Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-05-05 · Administracinė byla Nr. I1-1941-872/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-05-05
Bylos Nr.
I1-1941-872/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00114-2020-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Fausta Vitkienė (pirm.)
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1941-872/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00114-2020-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. S. (A. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–12), kurį vėliau patikslino (b. l. 22–23), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2009 m. iki 2020 m. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitais asmenimis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam kameroje laikomam asmeniui, nes kamerose buvo laikomi 2–6 asmenys, o didžiąją dalį kameros ploto užėmė baldai, todėl atskaičiavus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui nelikdavo 3,6 kv. m ploto. Jam tekdavo dažnai gulėti arba sėdėti, neturėjo laisvo judėjimo ploto. Lovų galuose nebuvo atramos pagalvei, todėl ji nuolat iškrisdavo ir pareiškėjas negalėdavo tinkamai išsimiegoti.

Nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas atliekant gamtinius reikalus, nes sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas tik sienele ir užuolaidėle, todėl pareiškėjas galėjo būti stebimas kitų kamerose esančių asmenų ir pareigūnų, pro duryse esantį langelį. Sanitarinis mazgas neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos.

Nurodo, kad kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku, todėl pareiškėjui tekdavo ilgai daužyti į duris, kol prieis pareigūnas. Dažnai pareigūnai net neprieidavo pasiteirauti, kodėl daužoma į duris. Pareigūnų iškvietimo mygtukų nebuvo ir dušų patalpose bei teniso patalpoje.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, jis serga (duomenys neskelbtini), todėl naudoja medicinos darbuotojų išduodamus medikamentus, kurių sudėtinė dalis riebalai. Kalinimo metu pareiškėjas negalėjo tinkamai palaikyti higienos ir gydyti odos ligos, nes Lukiškių TI-K neužtikrinimo galimybės jam papildomai naudotis dušu.

Kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, šalta (žiemos metu 16–18 °C) ir tamsu. Ant lubų ir sienų buvo vizualiai matomų pelėsių. Ant langų įrengtos grotos, kurios trukdė į kamerą patekti orui ir natūraliai šviesai. Kamerose įrengta dirbtinė šviesa buvo labai stipri, nuo jos pareiškėjui skaudėjo galvą ir akis, nes ant lempų nebuvo apsauginių gaubtų.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K nepalankūs prašymai ir skundai nebūdavo registruojami, todėl pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipdavosi tiesiai į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – NVSC) bei Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos.

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs fizinių skausmų ir papildomų psichologinių išgyvenimų, kurie pasireiškė baime, įtampa, stresu ir kitais nepatogumais, be to, buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Pareiškėjas mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės atstovo. Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia skunde cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 38–48) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

Nurodo, kad šiuo metu galiojančiame teisės akte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atsakovės atstovo teigimu, iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus.

Atsakovės atstovas nurodo, kad kamerų įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Visose kamerose gultai yra vienodi, be kopėtėlių, nes teisės aktuose nenustatyta, kad dviejų aukštų gultuose būtų padarytos kopėtėlės. Sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus kameroje užimamų baldų plotą, kadangi nei EŽTT praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai to nenumato.

Paaiškina, kad Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kamerose yra centrinio šildymo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Kamerose esantys langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Nurodo, kad gyvenamosiose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Pažymi, kad gyvenamosiose kamerose buvo įrengti dviejų tipų šviestuvai: šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas.

Atsakovės atstovas pažymi, kad iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį pareigūną.

Akcentuoja, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais suimtaisiais ir nuteistaisiais bendrauja vadovaudamiesi pagrindiniais pareigūnų etikos principais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjui. Vilniaus PN neatliko neteisėtų veiksmų. Atsakovės atstovas taip pat mano, kad pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) nuo 2009 m. iki 2020 m. Atsakovės atstovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).

LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017).

CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2009 m. iki 2020 m. Pareiškėjas skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K teismui pateikė 2020 m. sausio 9 d. (spaudas ant voko, b. l. 13), todėl praleido terminą reikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2009 m. iki 2017 m. sausio 8 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė fizinių skausmų ir papildomų psichologinių išgyvenimų bei kitų nepatogumų. Pareiškėjas pateiktuose atsikirtimuose į atsakovės atstovo atsiliepimą nurodo, jog prašo netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino, kadangi Lukiškių TI-K jam nesuteikdavo informacijos apie galiojančius teisės aktus, be to, Lukiškių TI-K bibliotekoje nebuvo teisinės literatūros (b. l. 77–78).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Lukiškių TI-K pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto, sanitarinių bei higieninių sąlygų į pataisos įstaigos administraciją. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad atsakovės atstovo prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundui taikytinas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2009 m. iki 2017 m. sausio 8 d. atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo atvykęs 4 kartus: nuo 2009 m. gruodžio 22 d. iki 2010 m. sausio 12 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 23 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d., nuo 2018 m. liepos 25 d. iki 2018 m. spalio 12 d. ir nuo 2018 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d.

Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2018 m. liepos 25 d. iki 2018 m. spalio 12 d. ir nuo 2018 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d., kai pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad LVAT suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto ir lovų įrengimo

Pareiškėjas neturtinę žalą visų pirma kildina iš to, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, nes buvo apgyvendintas kamerose kartu su kitais asmenimis. Pareiškėjui tekdavo dažnai gulėti arba sėdėti, neturėjo laisvo judėjimo ploto.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Iš atsiliepime į skundą (b. l. 39–40) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 110, 115, 252, 253, 258, 311, 391 ir 400.

Pareiškėjas 2018 m. liepos 25 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 115 (plotas 7,45 kv. m) bei joje buvo laikomas su kitu asmeniu, t. y. dviese. Pareiškėjas nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugsėjo 5 d. buvo laikomas kameroje Nr. 252 (plotas 42,33 kv. m) su dar 6–9 asmenimis, t. y. iš viso kameroje buvo 7–10 asmenų. 2018 m. rugsėjo 6–7 d. buvo laikomas kameroje Nr. 253 (plotas 34,43 kv. m) kartu su kitais 5 asmenimis, 2018 m. rugsėjo 8–9 d. šioje kameroje buvo laikomas su 7 asmenimis, o 2018 m. rugsėjo 10 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių (toliau – Kauno TI). Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 11 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110 (plotas 7,48 kv. m) su dar kitu asmeniu. 2018 m. rugsėjo 12–spalio 11 d. buvo laikomas kameroje Nr. 258 (plotas 34,71 kv. m) su dar 6–8 asmenimis, t. y. iš viso kameroje buvo laikomi 7–9 asmenys, o 2018 m. spalio 12 d. išvyko į Kauno TI. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 6 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 115 bei joje buvo laikomas vienas. 2018 m. lapkričio 7–22 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 400 (plotas 40,40 kv. m) su dar 1–7 asmenimis, t. y. iš viso kameroje buvo laikomi 2–8 asmenys. 2018 m. lapkričio 23–gruodžio 13 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 391 (plotas 34,27 kv. m) su dar 3–7 asmenimis, t. y. iš viso kameroje buvo laikomi 4–8 asmenys. 2018 m. gruodžio 14–16 d. buvo laikomas kameroje Nr. 311 (plotas 7,75 kv. m) su dar kitu asmeniu, t. y. dviese, o 2018 m. gruodžio 17 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Taigi, iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas Vilniaus PN (anksčiau Lukiškių TI-K) buvo laikomas nuo 2018 m. liepos 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. ir nuo 2018 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. spalio 12 d. bei nuo 2018 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d., t. y. iš viso 119 parų. Iš nurodytų duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas arba kartu su kitais asmenimis. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Taigi iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui Vilniaus PN kamerose tekdavo nuo 3,72 kv. m iki 20,2 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Iš byloje esančio Vilniaus PN atsiliepimo matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (b. l. 42). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Vilniaus PN kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju Vilniaus PN nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad Vilniaus PN (anksčiau Lukiškių TI-K) kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, lovų galuose nebuvo atramos pagalvei, todėl ji nuolat iškrisdavo ir pareiškėjas negalėdavo tinkamai išsimiegoti. Ant dviaukščių lovų nebuvo įrengtos kopėtėlės, todėl pareiškėjui būdavo sunku užlipti į dviaukštės lovos antrą aukštą ir tai sukeldavo labai didelių nepatogumų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m sausio 28 d.) 14.6 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Akcentuotina, jog nei šis, nei kiti teisės aktai nenustato, kad kamerose esančių lovų galuose turi būti įrengta atrama, ar kad dviaukštės lovos turi būti su kopėtėlėmis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo pretenzijos dėl atramos ir kopėtėlių lovose nebuvo atmestinos kaip nepagrįstos.

