Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,

civilinio atsakovo UAB ,,Klaipėdos autobusų parkas“ atstovams V. R. ir Henrikui Mackevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios S. R. ir Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. (J. K.) pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. buvo kaltinamas tuo, kad ,,2006 m. liepos mėn. 02 d. apie 10.55 val. Vilniaus pl. ties pastatu Nr. 16, Klaipėda, vairuodamas UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ priklausantį autobusą Volvo B10M65, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirma eismo juosta, tiesiame asfaltuotame kelio ruože, kur važiavimo kryptimi yra dvi eismo juostos, kelio danga sausas asfaltas, matomumas iš vairuotojo kabinos 300 m., nesilaikė saugaus eismo taisyklių, visų būtinų atsargumo priemonių, nesiėmė visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti, autobusui važiuojant atidarė priekines duris, pro kurias iškrito keleivė R. R., kuri Klaipėdos ligoninėje nuo patirtų sužalojimų mirė. Šiais veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 51 p. (eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis), 53 p. (eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo, avarinio ryšio linijų ir želdinių), 64 p. (vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti) reikalavimus“.

Apeliaciniu skundu Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007m. gegužės 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti nuosprendį, kuriuo J. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 281 str. 5 d., ir paskirti jam trejus metus laisvės atėmimo. Taikyti LR BK 75 str. ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Visiškai tenkinti nukentėjusiosios civilinį ieškinį. Teigia, kad teismo išvados nepagrįstos ir neatitinka nustatytų byloje faktinių aplinkybių. Kaltinamasis J. K. teismo posėdžio metu parodė, kad autobuse neveikė vėdinimo sistema. Apie minėtą gedimą autobusų parko atstovams jis nepranešė. Vėliau šiuos savo parodymus pakeitė, parodydamas, kad važiavo autobusu atidarytomis durimis, nes autobuse esanti vėdinimo sistema neefektyvi. Šiuos kaltinamojo parodymus dėl neveikiančios ar netinkamos ventiliacijos sistemos paneigė apklausti kaip liudytojai E. K. ir A. Z.. Liudytojas E. K. parodė, kad autobuse buvo veikianti ventiliacijos sistema, be to įrengti du liukai. Autobusas buvo tinkamas eksploatuoti tarpmiestiniais maršrutais ir šiuo metu tokio tipo autobusai naudojami keleivių pervežimui. Šiuos liudytojo E. K. parodymus patvirtino ir liudytojas A. Z.. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad liudytojai P. K., T. M. T., A. V. parodė, jog R. R., vydamasi savo šunelį, pati iššoko pro atviras duris iš važiuojančio autobuso, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu minėti liudytojai kategoriškai negalėjo patvirtinti, ar R. R. iššoko, ar iškrito pro atviras duris, gaudydama šunį, nes paties jos iškritimo momento nematė. Be to, vertinant liudytojų parodymus reikėtų atsižvelgti ir į žmogiškąjį faktorių, t. y. į tai, kad liudytojai visas įvykio aplinkybes įvertino pagal savo supratimą, ir į tai, kad viskas įvyko staiga ir netikėtai, niekas iš liudytojų autobuso durų iki įvykio nestebėjo.

Kelių eismo taisyklių 51 p. nurodoma, kad eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis, KET 53 p. nurodoma, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo, avarinio ryšio linijų ir želdinių, taisyklės privalomos tiek vairuotojams, tiek keleiviams. Eismo dalyvio veika, kuria padaroma KET pažeidimas, autoavarijos priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs.

Byloje surinkti duomenys rodo, kad Kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidė tiek ir autobuso vairuotojas J. K., tiek ir žuvusioji R. R.. Išvadai apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių reikia nustatyti kurio -autobuso vairuotojo ar keleivės - padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga. Teismas neatsižvelgė į skunde nurodytas aplinkybes ir padarė neteisingą išvadą, kad būtinąja sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo keleivės R. R. veiksmai. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą nustatyta, kad pagrindinė sąlyga kilti eismo įvykiui buvo autobuso vairuotojo J. K. veiksmai -jis vairuodamas keleivinį autobusą nuo sodininkų bendrijos „Vaiteliai“ važiavo su atidarytomis priekinėmis autobuso durimis ir taip neužtikrino keleivių saugumo.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji S. R. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-05-23 nuosprendį, kuriuo J. K. buvo išteisintas, panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant J. K. kaltu pagal LR BK 281 str. 5 d., bei tenkinti civilinį ieškinį. Teigia, kad išteisindamas kaltinamąjį pirmos instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog keleivė R. R. nesilaikė KET 51 p., 53 p., 95 p. reikalavimų, nesudarė sąlygų saugiam savo šuns vežimui, elgėsi didžiai neatsargiai, be perspėjimo pasišalino iš autobuso, dėl to, iš jo iškrisdama, susižalojo ir nuo patirtų sužalojimų mirė, t. y. jos veiksmai buvo susieti tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis.

