trukdančių suprasti jam pareikštų kaltinimų esmę ar galinčių lemti nepagrįstą savęs apkaltinimą naudojus smurtą prieš nukentėjusįjį. G. A. yra 8 klasių išsilavinimo, anksčiau ne kartą teistas, todėl jam neabejotinai buvo žinoma įtarimų pareiškimo tvarka ir ikiteisminio tyrimo metu vykstančių apklausų svarba jo tolesnei teisinei padėčiai.

16. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo ir nuteistojo R. M. teisiamajame posėdyje duotais parodymais (t. 6, b. l. 5–8), kad N. B. mušė jis vienas, o ikiteisminio tyrimo metu G. A. apkalbėjo iš pykčio. Argumentas dėl to, kad R. M. ikiteisminio tyrimo metu melagingai nurodė, kad smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo ir G. A., nes norėjo visą kaltę suversti G. A., kadangi pyko ant pastarojo, pakartotas ir R. M. gynėjo apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis skundo argumentas dėl neteisingų parodymų davimo iš pykčio atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi jį paneigia ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir ikiteisminio tyrimo pareigūną atliktų R. M. apklausų turinys (t. 2, b. l. 132–133, 144–146). Nustatyta, kad R. M., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nevertė visos kaltės tik G. A. ir nemenkino savo paties atliktų veiksmų reikšmės bei apimties, tačiau logiškai ir nuosekliai papasakojo apie įvykio aplinkybes, nurodydamas, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo kartu su G. A.. Be to, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs baudžiamosios bylos duomenis, nenustatė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų buvus kokius nors nesutarimus tarp R. M. ir G. A. ar juo labiau buvus tokio pobūdžio nesutarimus, kurie būtų paskatinę R. M. nepagrįstai apkaltinti G. A. labai sunkaus nusikaltimo – nužudymo – padarymu.

17. Įsitikinimą dėl dalies R. M. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, neteisingumo sustiprina ir tai, kad R. M. teisiamojo posėdžio metu, jau priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu, teigė, kad nužudytojo N. B. lavoną slėpė kartu su liudytoju M. L., o ne su G. A., nors pats G. A. tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ir apeliaciniame skunde teigė, kad N. B. lavoną jis paslėpė kartu su R. M.. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinių skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė nuteistojo G. A. ir nuteistojo R. M. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo vienas R. M., atmetami.

18. Faktą, kad smūgius rankomis ir kojomis N. B. sudavė ne tik R. M., bet ir G. A., byloje patvirtina ne tik, kaip minėta, paties G. A. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai ir R. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai (t. 2, b. l. 144–146), kurie pagrįstai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu, buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje ir pripažinti leistinais įrodymais byloje ir kurie pagal savo įrodomąją reikšmę prilygsta teisiamajame posėdyje duotiems kaltinamųjų parodymams, bet ir kiti byloje surinkti įrodymai, išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, iš kurių vienas pagrindinių yra liudytojos L. B. parodymai. Būtent su šios liudytojos parodymais yra susijęs antras esminis apeliacinių skundų argumentas, ginčijant liudytojos L. B. parodymų patikimumą ir vadovavimąsi jais, priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

19. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja L. B. parodė, kad galimai 2021 m. kovo 28 d., apleistame pastate kartu su R. M., G. A. ir N. B. vartojo alkoholį, tačiau ji gėrė nedaug. Vyrai pradėjo pyktis dėl pinigų. G. A. truputį paspardė N. B., o R. M. nukentėjusįjį mušė stipriau ir taip pat spardė bei užmetė stalą. R. M. spardė į N. B. pilvą, kojas, o G. A. – į kojas ir paskui į kitas kūno vietas. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja L. B. nurodė, kad vėliau ji išėjo iš kambario ir, kambario durims esant uždarytoms, nematė, kas vyksta, bet iš kambario, kuriame liko nuteistieji ir N. B., girdėjo spardymo garsus ir dejuojantį N. B. (t. 5, b. l. 123–126). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 62–64) ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 71–88) liudytoja nurodė, kad durys buvo šiek tiek pravertos ir ji matė, kad abu nuteistieji spardė nukentėjusįjį. R. M. gynėjas apeliaciniame skunde būtent šį liudytojos parodymų neatitikimą (dėl uždarytų ir pravirų durų) įvardija kaip esminį aspektą, rodantį visų liudytojos parodymų nepatikimumą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme, pagarsinus liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja L. B. juos patvirtino ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu visas aplinkybes atsiminė geriau.