Dėl privatumo neužtikrinimo ir galimai netinkamo pareigūnų elgesio

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog laikymo Lukiškių TI-K metu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose sanitarinis mazgas buvo atskirtas tik sienele ir užuolaidėle. Atliekant gamtinius reikalus, pareiškėjas galėjo būti stebimas pareigūnų pro duryse esantį stebėjimo langelį ir kitų kameroje esančių asmenų.

Atsakovės atstovas nurodo, kad kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Taip pat pabrėžia, kad kamerose Nr. 252, 253, 391 ir 400, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

TIĮET 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 10 d.) 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). HN 76:2010 neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Kaip jau nustatyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 110, 115, 252, 253, 258, 311, 391 ir 400, iš viso 119 parų.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašiose bylose bei nustatytas aplinkybes, A. S. (A. S.) laikymo sąlygas, daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 84 paras buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kameroje Nr. 115 (2018 m. lapkričio 6 d.) esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, be to, pareiškėjas buvo laikomas vienas, o kamerose Nr. 252, 253, 391 ir 400 sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Likusias 35 paras Vilniaus PN (anksčiau - Lukiškių TI-K) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitais asmenimis ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas 35 paras buvo laikomas Vilniaus PN kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis.

Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių faktinių aplinkybių, t. y. kokie konkrečiai pareigūnai, kokiomis dienomis su juo galimai neteisėtai elgėsi, todėl teismas, pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laiko neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko

Pareiškėjo teigimu, kamerose kalinamiems asmenims bei po prausimosi duše nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, todėl esant reikalui negalėjo išsikviesti budinčio pareigūno ir turėjo daužyti į duris. Pareigūnų iškvietimo mygtuko nebuvo ir teniso patalpoje.

Atsakovės atstovas su šiais pareiškėjo nusiskundimais nesutinka ir nurodo, kad iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį pareigūną.

TIĮET 14.4 papunktyje ir PĮĮET 13.10 bei 16.11 papunkčiuose nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema (aliarminis iškvietimas).

Pažymėtina, jog teisės aktai nenustato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Pažymėtina ir tai, kad minėti teisės aktai nenustato, kad dušo patalpose ar teniso patalpoje turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema (aliarminis iškvietimas). Aliarmas – tai pavojų skelbiantis signalas, aliarminiu iškvietimu verta naudotis, kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai ar įstaigos turtui (pvz., staiga pablogėjo sveikata, kameroje gaisras, potvynis ir t.t.).

Akcentuotina, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas kamerose nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, dėl kurių galėjo kilti neturtinė žala. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Dėl atskiros ventiliacijos ir grotų

Pareiškėjas neturtinę žala taip pat kildina iš to, kad kameroje įrengtame sanitariniame mazge ir pačioje kameroje nebuvo atskiros ventiliacijos. Ant langų buvo įrengtos grotos, kurios trukdė į kamerą patekti orui ir natūraliai šviesai.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, kamerose langai pritaikyti vėdinti.

Pagal HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Galiojantys teisės aktai nenustato, kad sanitarinio mazgo patalpoje turi būti įrengta atskira ventiliacijos sistema.

TIĮET 13 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose suimtieji ir nuteistieji, išskyrus ūkio darbus atliekančius nuteistuosius, laikomi rakinamose kamerose. Gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. TIĮET 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. TIĮET 14.10 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas.