Nuosprendyje nurodoma, kad autobuso vairuotojas J. K., sudarydamas maksimaliai saugias sąlygas prieš atidarant priekines autobuso duris, būdamas budrus visos kelionės metu (artėjant R. R. link važiuojančio autobuso durų bandė ją stabdyti) turėjo pagrįstą teisę tikėtis, kad ir kiti eismo dalyviai, kurie taip pat įpareigoti laikytis saugaus eismo taisyklių, nepažeis jų, savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams. Todėl, esant tik teorinei tikimybei, kad kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti saugaus eismo taisyklių ir išlipti iš transporto priemonės jai nesustojus, teismas daro išvadą, kad J. K. savo veiksmais Kelių eismo taisyklių nepažeidė, o padarinių išvengti negalėjo, t. y. konstatuoja, kad J. K. veika neturi nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 281 str. 5 d., požymių. Nesutikdama su tokiu R. R. ir autobuso vairuotojo J. K. veiksmų vertinimu apeliantė teigia, R. R. buvo pasyvi eismo dalyvė, o J. K. aktyvus eismo dalyvis, nes nuo jo veiksmų priklausė kitų eismo dalyvių (autobuso keleivių) saugumas. Jis kaip vairuotojas privalėjo imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui važiavimo metu užtikrinti (KET 64 str.). Neginčytinai nustatyta, kad kaltinamasis J. K. autobusą vairavo, atidaręs jo prekines duris, pro kurias iškrito ir mirtinai susižalojo R. R.. Apeliantės nuomone, autobuso vairavimas su atidarytomis durimis keleivių saugumo požiūriu yra neleistinas, todėl jai nesuprantama teismo išvada, kad J. K., „prieš atidarydamas prekines autobuso duris, sudarė maksimaliai saugias sąlygas“. Kam buvo sudarytos „maksimaliai saugios sąlygos“, nuosprendyje nenurodoma.

Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad keleivė R. R. pažeidė KET 51 p., 53 p., 95 p. reikalavimus. Net esant tokiai prielaidai, pirmosios instancijos teismas turėjo aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyti, kurio eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo (byla Nr. 2K-19/2007), kad eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, būtinąja baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kad analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, kelių eismo įvykis neįvyktų. Akivaizdu, kad jei autobuso vairuotojas J. K., autobusui važiuojant, nebūtų atidaręs priekinių durų, keleivė R. R. pro jas nebūtų iškritusi. Todėl jo veiksmai prieštarauja KET 64 p. nuostatai, kad vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti bei buvo susieti priežastiniu ryšiu su eismo įvykyje kilusiomis pasekmėmis.

J. K. pripažinęs kaltu pagal LR BK 281 str. 5 d. apeliacinės instancijos teismas turėtų išspręsti civilinio ieškinio klausimą. Apeliantė mano, kad pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos yra pagrįstas, įrodytas ir turi būti visiškai patenkintas.

Prokuroras, nukentėjusioji ir jos atstovas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistasis, gynėjas, civilinių atsakovų atstovai prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Minėtame BK straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (žmogaus žūtį) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir žmogaus žūties.

Kelių eismo taisyklių 11 str. numatyta, kad eismo dalyvis-asmuo, dalyvaujantis kelių eisme (vairuotojas, pėsčiasis keleivis). Tų pačių Taisyklių 50 str. konstatuojama, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu.

Vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti (KET 64 str.). Byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad autobuso vairuotojas J. K., vairuodamas autobusą, nuo sodininkų bendrijos ,,Vaiteliai“ keleivius vežė atidaręs priekines autobuso duris. Tai jis padarė keleivių prašymu, nes buvo labai karšta diena, o autobuso ventiliavimo sistema nebuvo efektyvi. Ši aplinkybė taip pat nustatyta nuosekliais byloje apklaustų liudytojų (autobuso keleivių) parodymais. Nors formaliai J. K. pažeidė KET 64 str. reikalavimus, tačiau tai nebuvo pagrindinė priežastis tragiškoms pasekmėms kilti. Liudytojų (A. V., P. K., T. M. T.) parodymais nustatyta, kad arti atidarytų durų keleiviai nesėdėjo, vaikų, stovinčių keleivių, autobuse nebuvo. Vairuotojas įsitikino, kad nebus pavojaus, jog stabdant autobusą kas nors gali priartėti prie autobuso durų ir pro jas iškristi. Minėtos aplinkybės rodo, jog keleivių prašymu atidarydamas priekines autobuso duris J. K. įsitikino, kad dėl to nekils pavojus keleivių saugumui. Ėmęsis tam tikrų atsargumo priemonių, jis turėjo pagrindą tikėtis, kad taip pat elgsis ir kiti eismo dalyviai (keleiviai). Tokia išvada darytina atsižvelgus į KET 50 str. nuostata.

Kelių eismo taisyklių 95 str. apibrėžia ir keleivio pareigas, t. y., kad keleiviams leidžiama įlipti (išlipti) tik transporto priemonei visiškai sustojus. Liudytojos A. V. (sėdėjusi arčiausiai atidarytų autobuso durų) ir T. M. T. nuosekliai parodė, kad ties Jakų transporto žiedu iš autobuso pro atviras duris iššoko R. R. šuo, o paskui jį, šaukdama šunį vardu, iššoko ir nukentėjusioji R. R.. Ji neprašė, kad vairuotojas sustabdytų autobusą. Kolegijos nuomone, aktyvūs nukentėjusiosios R. R. veiksmai ir KET 95 str. reikalavimų nepaisymas buvo pagrindinė priežastis pasekmėms, numatytoms BK 281 str. 5 d., kilti. Keleivio įlipimas (išlipimas) į (iš) nesustojusią transporto priemonę visada sietinas su tam tikra rizika būti sužalotam. Byloje nėra jokių įrodymų, kad R. R. būtų stovėjusi arti durų ir transporto priemonei stabtelėjus, staiga atidarius duris ar dėl kokių nors kitų priežasčių būtų iškritusi iš važiuojančios transporto priemonės. (kolegijos nuomone, tik esant tokiai situacijai J. K. veiksmai būtų susieti tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis). Priešingai, liudytojos A. V. ir T. M. T. nuosekliai parodo, kad nukentėjusioji iššoko iš važiuojančio autobuso paskui šunį. Abejoti šių liudytojų parodymais (kaip tai bando teismui apeliaciniame skunde įteigti prokuroras) nėra jokio pagrindo, nes byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių suabejoti šių liudytojų parodymų objektyvumu.

Esant šioms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiosios S. R. apeliacinius skundus atmesti.