20. Taigi, nors tam tikrais aspektais liudytojos L. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu, skiriasi, tačiau dėl esminių aplinkybių (kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo abu nuteistieji, kad buvo smūgiuojama kojomis ir rankomis, ant nukentėjusiojo buvo užmestas stalas) liudytojos parodymai sutapo visų apklausų metu. Pažymėtina, kad teismų praktikoje situacijos, kai laikui bėgant liudytojų parodymai šiek tiek kinta nėra neįprastos, nes tai nulemia natūralūs, fiziologiniai žmogaus atminties ypatumai, kai laikui bėgant asmens prisiminimai gali išblėsti ar pakisti. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, jų nenurodė ir apeliantai, kodėl liudytoja L. B. būtų buvusi suinteresuota nepagrįstai apkalbėti nuteistuosius, tarp jų ir tuometinį savo vaikiną R. M..

21. Nuteistojo R. M. gynėjas, ginčydamas liudytojos L. B. parodymų patikimumą, apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad liudytojai ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas spaudimas duoti tyrimui reikiamus parodymus. Nustatyta, kad liudytoja L. B. pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu, atsakydama į gynėjo klausimus, nurodė, kad tyrėjas jai pasakė, kad, jei ji nesakys tiesos, ją išveš į Panevėžį, kad jai buvo paaiškinta gresianti atsakomybė, jei duos parodymus, kurie nesutaps tarpusavyje. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie liudytojos paaiškinimai tik parodo, kad jai ikiteisminio tyrimo metu buvo išaiškinta pareiga apklausos metu duoti teisingus parodymus ir ji buvo įspėta dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ir tai negali būti vertinama kaip spaudimas liudytojai duoti neteisingus parodymus byloje. Juo labiau, kad šių parodymų teisingumą liudytoja L. B. laisva valia patvirtino apklausiama pirmosios instancijos teisme. Be to pažymėtina, jog liudytoją apklausė ne tyrėjas vyras, bet tyrėja moteris, ir ji neparodė, kad būtent tyrėja moteris, ją apklausdama, darė kokį nors spaudimą. Esant išdėstytoms aplinkybėms, atmetami apeliacinių skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos L. B. parodymais, konstatuodamas, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo ir G. A.. Tuo pačiu atmetamas ir apelianto G. A. apeliacinio skundo argumentas, kad nei vienas liudytojas byloje nepatvirtino, jog G. A. smurtavo prieš nukentėjusįjį N. B..

22. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir apkaltinamojo nuosprendžio motyvais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir kitus byloje surinktus įrodymus: liudytojo M. L. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kuriais jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jis miegojo kambaryje, esančiame greta kambario, kuriame buvo nuteistieji ir nužudytasis, ir prabudęs girdėjo žmogaus mušimo garsus, o nuėjęs į kambarį pamatė ant grindų gulintį kruvinu veidu nukentėjusįjį N. B. ir šalia stovinčius R. M. ir G. A. (t. 5, b. l. 126–130, t. 2, b. l. 2–3); liudytojo T. A. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kuriais jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jis matė, kaip prie sumušto N. B. stovėjo R. M. ir G. A. (t. 5, b. l. 119–123, t. 2, b. l. 36–37); asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolus (t. 2, b. l. 8–11, 12–15, 44–49, 50–54); lavono apžiūros protokolą (t. 1, b. l. 60–98); specialisto išvadą (t. 1, b. l. 105–113); eksperto Kazimiežo Zinkevičiaus paaiškinimus (t. 6, b. l. 55–56, t. 1, b. l. 114–116), kurių visuma patvirtina, kad N. B. mirė nuo mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais veikiant kietais bukais daiktais (pasak eksperto, kojos ir kumščiai atitinka šiuos kriterijus) padaryto galvos sumušimo.

23. Vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, nustačius, kad smūgius į galvą ir kitas kūno vietas nukentėjusiajam N. B. sudavė abu nuteistieji (R. M. ir G. A.), taip pat abu nuteistieji N. B. sudavė smūgius rankomis ir kojomis, R. M. papildomai dar sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį stalu, nustačius, kad abu nuteistieji pritarė vienas kito smurtiniams veiksmams, o smurtinių veiksmų intensyvumas ir pobūdis patvirtina, kad abu nuteistieji numatė, jog gali ne tik sužaloti nukentėjusįjį, bet ir jį nužudyti, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl abiejų nuteistųjų kaip vykdytojų tiesiogine neapibrėžta tyčia padaryto N. B. nužudymo ir jų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį yra teisėta ir pagrįsta. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai, teisėtai ir pagrįstai konstatavo R. M. ir G. A. veiksmuose buvus visus būtinuosius objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl G. A. prašymas dėl jo išteisinimo atmetamas.

24. Nuteistojo G. A. apeliaciniame skunde greta prašymo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti suformuluotas ir alternatyvus prašymas – nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal nusikalstamos veikos atlikimo tikslus. Dėl šio apelianto prašymo pažymima, kad šis prašymas apeliaciniame skunde nėra išsamiau argumentuotas, nenurodyta į kokį konkrečiai BK straipsnį, apelianto vertinimu, turėtų būti perkvalifikuota jo nusikalstama veika. Iš apeliacinio skundo turinio būtų galima daryti prielaidą, kad apeliantas prašo jo veiką kvalifikuoti kaip padėjėjo, padedant paslėpti nužudytojo lavoną, ar kaip nepranešimą apie labai sunkų nusikaltimą. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jau konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. A. pripažino kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl N. B. nužudymo, veikus kaip vykdytojui, apelianto prašymas dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo į kitą BK straipsnį netenka prasmės ir todėl jis plačiau neanalizuojamas.

Dėl nuteistojo R. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių

25. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nei vienos nuteistojo R. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nors R. M. prisipažino sumušęs nukentėjusįjį, teisme atsiprašė jo artimųjų, tačiau jis neatskleidė tikrųjų įvykio aplinkybių, nurodė, kad nusikalstamą veiką padarė vienas, o ne kartu su G. A.. Be to, R. M. savo nusikalstamus veiksmus bandė teisinti nukentėjusiojo nepagarbiu, įžeidžiančiu elgesiu, menkino savo kaltę, akcentuodamas, kad labai sunkų nusikaltimą padarė netyčia. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, R. M. elgesys po nukentėjusiojo sumušimo taip pat neleidžia daryti išvados apie kritišką savo elgesio vertinimą, krimtimąsi dėl prieš nukentėjusįjį padaryto nusikaltimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes, apygardos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti esant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą R. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

26. Apeliaciniame skunde R. M. gynėjas prašo pripažinti dvi R. M. atsakomybę lengvinančias aplinkybes: prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, nuoširdų gailėjimąsi ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Toliau nutartyje atskirai pasisakoma dėl kiekvienos iš šių atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

27. R. M. gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė nuteistojo R. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kadangi nuteistasis ne tik prisipažino sumušęs nukentėjusįjį, davė išsamius parodymus apie savo atliktus smurtinius veiksmus, bet ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusiojo artimųjų, sutiko atlyginti turtinę ir neturtinę žalą bei nuoširdžiai gailėjosi dėl savo veiksmų.

28. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama nustačius du aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų elementų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-54-677/2015, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-194-942/2017, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-211-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020 ir kt.).

