Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. e2A-1238-524/2016

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

2016 m. rugsėjo 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Aušros Maškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės bankrutuojančios R. S. įmonės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, ieškinį atsakovei UAB „Jomas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir ieškovės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016-04-26 sprendimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė pareiškė reikalavimą pripažinti turto pirkimo–pardavimo sandorius, sudarytus tarp ieškovės ir atsakovės pagal 2014-09-04 PVM sąskaitą faktūrą TRB Nr. 02628, 2014-09-08 PVM sąskaitą faktūrą TRK Nr. 1370, 2014-10-01 PVM sąskaitą faktūrą TRK Nr. 1387, negaliojančiais nuo jų sudarymo momento; taikyti restituciją natūra ir įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovei pagal minėtas sąskaitas faktūras įgytą turtą; priteisti iš atsakovės 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad 2014-12-01 ieškovės įmonei kreditorių susirinkimo sprendimu buvo pradėta neteisminė bankroto procedūra, bankroto administratoriumi paskirtas R. S.. Prieš pat bankroto procedūros inicijavimą pagal PVM sąskaitas faktūras ieškovė atsakovei pardavė prekes, t. y. 2014-09-04 pagal PVM sąskaitą faktūrą TRB Nr. 02628 pardavė automobilį „Peugeot Boxer“ už 23200 Lt, 2014-09-08 pagal PVM sąskaitą faktūrą TRK Nr. 1370 pardavė kasos aparatą EURO 2000T už 726,00 Lt, 2014-10-01 pagal PVM sąskaitą faktūrą TRK Nr. 1387 pardavė daug įrenginių už 19861,09 Lt. Atsakovės vadovas ir vienintelis akcininkas su ieškovės savininku susiję giminystės ryšiais. Šie sandoriai pažeidė ieškovės kreditorių interesus, kadangi sumažėjo ieškovės turtas, dėl ko negalėjo patenkinti kreditorių reikalavimų. Teigia, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė buvo nemoki, turėjo pradelstų mokėjimų Valstybinei mokesčių inspekcijai bei „Sodrai“. Duomenų apie tai, kad ginčijamus sandorius ieškovė sudaryti privalėjo, nėra. Atsakovės savininkui buvo žinoma sunki ieškovės finansinė padėtis, todėl tiek ieškovė, tiek atsakovė sandorių sudarymo metu buvo nesąžiningos. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti, kadangi sudarant ginčo sutartis jokie įstatymai nebuvo pažeisti, daiktų pirkimui ir pardavimui jokių apribojimų nebuvo, atsakovė sumokėjo vidutinę rinkos kainą.Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016-04-26 sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsižvelgus į CK 2.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus individualiosios įmonės savininko atsakomybės už įmonės prievolės ypatumus, ginčijant sandorius CK 6.66 str. pagrindu, nepakanka nustatyti tik įmonės nemokumo, reikia vertinti ir įmonės savininko bei jo sutuoktinės turtinę padėtį ginčo sutarčių sudarymo metu. Pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų apie įmonės savininko ir jo sutuoktinės turtinę padėtį ginčo sandorių sudarymo metu, nėra duomenų apie tai, kokiu tikslu R. S. individualioji įmonė panaudojo už parduotus daiktus gautas pinigines lėšas. Taip pat pažymėjo, kad pagal įmonės pradelsto įsiskolinimo dydį kreditoriams ginčo sandorių vertė yra labai nedidelė, be to, ginčo sandoriais buvo parduoti menkaverčiai daiktai, kurie per beveik dvejus metus natūraliai yra nusidėvėję ar iš viso jų nebėra. Sprendė, kad taikant restituciją ir grąžinant likusius daiktus bankrutuojančios įmonės nuosavybėn, daiktų pardavimu privalėtų rūpintis bankroto administratorius, taip kreditorių sąskaita sukurdamas administravimo išlaidas, kurios dėl savo dydžio, pardavus šiuos daiktus, būtų naudingos tik bankroto administratoriui – jo veiklos sąnaudoms ginčijant sandorius padengti, bet ne bankrutuojančios įmonės kreditoriams.Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Palaiko savo poziciją, išdėstytą ieškinyje, ir papildomai nurodo, kad teismas nevertino actio Pauliana sąlygų buvimo, padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pažymi, kad ginčijamų sandorių vertė yra 12 681,62 Eur, todėl teismo išvada, jog taikant restituciją ir sugrąžinant į bankrutuojančią įmonę net 12 681,62 Eur vertės turtą, tai galėtų būti naudinga tik ieškovės bankroto administratoriui, bet ne ieškovės kreditoriams, yra niekuo nepagrįsta, neatitinka logiškumo bei protingumo principų. Teigia, kad teismas nesiaiškino, jog bankroto administratoriui yra paskirtos administravimo išlaidos ir atlyginimas už visą laikotarpį nepriklausomai nuo bylų kiekio ir susigrąžinto ar ne turto vertės. Mano, kad yra visos sąlygos sandorių nuginčijimui actio Pauliana pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana tikslas yra pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu taikyti restituciją, sugrąžinant skolininkui turtą, kurį jis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2013; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Šiame nutarime taip pat akcentuota, kad sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.Pirmosios instancijos teismo nuomone, nagrinėjamoje situacijoje nebuvo visų būtinų actio Pauliana sąlygų, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti turto pirkimo–pardavimo sandorius, sudarytus tarp ieškovės ir atsakovės pagal 2014-09-04 PVM sąskaitą faktūrą TRB Nr. 02628, 2014-09-08 PVM sąskaitą faktūrą TRK Nr. 1370, 2014-10-01 PVM sąskaitą faktūrą TRK Nr. 1387, negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Apeliantė mano priešingai, todėl su minėta pirmosios instancijos teismo nuomone nesutinka, teigia, kad teismas nevertino actio Pauliana sąlygų buvimo, padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apeliantės apeliacinio skundo argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsižvelgus į CK 2.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus individualiosios įmonės savininko atsakomybės už įmonės prievolės ypatumus, ginčijant sandorius CK 6.66 str. pagrindu, nepakanka nustatyti tik įmonės nemokumą, reikia vertinti ir įmonės savininko bei jo sutuoktinės turtinę padėtį ginčo sutarčių sudarymo metu. Taigi, anot pirmosios instancijos teismo, jei įmonės savininko bei jo sutuoktinės turtinė padėtis atitinkamų įmonės sandorių sudarymo metu yra gera, tai nepriklausomai nuo pačios įmonės finansinės padėties, mokumo sandorių CK 6.66 str. pagrindu ginčijimas negalimas. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiktina. Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant klausimą dėl individualiosios įmonės mokumo ar nemokumo ir nustatant įmonės turtą bei pradelstus įsipareigojimus, įmonės bei jos savininko turtas ir turtinės prievolės turi būti atskirtos ir turi būti vertinamas tik pačios įmonės, kaip juridinio asmens, turto vertės santykis su pradelstais įsipareigojimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1103/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju ginčijant individualiosios įmonės sandorius CK 6.66 str. pagrindu, pakanka nustatyti tik įmonės nemokumą, o jos savininko bei jo sutuoktinės turtinės padėties nustatinėti nereikia, juolab kad įmonės savininko sutuoktinė apskritai gali būti neatsakinga už įmonės skolas, jei ji tiesiogiai įmonės valdyme nedalyvavo ir pan.Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų apie tai, kokiu tikslu R. S. individualioji įmonė panaudojo už parduotus daiktus gautas pinigines lėšas. Tačiau šią išvadą teismas padarė netirdamas įrodymų, t. y. nesiaiškino, ar pinigai pagal 2014-10-28, 2014-10-30, 2014-09-26, 2014-09-29 pinigų priėmimo kvitus buvo perduoti įmonei, kokioms įmonės reikmėms panaudoti, įvertinant aplinkybę, kad sandorius sudarė tėvas ir sūnus. Pirmiausia, atsižvelgiant į bylos pobūdį, į tai, kad bankrutuojančios įmonės administratorius siekia patenkinti įmonės kreditorių teisėtus interesus, t. y. į tai, kad byloje egzistuoja viešasis interesas, spręstina, kad teismas, būdamas aktyvus tokio pobūdžio bylose, gali pats išreikalauti bylai nagrinėti reikšmingus įrodymus. Atitinkamų įrodymų pirmosios instancijos teismas neišreikalavo, apsiribojęs konstatavimu, jog tokių įrodymų byloje nepateikta. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė ir įrodinėjimo naštą, vertindamas gautų lėšų panaudojimo aplinkybę. Pirmosios instancijos teismo nuomone, ieškovė neįrodė, kokiu tikslu buvo panaudotos anksčiau minėtos lėšos. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė ieškinyje nurodė aplinkybes dėl gautų lėšų panaudojimo. Ieškovės teigimu, minėtos lėšos buvo panaudotos vieno iš kreditoriaus, o būtent įmonės savininko, turtiniams interesams padengti. Ši aplinkybė bylos nagrinėjimo metu paneigta nebuvo. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas neanalizavo, ar sudaryti sandoriai buvo naudingi pačiai įmonei, ar tokiu būdu įmonė siekė tinkamai ir teisėtai tenkinti turimų kreditorių interesus, nors minėtos aplinkybės nustatymas yra ypatingai svarbus, vertinant actio Pauliana sąlygų viseto buvimą.Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal įmonės pradelsto įsiskolinimo dydį kreditoriams ginčo sandorių vertė yra labai nedidelė, ginčo sandoriais buvo parduoti menkaverčiai daiktai, kurie per beveik dvejus metus natūraliai yra nusidėvėję ar iš viso jų nebėra. Minėtos pirmosios instancijos teismo išvados laikytinos nepagrįstomis, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų. Nesvarbu, ar ginčo sandoriu perleidžiamas nedidelės vertės turtas, bet jei jis (sandoris) pažeidžia bent vieno kreditoriaus interesus, jis gali būti pripažintas negaliojančiu, nes dėl jo ne tik sumažėja įmonės turtas, jo vertė, bet, galbūt, ir galimybė atsiskaityti su turimais kreditoriais, juolab kai kalbama apie įmonę, kuriai gresia bankrotas. Be to, nesuprantama pirmosios instancijos teismo išvada dėl perleisto turto vertės, jo nusidėvėjimo ar išlikimo. Nesuprantama, kuo remdamasis teismas sprendė, kad 12681,62 Eur dydžio suma, už kurią buvo perleistas ieškovės turtas, yra nedidelė. Atsižvelgiant į Lietuvoje nustatytą minimaliosios mėnesinės algos dydį, minėto dydžio suma laikytina didele. Akivaizdu, kad minėta suma galimas ieškovės kreditorių dalies reikalavimų patenkinimas. Atitinkamai nėra suprantami pirmosios instancijos teismo argumentai dėl turto nusidėvėjimo ir išlikimo, kai tokie argumentai nepagrįsti jokiais įrodymais. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra tikėtina, kad, pavyzdžiui, automobilis, ginčijamo sandorio sudarymo metu įvertintas beveik septynių tūkstančių eurų suma, per dvejus metus galėjo visiškai nuvertėti. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ginčo sandoriais perleisto turto vertės, nes, kaip konstatavo minėtas teismas, ieškovė šios vertės neginčijo. Tačiau bylai turint viešojo intereso pobūdį, teismas gali peržengti ieškinio reikalavimo ribas ir, jei tai pagrįsta ir teisėta, spręsti dėl pareikštų reikalavimų dydžio praplėtimo ar sumažinimo, nes galima situacija, kuomet didesnės vertės turtas buvo perleistas už pakankamai mažą kainą, tokiu būdu padarant įmonei žalą ir taip pažeidžiant įmonės kreditorių interesus. Be to, pažymėtina, kad nustačius, jog yra visos sąlygos actio Pauliana taikymui, reikės spręsti dėl restitucijos, jos tinkamo būdo pritaikymo.Laikytina nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada dėl perleisto turto grąžinimo įmonei, jo pardavimo, siekiant padengti administratoriaus dėl to patirtas išlaidas. Administratoriaus patirtų išlaidų atlyginimas yra teisės aktais reglamentuota administratoriaus teisė. Manytina, kad jei administratorius padengtų savo išlaidas iš įmonei grąžinto ir vėliau realizuoto turto, tai įmonės kreditorių interesų ne tik nepažeistų, bet priešingai – tenkintų, nes iš likusio turto (jei toks yra) gautos lėšos būtų skirtos būtent kreditorių reikalavimams padengti. Galbūt neteisėtai perleisto turto negrąžinimas įmonei ir jo nerealizavimas sąlygotų mažesnės kreditorių reikalavimų dalies padengimą, nes iš likusio turto (jei toks yra) gautos lėšos būtų pirmiausia skiriamos administratoriaus išlaidoms padengti.Pirmosios instancijos teismas savo sprendime aiškiai neįvardijo, kokios actio Pauliana sąlygos nustatytos, o kokios ne, todėl atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestas, spręstina, kad byloje, anot pirmosios instancijos teismo, nebuvo įrodytas actio Pauliana sąlygų visetas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada, esant nustatytoms bylos aplinkybėms, negalėjo būti padaryta, juolab ji negali būti padaryta apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teismui atitinkamų aplinkybių netyrus, nevertinus. Dėl actio Pauliana sąlygų (ne)buvimo pasisakytina toliau.Atlygintinio sandorio ginčijamo atveju dėl CK 6.66 straipsnio taikymo turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas. Tokiu kaip šios bylos atveju, kai bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius ginčija šios įmonės sudarytus atlygintinius sandorius, CK 6.66 straipsniui taikyti turi būti nustatomas abiejų ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumas. Remiantis CK 6.67 str. 1 d. 7 p. preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.). Byloje nustatyta, kad ieškovės įmonės savininkas ir atsakovės vadovas bei vienintelis akcininkas yra atitinkamai tėvas ir sūnus. Remiantis tuo, konstatuotina, kad sandorio šalių nesąžiningumas byloje preziumuojamas.Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovės patvirtintų ir galiojančių kreditorių reikalavimų suma viršija keturių šimtų tūkstančių eurų sumą. Tuo tarpu ginčijamų sandorių vertė vos didesnė nei dvylika tūkstančių eurų. Taigi, administratoriaus reikalavimas atitinka kreditorių interesus nukreipti savo reikalavimus į perleistą pagal ginčijamus sandorius turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina minėtiems reikalavimams patenkinti.Kadangi neteisminė bankroto procedūra R. S. įmonei buvo pradėta kreditorių susirinkimo sprendimu 2014-12-01, tuomet buvo paskirtas administratorius, kuris ir reiškia šioje byloje ieškinį įmonės vardu, konstatuotina, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes ieškinys teisme pareikštas 2015-11- 17.Minėta, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nevertino aplinkybių, kaip ir kokiu tikslu buvo panaudotos iš ginčo sandorio gautos lėšos. Nesant šių duomenų, nėra įmanoma nustatyti dviejų likusių actio Pauliana sąlygų (jei jos apskritai bus nustatytos), t. y. ar ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises ir (ar) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Minėtų aplinkybių nustatymas ir vertinimas turi būti atliktas pirmosios instancijos teisme, užtikrinant šalių teisę ginčyti pirmosios instancijos teismo priimtiną procesinį sprendimą apeliacine tvarka.Pažymėtina, kad byloje nebuvo analizuojama ginčo sandoriais perleisto turto vertė, jos pagrįstumas. Kadangi, kaip minėta, galima situacija, kuomet didesnės vertės turtas buvo perleistas už pakankamai mažą kainą, tokiu būdu padarant įmonei žalą ir taip pažeidžiant įmonės kreditorių interesus, todėl pirmosios instancijos teismas privalo įvertinti ir pasisakyti dėl ginčo sandoriais perleisto turto vertės, galimos žalos padarymo, taip pat dėl tinkamo restitucijos būdo taikymo. Nustačius, kad galbūt įmonei ginčo sandoriais buvo padaryta didesnė žala, nei ieškinyje nurodyta, teismas turėtų spręsti klausimą dėl restitucijos taikymo, priteisiant žalos atlyginimą, nes toks restitucijos būdas galbūt geriausiai atitiks bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus.Šioje byloje būtina rinkti naujus įrodymus dėl parduoto turto vertės ginčo sandorių sudarymo metu, jo vertės bylos nagrinėjimo metu, t. y. spręsti klausimą dėl jų išreikalavimo tikslingumo, dėl restitucijos tinkamo būdo, pasisakyti dėl actio Pauliana sąlygų, aiškintis, ar pinigai pagal 2014-10-28, 2014-10-30, 2014-09-26, 2014-09-29 pinigų priėmimo kvitus buvo perduoti įmonei, ar jie panaudoti įmonės reikmėms, todėl neatskleista bylos esmė ir pagal bylos įrodymus negalima išnagrinėti bylos iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla nagrinėti perduotina pirmosios instancijos teismui siekiant nepažeisti šalių teisės į apeliaciją (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016-04-26 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.