Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Grinda“ pareikštu ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Alauša“ 674,88 Eur (2.330,21 Lt) skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nuosavybės teise valdo degalinę, esančią Kalvarijų g. 204G, Vilniuje. Degalinės teritorijoje susidarančios paviršinės nuotekos atsakovo paviršinių nuotekų (lietaus) kanalizacijos įrenginiais yra nuvedamos ir išleidžiamos į bendrus paviršinių nuotekų (lietaus) magistralinius tinklus, kurie nuosavybės teise priklauso ieškovui. Atsakovas neatlygintinai, nesudaręs teisės aktuose nurodytos sutarties, naudojosi šiais ieškovui priklausančiais tinklais, todėl turi sumokėti ieškovui 2.330,21 Lt (674,88 Eur) skolą už laikotarpį nuo 2014-04-01 iki 2014-11-30. Ieškovas, remiantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 32 straipsniu, turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, o atsakovas, išleisdamas nuotekas, įsipareigojo mokėti ieškovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytus paviršinių nuotekų tvarkymo mokesčius (b.l. 1-4).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Alauša“ teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Grinda“ ieškinį atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo teigimu, teismo išvada, kad ginčo santykiams dėl nuotekų priėmimo į Vilniaus miesto lietaus nuotekų tinklus apmokestinimo taikytinas Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1990-03-16 sprendimas Nr. 67, nėra pagrįsta sprendime išdėstytais motyvais. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas, skirtingai nuo Liaudies deputatų tarybos ir savivaldybės tarybos, nėra atstovaujamoji institucija. Vykdomasis komitetas yra Liaudies deputatų tarybos sudaroma ir jai atskaitinga vykdomoji institucija (1990-03-16 sprendimo Nr. 67 priėmimo metu galiojusios LTSR konstitucijos 132 straipsnis), todėl Vykdomojo komiteto sprendimai negali būti prilyginami Liaudies deputatų tarybos ar savivaldybės tarybos sprendimams ir jie negali būti taikomi reglamentuojant santykius, kurių reglamentavimas vėliau priimtais teisės aktais priskirtas išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-09-20 sprendimu Nr. 1-1324 ir 2013-01-23 sprendimu Nr. 1018 ieškovui yra pavesta teikti lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo privalomąsias paslaugas Vilniaus miesto savivaldybei bei yra patvirtintos teikiamų paslaugų kainos. Šie sprendimai nereglamentuoja ieškovo paslaugų teikimo kitiems asmenims nei Vilniaus miesto savivaldybė, ieškiniu prašoma priteisti suma nėra grindžiama minėtuose sprendimuose ar jų prieduose nurodytais įkainiais. Vilniaus miesto savivaldybės nustatyti tarifai galioja tik Vilniaus miesto savivaldybei perkant paslaugas iš ieškovo. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-09-20 sprendimu Nr. 1-1324 ir 2013-01-23 sprendimu Nr. 1018 nustatyta, kad paviršinių nuotekų tinklų eksploatavimas yra privalomoji paslauga, apmokama iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto, t. y. šiais sprendimais nustatyti visiškai kiti paviršinių nuotekų tinklų eksploatavimo finansavimo principai (apmokėjimas iš savivaldybės biudžeto lėšų, o ne abonentų mokamų mokesčių), nei numatyti Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1990-03-16 sprendime Nr. 67. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad minėtais Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimais Vilniaus miesto savivaldybė perdavė ieškovui nuotekų tvarkymo organizavimą. Į bylą pateiktuose Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimuose nėra sprendžiama dėl nuotekų tvarkymo organizavimo perdavimo ieškovui, todėl teismas padarė išvadą, nepagrįstą jokiais įrodymais. Be to, net ir tuo atveju, jei ieškovui būtų perduotos nuotekų tvarkymo organizavimo funkcijos, ieškovas neturėtų teisės reikalauti iš privačių asmenų apmokėti už paslaugas, nesant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintų tarifų. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, kainų ir tarifų už savivaldybės kontroliuojamų įmonių teikiamas atlygintinas paslaugas nustatymas įstatymų nustatyta tvarka yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, kuri negali būti deleguojama kitoms vietos savivaldos institucijoms, įstaigoms ar įmonėms. Atsakovo teigimu, nuotekų tinklo funkcionavimas yra užtikrinamas Vilniaus miesto savivaldybei perkant iš ieškovo lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo privalomąsias paslaugas remiantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-09-20 sprendimu Nr. 1-1324, 2011-11-23 sprendimu Nr. 1-322 ir 2013-01-23 sprendimu Nr. 1-1018. Už šias paslaugas ieškovas gauna pajamas iš Vilniaus miesto savivaldybės. Siekis užtikrinti viso nuotekų tinklo funkcionavimą ir gauti pajamas už suteiktas paslaugas negali būti pagrindu reikalauti iš privačių asmenų atlyginimo, jei kainos ir tarifai, kuriais remiantis toks atlyginimas yra apskaičiuojamas, nėra nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu remiantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu bei Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio 7 punktu, 34 straipsnio 2 dalimi. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl Vykdomojo komiteto 1990-03-16 sprendimo Nr. 67 taikymo, nepasisakė dėl atsakovo nurodytų argumentų, kad Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1989-10-31 nutarimas Nr. 244, kuriuo nustatytus normatyvus nuspręsta taikyti Vykdomojo komiteto 1990-03-16 sprendimo Nr. 67 3 punktu, buvo panaikintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-06-21 nutarimu Nr. 246. Priteisdamas skolos sumą, apskaičiuotą remiantis ieškovo direktoriaus įsakymu indeksuotais įkainiais, teismas nepasisakė dėl atsakovo nurodyto argumento, kad Vykdomojo komiteto 1990-03-16 sprendime Nr. 67 nėra numatyta galimybė indeksuoti šiuo sprendimu nustatytus įkainius, juo labiau nesuteikiama teisė indeksuoti sprendimu nustatytus įkainius ieškovui. Spręsdamas, kad ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo skolos remiantis Vykdomojo komiteto 1990-03-16 sprendimu Nr. 67, teismas niekaip nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime nurodyto argumento, kad minėtas sprendimas nesuteikia ieškovui jokių teisių. Pagal Vykdomojo komiteto 1990-03-16 sprendimo Nr. 67 4.1 punktą Vilniaus miesto įmonės ir organizacijos privalo sudaryti sutartis dėl naudojimosi miesto lietaus kanalizacija su Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo trestu. Pagal Vykdomojo komiteto 1990-03-16 sprendimu Nr. 67 patvirtintų Vilniaus miesto lietaus kanalizacijos eksploatavimo taisyklių 1.2 punktą Vilniaus miesto kelių statybos, remonto ir eksploatavimo trestas yra vienintelė lietaus kanalizacijos magistralinius tinklus eksploatuojanti organizacija mieste. Tuo tarpu byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas būtų Vilniaus miesto kelių statybos, remonto ir eksploatavimo tresto teisių ir pareigų perėmėjas. Teismas taip pat nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime nurodyto argumento, kad Vykdomojo komiteto 1990-03-16 sprendimas Nr. 67 neatitinka vieno iš norminio akto požymių – nėra paskelbtas viešai. Teismas taip pat neargumentavo, kodėl nepaliko ieškinio nenagrinėtu remiantis Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, išankstinio privalomo ginčų sprendimo ne teisme tvarka tarp geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų, abonentų ir vartotojų dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų kainų, nuotekų transportavimo paslaugų kainų, laikino atjungimo nuo (prijungimo prie) geriamojo vandens tiekimo tinklų paslaugų kainų ir jų taikymo nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Ieškovas dėl šio ginčo į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją nesikreipė (b.l. 65-70).

Ieškovas UAB „Grinda“ teismo prašo atsakovo UAB „Alauša“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-10 sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti ieškovui iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nesutinka su atsakovo teiginiu, kad Vilniaus miesto tarybos Vykdomojo komiteto 1990-03-16 sprendimu Nr. 67 „Dėl lietaus kanalizacijos tinklų tobulinimo ir paviršinio vandens valymo Vilniaus mieste“ patvirtintos Vilniaus miesto lietaus kanalizacijos eksploatavimo taisyklės negali sukelti jokių teisių ir pareigų atsakovui ar kitiems ūkio subjektams, kadangi taisykles priėmė nebeegzistuojanti institucija. Teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto visas teises ir pareigas perėmė Vilniaus miesto savivaldybė, tokiu būdu atstovaujamojo pobūdžio teises ir pareigas perėmė Vilniaus miesto savivaldybės taryba, o vykdomojo pobūdžio teises ir pareigas perėmė Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Ieškovas taip pat nesutinka su atsakovo argumentais, jog 1990-03-16 sprendimas Nr. 67 yra negaliojantis, nes jį priėmė Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas, t. y. vykdomoji institucija, nors vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, tokį sprendimą gali priimti tik atstovaujamoji institucija (savivaldybės taryba). Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 67 buvo priimtas 1990-03-16, o Vietos savivaldos įstatymas buvo priimtas gerokai po to – 1994-07-07, todėl negali būti taikomas sprendžiant 1990-03-16 sprendimo Nr. 67 priėmimo teisėtumo klausimą. Ieškovas laiko klaidingais atsakovo teiginius, kad teismas neturėjo pagrindo priskirti Vilniaus miesto lietaus kanalizacijos eksploatavimo taisyklėse numatytas teises ir pareigas ieškovui, kadangi taisyklėse numatyta, kad sutartys turi būti sudaromos su Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo trestu, ir nėra duomenų, kad šios organizacijos teises ir pareigas perėmė ieškovas. Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo trestas 1990-03-16 sprendimo Nr. 67 priėmimo metu buvo vienintelė lietaus kanalizacijos tinklus eksploatuojanti bendrovė, dėl to buvo numatyta, jog sutartys sudaromos su šia bendrove. Šiuo metu lietaus kanalizacijos tinklai priklauso ieškovui, jis šiuos tinklus prižiūri, tvarko ir eksploatuoja, todėl sutartis turi būti sudaroma su ieškovu. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad nei 1990-03-16 sprendimas Nr. 67, nei juo patvirtintos Vilniaus miesto lietaus kanalizacijos eksploatavimo taisyklės nebuvo panaikinti ar keisti, todėl šie administraciniai aktai yra galiojantys. Tai, kad aktus priėmė Vilniaus miesto tarybos Vykdomasis komitetas (kurio teisių ir pareigų perėmėjas ir yra Vilniaus miesto savivaldybė), ar tai, kad šiuo metu nebėra jose minimų institucijų, savaime teisės aktų galiojimo nepanaikina. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-09-20 sprendimu Nr. 1-1324 ieškovui pavesta teikti lietaus nuotekų tinklų priežiūra ir eksploatavimą, surinkti ir neutralizuoti kenksmingas chemines medžiagas. Taip pat Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-11-23 sprendimu savivaldybė įsipareigojo pirkti ieškovo atliekamus darbus ir teikiamas paslaugas. Teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punkte nustatyta, jog savivaldybė privalo pasirūpinti šilumos ir geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo organizavimu, o tai yra viešas interesas. Savivaldybė minėtais sprendimais nuotekų tvarkymo organizavimą yra perdavusi ieškovui. Savivaldybė nustatė sąlygas, kuriomis yra teikiamos nuotekų tvarkymo paslaugos – jas teikia ieškovas, taip pat 2006-09-20 ir 2013-11-23 sprendimų priedais nustatė tarifus už šių paslaugų teikimą. Skaičiuojant paslaugos kainą, turi būti remiamasi 1990-03-16 sprendimu Nr. 67, kuris yra galiojantis, todėl jame nustatytos kainos ir jų indeksacija taip pat yra galiojanti ir taikytina. Taip pat taikytinas ir ieškovo direktoriaus 2012-12-27 įsakymas Nr. 297 „Dėl naudojimosi miesto paviršinių nuotekų tinklais ir valymo įrenginiais paslaugų kainų dalinio pakeitimo“, kuriame nurodyta, jog paliekamos galioti kainos už įmonės teritorijos paviršinio vandens nuvedimą į miesto nuotakyną nuo galimai teršiamų teritorijų (degalinėms, mašinų techninio aptarnavimo stotims), paskaičiuotos iki 2000 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-09-20 sprendimu Nr. 1-1324, 2011-11-23 sprendimu Nr. 1-322 ir 2013-01-23 sprendimu Nr. 1-1018 ieškovui yra pavesta teikti lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo privalomąsias paslaugas bei yra patvirtintos teikiamų paslaugų kainos. Be to, Vilniaus miesto valdybos 2001-03-29 sprendimu Nr. 538V ieškovas yra įpareigotas rinkti mokesčius už aplinkos teršimą per miesto paviršinių nuotekų tinklus iš visų miesto įmonių ir organizacijų, kurių paviršinės nuotekos patenka į miesto paviršinių nuotekų tinklus, bei sumokėti privalomus mokesčius už taršą, patenkančią į atvirus telkinius iš visų įmonės eksploatuojamų išleistuvų. Ieškovas taip pat atkreipia dėmesį, kad civilinėje byloje Nr. 2-14363-779/2014 jau buvo spęstas klausimas dėl ieškovo teisės gauti atlyginimą iš atsakovo už tai, kad jis naudojasi ieškovui priklausančiais nuotekų tinklais. Šioje byloje buvo konstatuota, kad atsakovas privalo tinkamai atsilyginti už naudojimąsi ieškovui priklausančiais magistraliniais nuotekų tinklais bei kad ieškovas turi teisę teikti nuotekų tvarkymo paslaugas ir už šias paslaugas rinkti nustatyto tarifo mokesčius. Vadovaujantis 1990-03-13 sprendimu Nr. 67, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėmis ir reglamento nuostatomis, paviršinės nuotekos į kitam asmeniui priklausančią nuotekų tvarkymo sistemą gali būti išleidžiamos tik sudarius atitinkamą sutartį. Atsakovas kaip verslininkas turėjo žinoti, kad nuotekų šalinimas, jas išleidžiant į kitam asmeniu priklausančius įrenginius, nėra nemokama paslauga, ir domėtis kas tokią paslaugą teikia bei siekti sudaryti nuotekų tvarkymo sutartį. Nesudarius nuotekų tvarkymo sutarties, laikoma, kad tokia sutartis sudaryta pagal standartines sąlygas (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 4 dalis). Nuotekų tvarkymo kainos ir tarifai yra nustatyti minėtais savivaldybės tarybos spendimais bei ieškovo direktoriaus 2012-12-27 įsakymu Nr. 297, todėl laikoma, kad priteistina suma yra apskaičiuota tinkamai. Ieškovas pažymi, kad ginčas kilo ne dėl paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų kainos nustatymo (ji yra tiksliai apskaičiuota pagal galiojančius tarifus ir nurodyta ieškinyje), o dėl skolos priteisimo, todėl šiam ginčui nėra taikoma išankstinio privalomo ginčų sprendimo ne teisme tvarka pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 37 straipsnį. Ginčai dėl skolos priteisimo yra nagrinėjami bendra tvarka ir ikiteisminis nagrinėjimas nėra būtinas (b.l. 74-78).