Iš apžvelgto teisinio reglamentavimo matyti, kad langų angoje gali būti įstatytos metalinės grotos.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad tam tikrose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas buvo įrengtų atskirų sanitarinio mazgo kabinų. Kaip jau nustatyta, kitose kamerose, kuriose nėra galimybių įrengti atskirų sanitarinio mazgo kabinų, sanitariniai mazgai įrengti kamerose ir atskirti 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaidėle, o kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir sprendime nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos tokiu būdu, kuris yra tinkamas pagal galiojančio teisės akto reikalavimus. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kad langai kamerose, kuriose jis kalėjo buvo netinkami vėdinimui, todėl jo teiginys, kad kameroje įrengtame sanitariniame mazge ir pačioje kameroje nebuvo atskiros ventiliacijos, nesudaro pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K (šiuo metu Vilniaus PN) pažeidimą.

Dėl higienos sąlygų (oro temperatūros, apšvietimo, drėgmės ir pelėsio) kamerose

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad kamerose buvo drėgna, šalta (žiemos metu 16–18 °C) ir tamsu. Ant lubų ir sienų buvo vizualiai matomų pelėsių. Kamerose įrengta dirbtinė šviesa buvo labai stipri, nuo jos pareiškėjui skaudėjo galvą ir akis, nes ant lempų nebuvo apsauginių gaubtų.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo nusiskundimais nesutinka ir nurodo, kad kamerose higienos sąlygos atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Paaiškina, kad Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kamerose yra centrinio šildymo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pabrėžia ir tai, kad gyvenamosiose kamerose buvo įrengti dviejų tipų šviestuvai: šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas.

HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. HN 134:2015 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Kaip jau nustatyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: Nr. 110, 115, 252, 253, 258, 311, 391 ir 400.

Iš į bylą atsakovės atstovo pateiktų NVSC Vilniaus departamento patikrinimų aktų, matyti, kad visi aktai nesusiję su pareiškėjo buvimo įstaigoje laikotarpiais. Tačiau, kaip nurodė atsakovės atstovas, ginčui aktualiu laikotarpiu NVSC Vilniaus departamentas neatliko patikrinimų kamerose Nr. 252, 253, 258, 311, 391 ir 400 (b. l. 95–96).

Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. kovo 9 d. patikrinimo akto matyti, jog buvo tikrinta kamera Nr. 110 (b. l. 58–59). Patikrinimo metu kameroje išmatuota oro temperatūra siekė 19°C, taip pat nustatyta, kad kameroje esantis vidinis langas sutvarkytas ir sandariai uždaromas. Patikrinimo metu higienos normų pažeidimų šioje kameroje nenustatyta. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. sausio 23 d. patikrinimo akto matyti, jog buvo tikrinta, be kita ko, kamera Nr. 115 (b. l. 60–62). Patikrinimo metu kameroje išmatuota oro temperatūra buvo 21,8°C, o santykinė oro drėgmė 50,9 proc., bendra dirbtinė apšvieta buvo 230 lx. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad sudaryta galimybė kamerą išvėdinti per langą, langai atsidarė ir užsidarė, be to, nustatyta, kad kameroje pelėsių požymių vizualiai nematyti. Patikrinimo metu higienos normų pažeidimų šioje kameroje nenustatyta.

Iš nustatytų aplinkybių matyti, jog atsakovas paneigė tik dalį pareiškėjo nusiskundimų dėl minėtų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 110 ir 115 praleido tik tris paras. Teismo nuomone, kreipimosi į įstaigos administraciją ar atitinkamas institucijas (pvz., NVSC Vilniaus departamentą) aspektas yra svarbus tuo, kad jos sužinojusios apie tam tikrų reikalavimų, šiuo atveju higienos normų galimą nesilaikymą, gali imtis veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, imtis veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipdavosi tiesiai į NVSC. Akcentuotina, jog šį pareiškėjo argumentą paneigia iš NVSC Vilniaus departamento 2020 m. vasario 7 d. gautas raštas, kuriame nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2020 m. pareiškėjo A. S. (A. S.) skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose, NVSC Vilniaus departamente nebuvo gauta (b. l. 30–34).

Atsakovės atstovas pateiktuose į bylą papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl skunde išdėstytų nusiskundimų (b. l. 95–96). Teismo nuomone, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai dėl konkrečių nagrinėjamame skunde nurodytų nusiskundimų, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

Akivaizdu, kad Lukiškių TI-K neturėdamas pareiškėjo ar kitų kartu su juo kamerose laikomų asmenų nusiskundimų dėl laikymo sąlygų ir neatliko kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas patikrinimų, todėl ir negali pateikti įrodymų apie tuo metu buvusią kamerų būklę.

Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas skunde neindividualizuoja savo nusiskundimų, o tik abstrakčiai nurodo menamus kamerų higienos normų pažeidimus, nekonkretizuoja, kokiais laikotarpiais, kokiose kamerose pasireiškė jo minimi galimi pažeidimai. Pažymėtina, kad pareiškėjas labai abstrakčiai nurodo, kad kamerose buvo nepakankamas natūralus apšvietimas, didelė santykinė oro drėgmė, šalta, tačiau iš aptartų patikrinimų aktų matyti, kad oro temperatūros ir drėgmės bei dirbtinio apšvietimo pažeidimų, kaip ir pelėsio, kamerose nenustatyta. Pažymėtina ir tai, kad teisės aktai nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento. Pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie natūralaus apšvietimo trūkumą kamerose, todėl darytina išvada, kad ši pareiškėjo pretenzija yra grindžiama tik jo paties subjektyvia nuomone. Kaip nurodo ir LVAT savo praktikoje, natūralaus apšvietimo trūkumą pareiškėjui galėjo kompensuoti dirbtinė apšvieta (žr., 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2088-492/2018), kuri buvo užtikrinta pagal teisės aktų reikalavimus. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde pats sau prieštarauja, vienu metu nurodydamas, kad kamerose buvo tamsu, o kitu atveju, kad buvo per ryški dirbtinė šviesa. Be to, pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad kamerose ant lempų nebuvo apsauginių gaubtų, tačiau nenurodo, kuriose konkrečiai kamerose, o kaip nurodė atsakovės atstovas, kamerose buvo įrengti dviejų tipų šviestuvai: šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas. Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl neužtikrintų higienos sąlygų kamerose (oro temperatūros, drėgmės, apšvietimo ir pelėsio) atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl papildomos galimybės naudotis dušu

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad serga odos liga (duomenys neskelbtini), jam reikia dažniau nusiprausti po šiltu vandeniu, tačiau kalinimo metu negalėjo tinkamai palaikyti higienos ir gydyti odos ligos, nes Lukiškių TI-K neužtikrinimo galimybės jam papildomai naudotis dušu.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus (b. l. 44).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TIVTT) (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 21 d.) 107 punkte buvo nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde neneigia, kad pagal aptartą teisinį reglamentavimą jam buvo suteikiama galimybė nusiprausti po dušu, tačiau jis teigia, kad Lukiškių TI-K neužtikrinimo jam galimybės papildomai naudotis dušu dėl odos ligos.

Akcentuotina ir tai, jog iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos A3-A/2018/2873 kopijos matyti, jog joje net neužfiksuota, kad pareiškėjas serga jo nurodyta odos liga, ar kad turi tam tikrų nusiskundimų dėl odos būklės (b. l. 99–103).

Iš byloje esančio Vilniaus PN 2020 m. balandžio 27 d. gauto rašto matyti, jog atsakovės atstovas nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu suteikti papildomą išvedimą nusiprausti duše (b. l. 95–96). Be to, pareiškėjas nei skunde, nei patikslintame skunde nenurodo, kad būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu sudaryti galimybę papildomai nusiprausti po dušu. Akivaizdu, kad įstaiga neturėdama pareiškėjo minėto prašymo ir nesvarstė galimybės jam suteikti teisę papildomai nusiprausti po dušu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjui galimybę pasinaudoti dušu teisės aktų nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo nusiskundimas dėl nesudarytos galimybės papildomai praustis po dušu, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažeminta jo garbė ir orumas, jis patyrė fizinių skausmų ir papildomų psichologinių išgyvenimų. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyta, jog atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs sukelti pareiškėjui minėtus jausmus ar kitaip netinkamai su juo elgtis.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirto pažeidimo trukmę, pripažintina, kad A. S. (A. S.) dėl nustatyto pažeidimo (35 paras neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už laikymą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 40 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 90 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 90 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. S. (A. S.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 90 Eur (devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Fausta Vitkienė