29. Nustatyta, kad nuteistasis R. M. teisiamojo posėdžio metu pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigdamas, kad nukentėjusįjį N. B. jis mušė tik vienas, taip klaidindamas teismą ir apsunkindamas tiesos nustatymą byloje. Kaip jau minėta pirmiau, viena iš esminių baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisių yra teisė neduoti parodymų prieš save, todėl kaltinamasis gali iš viso neduoti parodymų, gali duoti juos neišsamius ar net klaidinančius ir tai nebus laikoma jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe ar jo kaltės įrodymu. Tačiau, sprendžiant klausimą dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimo, aplinkybė dėl išsamių ir teisingų parodymų davimo, tuo pačiu ir siekio padėti nustatyti tiesą byloje tampa itin reikšminga. Nustatyta ir tai, kad be parodymų pakeitimo teisme R. M. po nusikaltimo padarymo paslėpė N. B. lavoną ir net atvykusiems policijos pareigūnams nenurodė lavono paslėpimo vietos, melavo, kad N. B. yra išvykęs, taip ne tik apsunkindamas nusikalstamos veikos išaiškinimą, bet ir parodydamas visišką nepagarbą mirusiajam bei išreikšdamas savo požiūrį, kad jam žmogaus gyvybė nėra vertybė. Esant išdėstytoms aplinkybėms, byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad R. M. padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

30. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti ir nuteistojo R. M. nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Nors R. M. asmeniškai dėl savo atliktų smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį ir prisipažino, tačiau teisiamojo posėdžio metu pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigdamas, kad G. A. nedalyvavo nei smurtaujant prieš N. B., nei slepiant pastarojo lavoną. Be to, R. M. iš karto po N. B. sumušimo nesuteikė pagalbos nukentėjusiajam, neiškvietė specialiųjų tarnybų, paslėpė lavoną bei pats slapstėsi nuo policijos pareigūnų, per daugiau nei ketverius metus nuo nusikalstamos veikos padarymo neatlygino nukentėjusiesiems nei dalies turtinės ir neturtinės žalos. Minėtos aplinkybės ir tik formalus atgailos žodžių pasakymas teisme, tuo pačiu bandant pateisinti nusikalstamą veiką nukentėjusiojo pasakytais netinkamais žodžiais, teisėjų kolegijai neleidžia daryti išvados apie nuoširdų R. M. gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nuteistojo R. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

31. Taip pat teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo dėl provokuojančio ar rizikingo nukentėjusiojo elgesio pripažinimo nuteistojo R. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nuteistojo R. M. gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad konfliktas tarp R. M. kilo dėl piniginių santykių, o ne dėl to, kad nukentėjusysis pavadino nuteistąjį necenzūriniais žodžiais „gaidys“ ir „pyderas“, kurie yra itin įžeidžiantys asmenis, atlikusius bausmę laisvės atėmimo vietose (R. M. ir N. B. anksčiau buvo atlikę realias laisvės atėmimo bausmes – teisėjų kolegijos pastaba). Nustatyta, kad analogiškus argumentus gynėjas buvo išsakęs ir pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu, tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad konfliktas tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo kilo dėl piniginių santykių, o ne dėl nukentėjusiojo įžeidžiančio elgesio, plačiau nuosprendyje neanalizavo klausimo dėl gynėjo prašymo nustatyti R. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

32. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad konfliktas tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo kilo dėl piniginių santykių, ką patvirtina skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarti įrodymai (žr. nuosprendžio 39–40 lapus, t. 6, b. l. 80–81), vis tik pripažįsta, kad konflikto metu buvo pasakyti ir gynėjo apeliaciniame skunde minimi necenzūriniai žodžiai, apie kuriuos nuosekliai nuo pirmų apklausų kalbėjo abu nuteistieji (pavyzdžiui, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu R. M. nurodė, kad „mane įžeidė dėl skolos pinigų“ (t. 2, b. l. 144–146)). Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokių žodžių išsakymas negali būti laikomas rizikingu ar provokuojančiu nukentėjusiojo elgesiu, šiuos žodžius vertinant baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo kontekste.

33. Vadovaudamasis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teismas, spręsdamas, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimąjį giminaitį, buvo smurtiniai ar kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Pripažindamas nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ar rizikingu, teismas privalo įvertinti nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius, jų asmenybės bruožus, nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau.

34. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad asmenims, anksčiau atlikusiems laisvės atėmimo bausmę ir susidūrusiems su nuteistųjų subkultūros apraiškomis, žodžiai „gaidys“ ar „pyderas“ tam tikromis aplinkybėmis gali sukelti pasipiktinimą ir priešišką reakciją, tačiau tokie žodžiai, atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (nuteistieji ir nukentėjusysis ne pirmą kartą girtavo kartu apleistame name, iš esmės vedė moralės normų neatitinkantį gyvenimo būdą, nuteistieji buvo apsvaigę nuo alkoholio ir tai lėmė jų neadekvačią reakciją į susidariusią situaciją), negali būti vertinami nei itin įžeidžiančiais, nei provokuojančiais panaudoti fizinį smurtą, juolab tokį intensyvų, kuris sukėlė kito žmogaus mirtį. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apelianto prašymas nustatyti nuteistojo R. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atmestinas.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

35. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. M. gynėjas taip pat nesutinka su R. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu, teigdamas, kad nuteistajam turėtų būti paskirta mažesnė nei sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio dydžio bausmė. Šis prašymas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė dviejų nuteistojo R. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

36. Nors apeliantas G. A. apeliaciniame skunde prašė jį išteisinti, tuo pačiu nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė neteisingą bausmę.

37. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas iš esmės yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti paprastai gali tada, kai nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią bausmę.

38. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo nuo septynerių iki penkiolikos metų bausmė (bausmės vidurkis 11 metų). Pirmosios instancijos teismas abiem nuteistiesiems paskyrė laisvės atėmimo bausmes, didesnes nei sankcijoje įtvirtintos bausmės vidurkis (R. M. – 13 metų laisvės atėmimo, G. A. – 12 metų laisvės atėmimo). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistųjų asmenybę, jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir nuteistiesiems R. M. ir G. A. paskyrė teisingas bausmes.

39. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nei vienos nuteistojo R. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, todėl šiuo pagrindu nuteistajam bausmė negali būti mažinama. Kitų aplinkybių bausmės mažinimui teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kadangi pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. M. skirtinos bausmės dydį, tinkamai įvertino tai, kad konstatuotos net trys nuteistojo R. M. atsakomybę sunkinančios aplinkybės (veikimas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas); veika padaryta, apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas); veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)), nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, R. M. anksčiau teistas šešis kartus, tarp jų ir už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas (kelis kartus už nežymų sveikatos sutrikdymą, paskutinį kartą – už nežymų sveikatos sutrikdymą, vagystę ir plėšimą, kas patvirtina, kad R. M. nusikalstamos veikos sunkėja), šioje byloje nagrinėjamą labai sunkų nusikaltimą nuteistasis įvykdė praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai atliko ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, o tai rodo jo polinkį nusikalsti ir niekinantį požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio taisykles. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aktyvesnį R. M. vaidmenį N. B. nužudyme ir R. M. paskyrė vieneriais metais griežtesnę bausmę nei G. A..

40. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ir nuteistajam G. A. parinko teisingą bausmę, kuri nelaikytina nei aiškiai per griežta, nei aiškiai per švelnia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nenustatyta G. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos trys analogiškos kaip ir nuteistajam R. M. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, anksčiau G. A. teistas 10 kartų (tarp jų vieną kartą ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskutinį kartą teistas už sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje), šioje byloje nagrinėjamą labai sunkų nusikaltimą padarė praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai atliko ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, o tai rodo nuteistojo polinkį nusikalsti ir jo niekinantį požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio taisykles. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgęs į mažiau aktyvų G. A. vaidmenį nusikaltimo padaryme, jam paskyrė vieneriais metais mažesnę bausmę nei R. M..

41. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl neteisingų bausmių paskyrimo nuteistiesiems atmetami kaip nepagrįsti.

42. Susipažinusi su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti nuosprendžio ir kitoje dalyje (esant prašymui išteisinti, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio teisėtumą patikrina visa apimtimi). Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas turtinės ir neturtinės žalos dydžius, priteistinus nužudytojo tėvui nukentėjusiajam V. B. B., nustatė tinkamai, įvertinęs byloje esančius dokumentus dėl patirtos turtinės žalos bei nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl jo patirtos neturtinės žalos, netekus sūnaus, ir pagrįstai žalą solidariai priteisė iš abiejų nuteistųjų. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo keisti ir nuosprendžio dalies dėl kardomųjų priemonių, daiktinių įrodymų ir proceso išlaidų priteisimo. Be to, pažymėtina, kad ir apeliaciniuose skunduose dėl šių nuosprendžio aspektų nėra pateikta jokių konkrečių prieštaravimų.

Dėl nuosprendžio neatitikimo baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimams ir kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

43. Nuteistojo G. A. apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pažeidžia jo surašymą reglamentuojančias baudžiamojo proceso normas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nuostatas, neatitinka Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) patvirtintų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų reikalavimų, yra formalus, pagrįstas tikimybių pusiausvyros principu, neindividualizuotas, jame nesilaikyta nekaltumo prezumpcijos principo, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas.

44. Ankstesnėse šios nutarties dalyse teisėjų kolegija jau konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, juos sugretino tarpusavyje, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė ne prielaidomis, bet teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje išsamiai išanalizuotais įrodymais, todėl apelianto teiginiai dėl skundžiamo nuosprendžio pagrindimo tikimybių pusiausvyros principu, formalumo, nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.

45. Taip pat kaip deklaratyvūs ir jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti atmetami apelianto G. A. skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas, pažeidžiant nuosprendžio surašymą reglamentuojančias baudžiamojo proceso normas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nuostatas bei Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) patvirtintų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų reikalavimus. Apeliantas skunde neįvardijo jokių konkrečių nuosprendžio surašymo trūkumų, išskyrus prielaidas apie netinkamą įrodymų vertinimą ir nepagrįstą G. A. pripažinimą kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, tačiau vien nuteistojo nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis nėra pagrindas konstatuoti, kad nuosprendis neatitinka jam teisės aktuose keliamų reikalavimų.

46. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, apskųstasis teismo nuosprendis savo struktūra ir turiniu atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra motyvuotas ir pagrįstas.

47. Taip pat G. A. apeliaciniame skunde teigiama, kad baudžiamoji byla nuo įtarimo G. A. pareiškimo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo buvo tiriama neobjektyviai ir šališkai. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip deklaratyvius ir nepagrįstus, kadangi apeliantas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kurios, jo vertinimu, rodo ikiteisminio tyrimą atlikusių pareigūnų, prokuroro ar teismo šališkumą, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad vien tai, jog nuteistasis nesutinka su jam pareikštais įtarimais, kaltinimais ir apygardos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu, nėra pagrindas konstatuoti teisėsaugos institucijų ir (ar) teismo šališkumo.

48. Apeliantas G. A. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 44 straipsnio 7 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pažymėtina, kad BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens teisė, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai, pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai. Teisėjų kolegija išanalizavusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti, kad minėtos teisės G. A. nebuvo užtikrintos. Jam laiku ir tinkamai buvo pranešta apie įtarimą, kaltinimą, buvo paskirtas gynėjas, kuris aktyviai dalyvavo baudžiamosios bylos nagrinėjime, apklausiant liudytojus ir pan. Kitose apeliaciniame skunde įvardintose BPK nuostatose (320 straipsnio 3 dalis ir 332 straipsnio 5 dalis) reglamentuojami skundų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme klausimai ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui keliami reikalavimai, t. y. jie nėra susiję su baudžiamosios bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme ar pirmosios instancijos teismo galutiniam procesiniam sprendimui keliamais reikalavimais, todėl nėra jokio pagrindo analizuoti, ar skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu galėjo būti pažeistos minėtos BPK normos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. M. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo (Jevgenij Bogdanov) ir nuteistojo G. A. apeliacinius skundus atmesti.